KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS
(Filosofijos katedra)
Idealios valstybės vaizdavimas Platono “Valstybėje”
REFERATAS
Turinys
1. Įvadas…………………………………………………………3
2. Būties, nebūties koncepcija………………………………………3
3. Laiko suvokimas……………………………………………….4
4. Sielų aukštumos ………………………………………………..4
5. Valstybės idealizavimas………………………………………….5
6. Gėrio ir grožio samprata …………………………………………5
7. Valstybinės valdžios paskyrimas…………………………………6
8. Valstybės klasių suskirstymas……………………………………7
9. Padėtis ir teisės valstybėje………………………………………..9
10. Išvados…………………………………………………………10
11. Literatūra………………………………………………………11
1. Įvadas
Platonas (-428/427-348-347m.p.m.e.) sukūrė objektyviojo idealizmo sistemą, kurioje iki šiol ieškome viso idealizmo ištakų.Savo filosofiją jis priešpastatė Graikijoje vyravusiam materializmui, pasiekusiam aukščiausią lygą, Demokritui sukūrus alomizmo teoriją. Taip atsirado Platono ir Demokrito linijos filosofija, kurios iki šiol išreiškia kovą tarp materializmo ir idealizmo.
Platonas gimė tada, kai Atėnų politinė galia ir ekonominis bei kultūrinis gyvenimas buvo pasiekęs savo viršūnę. Jo tėvai buvo turtingi ir kilmingi žmonės, todėl Platono kūrybai buvo sudarytos visos sąlygos. Tačiau Platonas, būdamas savo krašto patriotu, negalėjo nematyti vergovinės santvarkos prieštaravimų. Ypač tai išryškėjo Peloponeso karo (431-404 m.p.m.e.) metu. Jo sukeltos pasekmės buvo ryškiausia prieštaravimų išraiška. Tai matydamas ir išgyvendamas Platonas priėjo išvados, kad gyvenimą būtina pertvarkyti ir pagrįsti jį moksliškai. Jis ryžosi atskleisti būties esmę, išanalizuoti žmonių gyvenimą, kad parodytų atėniečiams, kokia turėtų būti valstybė. Tačiau būdamas aristokratiškos kilmės, Platonas visgi stengėsi pateisinti kilmingųjų žmonių ideologiją, todėl jo teorija apie valstybę buvo labai prieštaringa ir netgi iliuziška.
Platono mokytoju buvo žymus to meto filosofas Sokratas. Jo mėgstamiausias teiginys: ”Aš žinau, kad nieko nežinau”.Sokratas globojo Platoną-tai buvo vienas iš geriausių jo mokinių..Platonas ilgą laiką naudojosi savo mokytojo idėjomis ir tezėmis, bet pabaigoje savo kūrybos, jų mąstysena ėmė skirtis. Ryškiausiai tai matoma kūriniuose: “Valstybė”, ”Parmeoridas”, ”Sofistas”, ”Politikas”, ”Įstatymai”.
2. Būties, nebūties koncepcija
Platono koncepcijos esmę sudaro dvi pasaulio koncepcijos.Pasaulis-iš prigimties dvilypis, :matomas – kintamų objektų pasaulis ir nematomas-anapusinių idėjų pasaulis. Jo tezė: “Medžiai atsiranda ir išnyksta, o medžio idėja lieka nekintama”. Jis darė išvadą, kad tik idėjų pasaulis yra tikroji būtis, o konkretūs daiktai – kažkoks vidurys tarp būties ir nebūties. Jie tik idėjų šešėliai. Platonas tikrovę suvokė tokią, kokia ji yra. Visų reiškinių, idėjų suma, pagal Platoną, – sudaro būtį. Platonas nepripažino muzikos, tapybos ir kito meno šakų. Pagal Platoną vienintelis menas – poezija. Poetu jis liko visą gyvenimą..Net filosofinėje kūryboje nesivaržė palyginimų, analogijos, dažnai gilindavosi į mitus, interpretuodavo juos, suteikdamas jiems simbolinę prasmę. Rašė dažniausiai dialogu, manydamas, kad tokia pasakojimo forma artimiausia gyvam žodžiui, o tai suteikia galimybę visoms mintims išreikšti.
Platonas galvojo, kad tikras žinojimas, pasiekiamas protu, sąvokomis, fiksuojant tai, kas daiktuose bendra ir pastovu. Jis ėmėsi plataus užmojo: teoriškai aiškinti būtį, pažinimą, žmonių gyvenimą.. Jei tikras žinojimas remiasi bendrybe ir tuo, kas nekinta, tai toks, anot Platono turėtų būti ir sąvokų objektas. Platonas pasuko dualizmo ir objektyvizmo keliu; be jutimais suvokiamų daiktų, pripažino ir savarankišką, amžiną, nekintančią būtį – idėjas. ”Amžiną ir neatsirandamą būtį” jis atskyrė nuo tos, kuri amžina tampa, bet niekados nepasiekia egzistencijos.Daikto atžvilgiu, idėja yra pirminė.
Platonas teigė, kad pasaulis – tai gėris.Priėjęs išvados, kad gėris – tai būtis, todėl blogis negali būti nebūtis. Toliau Platonas įsigilina į būties ir nebūties sąvokas ir supranta, kad daiktai būtimi būti negali, nes jie išnyksta ir vėl atsiranda. Todėl lieka tik daikto idėja, ji – būtis. O pati būtis – tikrumas, tvarka, teigiamumas, gėris.
Visa, kas yra, atsirado būčiai veikiant nebūtį. Nes, teigė Platonas, esame amžinai tarp būties ir nebūties prieštaravimų ir labai jaučiame nuolatinę pasaulio daiktuose veikiančią nebūties trauką ir visa siela veržiamės iš jos, iš šito daiktiškojo buvimo laikinybės į tikrojo – už daiktinio, nematerialaus, idealaus – buvimo amžinybės. Uždaiktiniame pasaulyje mums viską atskleidžia protas, čia nėra nieko laikino, čia viskas amžina, gražu ir gera.
3. Laiko suvokimas
Labai domi Platono
koncepcija apie laiką: ”Laikas neturi pabaigos ir šia prasme jis panašus į begalybę, todėl pats laikas veda žmogų į amžinybę”.
4. Sielų aukštumos
Platonas sakė, kad žmogaus siela – jo lemtis. Nuo sielos priklauso žmogaus gyvenimas ir tai, kaip jis gyvens. Sielą su stipriu jusliniu pradu gavusius žmones, trauks paprastas daiktiškas gyvenimas – jis mylės žemę, darbą, šeimą.Impulsyvią sielą gavę žmonės turės polinkių, sieks kažko aukščiau, daugiau negu aprėpia akys, jiems rūpės žmonių, viso miesto, visos valstybės reikalai, jie bus linkę veikti, tvarkyti. Arčiausiai idėjų sferos skriejusią sielą gavę žmonės bus įžvalgūs, apskaičiuoją, susivaldą, moką visas gyvenimo aplinkybes pakreipti norima linkme, t.y protingi.
5. Valstybės idealizavimas
Galų gale išnagrinėjęs visas galimas būties ir nebūties problemas, Platonas stabteli ties valstybe. Kokia žmonių gyvenimo tvarka gali bûti laikoma protinga?
Platonas teigė: “Tik tie, kurie neprieštarauja “ano pasaulio” tvarkai. svarbiausia, kad žmonės valstybėje gyventų pagal prigimtį. Todėl juslingas sielas gavusiems žmonėms geriausia užsiimti žemės darbais, amatais ir panašiais dalykais. Impulsyvias sielas turintiems žmonėms – geriausai kariauti. Protingas – toliaregiškiausi ir išmintingiausi – turi užsiimti tvarkos palaikymu- valdymu.