Igno Šeiniaus kūryba
Rašyti Šeinius pradėjo labai anksti. Pirmas jo spausdintas rašinys pasirodė Šaltynėje (1907) metais. J.Tumo Vaižganto “atrastas” Šeinius ėmė intensyviai bendradarbiauti lietuvių periodinėje spaudoje (Viltyje ,Aušrinėje ,Vaivorykštėjė ,Lietuvos žiniose) ir per trumpą laiką savo knygomis Kuprelis , Nakties žiburiai , Bangos siaučia ir Vasaros vaišės užėmė vieną pirmaujančių vietų tuolaikinėje lietuvių beletristikoje. Šį kūrybinį gausos laikotarpį sekė ilgas visuomeninės bei diplomatinės veiklos ir kūrybinės sausros periodas , kurio metu tepasirodė dvi švediškos knygos. Į literatūrinį gyvenimą šeinius vėl aktyviai įsijungė 1932 m. naują Kuprelio laidą. Šiame antrajame kūrybos periode Šeinius dar parašė ir išleido antinacinės satyros romaną Siegfried Immerselbe atsijaunina, apysakų rinkinį Aš dar kartą grįštu , komediją Diplomatai, impresionistinių vaikystės atsiminimų knygą Tėviškės padangėje ir prieš vokietininkus nukreiptą publicistinį pamfletą Kas tu esi, lietuvi?(1938). Po 1940 metų t.y. trečiame kūrybos periode Šeinius rašė daugiausia švediškai. Jo švediškieji raštai nebepriklauso grynosios literatūros sričiai; propagandinis elementas juose aiškiai nustelbia estetinį. Lietuviški šio laikotarpio raštai paskelbti pomirtinėje knygoje Vyskupas ir velnias.
Amžiumi ir kūryba Šeinius priklauso estetizmo-impresionizmo-simbolizmo kartai, įvykdžiusiai nepaprastai reikšmingą lietuvių literatūros atnaujinimo revoliuciją. Šioje revoliucijoje Šeiniui teko prozos atnaujinimo vaidmuo. Jis pirmasis iš lietuvių prozaikų atsiplėšė nuo buitiškai, etnograviškai ir visuomeniškai angažuotos literatūros koncepcijos, savo kūrybos centre pastatydamas formą. Stiliumi bei realybės traktavimu Šeinius yra tipingas impresionistas. Jis operuoja nebe buitinėmis smulkmenomis, bet spalvų bei nuotaikų “dėmėmis”, “lokaline spalva” pakeisdamas nuolatos besikeičiančiais niuansais. Šeiniaus kalba yra nebe liaudinė, bet ryškiai individualizuota, ritmiškai perkeista paivairinta pauzėmis bei ritminėmis cezūromis. Jo žmogus-komplikuota būtybė, savo vidiniu pločiu nebetelpanti liaudies tradicijoje ir nebeišreiškiama buitinėmis kategorijomis. Šeinius savo ankstyvojoje kūryboje realizavo tai, ko Herbačiauskas ir Čiurlionytė siekė savo kritikoje.