Ikimokyklinio amžiaus vaikų kūrybinis žaidimas
5 (100%) 1 vote

Ikimokyklinio amžiaus vaikų kūrybinis žaidimas

ĮVADAS

Ikimokyklinio amžiaus vaikas žaidžia su daiktais, žodžiais, mintimis… Žaidimas – ypatinga vaiko veikla, kylanti iš vidinės traukos, poreikio ką nors veikti, pasiekti. Noras žaisti, nors dažnai ir nemotyvuotas, yra absoliučiai individualus. Jokios išorinės paskatos ar trukdymai negali turėti daug įtakos šiam vaiko norui rastis. Žaidimas – ypatinga vidinė vaiko būsena. Dėl to jis visada natūralus, laisvas, savaime teikia vaikui malonumo. Juk ir žaidžiama dėl malonumo! Žaisti vaikas baigia tada, kai patenkina savo norą arba jo atsisako. Svarbiausias dalykas žaidime vaikui yra pats žaidimo vyksmas, galimybė veikti. Todėl žaidimas – tai tarsi vaiko saviauklos, lavinimosi bei savo ryšių su aplinka organizavimo ir formavimo mechanizmas, būdas.

J. Piaget ir kitų kognityvinės pakraipos atstovų nuomone, žaidžiant atsiskleidžia pažintiniai procesai. Kūrybiniai žaidimai parodo vaiko pastangas orientuotis realybėje. Žaidžiant sprendžiamas konfliktas tarp vaiko savito pasaulio suvokimo ir realaus pasaulio. Vaikas fantazuodamas gali tyrinėti ir išmėginti daugelį pažintinių reagavimo būdų, kuriuos tikrovėje atlikti neįmanoma. Pakeisdamas realybę fantazijomis, vaikas išvengia atsakomybės už savo veiksmus, už kuriuos realybėje būtų baudžiamas.

Žaisdamas vaikas kaupia patirtį. Žaidimas užima didelę jo gyvenimo dalį. Suaugęs žmogus gali turėti turtingų išgyvenimų, tiek vidinių, tiek išorinių, bet vaikas sau turtus randa daugiausia žaidime ir fantazijose. Lygiai kaip suaugusiojo asmenybė vystosi per išgyvenamą patirtį, taip ir vaiko – per žaidimus, savus ir kitų vaikų ar suaugusiųjų išgalvotus. Turtindamas savo asmenybę, vaikas po truputį plečia savo sugebėjimą suvokti išoriškai realaus pasaulio įvairovę. Žaidimas – tai nuolatinis kūrybiškumo ir gyvumo įrodymas.

Kūrybinis vaidmeninis žaidimas – tai natūrali vidinė vaiko būsena, jo dvasinės saviraiškos (minčių, jausmų, norų), saviauklos bei lavinimosi būdas. Tai veikla, supažindinanti vaiką su aplinka, naujais atradimais, padedanti realizuoti svarbiausius jo poreikius: kūrybos, pažintinius, praktinio veiksmo, bendravimo ir judėjimo. Kūrybinis vaidmeninis žaidimas – tai aktyvus, savitas realaus gyvenimo reiškinių atkūrimas ir modeliavimas, išradingumo ir vaizduotės išraiškos forma. Vaikas, norėdamas atlikti žaidime kokį nors vaidmenį, turi savo vaizdinius perkelti į žaidimo veiksmus; jais vaikai vaizduoja žmonių darbą, tarpusavio santykius [5,47psl.].

Šią temą savo baigiamajam darbui pasirinkau, nes norėjau išsiaiškinti, kaip žaidimuose atsispindi vaiką supanti aplinka. Suvokdama, jog mažas vaikas didesnę laiko dalį žaidžia, aš nusprendžiau paanalizuoti kokią reikšmę turi žaidimas aplinkos pažinimui.

Norint tai sužinoti, auklėtojai privalu būtų domėtis įvairiais naujausiais literatūros šaltiniais, dalintis patirtimi su kolegėmis, bendrauti su tėveliais ir sužinoti jų nuomonę. Niekas geriau nepasakys ko reikia vaikui, negu jis pats. O tai galima įsitikinti tik stebint jų žaidimą.

MANO DARBO TIKSLAS:

· Išsiaiškinti aplinkos įtakojimą 3-4 m.a. vaikų žaidimui.

HIPOTEZĖ:

· Manau, kad aplinka įtakoja vaikų žaidimų įvairovę.

UŽDAVINIAI:

· Išanalizuoti literatūros šaltinius apie aplinkos pažinimo įtakojimą vaikų žaidimui.

· Išsiaiškinti tėvų ir pedagogų nuomonę apie tai ar vaikams sudarytos palankios sąlygos žaisti.

· Ištirti, ar vaikų žaidimus įtakoja juos supanti aplinka.

TYRIMO METODAI:

· Pedagoginės – psichologinės literatūros analizavimas.

· Pedagogų, vaikų ir tėvų anketavimas.

· Stebėjimas.

Atlikdama šį darbą, siekiau atskleisti šias savo profesines kompetencijas:

· žinoti esminius vaiko poreikius, jų tenkinimo ir poveikio būdus bei galimybes, gebėti taikyti šias žinias ugdymo procese;

· išmanyti vaiko raidos ypatumus ir specifinius poreikius, gebėti šias žinias taikyti ugdymo procese;

· gebėti puoselėti vidines vaiko galias, lemiančias normalią jo asmenybės raidą;

· žinoti pedagoginės sąveikos principus;

· pažinti šeimą kaip struktūrinį visuomenės elementą ir išmanyti ugdymo šeimoje specifiką;

· gebėti dirbti komandoje;

· gebėti tobulėti ir keistis kūrybiškai reaguojant į šiuolaikinio pasaulio pokyčius ir siekiant būti aktyviu pokyčių dalyviu.

1. ANALITINĖ DALIS

1.1. Žaidimas – vaikų gyvenimo būdasŽaidimas – veikla, vedanti vaiką į naujus atradimus. Tai įnašas į pažinimo, kalbos, intelektinį, fizinį ir socialinį – emocinį vaiko ugdymą. Žaidimas skatina vaiko sensorinę, moralinę, socialinę raidą, lavina mąstymą, protą, fantaziją, kūrybiškumą, savarankiškumą, iniciatyvą, pasitikėjimą savo jėgomis, grūdina jausmus ir emocijas, lavina gebėjimus, pažintinius procesus, turtina vaizduotę, ugdo gabumus žaisti ir t.t. Žaidimas padeda išsiugdyti specifines sampratas, reikalingas suprasti įvairius gyvenimo reiškinius. Taigi žaisdamas vaikas tobulėja ir bręsta. Žaidimas ne tik veikia, bet ir atspindi ugdymą. Žaidime išryškėja asmeninės vaiko savybės, susijusios su socializacija, meistriškumu, vaizduote, proto lankstumu, kurios užtikrina galimybę
prisitaikyti ir suteikia pasirinkimo laisvę. Žaisdamas vaikas suvokia, jog jų gali būti bet kurių vykstančių dalykų priežastis ar net gali juos keisti (Piaget, 1966). Vaikas pradeda suprasti, jog visa, ką jis daro, turi priežastį ir pasekmes, be to, jis pradeda prisiimti atsakomybę už savo elgesį.

Žaidime galima rasti sąžiningą savęs atspindį. Ankstyvame amžiuje tai gali virsti ir priešingybe, nes žaidimas, lygiai kaip kalba, mums duotas, kad galėtume slėpti savo mintis, glūdinčias kažkur giliau po paviršiumi. Išstumta pasąmonė turi likti paslėpta, tačiau likusioji pasąmonės dalis labai domina kiekvieną individą, tad žaidimas, kaip ir sapnai, leidžia aiškiau suvokti save.

Žaisdami vaikai kopijuoja tikrovę, ima iš jos atskirus elementus ir vaidmenis. Žaidimai išplaukia iš tikrovės, tačiau vien ja nesibaigia. Tikrovę papildo ypatinga protinė vaikų veikla. Suaktyvėjusi vaikų vaizduotė per trumpą laiką objektus (žmones, žvėris, daiktus) paverčia milijonais vaizduotės sukurtų paveikslų, peržengiančių siauras materialios tikrovės ribas. Taip, tikrovė yra žaidimų išeities taškas, tačiau energijos žaisti vaikai semiasi daugiausia iš savo psichinių išteklių, savo fantazijų. Jau nuo seno žinoma, kad vaizduotė ir kalba talpina daug jėgų. Žaisdami vaikai šias jėgas suaktyvina ir kartu mokosi jas valdyti ir panaudoti.

Žaidimų pasaulis – ypatingas, jame viskas paprasčiau, daug artimiau ir prieinamiau, negu yra iš tikrųjų. Kiekvienas užmojis turi būti įgyvendintas, ypač jei šalia yra bendraamžių. Visiems kartu lengviau ir raketą paleisti, ir gaisrą užgesinti, ir namą pastatyti.

Žaidimas padeda vaikams pasijusti stipriais, vikriais, drąsiais ir dideliais. Žaidime galima būti gydytoju, mokytoju, darbininku, vairuotoju, dailininku arba dainininku. Visus vaidmenis vaikai stengiasi atlikti kuo tiksliau, kartodami matytus suaugusiųjų veiksmus, posakius.

Žaidimas – tai judrus realybės ir fantazijos mišinys. Vaikų vidiniam pasauliui, vaizduotei jame tenka daugiausia vietos. Aistrą žaisti skatina energingas noras kurti fantastinius vaizdus. Atrodo, kad vaikai iš savo fantazijų nepaliaujamai gauna energijos. Taip yra turbūt todėl, kad fantazijos ir žaidimai leidžia vaikams pažinti juos supantį daugialypį pasaulį, susidaryti nuomonę apie jį, apie savo draugus bei ugdyti savimonę.

Sava nuomonė ir pasitikėjimas savimi atsiranda ne tik priimant „teisingus“ sprendimus. Reikia klysti, improvizuoti, išbandyti tai, kas laikoma bloga, kas draudžiama, pavojinga. Vaikai nori patys išsiaiškinti, iš ko susideda pasaulis, kokios galimybės ir ribos. Remiantis sava patirtimi padarytos išvados sudaro asmenybės šerdį. [14,39psl].

Puikus savęs paties ir pasaulio pažinimas leidžia vaikams valdyti ir derinti išorinį ir vidinį pasaulius. Lyg norėdami pasimankštinti, vaikai šokčioja tai prie realybės, tai prie fantazijos, lanksčiai ir greitai kurdami ir keisdami šiuos tikrovės lygmenis. Kalba taip pat rodo, kad vaikai gerai suvokia, kas priklauso tikram, o kas išgalvotam pasauliui. Žaidimai ugdo ir spalvina vaikų kalbą, pažinimą ir tikrovės pojūtį.

Žaisdami, vaikai nekliudomi gali pereiti iš vienos į kitą erdvę, kaitalioti tikrą vaizduotės pasaulį. Realiosios aplinkos daiktai perkeliami į vaizduotės erdves, kur jiems suteikiama kita vertė ir savybės. Kojinė virsta močiute, kepurė – žirgu, krėslas – pilimi, o degtukai – tūkstančiais kareivėlių. Žaidžiant sprendžiamas mirties ir gyvybės klausimas, varžomasi ir giriamasi, įsigyvenama į vaidmenis, vaizduojamų personažų charakterį, nesvarbu, kad juos vaikai nėra girdėję ar matę. Pavojingais, piktais vaidmenimis žavisi ne vienas vaikas. Žaidžiant išmokstama pažinti blogio esmę. Reikia būti pasiruošus, jei kada teks susidurti su blogiu iš tikrųjų.

Žaidimai moko vaikus pažinti žmonių tipus, temperamentą, interesus, spręsti konfliktus, supažindina su socialinėmis vertybėmis ir nuostatomis.

Žaidžiant įsijungia vaiko kūnas ir jutimai. Socialinė veikla susilieja su aktyviu mąstymu – kuriamomis sąvokomis, simboliais, ženklais. Vaikai pratinasi įsijausti į gautus vaidmenis, įvairiai su jais eksperimentuoja, pasirinkdami vis kitokį požiūrio tašką. Jie mokosi derinti savo individualybę, elgsenos stilių, situaciją ir aplinką, nepainioja laiko, vietos ir veiksmo. Žaisdami vaikai išreiškia savo požiūrį į tikrovę, jų asmenybė pasipildo nauja patirtimi.

Vaikas suvokia žaidimą ne tik kaip pramogą ar neribotą laisvę. Žaisdami jie įtemptai dirba – susipažįsta su daiktais, lavina savo vaizduotę ir dėmesį. Vaikas mėgsta žaisti ne todėl, kad tai lengva, o todėl, kad tai sunku. Kiekvieną dieną, kiekvieną minutę vaikai nori įsisavinti vis naujesnes ir sunkesnes veiklos formas. Jie nori išmokti daryti viską, ką daro kiti vaikai ir suaugusieji. Žaidimas žavi ir traukia vaiką todėl, kad yra svarbiausia jo intelektinio augimo ir kūrybingumo sąlyga. Čia nevaržomai reiškiasi vadinamasis „teatrinis“ vaiko jausmas.

Bene svarbiausia vaikų žaidimo savybė – žaidimo mobilumas. Vaikas susipažįsta su pasaulio įvairove. Žaidžiant kiekvienam vaikui kyla daug visokių norų: paimti iš draugo gražų
savąjį keleivio vaidmenį pakeisti įdomesniu mašinisto vaidmeniu, pereiti žaisti su kita vaikų grupe, bet visus tuos norus jis nuslopina ir stengiasi atlikti tiktai savo vaidmenį. Pasitenkinimas, kurį mažajam teikia pavaldumas pasirinktam vaidmeniui, stengimasis kuo geriau jį atlikti, atsisakymas žaidimo metu kylančių nepastovių norų, daro žaidimą labai reikšmingą auklėjimo požiūriu, nes jis padeda ugdyti vaiko valią.

Žaidimų tikrovė ir taisyklės atspindi objektyviąją tikrovę, tačiau joje yra pakankamai vietos individualiai interpretacijai. Geras žaidimas suteikia vaikams saugumo jausmą, moko bendrauti ir įveikti kliūtis.

Žaidimo vidinio pasaulio tikrovė atsiranda iš kopijuojamos tikrovės. Tačiau nors žaidimas ir prasideda mėgdžiojant, jis tuo nesibaigia. Tikrovė apverčiama ir apsukama, parodijuojama, ironizuojama, paverčiama humoristiniais vaizdais. Vaikai apdoroja tikrovę ir pasuka jos vyksmą savita linkme. Žaidimas leidžia pasireikšti individualioms vaikų idėjoms, keisčiausiems prasimanymams. Be to, visa tai reikia suderinti su kitais. Vaikai nori, kad juos suprastų draugai, kad būtų laikomasi tų pačių žaidimo taisyklių.

Žaidimo esmė – improvizacijos ir variacijos, peržengiančios atspindimos tikrovės ribas. Žaidimo pasaulis jau nebėra toks kaip kopijuojamasis. Vaikai interpretuoja tikrovę, žaisdami jie supranta, kad galima būti aktyviu jos veikėju, kad tikrovė nėra sustingusi ir nejudanti. Tikrovę galima keisti, pirmiausia mintyse, o paskui ir veiksmais. Žaisti – reiškia priartėti prie šiuolaikiškų darbo metodų. Žaidimas lavina protą, ugdo kūrybingumą, t.y. sugebėjimą išradingai mąstyti, savarankiškai siūlyti naujų idėjų, vaizduotėje kurti ir teikti galimų sprendimo būdų. Kūrybingas žmogus sugeba perdirbti duotą medžiagą, kitaip sakant, jis mąsto divergentiškai. Šitokių savybių ypač reikia besikeičiančioje, demokratiškoje visuomenėje, kurioje žmonės įtraukiami į kūrybišką ir įvairiapusį problemų sprendimo darbą.

Žaidimu yra laikomas vaizduotės tikrinimas ir informacijos išskyrimas iš gautų žinių. Šiam procesui reikia nuolatinio žaidimo kartojimo ar jo atlikimo skirtingais būdais. Suaugusieji tai vadina „praktika“. Praktikos metu vaikai įgyja įgūdžių ir geriau supranta juos supantį pasaulį. Sugebėjimo valdyti jausmus sąlygoja savigarbą. Nestandartinis žaidimas patenkina vaiko poreikius jo mažame pasaulyje.

Žaidimo veiksmai – visada realūs. Vaikas stengiasi pamėgdžioti savo personažo poelgius, manieras, balsą. Jeigu vaikas susidomėjęs žaidimo siužetu įsijaučia į vaidmenį, jam tai pavyksta be ypatingų pastangų, savaime (nereikia jokio specialaus pasirengimo). Žaidybiniai veiksmai skiriasi nuo tikrų, suaugusiųjų veiksmų tuo, kad žaidime jie atliekami ne tikromis priemonėmis ir įrankiais, kuriais veikia suaugusysis, o su jų pakaitalais. Tai realūs siužetiniai žaislai (kranai, ekskovatoriai, sunkvežimiai, įvairių profesijų žmonių darbo priemonių rinkiniai); gamtinė (akmenukai, kriauklelės, gilės ir t.t.) arba kita pagalbinė medžiaga (fanera, popierius, lentelės, kiaušinių lukštai, sagos, atraižos, parolonas ir kt.).

Kūrybinis vaidmeninis žaidimas lavina vaizduotę. Dar prieš išmokdami skaityti, vaikai turi lavinti savo vaizduotę. Vaizduotė leidžia pažinti realų pasaulį, kuriame vyrauja tikslų siekimas ir patirtis. Žaidimas ne tik lavina pažintinius ir kūrybinius sugebėjimus, bet ir suteikia vaikams dvasinį pasitenkinimą. Buvo nustatyta: jei vaikai sugeba vaizduoti, jie gali ramiai sėdėti valandų valandas.

Žaisdami vaikai gali atskleisti vidinius išgyvenimus ir neleisti jų užgniaužti. Žaidimo metu vaikai saugiai gali vaidinti baisias arba keliančias pyktį situacijas, kurios tikrovėje yra pavojingos ar draudžiamos. Žaidimo metu saugu išreikšti reakciją į daugelį potvarkių, nurodymų ar draudimų, kurie dienos metu yra skiriami vaikams. Šių emocinių situacijų perteikimas įgalina vaikus jas valdyti. Išreikšdami savo jausmus vaikai jaučiasi saugūs. Žaisdami vaikai pasaulį keičia į kitą pasaulį, kurį jie patys sugeba valdyti ir suprasti. Vaikai gali įrodyti savo jausmų galią netgi visagaliams, t.y. jų gyvenime taip atrodantiems suaugusiems žmonėms. Nuo pirminio žaidimo, kai jie dar kalbasi patys su savimi, vaikai pereina prie draugiško žaidimo, kai jie kalbasi vieni su kitais ir keičiasi mintimis. Vaikai mokosi susirasti draugus ir jų neprarasti. Ši sugebėjimo ir valdymo savybė yra pagrindinė savigarbos ir formavimosi dalis. Kūrybinio žaidimo metu vaikai gali ugdyti visokiausius sugebėjimus.

Kūrybiniai vaidmeniniai žaidimai – vaikų mėgstamiausia savarankiška veikla, kurioje jie trokšta žaisti, nevadovaujami suaugusiojo. Šis žaidimas siejamas su vaikų iniciatyva ir savarankiškumu. Todėl jis dar vadinamas savaiminiu, laisvuoju, savos kūrybos. Vaikai patys pasirenka žaidimo temą, nusprendžia, kur ir kaip įsirengs sugalvotam žaidimui aplinką, numato, susitaria iš anksto arba jau žaisdami sprendžia, kaip plėtos žaidimo siužetą. Žaidimo priemones pasirinktam vaidmeniui atskleisti ar numatytam veiksmui atlikti kiekvienas vaikas pasirenka laisvai, kiekvieną kartą vis kitas. Tai priklauso nuo vaiko noro, išmonės ir nuotaikos.
Pavyzdžiui, vieną kartą vaikas traukinį pastato iš kėdučių, kitą kartą – iš pagalvių, o dar kitą kartą – iš kaladžių. Arba vaikas, skambindamas į gaisrinę, pasinaudoja žaisliniu telefonu, skambindamas į greitosios pagalbos stotį – dviem puodukais (vieną deda prie lūpų, kitą – prie ausies) ar dar kur nors. Vaiko elgesys vienu ar kitu atveju neprognozuojamas. Jo norai, sumanymas dažnai keičiasi, jam žaidime nieko nėra neįmanoma. Tokia laisvė ir fantazija realizuojant žaidimo sumanymą leidžia ikimokyklinukui savarankiškai įsilieti į tas veiklos sritis, kurios realiame gyvenime jam dar ilgai bus neprieinamos. Savarankiškai ir savo nuožiūra vaikai pasirenka žaidimo partnerius, aptaria žaidimo taisykles, derina tarpusavio santykius ir atliekamus veiksmus. Žaidime vaikas laisvai išreiškia savo nuomonę, požiūrį į tuos įvykius, veiksmus, kuriuos jis vaizduoja (atkuria). Kūrybiškumas žaidime siejasi su žaidimo sumanymu, kurio įgyvendinimas priklauso nuo vaiko amžiaus, aktyvios vaizduotės, vaiko žaidybinių gebėjimų atvaizduoti savo įspūdžius iš aplinkinio pasaulio ir gebėjimų „persikūnyti bei įsigyventi“ į vaidmenį. Juo turtingesnė vaiko asmeninė gyvenimo patirtis, daugiau interesų, lakesnė jo vaizduotė, tuo laisviau ir sėkmingiau jis įsijaučia į vaidmenį ir įgyvendina žaidimo sumanymą.

Kūrybinio vaidmeninio žaidimo turinys atskleidžiamas per vaidmenį, kurį vaikas sau prisiima. Tai kūrybinio žaidimo ašis, siužeto realizavimo priemonė. Vaikui vaidmuo – jo žaidybinė pozicija, per kurią atsiskleidžia pasirinkto personažo suvokimas. Be abejo, realiame suaugusiųjų gyvenime kiekvienas vaidmuo turi savo išskirtinių bruožų ir taisyklių (mama rūpinasi vaikais, slaugytoja – ligoniais, pardavėja – pirkėjais ir t.t.). Vaikas tai žino iš savo patirties, tačiau žaidime neretai jis savo pasirinktą vaidmenį paįvairina perteikdamas jo emocines būsenas. Pavyzdžiui „pardavėja“ būna maloni, paslaugi, aiškiai kalbanti arba pikta ir pan. Kai kuriais atvejais vaikai žaisdami griežtai laikosi nusistovėjusių kurio nors veikėjo elgesio normų: auklėtojų reikia klausyti, jai negalima įsakinėti. Jeigu ko nors nori, turi mandagiai paprašyti ir t.t.

Kūrybiniai vaidmeniniai vaikų žaidimai – vaiko dvasinių jėgų ženklas. Žaidimas kyla iš didelio noro dar kartą išgyventi, pamėgdžioti, naujai įprasminti tai, kas vyksta aplinkui, ką pats mato, patiria, išgirsta, kas jaudina, išlieka, įstringa atmintyje. Tai noras veikti, daryti kaip daro motina, tėvas, broliai, kiti asmeniškai reikšmingi šeimos nariai, taip pat, kaip daro gydytojas, auklėtoja, pardavėja, vairuotojas, policininkas, mokytoja, siuvėja, statybininkas, žvejas ir kiti suaugusieji, kuriuos teko sutikti, vienaip ar kitaip, daugiau ar mažiau pažinti, bendrauti.

Žaidimui būdinga vidinė motyvacija. Vaikas sprendžia ką ir kaip žaisti, planuoja, organizuoja savo veiksmus, realizuoja sumanymus. Jei darbo ir mokymosi pagrindinė nuostata – „reikia“, tai žaidimo – „noriu“. Vaiko pasirinkimą žaisti paprastai lemia vidiniai poreikiai: būti svarbiam, reikšmingam, elgtis kaip suaugusiam, tyrinėti supantį pasaulį ir kt.

Žaidimas neįmanomas be vidinės kontrolės. Ją rodo pasiruošimo žaidimui veiksmai, jo eigos planavimas, aptarimas, būtinų įgūdžių įvaldymas ir kt. Žaidžiantysis visada supranta, neužmiršta, kad veikia įsivaizduojamojoje situacijoje, kitoje negu tikrovė daiktinėje aplinkoje, kurioje viskas galima, įmanoma, todėl jis pats visuomet yra savo veiksmų, jų rezultatų šeimininkas. Vidinė kontrolė padeda vaikui spręsti dilemą tarp veiksmų laisvės, kūrybiškumo ir žaidimo vidinių, užslėptų taisyklių laikymosi. Veikimas įsivaizduojamojoje situacijoje suteikia vaikui visišką laisvę (įvairų fantazavimą), tačiau prisiimtas vaidmuo, kitų dalyvavimas žaidime (kiti vaidmenys) lyg įpareigoja vaiką kontroliuoti save, laikytis tam tikrų rėmų (vaidmens pareigų ir teisių), stengtis būti suprastam ir priimtam, žaisti iki galo.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2912 žodžiai iš 9345 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.