Impresionizmas xx a lietuvių prozoje
5 (100%) 1 vote

Impresionizmas xx a lietuvių prozoje

IMPRESIONIZMAS XX a. lietuvių prozoje ( I.Šeinius ir kiti…)

Impresionizmas (lot. impressio – įspūdis), atsiradęs 19a. 2-oje pusėje prancūzų tapyboje, įteisino regimojo įspūdžio betarpiškumą, trumpalaikių pojūčių fiksavimą, subtilius spalvų niuansus, fragmentišką kompoziciją, pagrįstą subloginėmis mąstymo formomis ir improvizuota melodika.

Lietuvių literatūroje impresionizmas pasireiškė 20a.pr. kaip opozicija pozityvistiniam išorinių aplinkybių determinuoto žmogaus suvokimui, retorinio patoso ir nuoseklaus fabulinio dėstymo tradicijoms. Š.Raganos apysakoje “Viktutė” (1902), K.Puidos knygoje “Ruduo” (1906) vaizduojama judri, pagal savo pačios vidinius impulsus besikaitaliojanti žmogaus psichika, charakteringa impresionistiniam menui. Išgyvenimo dinamika, nepriklausoma nuo išorinių įvykių sekos ir nepajungta socialinio tipizavimo tikslams, įsigalėjo žurnalo “Aušrinė” (1910-1914) prozoje (J.Nemeikša, M.Šveikauskaitė). Paplito eilėraščiai proza, etiudai, poetiniai vaizdeliai, impresijos, išsižadėję apriorinio konstrukcijos plano ir pastovių žanro kontūrų (V.Krėvės ciklas “Sutemose”, I.Šeiniaus rinkinys “Nakties žiburiai”, 1914). Lietuvių poezijoje impresionistai vientisą ir ryškų išgyvenimą pakeitė emocijų pustoniais, lengvais nuotaikos štrichais, aiškų vaizdą – akvareline tapyba, asociatyviniais perėjimais, susilpnino loginį ryšį (B.Sruogos “Saulė ir smiltys”, 1920). Šeiniaus romane “Kuprelis” (1913), apysakoje “Vasaros vaišės” (1914) gamta suvokiama kaip vientisas vyksmas; žmogus – tik jo dalelė. Dėl to perėjimai nuo aplinkos prie vidinės būsenos darosi nepastebimi. Šeinius įteisino greitą situacijų kaitą, ritmiškai pulsuojantį sakinį, muzikinę epizodų slinktį kaip naują pasakojimo būdą. Inteligentas klajūnas, bėgąs nuo pastovių buities formų į gamtą, K.Jankausko romanuose “Vieškely plytų vežimai” (1938), “Žygyje” (1940) poetizuojamas kaip antimiesčioniško nerimo ir romantinio rusizmo reiškėjas. Impresionizmo stilistikos atgarsių būta J.Jankaus, N.Mazalaitės kūriniuose. Lietuvių impresionistinėje prozoje vyravo poetizuoti ir detalizuoti gamtos aprašymai, melancholiškas lyrizmas, muzikalus, dažnai puošnus bei rafinuotas stilius. Mūsų impresionistams įtakos turėjo rusų (K.Balmonto) ir norvegų (Knuto Hamsuno) impresionistų kūryba. Lietuvių literatūroje impresionizmas, susijęs su romantizmo ir simbolizmo tendencijomis, į savarankišką srovę nesusiformavo.

Ekspresionizmas (lot. e.Tpressio – išraiška), iškilęs IPK išvakarėse vokiečių dailėje ir literatūroje kaip nevilties ir protesto išraiška, sutelkė dėmesį į vidinę žmogaus įtampą, kuri sprogdina išorinio determinizmo logiką, rišlų pasakojimą, nuoseklią sakinio eigą. Katastrofiškoje pasaulio griūtyje išyra vizualus daikto ir žmogaus vientisumas, todėl šiuolaikiniame mene, ekspresionistų supratimu, turi įsigalėti intensyvaus ritmo valdomos kintančių linijų, geometrizuotų vaizdų, disonansiškų samplaikų, brutalaus suprastinimo ir rėkiančio plakatiškumo kompozicijos, išreiškiančios maištaujančio kūrėjo antikonformizmą.

Lietuvių literatūroje ekspresionizmo atgarsiai suskambo po IPK, susipindami su rusų futurizmo ir konstruktyvizmo poveikiu. K.Binkis, grįžęs iš Berlyno, 1922m. skaitė Kaune viešą paskaitą apie ekspresionizmą. “Keturių vėjų” grupėje buvo populiarūs vokiečių ekspresionistų leidiniai – žurnalas “Der Sturm”, antologija “Žmonijos sambrėška”. Kairieji rašytojai, susitelkę “Trečiame fronte”, taip pat. skaitė vokiečių ekspresionistų žurnalą “Aktion”, žavėjosi G.Kaiserio dramomis, K.Edschmido, A.Doblino proza, vertė E.Tollerio, J.R.Becherio poeziją, aptarinėjo E.Piscatoro teatrinius pastatymus. K.Boruta, formuluodamas literatūros aktyvumo programą, J.Šimkus, skelbdamas realizmo ir ekspresionizmo sintezę, svarbiausių argumentų sėmėsi iš vokiečių teoretikų – K.Pinthuso, K.Hillerio, L.Rubinerio – straipsnių. 1922-1938m. į lietuvių kalbą buvo verčiami K.Heynickės, B.Kellermanno, Fr.Werfelio, K.Tucholskio, E.E.Kischo kūriniai, žurnaluose spausdinamos K.Kollwitz, G.Groszo darbų reprodukcijos. Lietuvių literatūroje ekspresionizmas reiškėsi antimiesčioniškais šūkiais, biologizmo akcentavimu, polemika su simbolizmo ir neoromantizmo poetika. S.Seinerio eilėraščių rinkinys “Granata krūtinėj” (1924) deklaravo biologinio žmogaus sampratą, vietoj intelektualinės analizės ir lyrinės potekstės, vyravusios simbolistų kūryboje, teigė brutalaus riksmo, deformuoto vaizdo, alogiškų junginių poetiką. T.Tilvyčio poemoje “Išpardavimas dūšios” (1928) ekspresionistams charakteringa neurozinė būsena išskaidyta į geometrines linijas, kurios sąmoningai griauna tikroviškumo iliuziją. Maištaujančio žmogaus idealas, būdingas kairiajam ekspresionistų sparnui, iškilo K.Borutos eilėraščių rinkiniuose “Alo!” (1925), “Kryžių Lietuva” (1927), kur vyravo energingi šūksniai, šiurkštus potėpis, rėkiantys spalvų deriniai, dramatizuota metaforika. Stilistinė ekspresionizmo maniera, pabrėžtinai viską depoetizuojanti, akcentuojanti groteskines hiperboles, paliko pėdsakų F.Kiršos parodinių eilėraščių cikle (1921), B.Sruogos poemėlėje “Miestas” (1922), K.Binkio eilėraščių
rinkinyje “Šimtas pavasarių” (1923), kai kuriuose Butkų Juzės eilėraščiuose. P.Tarulis novelių rinkinyje “Mėlynos kelnes” (1927) įvedė groteskinės schematizacijos ir ironiško traktavimo principą. Ekspresionizmui būdingas absoliučių, nekintamų psichikos dėsnių ieškojimas, šokiruojantis įvykių ir detalių montažas, parodijos elementai ryškūs J.Savickio novelių rinkinyje “Šventadienio sonetai” (1922). Veikėjų depersonalizacija, kraštutinės įtampos situacijos, intensyvaus veiksmo ritmas – V.Ramono novelių knygos “Dailininkas Rauba” (1934) stilistikos požymiai. Jėgos kultas, lydimas retorinių deklaracijų ir metaforinių aprašymų, konstruktyvistinis stilius palietė trečiafrontininkų prozą (K.Borutos apsakymų rinkinys “Drumstas arimų vėjas”, 1928, J.Šimkaus “Kova dėl Dievo”, 1937). Ekspresionistinei dramai būdinga abstrahavimo (veikėjai neturi pavardžių), filosofinių sentencijų, plakatinių simbolių, emocinių šūksnių, decentralizuotos fabulos poetika atsispindėjo A.Tūlio pjesėje “Mūsų kelias. Jau tik per sapną” (1928), P.Gintalo “Dinamo 1000 H. P.” (1930).

IMPRESIONIZMO RAIDA IKI 1917 M. I. ŠEINIUS

Impresionizmą literatūroje pagimdė išoriškai beveik nepastebimas protestas prieš tradicijas – šaltą, ramų, objektyvų aprašinėjimą.Impresionizmas dailėje buvo “pritrenkiąs spalvos, šviesos turtingumu radinys, ir tos tendencijos, perkeltos į apysaką, reiškė kas kartą didesnį suartėjimą su gamta, kas kartą tobulesnį aprašomojo vaizdavimo nuotaikingumą”. Impresionizmas nepaneigė literatūros kūrinyje stebėtojo, konkretaus pojūčio ar apčiuopiamo įvykio, bet žymiai sutrumpino distanciją tarp autoriaus ir kūrinio vyksmo, įteisindamas subjektyvų traktavimą ir nuotaikingumą.

Negausi lietuvių proza iki 19a.pb. ištisai rėmėsi objektyvaus pasakotojo pozicija, būdinga epiškajam realizmui. Pirmasis ryškesnis išpažintinis pasipasakojimas, kuriame pirmuoju asmeniu reiškiamos intymios emocijos, buvo M.Pečkauskaitės-Š.Raganos vaizdelis “Dėl ko tavęs čia nėra?” (1898 m. “Varpe”). Vaizdelis turi beveik visas impresionizmo, kaip stiliaus, žymes: grakščiai ir laisvai moduliuojama viena siužetiškai ne itin apibrėžta tema, jaučiamas betarpiškas stebėjimas, nuoširdi intonacija. Lietuvių prozoje Š.Ragana kartu su J.Biliūnu, A.Vienuoliu sulaužė objektyvaus vaizdavimo tradiciją, ėmė jausmingiau suvokti vaizduojamąją medžiagą, nubrėžė ribą, nuo kurios prasidėjo nežymus, bet nuoseklus vaizdo psichologizavimas.

Žemaitė pasakojo taip, tarsi viską žinotų ir matytų iš anksto. Ji pati nedalyvavo kūrinio veiksme, nereiškė nuomonės. Apie veikėją skaitytojas turėjo spręsti iš jo poelgių. Žinoma, mene neįmanoma visiškai paslėpti autoriaus pozicijos. Žemaitės, kaip ir kitų beletristų epikų, objektyvumas buvo tik tariamas. Savo simpatijas ir antipatijas rašytoja reiškė charakterių priešpastatymais, didaktiniais sprendimais, pritarimo ar smerkimo intonacija, kartais perdėm atvira. Tačiau, šiaip ar taip, savo vardu rašytoja nekomentavo įvykio, tuo tarpu Š.Raganos vaizdelis sukomponuotas kaip emocinis prisipažinimas. Kalbama 1-uoju asmeniu, labai intymiai, sukuriama visiško pasitikėjimo skaitytoju atmosfera.

Laisvas, intymus, nuoširdus tonas buvo ryškiausias pasikeitusio pasakojamojo meno bruožas, kuris prilygsta impresionistų tapybos jautriai atšešėlių poetikai. Tokį kamerinį pasakojimą vaizdelyje “Dėl ko tavęs čia nėra?” S.Čiurlionienė laikė jausminio tikrovės traktavimo pergale prieš racionalistinę schemą. S.Čiurlionienė buvo teisi, nurodžiusi su Š.Raganos kūrinėliu prasidėjusį lietuvių prozoje emocingą, sujausmintą tikrovės vaizdavimą.

Su vaizdavimo niuansais, sąlygotais emocijos kaitos, siejasi komponavimo asimetriškumas – ryškus impresionizmo požymis. Š.Raganos vaizdelis kupinas kažkokio beformio dvasinio virpesio, neturinčio eigos jaudinimosi. Tik atidžiau įsižiūrėjus, galima pastebėti, kad mylimo žmogaus prisiminimą gaubia šiokie tokie išorinio vyksmo rėmai: ankstyvas pavasaris, pasakojimo herojė vaikšto paupiu, atsisėda ant akmens, skaito knygą, aukštai pakyla saulė ir primena, kad “laikas prie darbo”, pagaliau vakaras, prisiminimai, nežinia kelintą kartą besikartojantis sušukimas: “Dėl ko, dėl ko tavęs čia nėra?!”. Nežymiai paženklintas vaizdelio laikas – nuo ryto iki vakaro – primena, kad visą dieną, kiekvieną minutę buvo ilgėtasi mylimojo. Paklusdama menininkės intuicijai, Š.Ragana vaizdelį sukomponavo tarsi neapgalvotai, padrikai, bet iš tikrųjų tiksliai, taupiai, išlaikydama patrauklų emocijos vientisumą.

Š.Ragana vaizdelio “Dėl ko tavęs čia nėra?” poetikos nebeplėtoja kituose savo kūriniuose. Tačiau iš lietuvių prozos, ši poetika nebeišnyko. Ją toliau vystė J.Biliūnas, A.Vienuolis, iš dalies K.Puida, V.Krėvė, B.Sruoga.

Iš jausmų pertekliaus gimęs psichologizmas ir nulėmė lietuvių prozos profilį pirmaisiais dviem 20a. deš. Jauni prozaikai, skatinami užsienio teoretikų pagarbos saviraiškai, ypatingai pažinties su vadinamąja poezija proza lenkų, rusų ir vokiečių kalbomis, stačia galva metėsi i emocingumą, į momentinių įspūdžių fiksacijas, žinoma, tik retais atvejais subjektyvų pergyvenimą apipindami būtinu beletristikai tapybiškumu. Apytikriai
1907m., nuo almanacho “Gabija” pasirodymo, lietuvių prozoje įsigalėjo laisvas, besiužetiškas išsipasakojimas, kur impresionizmo bruožai gana ryškūs, bet jie siejasi daugiau su stiliumi, su išraiška. Tokio “išraiškinio”, gaivališko impresionizmo yra beveik visų 20a. pr. lietuvių beletristų kūriniuose. Jo neišvengė ir žymieji to laikotarpio realistai J.Biliūnas ir A.Vienuolis. Pirmojo kūrybai būdinga švelni, supoetinta sakinio bei komponavimo tėkmė, įgimtas autoriaus jautrumas aplinkai, antrojo – minoriška, graudoka nuotaika, gausios plastiškos detalės.

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 1566 žodžiai iš 4760 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.