Imunitetas
5 (100%) 1 vote

Imunitetas

Tūrinys

Įvadas ………………………………………………………………………………………………………….. 1

Imuniteto rūšys ……………………………………………………………………………………………. 2

Skiepai …………………………………………………………………………………………………………. 4

Antigenai ……………………………………………………………………………………………………… 7

Literatūra ……………………………………………………………………………………………………. 8

Įvadas

Imunitetas – tai visuma biologinių reiškinių (procesų ir mechanizmų), palaikančių organizmo vidinės terpės pastovumą (homeostazę) ir apsaugančią jį nuo infekcinių bei kitokių genetiškai jam svetimų veiksnių.

Imunologija – mokslas apie imuniteta – tiria ir aiškina tuos procesus, kurie palaiko organizmo homeostazę, nors jį veikia įvairios jam svetimos medžiagos ir organizmai (mikroorganizmai).

Šiuolaikinė imunologija – tai palyginti nauja medicinos disciplina. Ji atsirado kartu su medicinine mikrobiologija XIX amžiaus pabaigoje. Tačiau imuniteto reiškiniai buvo žinomi jau žiloje senovėje, prieš tūkstančius metų. Literatūros šaltiniuose minima, jog V amžiuje (430m.) prieš mūsų era graikų istorikas Tukididas aprašė siautusią Atėnuose maro ar dėmėtosios šiltinės epidemija, nuo kurios mirė ketvirtadalis gyventojų. Tačiau tas, kuris persirgo, jau antrą kartą nebesirgdavo, o jeigu ir sirgdavo – tai nesunkiai.

Imunitetas tai yra gebėjimas organizmui apsisaugoti nuo įvairių kenksmingų veiksnių. Žodis „ imunitetas“ kilęs iš lotynų kalbos žodžio immunitas. Jis reiškia laisvumą nuo ko nors nuo duoklės, mokesčių, ir tik vėliau pradėtas vartoti rekšmia „ laisvumas nuo ligos“.

Per pastaruosius dešimtmečius, tiriant atsparumą infekcinėms ligoms, susikaupė daug naujų duomenų, ir supratimas apie imunitetą keitėsi. Todėl imunologijos pradininkų L. Pastero ir I. Mečnikovo imuniteto kaip organizmo neimlumo infekcinėms ligoms apibrėžimą teko patikslinti. Tai pasidarė būtina ypač po to kai paaiškėjo, kad imunitetas apsaugo organizmą ne tik nuo jam kenksmingų mikroorganizmų, bet ir nuo kitokių, kenksmingų substncijų (pvz., svetimo baltymo), taip pat ląstelių ir audinių bet kokio kito, genetiškai svetimo organizmo. Taigi organizmas naudoja tuos pačius apsauginius mechanizmus tiek prieš kenksmingas medžiagas (ligų sukėlėjus), tiek prieš nekenksmingas, bet genetiškai svetimas medžiagas. Taigi imunitetas – tai ne tik atsparumas infekcinėms ligoms. Bene tiksliausiai jį apibūdina imunulogo R. Petrovo pateiktas apibrėžimas. Imunitetas – tai organizmo apsaugos nuo substancijų, turinčių svetimos genetinės informacijos požymių, būdas. Tokia svetimą genetinę informaciją turi įvairūs mikroorganizmai (bakterijos, virusai, grybeliai, pirmuonys) ir jų produktai – toksinai, medžiagų apykaitos produktai, baltymai, įvairios svetimų audinių ląstelės, taip pat pakitusios savos ląstelės, tarp jų ir vėžinės. Šis imuniteto apibrėžimas atitinka Berneto aksiomą, kuri teigia, kad esminė imuniteto mechanizmo paskirtis – atskirti savą ir svetimą genetinę informaciją.

Imuniteto rūšys

Imunitetas skirstomas į įgimtą (natūralų), arba rūšinį, ir įgytą. Įgimtas (rūšinis) imunitetas būdingas tik tam tikrai biologinei rūšiai. Jis paveldimas, todėl kartais vadinamas genetiniu (konstituciniu). Tokio imuniteto pavyzdys gali būti žmogaus naimlumas gyvūnų ar augalų ligų sukėlėjams (pvz., šunų arba galvijų marui, ir kt.) Savo ruožtu daugelis gyvūnų neimlūs žmogaus infekcinių ligų sukėlėjams, pavyzdžiui: gonorėjos, sifilio, skarlatinos ir tymų, meningito bei kitų ligų sukelėjams.

Įgimtas imunitetas susiformavo per ilgą makroorganizmo ir mikroorganizmų tarpusavio sąveikos evoliucijos laikotarpį. Įtakos jam galėjo turėti ir natūrali atranka, ir kintamumo reiškiniai, ir prisitaikymo prie išorės aplinkos galimybės, ir kiti dar nežinomi faktoriai.

Nors natūralus imunitetas yra tobuliausia ir patvariausia neimlumo forma, vis dėlto jis neabsoliutus. Jau L. Pasteras, kad vištos sumažėjus jų kūno temperatūrai, nugaišta nuo juodligės, kuriai šiaip jau būna atsparios. Arba pavyzdžiui galima užkrėsti juodlige balandžius, kurie turi įgimtą imunitetą šiai funkcijai, jaigu prieš tai jie apnuodijami alkoholiu. Natūraliam imunitetui tam tikrą reikšmę gali turėti rasinės ir genetinės organizmo ypatybės.

Įgytas imunitetas. Jau žiloje senovėje pastebėta, kad asmenys, persirgę kai kuriomis užkrečiamomis ligomis, kartotinai nesusirgdavo salugydami arba artimai bendraudami su ta pačia liga sergančiais ligoniais. Taigi persirgęs žmogus tampa neimlus tai ligai, jis įgyja imunitetą. Tačiau tokiam imunitetui būdingas specifiškumas, nes kitų infekcinių ligų sukėlėjams jis būna jautrus.

Imunitetas įgyjamas dviem būdais:

1. Persirgus tam tikra infekcine liga;

2. Imunizuojant (vakcinizuojant) nuo tos ligos.

Kitaip tariant įgytas imunitetas būna
natūralus (poinfekcinis) ir dirbtinis (povakcininis). Toks imunitetas yra aktyvus, nes aktyviai telkiasi organizmo gynybinės jėgos: pasigamina specifiniu antikūnų arba keičiasi organizmo imunokompetentinių ląstelių reaktyvumas. Natūralus aktyvus imunitetas gali susidaryti ir esant slaptai imunizacijai (Pvz., latentinė infekcija be klinikinių simptomų). Įgytas natūralus ar dirbtinis imunitetas būna ne tik aktyvus bet ir pasyvus. Jis susidaro, kai į organizmą patenka jau pasigaminusių antikūnų arba ląstelinių elementų iš kito imunizuoto organizmo. Tokį pasyvų natūralų imuniteta turi naujagymiai. Jis įgyjamas iš motinos embrioniniu periodu (antikūnai į vaisių patenka iš motinos kraujo). Kadangi šis imunitetas perduodamas su motinos krauju per placentą, jis dar vadinamas transplacentiniu arba placentiniu imunitetu. Be to, jis gali būti perduotas naujagimiui per motinos pieną, Įgytas pasyvus dirbtinis imunitetas būna tada kai profilaktikos ar gydymo sumetimais suleidžiama imunizuoto žmogaus ar gyvulio kraujo su jau ten esančiais antikūnais. Tačiau pasyvus imunitetas, nors ir susidaro labai greitai, visada yra silpnesnis už aktyvų ir trunka tik tol, kol organizme būna suleistų antikūnų, maždaug 2-3 savaites (jaigu organizmas jų vėl negauna).

Įgytas imunitetas genetiškai nepaveldimas. Jis gali būti nukreiptas prieš įvairius mikroorganizmus

– antimikrobinis (antibakterinis, antivirusinis, antiparazitinis), prieš mikrobų arba kitokios kilmės toksinus – antitoksininis. Arba prieš įvairias kitas antienines medžiagas – priešnavikinis, transplantacinis ir kt. Antimikrobinis imunitetas dažniausiai būna sterilus, t.y jis susidaro tada, kai organizme visai nelieka ligos sukėlėjų (pvz., sergant tuberkulioze), vadinamas antimikrobiniu nesteriliu, arba infekciniu, imunitetu.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 941 žodžiai iš 3009 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.