Valstybės imunitetas
5 (100%) 1 vote

Valstybės imunitetas

VALSTYBĖS IMUNITETAS

TURINYS

TURINYS 1

SUVERENO IMUNITETAS 1

ABSOLIUTAUS IR RIBOTO IMUNITETO DOKTRINOS 2

PAGRINDINIAI VALSTYBĖS ABSOLIUTAUS IR RIBOTO IMUNITETO DOKTRINŲ SKIRTUMAI 4

VALSTYBĖS ABSOLIUTAUS IR RIBOTO IMUNITETO DOKTRINŲ TAIKYMAS LIETUVOS TEISMUOSE 5

IŠVADA 7

LITERATŪROS SĄRAŠAS 7

SUVERENO IMUNITETAS

Pradedant kalbėti apie valstybės imunitetą, pirmiausia reikėtų paminėti teritoriją, kurios pagrindu ir priklausoma vienos ar kitos valstybės jurisdikcijai. Natūralu, kad savo teritorijos ribose valstybė taiko savo teisę. Ši teisė yra taikoma visiems, esantiems valstybės teritorijoje: piliečiams ir užsieniečiams, gyventojams ir turistams. Kai mes nuvykstame į užsienio valstybę, automatiškai patenkame į tos valstybės teisės sistemos veikimo sferą. Pavyzdžiui, iš Anglijos piliečio, atvykusio į Lietuvą, tikimasi, kad jis vairuos dešniaja eismo juosta. Nuolatos gyvenantis Lietuvoje Anglijos pilietis turės mokėti pajamų mokesčius pagal Lietuvos įstatymus. Tačiau, net ir esant tokioms akivaizdžioms taisyklėms, turėtų būti paisoma protingumo kriterijų. Jei anglas atvyko į Lietuvą vienai dienai, jis turės vairuoti dešniaja eismo juosta, tačiau jis nesitiki, kad jo vienadienio vizito metu jis bus apmokestintas pajamų mokesčiu, kurį moka Lietuvos gyventojai. Nors ir galioja šios išimtys, teritorinis jurisdikcijos principas yra laikomas pagrindiniu visose valstybėse.

Jurisdikcija reiškia įgaliojimus, valstybės įgyvendinamus asmenų, turto ar įvykių atžvilgiu. Įgaliojimai gali reikšti įgaliojimus leisti įstatymus tiems asmenims, turtui ar įvykiams (įstatymų leidybos jurisdikcija), valstybės teismų įgaliojimus su tais asmenimis, turtu ar įvykiais susijusiose bylose (teisminė jurisdikcija), arba vykdomosios valdžios vykdomus įgaliojimus, susijusius su fiziniu įsikišimu, pavyzdžiui, asmenų suėmimas, turto konfiskavimas (vykdomoji jurisdikcija). Teisės doktrinoje jurisdikcija dažniausiai skaidoma į dvi dalis: jurisdikcija leisti įstatymus (nurodyti) ir jurisdikcija įgyvendinti įstatymus ( juos taikyti). Savo teritorijoje valstybė turi išimtinę teisę ir leisti įstatymus, ir juos įgyvendinti. Todėl reikėtų aptarti situaciją, kada atsiranda išimtys iš teritorinio jurisdikcijos principo. Valstybės imuniteto doktrina paaiškina šią situaciją.

Klasikinės tarptautinės teisės teorijoje išskiriami du atvejai, kai teisė netaikoma remiantis teritoriniu principu: užsienio valstybių ir šių šalių diplomatų atžvilgiu.Šių laikų tarptautinės teisės teorija priskiria šiai kategorijai ir tarptautines organizacijas, siekiant užtikrinti veiksmingą jų funkcionavimą. Tarptautinės organizacijos imunitetais naudojasi pagal paprotinę teisę. Praktikoje šis klausimas paprastai reguliuojamas sutartimis, tokiomis kaip 1946 metų Bendroji konvencija „Dėl Jungtinių Tautų privilegijų ir imunitetų“, arba susitarimais, sudarytais su valstybe, kurioje organizacija yra įsikūrusi. Imuniteto paskirtis tarptautinėse organizacijose yra grynai funkcinio pobūdžio ir susijusi su specifiniais organizacijos uždaviniais, numatytais steigiamojoje sutartyje; imuniteto paskirtis – užtikrinti organizacijos galimybę įgyvendinti tuos uždavinius.Valentino Mikelėno knygoje „Tarptautinės privatinės teisės įvadas“ yra išvardinama eilė imuniteto klausimus reguliuojančių sutarčių.

Remiantis klasikine tarptautinės teisės teorija, valstybėms, taip pat ir vyriausybėms, buvo suteiktas imunitetas nuo kitų valstybių teritorinės jurisdikcijos. Priežasties reikėtų ieškoti valstybių suverenaus lygiateisiškumo principo esmėje: par in parem non habet imperium (lygus lygiam neturi valdžios). Pirma, nei viena valstybė neturėtų paklusti kitos valstybės įstatymams, ar pirmosios taikomai prievartai. Antra, valstybės orumas būtų pažeistas, jei ji turėtų paklusti kitos valstybės teismų jurisdikcijai. Suverenitetas santykiuose tarp valstybių reiškia nepriklausomybę: teisę vykdyti savo teritorijoje valstybės funkcijas be jokio kitos valstybės kišimosi.

ABSOLIUTAUS IR RIBOTO IMUNITETO DOKTRINOS

Absoliutaus imuniteto doktrina vyravo nuo XVIII a. pr. iki XIX a. pabaigos, kuriantis nacionalinėms valstybėms ir imperijoms. Valstybės imuniteto doktrina taikyta be išlygų. Kaip Mortonas sako : „imunitetas yra teisė padaryti kažką, ko kiti asmenys negali padaryti“ . Tačiau XX a. daugelyje valstybių situacija pamažu pradėjo keistis. Valstybės įsitraukė į veiklą, kuri galėtų būti apibudinama ne kaip viešosios teisės reglamentuojamos srities valstybės veikla, tai gi absoliutaus imuniteto doktrina tapo nebepriimtina. Buvo iškeltas klausimas, kodėl, jei yra sudarytos dvi identiškos sutartys tarp privataus asmens ir valstybės, privačiam asmeniui galima pareikšti ieškinį ar įvykdyti teismo sprendimą, o valstybei – ne. Absoliutus imuniteto doktrina vis labiau atrodė kaip netinkamas fenomenas dabartiniame sparčiai besivystančiame rinkos ekonomikos pasaulyje.

Absoliutaus imuniteto doktrina rėmėsi statusu. Potencialiam atsakovui reikėjo tik įrodyti, kad jis yra valstybė, ar vyriausybė, ir jam bus suteiktas imunitetas. Tačiau nuo 1950 metų vis daugiau valstybių pradėjo taikyti riboto arba santykinio imuniteto doktriną, sekdamos Italijos ir Belgijos pavyzdžiu. Vokietija ir JAV nurodė, kad spręsdamos imuniteto
klausimus, daugiau nesirems atsakovo statusu, bet spręs pagal veiklą ar sandėrį, kuriame dalyvauja. Riboto imuniteto doktrinoje skiriamo dvi valstybės veiklos sričių grupės ir atitinkamai leidžiami aktai: acta jure imperii – viešieji valstybės aktai, kurių atžvilgiu bus taikomas imunitetas, ir acta jure gestionis – komerciniai ar privatūs aktai, kurių atžvilgiu valstybė nebeturi imuniteto. Statusas išlieka svarbus tik dėl to, kad atsakovas priskiriamas asmenų kategorijai, kurie potencialiai galėtų reikalauti imuniteto. 1970 ir 1980 metais šią doktriną ėmė taikyti bendrosios teisės sistemos šalys, tokios kaip Didžioji Britanija, JAV. Šios valstybės priėmė teisės aktus, skirtus nustatyti valstybės imuniteto ribas, šie aktai buvo nukreipti ištaisyti trūkumams, kurie atsiranda, kai teisė vystosi precedentų keliu.

Daug detalių ir įdomių klausimų kyla kalbant apie valstybės imunitetą.Tarptautinė teisė reikalauja, kad valstybė apribotu savo jurisdikciją atsižvelgdama į užsienio valstybę ar vyriausybę. Tačiau klausimas kyla dėl šio reikalavimo apriboti dydžio ir turinio. Analizuojant visus normatyvinius tarptautinės teisės reikalavimus, reikia gilintis į sutartis, valstybės taikomą praktiką (kuri įrodo papročio egzistavimą), teismų sprendimus ir aktualiausią teisės doktriną; tai – tarptautinės teisės valstybės imuniteto doktrinos šaltiniai.

Šiuo metu nėra universalios sutarties, kurią galima būtų taikyti visais atvejais, iškilus problemoms dėl imuniteto. Europos Tarybos 1972 m. Bazelio konvencija dėl valstybės imuniteto yra geras įtakingos regioninės sutarties pavyzdys. Ši sutartis griežtai įtvirtina riboto imuniteto doktriną. Valstybė negali remtis imunitetu, jeigu ji teismo vietos valstybės teritorijoje atlieka veiklą, reglamentuojamą privatinės teisės normų. Europos tarybos narės yra šios sutarties dalyvėmis.

Valstybių praktika šioje srityje nėra vienoda. Daugelis industrinių valstybių įtvirtino riboto imuniteto principą komercinių susitarimų ar prekybinių sandėrių srityje. Dabar jurisdikcija skirstoma į grupes ne pagal atsakovo teisinį statusą, o pagal atliekamus veiksmus, kurių prigimtį nustato teismas. Sovietų sąjunga ir Rytų Europos šalys laikėsi absoliutaus imuniteto doktrinos. Dabar požiūris pastebimai keičiasi, tačiau kol kas žymesnių pokyčių nepastebima. Lotynų Amerikos ir besivystančios šalys griežtai laikosi absoliutaus imuniteto doktrinos.

Teismų sprendimai yra, be abejonės, tarptautinės teisės šaltiniu. Tačiau valstybės imuniteto doktrinos atžvilgiu reikia remtis nacionalinių teismų priimtais sprendimais. Nacionaliniai teismai priima sprendimus, įtakojančius imuniteto doktrinos taikymą, nes šie sprendimai kyla ne iš bylų, kuriose bylinėjasi dvi suverenios valstybės (tokios bylos priskiriamos tarptautinių teismų jurisdikcijai), bet privatus asmuo su užsienio valstybe. Teismai suvokia, kad jie privalo kiekvienoje byloje priimti sprendimus remdamiesi pirmiausia tarptautine, o taip pat ir nacionaline teise.

Daug sunkumų ir techninių problemų dar nėra išspręsta. Pagrindinė problema yra kaip atskirti actus jure imperii nuo actus jure gestionis. Net jei mes sutiksime su skirtumu tarp acta jure imperii ir acta jure gestionis, ne visada akivaizdu, kuriai kategorijai priskirti būtent tą ar kitą specifinį sandėrį. Pirkimo pardavimo sutartis dažniausiai priskiriama komercinių sandėrių kategorijai – actus jure gestionis. Tačiau kokiai kategorijai priskirti kovinių raketų pirkimo sutartį? Ar šis sandėris bus laikomas tokiu, kuris priklauso išimtinei valstybės kompetencijai? Manoma, kad vienas iš atskyrimo būdų yra nustatyti tikslą, kuriam įgyvendinti buvo sudaryta sutartis. Kitas būdas – gilintis į sandėrio prigimtį. Tačiau Gerald Fitzmaurice kritikuoja atskyrimą į imperii ir gestionis, sakydamas, kad „suvereni valstybė nenustoja būti suverenia valstybe vien dėl to, kad ji atlieka veiksmus, kuriuos gali atlikti privatūs piliečiai“.

Valstybė yra suvereni savo vidaus reikalų tvarkytoja viešosios teisės srityje, tačiau kodėl ji turi turėti absoliutų imunitetą sudarydama komercinį sandėrį? Valstybė turi atlyginti žalą, jei jos veiksmai sukėlė nuostolių, tačiau tarptautinėje teisėje nėra specialiai reglamentuojamas užsienio teismų sprendimų priverstinis įvykdymas, todėl valstybė gali pasielgti taip, kaip bus geriau viešajam interesui. Tačiau ji neturėtų tikėtis, kad privati sandorio šalis turi prisiimti sau šios laivės kainą.

Yra ir kitų neišspręstų klausimų, dėl kurių niekada nebuvo aiškiai susitarta, net tose šalyse, kur praktikuojamas riboto imuniteto doktrina. Pagrindinė problema yra kaip atskirti imunitetą užsienio teismų jurisdikcijai ir imunitetą užsienio teismų sprendimų vykdymui. Šios sritys artimai susiję, tačiau tai atskiros sąvokos. Jei valstybė turi imunitetą užsienio teismų jurisdikcijai, tai klausimas dėl įvykdymo nekyla. Tačiau jei valstybė neturi imuniteto užsienio teismų jurisdikcijai, ar tai reiškia, kad jei bus priimtas sprendimas prieš valstybę, šis sprendimas bus įvykdytas iš valstybės turto? Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Nyderlanduose, abi sritys yra glaudžiai susijusios, kitose šalyse, tokiose kaip Didžioji Britanija ir JAV yra skirtingi teisiniai reikalavimai kiekvienai iš sričių.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 1524 žodžiai iš 2910 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.