Indoeuropiečių kalbų šeima
5 (100%) 1 vote

Indoeuropiečių kalbų šeima

11213141516171

Indoeuropiečių kalbų šeimaKiek yra pasaulyje kalbų šeimų, sunku tiksliau pasakyti dėl tos pačios priežasties, kaip ir atsakyti į klausimą, kiek yra iš viso žemės rutulyje kalbų. Lenkų kalbininko T. Milevskio „Bendrosios kalbotyros apybraižoje“ suminėtos 37 kalbų šeimos ir keletas grupių bei atskirų kalbų. Tačiau ateityje, geriau ištyrus visas kalbas, matyt, dar turėtų padidėti šeimų skaičius.

Viena iš geriausiai ir didžiausių kalbų šeimų yra jau minėta indoeuropiečių šeima. Šios šeimos kalbomis šneka arti dviejų milijardų žmonių, taigi bemaž pusė Žemės rutulio gyventojų. Seniau indoeuropiečių kalbos buvo paplitusios tik Europoje ir pietų Azijoje (daugiausia Indijoje ir Irane), o vėlesniais laikais, kolonizuodami naujus kraštus, indoeuropiečiai išplatino savo šeimos kalbas ir kituose žemynuose – Amerikoje, Australijoje, Afrikoje.

Kur buvo senųjų indoeuropiečių tėvynė, dar nėra kaip reikiant išaiškinta. bet daugelis mokslininkų linkę manyti, kad ji veikiausiai buvusi vidurio Europoje (Dunojaus vidupio ir žemupio teritorijoje, Juodosios jūros šiaurinėje pakrantėje). Lingvistinė indoeuropiečių žodžių analizė rodo, kad indoeuropiečių protėviai gyvenę teritorijoje, buvusioje toliau nuo jūros ir aukštų kalnų, krašte, kuriame nebuvo nei dramblių, nei liūtų, bet augo bukai ir beržai.

Indoeuropiečių kalbų raida nuo jų prokalbės iki mūsų laikų buvo labai sudėtinga. Vienos iš tų kalbų plėtojosi sparčiau, o kitos dėl susidariusių istorinių aplinkybių vystėsi lėčiau ir dėl to labiau išlaikė prokalbės bruožų. Iš visų dabartinių gyvųjų indoeuropiečių kalbų mažiausiai nutolo nuo prokalbės baltų (lietuvių ir latvių) kalbos. Jose yra išlaikyta senovinė ilgųjų ir trumpųjų balsių opozicija, daugelis senųjų dvibalsių, nemaža senų galūnių, kurios kitose indoeuropiečių kalbose seniai išnyko (plg. liet. vilkas ir rus. волк, angl. wolf, vok. Wolf, pranc. loup) ir kt.

Indoeuropiečių kalbų šeimą sudaro 11 šakų:

a) baltų,

b) slavų,

c) germanų,

d) italikų ir romanų,

e) keltų,

f) graikų,

g) albanų,

h) armėnų,

i) indų – iranėnų,

j) anatolų,

k) tocharų.

Dvi paskutiniosios šakos jau yra išnykusios, ir apie joms priklausiusias kalbas težinome tik iš išlikusių rašto paminklų.

Baltų kalbos

Šiai šakai priklauso gyvosios lietuvių, latvių kalbos ir mirusios — prūsų, jotvingių, kuršių, žiemgalių, sėlių. Lietuvių ir latvių kalbomis dabar šneka apie 5 mlj. žmonių (daugiausia Lietuvos ir Latvijos teritorijose). Visos kitos baltų kalbos, išskyrus prūsus, nepaliko jokių rašto paminklų, todėl apie jas ir apie jomis kalbėjusių žmonių skaičių maža ką težinome.

Pats baltų terminas XIX a. atsirado iš Baltijos jūros vardo, kuris gali būti susijęs su šaknimi balt-, nors dėl to atskirų ‘mokslininkų yra pareikšta skirtingų nuomonių bei hipotezių, ir šis klausimas dar galutinai neišspręstas. Mūsų garsūs kalbininkai K.Jaunius ir K.Būga, remdamiesi I a. romėnų istoriko Kornelijaus Tacito veikale „Germania“ minimu „Aestiorum gentes“, baltus vadino aisčiais. Bet kadangi senuose istoriniuose šaltiniuose šiuo pavadinimu buvo vadinami tik prūsai, tad nuo jo kitų kalbininkų ir atsisakyta.

Iš vietovardžių analizės nustatyta, kad senovėje baltų gyvenamoji teritorija driekėsi nuo žemutinės Vyslos gana toli į rytus: jie apėmė Nemuno, Prėgliaus baseinus, Dauguvos, Dnepro, Pripetės aukštupius. Tačiau pirmaisiais m.e. amžiais, ypač VI-VII a., baltų gyvenamieji plotai ėmė siaurėti: vakaruose buvo išstumti ar asimiliuoti germanų, o rytuose — rytų slavų genčių. Iš XII a. rusu metraščių (vad. Nestoro kronikos) matyti, kad tuo metu j rytus nuo Smolensko dar gyvenusi baltų gentis galindai, t.y. „galiniai“ (plg. liet. galas), kurie apie XIV a. visai suslavėjo.

Nuo seno baltai turėjo glaudžių kontaktų ne tik su slavais ir germanais, bet ir su savo šiaurės kaimynais finais (dabartinių estų, suomių ir kt. protėviais). Tai rodo nemaža baltiškų žodžių, išlikusių ligi šiol finų kalbose, pvz.: est. hein „šienas“, kirves „kirvis“; suom. pirtti „dūminė pirkia“ {plg. liet. pirtis, latv. pirts) ir kt.

Baltų kalbos yra artimiausios slavų kalboms (priskaičiuojama per 300 bendrų baltams ir slavams žodžių, taip pat randama nemaža morfologijos, sintaksės bendrybių). Todėl kai kurie lingvistai mano, kad baltai ir slavai kadaise sudarę vieną baltų-slavų šaką, vėliau suskilusią į dvi atskiras atšakas. Tačiau kiti tokiai nuomonei nepritaria ir tvirtina, kad baltų ir slavų kalbos išriedėjusios iš skirtingų prokalbės tarmių, o daugelis toms kalboms būdingų bendrybių esą arba paveldėtos iš indoeuropiečių prokalbės, arba atsiradusios vėliau dėl artimų baltų ir slavų kalbų kontaktų. Taigi ši problema dar nėra galutinai išspręsta.

Baltų kalbos paprastai skirstomos į dvi grupes: vakarų baltus ir rytų baltus. Vakarų baltams priskiriamos išnykusios prūsų ir jotvingių (kartais dar ir kuršių), o rytų baltams — gyvosios lietuvių, latvių ir mirusios kuršių, žiemgalių, sėlių kalbos.

Iš vakarų baltų daugiausia pažįstama yra prūsų kalba, kuria buvo šnekama tarp Vyslos žemupio ir Nemuno (dabartinėje Kaliningrado srityje ir Lenkijos
šiaurės vakaruose). Dar I—III a. dalį prūsų buvo pavergę germaniškos kilmės gotai, o XIII a. juos nukariavo kryžiuočiai. Nors prūsai lengvai nepasidavė savo pavergėjams ir apie 400 metų išlaikė savo gimtąją kalbą, tačiau visokiais būdais persekiojama, net įstatymais draudžiama prūsų kalba tolydžio nyko, kol XVIII a. pradžioje ji galutinai liovėsi skambėjusi.

Prūsų kalbai artima turėjo būti ir jotvingių kalba (kartais laikoma net prūsų kalbos tarme). Šia kalba kalbėta Užnemunėje, arba Sūduvoje, taip pat Balstogės (Bialystoko), Seinų, Suvalkų rajonuose, dabar priklausančiuose Lenkijai. Jotvingius 1283 m. smarkiai nusiaubė kryžiuočiai, kurie dalį jų iškėlė į Sambiją (vieną iš prūsų žemių).

Apie jotvingių kalbą, išnykusią anksčiau už prūsų kalbą, turime labai nedaug duomenų: keletą prastai užrašytų žodžių ir keliolika jotvingiškais įtariamų vietovardžių (Bilsas „ežero pavad.“, Jieznas „miestelio pavad.“ ir kt.). Jotvingių kalbos substratu laikomas ir kai kurių lenkų tarmių „mozūravimas“ (s, z tarimas vietoj š, ž).

Vakariniai baltai nuo rytinių, kaip matyti iš prūsų kalbos paminklų, skyrėsi šiomis būdingesnėmis ypatybėmis: 1) jie išlaikė senovinį dvibalsį ei, kurį rytiniai baltai pavertė ie (plg. pr. deivis — liet. dievas, latv. dievs; pr. prei — liet, prie, Leipalingis, plg. liepa); 2) vietoj prabaltiškų š, ž, panašiai kaip ir latviai, turėjo s, z (plg. pr. asis — liet. ašis; pr. sunis — liet. šuo; pr. semmē — liet. žeme); 3) vietoj priebalsinio junginio gl turėjo dl (plg. pr. addle — liet. eglė); 4) turėjo bevardės giminės daiktavardžių formas (plg. pr. balgnan — liet. balnas; pr. median — liet. medis, medžias); 5) turėjo daugiskaitos galininke galūnę -ns (plg. pr. akins — liet. akis;. pr. genans — liet. žmonas); 6) turėjo nemaža skirtingų žodžių (plg. pr. aglo — liet. lietus, latv. lietus; pr. gaylis — liet. baltas, latv. balts) ir kt.

Iš rytų baltų kalbų stambiausia yra lietuvių kalba, kuria šneka apie 3 mlj. žmonių Lietuvoje, šiek tiek Baltarusijoje (Apso, Gervėčių, Varanavo, Rodunės apylinkėse) ir Lenkijos Šiaurės rytuose (Punske, Seinuose). Be to, nemažai lietuviškai kalbančių yra JAV, Brazilijoje, Argentinoje, Australijoje ir kitur. Ligi Antrojo pasaulinio karo lietuvių gyventa ir Rytų Prūsijoje, kur nuo XVI a. vidurio buvo išsiplėtusi lietuvių literatūrinė bei kultūrinė veikla.

Nors XIII—XV a. lietuviai buvo sukūrę didžiulę valstybę (Vytauto laikais pasiekę net Juodąja jūrą), tačiau lietuvių kalba netapo oficialiąja Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalba. Joje valstybės reikalams buvo vartojamos kanceliarinė slavų, lotynų, lenkų kalbos (pastarosios įtaka ypač išsiplėtė po 1569 m. Liublino unijos). Seniausieji lietuvių kalbos paminklai siekia XVI a. pradžių. Pirmasis žinomas lietuviškas raštas — anoniminis poterių tekstas, ranka įrašytas į 1503 m. Štrasburge išleistos knygos „Tractatus sacerdotalis“ paskutinį puslapį. Tekstas remiasi dzūkų tarme ir veikiausiai yra nuorašas iš dar ankstesnio originalo. Nėra abejonės, kad bažnytinių lietuviškų rankraštinių tekstų būta ir anksčiau, gal net XIV a. pabaigoje, nes, 1387 m. įvedus aukštaičiuose krikščionybę, tokių tekstų būtinai reikėjo religinei praktikai (istoriniuose šaltiniuose yra užuominų, kad pirmasis poterius į lietuvių kalbą esąs išvertęs Jogaila).

Tačiau seniausia žinoma spausdinta lietuviška knyga yra Martyno Mažvydo 1547 m. katekizmas, parašytas žemaičių tarmės pagrindu ir išspausdintas Karaliaučiuje. Šiame katekizme įdėtas ir pirmas lietuviškas elementorius „Pigus ir trumpas mokslas skaityti ir rašyti“, kuriame pateiktas lietuviškas raidynas ir vienas kitas autoriaus sukurtas gramatikos terminas (balsinė „balsė raidė“, sąbalsinė „priebalsė raidė“ ir kt.). Su Mažvydo katekizmu prasidėjo naujas etapas lietuvių kalbos istorijoje — ėmė kurtis ir plėtotis lietuvių literatūrinė kalba, reikšminga lietuvių tautos kultūrinio gyvenimo priemonė.

Apie 1620 m. pasirodė ir pirmasis lietuvių kalbos žodynas — Konstantino Sirvydo „Dictionarium trium linguarum“, susilaukęs penkių leidimų, o 1653 m. buvo išleista pirmoji lietuvių kalbos gramatika — Danieliaus Kleino „Grammatica Litvanica“. Tuo būdu XVII a. viduryje prasidėjo ir mokslinis lietuvių kalbos tyrinėjimas, kuris ypač suintensyvėjo XIX a., atsiradus lyginamajai istorinei kalbotyrai.

Lietuvių kalba, VI—VII a. atsiskyrusi nuo latvių kalbos, vėliau ėmė skilti į tarmes. Manoma, kad apie XIII — XIV a. joje ėmė išsiskirti pagrindinės aukštaičių ir žemaičių tarmės, kurios paskui dar smulkiau skaidėsi patarmėmis, o šios savo ruožtu — šnektomis bei pašnektėmis. Aukštaičių dabar yra trys pagrindinės patarmės: rytų, vakarų ir pietų aukštaičiai, arba dzūkai, o žemaičių — taip pat trys: vakarų, arba klaipėdiškiai (donininkai), šiaurės vakarų, arba telšiškiai (dounininkai) ir pietų, arba raseiniškiai (dūnininkai). Dabartinės literatūrinės kalbos pagrindu eina vakarų aukštaičių pietiečių (suvalkiečių) tarmė, išlaikiusi senesnes fonetikos ir morfologijos lytis.

Kita gyva rytų baltų kalba — latvių kalba, kuria šneka apie 2 mlj. žmonių, daugiausia Latvijoje. Seniau latviai buvo vadinami
latgaliais ir gyveno šiaurės rytuose nuo Dauguvos upės. Vėliau latvių, arba latgalių, kalba išplito ir kairėje Dauguvos pusėj ir asimiliavo čia gyvenusias kitas baltų genčių (sėlių, žiemgalių, kuršių) kalbas.

Latviai senovėje nebuvo sukūrę savo valstybės, nes juos XIII a. pavergė kalavijuočiai. Dėl tris šimtus su viršum metų trukusio kalavijuočių viešpatavimo latvių kalbai daug įtakos turėjo vokiečių kalba, kuri buvo vartojama dvaruose, bažnyčioje, oficialiose valdžios įstaigose. Pirmųjų latviškų raštų vertėjai ir autoriai buvo taip pat vokiečiai.

Atsiskyrusi nuo lietuvių kalbos, latvių kalba taip pat ėmė skaidytis į tarmes. Pagrindinės jos tarmės yra trys: aukštaičių (augšzemnieku), lybiškoji (libiskais) ir vidurio (vidus dialekts). Pastaroji užima vidurinę padėtį tarp kitų dviejų ir eina dabartinės latvių literatūrinės kalbos pagrindu.

Kuršių kalba, kaip žinoma iš istorinių šaltinių, šnekėta vakarinėje Latvijos dalyje (Liepojos, Ventspilio, Kuldygos ir kt. vietose) ir Žemaičių vakaruose (Klaipėdos, Skuodo, Kretingos ir kt. vietose). Tačiau ši kalba, dažnai laikoma tarpine tarp lietuvių ir latvių, apie XVII a. visai išnyko: vieni kuršiai sulatvėjo, kiti sulietuvėjo (sužemaitėjo). Kadangi rašto paminklų kuršiai nepaliko, apie jų kalbą daugiausia sprendžiama iš kronikose randamų tikrinių žodžių, vietovardžių ir tam tikrų reliktų tose latvių ir lietuvių tarmėse, kuriomis šnekama buvusiose kuršių gyvenamose vietose.

Su latviais kuršius sieja tai, kad jie minkštuosius k, g buvo pavertę c, dz ir š, ž pakeitę į s, z, o su lietuviais — kad buvo išlaikę sveikus dvibalsius an, en, in, un (jie tarę dzintars „gintaras“). Dabartinėse Kuršo latvių tarmėse taip pat išliko kuršiškų žodžių su tais dvibalsiais.

Žiemgalių kalba buvę šnekama vidurinėje dabartinės Latvijos dalyje (apie Bauskę, Duobelę, Jelgavą) ir Lietuvos šiaurėje (apie Linkuvą, Joniškį. Žagarę). Apie XV a. išnykusi žiemgalių kalba taip pat nepaliko jokių rašto paminklų. Iš to krašto vietovardžių ir dabartinių lietuvių ir latvių tarmių sprendžiama, kad žiemgalių kalboje buvę išlaikyti dvibalsiai an, en, in, un, priebalsiai š, ž buvę tariami kaip latvių, bet minkštieji k, g nebuvę verčiami į c, dz.

Sėlių kalba buvę šnekama dabartinėje šiaurės rytų Lietuvos dalyje (apie Dusetas, Pasvalį, Pandėlį, Zarasus) ir dabartinės Latvijos pietryčiuose (padauguviu bemaž ligi Rygos). Kairiajame Dauguvos krante, kaip matyti iš metraščių, svarbus sėlių centras buvęs Sėlpilis. Rašto paminklų sėliai irgi nepaliko, todėl apie jų kalbą, išnykusią apie XIV —XV a., sprendžiama iš tos pačios rūšies šaltinių kaip ir apie žiemgalių ar kuršių kalbas. Manoma, kad sėliai, kaip ir kuršiai, buvo išlaikę sveikus an, en, in, un dvibalsius, bet minkštuosius k, g, priešingai negu žiemgaliai, buvo pavertę į c, dz. Vietoje š, ž jie taip pat tarę s, z. Tai rodo, be kita ko, sėliškos kilmės ežerų pavadinimai: Zirnajai, Zalvas, kurių atitikmenys kitur tariami su ž: Žirnajai, Želva, taip pat Zarasų miesto vardas, kuris kilęs iš sėliško bendrinio žodžio ezaras ar azaras „ežeras“, nukritus žodžio pradžios balsiui.

Slavų kalbos

Palyginti gausingesnė už baltų yra slavų kalbų šaka. Visos šios šakos kalbos skirstomos į tris grupes: 1) rytų, 2) pietų ir 3) vakarų. Rytų grupei priklauso rusų, baltarusių ir ukrainų kalbos, pietų — bulgarų, serbų-chorvatų, slovėnų, makedonų ir vakarų — lenkų, čekų, slovakų, lužicų, arba sorbų, kašubų ir polabų.

Slavų kalbomis dabar šneka daugiau kaip 250 mlj. žmonių rytų, pietų ir vidurio Europoje. Kur buvusi slavų protėvynė, ligi šiol dar nėra išaiškinta. Vieni lingvistai (vad. „rytinės“ teorijos šalininkai) mano, kad ji galėjusi būti į rytus nuo Nemuno ir Dnepro, o kiti (vad. „vakarinės“ teorijos atstovai) — kad jos pirmykštė teritorija apėmusi Oderio ir Vyslos baseinus. Kaip ten būtų buvę, nuo VI a. pradžios prasidėjusi intensyvi slavų migracija išplatino slavų kalbas dideliuose Europos plotuose: VII a. pabaigoje slavai galutinai įsitvirtino Balkanuose, be to, apsigyveno Dnepro, Maskvos ir Okos aukštupiuose (ten, kur anksčiau gyveno baltai). Tos migracijos laikais suiro slavų prokalbė, ir palaipsniui išsiskyrė minėtosios trys slavų kalbų grupės, kurios savo ruožtu ėmė toliau skaidytis atskiromis kalbomis bei tarmėmis.

Iš rytų slavų kalbų didžiausia yra rusų kalba, kuria šneka per 130 mlj. žmonių (daugiausia Rusijos teritorijoje) Dabar rusų kalba yra viena iš tarptautinių kalbų, į kurią verčiami oficialūs JTO ir kitų tarptautinių organizacijų dokumentai. Antrą vietą didumo atžvilgiu užima ukrainų kalba, kuria šneka per 40 mlj. žmonių Ukrainoje ir svetur, o trečiąją — baltarusių kalba, kurią vartoja apie 11 mlj. mūsų rytinių kaimynų Baltarusijos teritorijoje.

Seniausi rytų slavų rašto paminklai siekia X —XI a. Tai kunigaikščių sutartys su graikais, įvairūs raštai, Ostromyro evangelija (1056 — 1057 m. rankraštis). Iš šių rašto paminklų matyti, kad jų parašymo metu rytų slavų kalbos dar nebuvo išsiskyrusios ir sudarė vieną kalbą (dažnai ji vadinama senąja rusų kalba). Tiktai XIII —XIV a. ta kalba ėmė skilti į rusų,
ir baltarusių kalbas. Rusų literatūrinės kalbos pagrindą sudaro Maskvos apylinkių tarmė, ukrainų — Poltavos — Kijevo tarmės, baltarusių — Minsko apylinkių dialektas.

Pietų slavai, VI —VII a. įsitvirtinę Balkanuose, iš pradžios dar nebuvo labai susiskaidę kalbos atžvilgiu. Bet vėliau ėmė išsiskirti bulgarų, makedonų, serbų-chorvatų, slovėnų kalbos. Pietų slavuose IX a. atsirado ir pirmieji slavų rašto paminklai, kurių autoriai buvo graikų kilmės misionieriai Kirilas ir Metodijus. Jie apie 863 m., pritaikę slavams kiek modifikuotą graikų raidyną, išvertė į senąją bulgarų kalbą evangelijas ir kitokių religinių raštų. Tie raštai anuomet buvo suprantami ir kitiems (rytų, vakarų) slavams, todėl jų kalba tapo standartine bažnytine kalba įvairiuose slavų kraštuose. Tačiau ta bažnytinė slavų kalba (neretai vadinama senąja slavų kalba, senąja bulgarų kalba) skirtinguose slavų kraštuose įgijo vietinių kalbų priemaišų ir dėl to atsirado keletas jos variantų (čekiškasis-moraviškasis, bulgariškasis, rusiškasis). Rusiškojo varianto pagrindu (su baltarusių, ukrainų, lietuvių kalbų elementais) XIV — XVI a. buvo susidariusi ir kanceliarinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalba, kuria parašyta Lietuvos metrika, Lietuvos statutas ir kt. istoriniai bei valstybiniai dokumentai.

Iš pietų slavų ir apskritai visų slavų kalbų gerokai išsiskiria bulgarų kalba, taip pat jai artima makedonų kalba. Jose sintaksiniai santykiai reiškiami ne linksnių galūnėmis, bet prielinksniais ir žodžių tvarka. Taigi šios kalbos yra analitinės, o ne sintetinės, kaip kitos slavų kalbos. Būdingas bulgarų kalbos požymis, greit krintantis į akis, pavarčius šia kalba parašytus raštus, — postpozicinių artikelių -ta (moteriškosios giminės) ir -to (vidurinės giminės) buvimas: npaвama „karvė“, ceлomo „laukas“. Serbų-chorvatų ir slovėnų kalbos skiriasi nuo kitų slavų kalbų tuo, kad jos turi skiemens intonaciją (priegaidę) ir muzikinį kirtį. Šiuo atžvilgiu jos artimos baltų kalboms.

Vakarų slavų kalbos paplitusios vidurio Europoje. Iš jų didžiausia yra lenkų kalba (ja šneka apie 35 mlj. žmonių), kurioje išsiskiria dvi tarmių grupės: mažlenkių ir didžlenkių. Seniausieji lenkų rašto paminklai siekia XIV a. Artimos lenkų kalbai yra čekų ir ypač slovakų kalbos. Čekų kalbos seniausieji paminklai yra iš XII a. Lužicų, arba sorbų, kalba išlikusi Vokietijos teritorijoje (ja šnekama Bauceno ir Kotbuso apylinkėse), o kašubų — Lenkijoje (Gdansko apylinkėse). Pastaroji kartais, ypač lenkų mokslininkų, laikoma lenkų kalbos tarme.

Vakarų slavų kalboms būdinga tai, kad jose (išskyrus kašubų) yra pastovus žodžio kirtis: lenkų — priešpaskutiniame, čekų, slovakų ir lužicų — pirmame skiemenyje. Lenkų kalba, be to, išlaikė senovinius nosinius balsius (ą, ę), kuriuos daugelis kitų slavų kalbų denazalizavo (nosinių balsių būta ir XVIII a. išnykusioje polabų kalboje).

Germanų kalbos

Šalia slavų germanų kalbos sudaro vieną iš gausingiausių šakų. Šios šakos kalbos, panašiai kaip slavų, taip pat skirstomos į tris grupes: 1) rytų, 2) šiaurės ir 3) vakarų. Rytų germanų grupei priklauso išnykusios vandalų, burgundų ir gotų kalbos, šiaurės, arba skandinaviškajai, — danų, švedų, norvegų, islandų ir farerų, o vakarų — anglų, vokiečių, olandų, flamandų, fryzų.

Germanų kalbos dabar plačiai vartojamos ne tik Europoje, bet ir kituose žemynuose (jomis šneka arti 400 mlj. žmonių). Ypač populiari po Antrojo pasaulinio karo pasidarė anglų kalba, kuri greta rusų, prancūzų kalbų tapo tarptautine.

Manoma, kad germanų protėvynė buvusi pietų Skandinavijoje, Danijos salyne ir Elbės žemupyje. Iš čia jie II tūkstantm. pr. m. e. pabaigoje pradėjo plisti į visas puses ir VIII a. pr. m. e. atsirado netoli nuo Vyslos žemupio. Iš rytų germanų ypač ekspansyvios buvo vandalų gentys. Jos per Ispaniją buvo nukeliavusios net į šiaurės Afriką, kur įkūrė valstybę su Kartaginos sostine. Pakeliui jie viską griaudavo, plėšdavo, žudydavo vietinius gyventojus, todėl dar ir dabar kultūros vertybių naikintojus dažnai vadiname vandalais (Ispanijoje išliko ir vienos provincijos pavadinimas Andalūzija, kilęs iš Vandaluzija). Ne blogesni keliautojai buvo ir gotai, kurie II a. nuo Vyslos žemupio atsikraustė prie Juodosios jūros. Čia jie įkūrė galingą valstybę, apėmusią Krymą ir teritoriją tarp Dunojaus ir Dnepro žiočių. Į vakarus nuo žemutinio Dnestro gyveno vizigotai (vestgotai), o į rytus — ostrogotai (ostgotai). Vizigotai per hunų antplūdį IV a. perėjo Dunojų ir apsigyveno Mezijoje (Balkanų pusiasalyje), o paskui nukeliavo į Italiją, užėmė Romą, iš čia nužygiavo į Ispaniją, kur ir galą gavo (VIII a. pradžioje įsiveržę arabai sunaikino gotų karalystę). Tuo tarpu ostrogotai drauge su hunais nužygiavo į Panoniją (dabartinės Vengrijos ir Austrijos pasieny), o žlugus hunams pasiekė Italiją, kur sukūrė 60 metų egzistavusią valstybę; vėliau jie asimiliavosi su vietiniais gyventojais. Panašaus likimo susilaukė ir burgundai, kurie, nusikraustę į Galiją (dab. Prancūzijos teritorijoje), taip pat buvo sukūrę savo valstybę (ta sritis ir dabar dar vadinama Burgundija), bet po kiek laiko suromanėjo.

Iš rytų
tiktai gotai paliko rašto paminklų, todėl jų kalba geriau pažįstama. Svarbiausias ir seniausias gotų ir apskritai visų germanų rašto paminklas — vizigotų vyskupo Vulfilo IV a. atliktas biblijos vertimas į gotų kalbą (rankraštis). Vulfila buvo sudaręs 27 rašmenų gotų raidyną, be to, jis laikomas gotų literatūrinės kalbos, paremtos viena tarme, kūrėju. Gotų kalboje yra nemaža žodžių bei žodžių formų, visiškai panašių į atitinkamus lietuviškus žodžius bei žodžių formas (plg. liet. sūnus ir got. sunus, liet. sūnaus ir got. sunaus, liet. ausis ir got. auso). Pats gotų vardas, kaip manė K.Būga, yra išlikęs žodyje gudas (iš senesnės formos gudhas).

Ilgesnį laiką sėslesni už rytų germanus buvo šiaurės germanai. Jie gyveno savo protėvių krašte ir lik vėliau ėmė skverbtis į šiaurę. Didesnė jų ekspansija prasidėjo VIII —XI a., kai šiaurės germanai ne tik visomis kryptimis išsiplėtė Skandinavijos pusiasalyje, bet ir, užėmę Farerų salas, įsikūrė Islandijoje (IX a.) ir ėmė puldinėti vakarinėse Atlanto vandenyno pakrantėse ir Baltijos pajūryje gyvenusias tautas. Kurį laiką jie (dažnai vadinami vikingais, variagais, normanais) buvo kolonizavę šiaurinę ir rytinę Angliją, Prancūzijos sritį, ligi šiol vadinamą Normandija.

Tos ekspansijos periodu visi šiaurės germanai, arba skandinavai, kalbėjo dar gana vienoda kalba, nors nuo IX a. kaskart vis labiau ir labiau ėmė ryškėti dviejų tarmių grupių — rytinės ir vakarinės — skirtumai. Iš rytinės grupės tarmių susikūrė danų ir švedų, o iš vakarinės — norvegų, islandų ir farerų kalbos.

Seniausi šiaurės germanų rašto paminklai — III-IV a. runų įrašai. XIII a. senąja islandų kalba buvo surašyti padavimai (sagos) apie garsiųjų žmonių bei dievų gyvenimą, pavadinti bendru Edų vardu. Tuo metu susidarė ir islandų literatūrinė kalba, kuri nedaug tepakitusi (dėl savo izoliuotos padėties) išliko ir ligi mūsų laikų. Islandų kalba, kuria dabar šneka per 200000 žmonių, yra archaiškiausia (po gotų) iš visų rašto paminklus turinčių germanų kalbų.

Norvegų pirmieji raštai (neskaitant ankstesnių runų įrašų) siekia XII a. Tačiau po 1397 m. unijos su Danija norvegų kalbą ėmė stipriai veikti danų kalba. Ši įsigalėjo viešajame gyvenime, bet, norvegų tarmių veikiama, įgijo savotišką mišrios norvegų-danų rašytinės kalbos formą, vadinama riksmolu (riksmal). Greta jos nuo XIX a. pabaigos imta kurti literatūrinę kalbą, paremtą tik norvegų tarmėmis, vadinamą landsmolu (landsmal). Šiodvi literatūrinės kalbos Norvegijoje egzistuoja ir mūsų laikais.

Šiek tiek vėlesni (neskaitant runų įrašų) danų ir švedų rašto paminklai. Jie pasirodė XIII a. Didesnė švedų kalbos ekspansija prasidėjo XII a., kai Švedija užėmė Suomiją, Estiją ir kitas rytines Pabaltijo žemes. Švedų literatūrinė kalba, pradėjusi kurtis drauge su pirmųjų raštų pasirodymu, susiformavo jau XVI a.

Iš vakarų germanų kalbų didžiausios yra anglų ir vokiečių. Anglų kalba susidarė nusikėlus anglosaksų gentims V a. į Britaniją, kurią ligi to amžiaus pradžios valdė romėnai. Čia jos po ilgų kovų su keltais (britais) galutinai įsitvirtino. VII-VIII a. pasirodė pirmieji anglų tarmių pagrindu paremti rašto paminklai (Beovulfo epopėja). XI a. įsibrovus iš Prancūzijos normanams, viešajame gyvenime anglų kalbą išstūmė prancūzų kalba, kuri paliko ryškius pėdsakus anglų kalbos leksikoje ir apskritai visoje šios kalbos sistemoje. XV a. Londono tarmės pagrindu susiformavo naujoji anglų literatūrinė kalba, kurioje išlaikyti pagrindiniai germanų fonologijos ir gramatikos elementai, bet gausu prancūzų kilmės žodžių. Savo apogėjų ji pasiekė XVI —XVII a. sandūroje, kai ją nepaprastai ištobulino Šekspyras.

Vokiečių kalba susidarė VI —XI a. vienijantis frankų, alemanų, bavarų ir kt. tarmėms. Pagrindinės jos tarmės — vokiečių žemaičių (Niederdeutsch) ir vokiečių aukštaičių (Hochdeutsch), kurios savo ruožtu susiskaidžiusios į atskiras patarmes. Seniausi vokiečių rašto paminklai siekia VIII a. (Hildebrando giesmė). Vokiečių kalbos istorijoje išskiriami trys periodai: senasis (VIII —XII a.), vidurinis (XII —XVI a.) ir naujasis (nuo XVI a.). Naujosios vokiečių literatūrinės kalbos normas aukštaičių tarmės pagrindu kanonizavo XVI a. pirmojoje pusėje Martynas Liuteris. Dabar vokiečių kalba, be Vokietijos, dar vartojama Austrijoje, Šveicarijos dalyje, Liuksemburge (iš viso ja kalba apie 100 mlj. žmonių).

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 4073 žodžiai iš 7945 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.