Indueropiečių prokalbės hipotezė
5 (100%) 1 vote

Indueropiečių prokalbės hipotezė

ĮVADAS

Žmonėms visada rūpėjo savo tautos ir kalbos kilmė. Tais klausimais iš seno įvairios tautos yra sukūrusios daug legendų. Nemaža jų turima ir apie lietuvių bei jų kalbos kilmę.

Net buvo kovojama dėl „protėvių“ lotynų kalbos teisių Lietuvoje atkūrimo, reikalaujama lotynų kalbą padaryti oficialiąją Lietuvos valstybės raštų kalba vietoj svetimos kanceliarinės slavų kalbos.

Tačiau tik nuo XIX a. pirmos pusės atsirado tikros mokslininkų sprendžiamos prielaidos, dėl indoeuropiečių kalbų, kilmės problemų. Tai buvo susiję su lyginamosios –istorinės indoeuropiečių kalbotyros iškilimu.

Indoeuropiečių prokalbė – kalba, iš kurios susiformavo indoeuropiečių kalbos (indoeuropiečių kalbų šeima). Tokia kalba galėjusi egzistuoti gal prieš 6–7 tūkstančius metų ar dar anksčiau.

XIX a. pradžioje įvyko kalbotyros Europoje perversmas. Gimė diachroninė lingvistika. Buvo nustatyta, kad dalis Azijos: Iranas, Pakistanas, Bangladešas, Indija, kalbų yra bendrinės kilmės ir sudaro vieną didelę šeimą, kurią mokslininkai pavadino indoeuropiečių vardu. Buvo išaiškinta, kad dabartinės visos indoeuropiečių kalbos yra kilusios iš vienos kalbos, vadinamosios indoeuropiečių prokalbės.

Vis dėlto pagrindiniai pastarųjų 6-7 tūkstančių metų – nuo indoeuropiečių prokalbės iki šių dienų – raidos etapai apskritai jau gerokai išryškinti. Tai pasakytina tiek dėl kitų giminingų kalbų, tiek ir dėl pačios lietuvių kalbos, kurios formavimąsi sudarė tokia bendriausia linija: indoeuropiečių prokalbė – baltų prokalbė – rytų baltų prokalbė – pralietusių kalba – dabartinė lietuvių kalba.

Todėl lietuvių kalbos ištakų istorija pradėsiu susipažinimu su senaisiais indoeuropiečiais bei jų prokalbę, kiek apie juos gali pasakyti šių dienų mokslas.

1. INDOEUROPIEČIŲ KALBŲ ŠEIMA

Indoeuropiečių kalbų šeima- pati gausiausia. Šios šeimos kalbomis šneka apie 3 mlrd. žmonių- beveik pusė pasaulio gyventojų. Jai priklauso ir lietuvių kalba.

Indoeuropiečių kalbų šeimą sudaro keliolika šakų. Europos šalyse paplitusi iš lotynų kalbos kilusios romanų šakos kalbos: prancūzų, ispanų, portugalų, italų, rumunų ir kitos kalbos, kuriomis šneka per 570 mln. žmonių. Plačiai vartojamos germanų šakai priklausančios anglų ir vokiečių kalbos. Šiai šakai taip pat priklauso olandų, danų, švedų, norvegų kalbos. Iš slavų šakos kalbų gausiausia rusų kalba, kitos- baltarusių, ukrainiečių, lenkų, čekų ir slovakų, bulgarų, serbų, kroatų. Jomis šneka apie 270 mln. žmonių. Indų ir iranėnų šakų kalbomis šnekama Indijoje, Bangladeše ir Pakistane. Iš iranėnų šakos kalbų labiausiai paplitusi persų kalba. Kai kuriose Airijos ir Anglijos vietose vartojamos keltų šakos kalbos: airių, škotų, valų ir kt. Mokslui svarbi senoji indų kalba, vadinama sanskritu. Atskiroms indoeuropiečių kalbų šakoms atstovauja graikų, armėnų, hetitų ir tocharų kalbos.

Vieną indoeuropiečių šeimos šaką sudaro baltų kalbos. Seniausiais laikais baltų gyventa dabartinėse Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos teritorijose, šiaurės vakarų Ukrainoje, vakariniuose Rusijos pakraščiuose, Karaliaučiaus krašte ( Kaliningrado srityje) ir šiaurės rytų Lenkijoje. Iš baltų gyvos yra latvių ir lietuvių kalbos, rašytinių paminklų paliko prūsų kalba.

2. INDOEUROPIEČIŲ PROKALBĖ

Prieš šešetą – aštuonetą tūkstančių metų dar nebuvo nei lietuvių, nei latvių, nei rusų, nei lenkų, nei vokiečių, nei daugelio kitų tautų. Tuomet egzistavo indoeuropiečių protautė, iš kur ilgainiui atsirado daugelis dabartinių Europos ir Azijos tautų, priklausančių gausiai indoeuropiečių šeimai ir sudarančių dabar kone pusę visos žmonijos. Ilgainiui indoeuropiečių prokalbė pradėjo kisti. Yra daug priežasčių, lemiančių kalbų kitimą. Kalbų vystimąsi veikia įcentrinės ir išcentrinės jėgos. Įcentrinės – tai žmonių konservatizmas, geros susisiekimo sąlygos, padedančios bendrauti, bendra teritorija, bendra kultūra, sava valstybė, bendras ekonominis gyvenimas, bendrinė (literatūrinė) kalba, raštas, knygos. Iš centrinės- kultūros progresas, sunkios susisiekimo sąlygos, glaudūs kontaktai su kitų tautų ir kultūrų žmonėmis, tautų maišymasis, užkariavimai, atsiskyrusių kalbų tarpusavio poveikis ir kt.

Susiformavus bendrinei, tai yra literatūrinei kalbai, išcentrinių jėgų poveikis susilpnėjo. Prokalbe indoeuropiečiai yra šnekėję naujajame akmens amžiuje – neolite, pirmykštės bendruomeninės santvarkos laikais. Veikiant išcentrinėms jėgoms, indoeuropiečių protautė suskilo į atskiras gentis, o prokalbė – į tarmes. Iš tų tarmių ilgainiui susidarė atskiros prokalbės. Kai suiro pirmykštė bendruomenė, kalbų raida žymiai paspartėjo.

3. INDOEUROPIEČIŲ PROTAUTĖ IR PROKALBĖ BUVO PRADĖTA TIRTI TIK XIX A. PRADŽ.

Indoeuropiečių protautė ir prokalbė kaip reikiant buvo pradėtos tirti tik XIX amžiaus pradžioje, atsiradus ide. lyginamajai kalbotyrai, tiriančiai tas kalbas lyginamuoju istoriniu metodu. Fr. Bopas buvo vienas pirmųjų lyginamosios kalbotyros kūrėjų. Jo pradėtą darbą toliau tęsė kiti kalbininkai. Vėliau indoeuropiečių praeitimi pradėjo domėtis ir kitų mokslų atstovai: archeologai, antropologai, istorikai ir kt. Pasak
A. Meje, indoeuropiečius iš pradžių sudarė nedidelės etninės grupės, matyt, išsaugojusios savo bendrumo jausmą, o kai bendroji ide. vienovė buvo sutrikdyta, susikūrė naujos, taipogi turinčios savo vienovę, to paties tipo tautybės. Indoeuropiečių kalbų raida buvo nepaprastai sudėtinga: kalbos ne tik skaidėsi, bet atskirais atvejais ir jungėsi. Daugelį amžių vystėsi ir kito ide. prokalbės žodynas (leksika), morfologija ir fonetika. Visi tie pakitimai vyko pagal tam tikrus dėsnius, kuriuos aiškina lyginamasis – istorinis kalbos mokslas. Žinodami tuos dėsnius, kalbininkai pajėgia dabar net rekonstruoti (atstatyti) kai kuriuos ide. prokalbės žodžius ir formas. Pavyzdžiui, indoeuropiečių prokalbėje buvo žodis * mātēr „motina“, iš kurio atskirose ide. kalbose pasidarė: lietuvių motė ir moteris (pastarosios reikšmės pakitusios), latvių māte, rusų matj, ukrainiečių mati, vokiečių Mutter, anglų mother, prancūzų mēre, lotynų māter, graikų mātēr, sanskrito mātār, tocharų mācar, armėnų mair. Atskiros ide. kalbos, lyginant jas su prokalbe, vystėsi netolygiai: vienos nuo prokalbės vaizdo tolo lėčiau, kitos greičiau, vienos išlaikė senienų daugiau, kitos – mažiau. Išsisklaidžius indoeuropiečiams dideliuose plotuose, prokalbės kitimas vyko skirtingomis kryptimis ir skirtingais tempais. Prancūzų kalbininkas A. Meje kadaise pasakė: „Tas, kuris nori žinoti, kaip kalbėjo mūsų proseneliai, turi atvažiuoti pasiklausyti, kaip kalba lietuvis kaimietis“. Sakydamas ,,mūsų proseneliai“, A. Meje turėjo galvoje indoeuropiečių protautę.

Ypač krinta į akį senovės indų (sanskrito) ir lietuvių kalbų panašumas. Štai keletas bendrų sanskrito ir lietuvių kalbos žodžių: kas, kadā, tadā, devas („dievas“), sūnus, naktam („naktis“), vīras, avis. Net kai kuriuos sanskrito kalbos sakinius lengva lietuviui suprasti. Pavyzdžiui, žymus indų rašytojas ir kalbininkas Sunitis Kumaras Četerdžis vienoje savo knygoje pateikia tokį sanskrito kalbos sakinį: Kataras tu – am asi? Kiekvienam lietuviui aišku, kad tuo sakiniu klausiama: „Katras tu esi?“ Indija, kaip žinome, yra Azijoje, o Lietuva – Europoje, todėl nei lietuviai, nei indai negalėjo vieni iš kitų panašių žodžių pasiskolinti. Abi kalbos juos paveldėjo iš ide. prokalbės. Taigi, bendri tų kalbų žodžiai yra geriausi liudininkai, įrodantys, kad visos ide. šeimos kalbos yra kilusios iš vieno kamieno – iš kadaise egzistavusios indoeuropiečių kalbinės bendrystės. Tas faktas, kad indai yra įsikūrę rytuose, o europiečiai vakaruose, padėjo atsirasti ir pavadinimui „indo – europiečiai“. Vokiečių mokslininkai vartoja mažiau vykusį terminą „indogermanai“. O kai kieno vartojami pavadinimai „arijai“ ir „arijoeuropiečiai“ taip pat nėra vykę, nes arijais vadinami tik indai ir iranėnai (indoiranėnai). Kada suiro indoeuropiečių kalbinis bendrumas? Tikslios datos šiuo metu dar niekas negali pasakyti. Spėjama, kad tai įvyko ne vėliau kaip trečiajame, o gal ir ketvirtajame tūkstantmetyje prieš Kristu.

4. INDOEUROPIEČIŲ PROTAUTĖS IR PROKALBĖS

VYSTIMASIS

Indoeuropiečių protautė ir prokalbė kaip reikiant buvo pradėtos tirti tik XIX amžiaus pradžioje, atsiradus indoeuropiečių lyginamajai kalbotyrai, tiriančiai tas kalbas lyginamuoju istoriniu metodu. Indoeuropiečių kalbų raida buvo nepaprastai sudėtinga: kalbos ne tik skaidėsi, bet atskirais atvejais ir jungėsi. Daugelį amžių vystėsi indoeuropiečių prokalbės žodynas (leksika), morfologija ir fonetika. Atskiros indoeuropiečių kalbos, lyginant jas su prokalbe, vystėsi netolygiai: vienos nuo prokalbės vaizdo tolo lėčiau, kitos greičiau, vienos išlaikė senienų daugiau, kitos – mažiau. Išsisklaidžius indoeuropiečiams dideliuose plotuose, prokalbės kitimas vyko skirtingomis kryptimis ir skirtingais tempais. Lietuvių kalba nuo prokalbės yra nutolusi mažiau už visas kitas gyvąsias, tai yra dabartines indoeuropiečių kalbas, todėl joje daugiausia ir archaizmų. Matyt, lietuviai mažiausiai keliavo ir įsikūrė arti savo senosios protėvynės, kuri bus buvusi nuošalyje nuo kitų etninių keliavimo tako, todėl ir lietuvių kalba senovėje mažiausiai buvo paveikta kitų, ne indoeuropiečių kalbų. Bendri indų ir lietuvių kalbų žodžiai yra geriausi liudininkai, įrodantys, kad visos indoeuropiečių šeimos kalbos yra kilusios iš vieno kamieno, iš kadaise egzistavusios indoeuropiečių kalbinės bendrystės. Kada suiro indoeuropiečių kalbinis bendrumas? Tikslios datos šiuo metu dar niekas negali pasakyti. Spėjama, kad tai įvyko ne vėliau kaip trečiajame, o gal ir ketvirtajame tūkstantmetyje prieš Kristų.

Šiuo metu Jūs matote 35% šio straipsnio.
Matomi 1507 žodžiai iš 4300 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.