Informacinė visuomenė1
5 (100%) 1 vote

Informacinė visuomenė1

„Informacinė visuomenė“

TURINYS

1 „INFORMACINĖS VISUOMENĖS“ SAMPRATA 3

2 „INFORMACINĖS VISUOMENĖS“ KONCEPCIJĄ AIŠKINANČIOS TEORIJOS 5

3 SVARBIAUSI „INFORMACINĖS VISUOMENĖS“ BRUOŽAI IR GALIMOS PROBLEMOS 11

4 KIEKYBINIAI IR KOKYBINIAI VISUOMENĖS „INFORMACIŠKUMO“ KRITERIJAI 18

5 LIETUVOS „INFORMACINĖS VISUOMENĖS“ PLĖTRA 21

6 DABARTINĖ SITUACIJA LIETUVOJE 23

1 „Informacinės visuomenės“ samprata

Pastaruoju metu, kalbant apie pokyčius tiek ekonominėje, tiek politinėje, tiek socialinėje sferose, girdime sąvoką „informacinė visuomenė“. Tai verčia mus susimąstyti, kas yra ta „informacinė visuomenė“, kokios jos atsiradimo priežastys, kaip ji keičia šiandieninį pasaulį.

Visuomenė, gyvenanti naujo bendrabūvio sąlygomis, vadinama daugeliu vardų – globalia, postmodernia, postindustrine, vartotojų, pertekliaus, komunikacijos, informacijos ir panašiai. Kaip ją bepavadintume, vienas svarbiausių jos bruožų yra tas, kad pagrindine preke tampa informacija, svarbiausi faktoriai yra ne kapitalas, darbas ar gamtiniai ištekliai, bet žinios, informacija, technologijos. Egzistuoja tam tikra nuomonių įvairovė, randasi gausybė naujų teorijų, bandančių įvardinti ir paaiškinti dabar susidariusią situaciją. Tačiau dauguma autorių kalba apie informaciją, kaip pagrindinį moderniosios visuomenės bruožą ir pažymi kad, įžengėme į informacijos amžių, globalios informacijos ekonomikos laikmetį. Štai keletas informacinės visuomenės apibrėžimų:

1) Pirmasis, bendresnis, pateiktas „Informacinės visuomenės“ Lietuvos Respublikoje kūrimo programos projekte: „Informacinė visuomenė – tai atvira, išsilavinusi ir besimokanti visuomenė, kurios nariai gali ir geba visose savo veiklos srityse efektyviai veikti šiuolaikinių informacinių technologijų aplinkoje, naudotis šalies bei pasaulio informacijos resursais, o valdžios institucijos užtikrina informacijos prieinamumą ir patikimumą“.

2) Kitas – šiek tiek labiau konkretizuotas, pateiktas Estijos informacijos centro duomenų saugumo eksperto Valdo Praust. išskiria 5 principus, kuriuos turėtų atitikti ideali „informacinė visuomenė“:

a. „Informacinė visuomenė“ yra tokia visuomenė, kurioje didžioji dalis informacijos yra laikoma, transformuojama bei perduodama universaliu skaitmeniniu formatu tam tikrų prietaisų pagalba;

b. „Informacinė visuomenė“ yra tokia visuomenė, kurioje žmonės patiki mašinoms ne tik sunkų fizinį darbą, bet ir rutininį protinį darbą, pasilikdami sau tik kūrybinį protinį darbą;

c. „Informacinė visuomenė“ yra tokia visuomenė, kurioje beveik visas pasaulis yra sujungtas vieningo informacijos perdavimo tinklo, kuris yra pajėgus pakankamu greičiu perduoti visas informacijos rūšis, reikalingas žmogaus veiklai;

d. „Informacinėje visuomenėje“ dauguma vertybių, sukurtų žmonijos, yra talpinamos informacijoje;

e. „Informacinė visuomenė“ yra tokia visuomenė, kurioje žmonių veikla yra suplanuota kiek įmanoma racionaliau, remiantis aukščiau minėtais principais.

3) „Informacinė visuomenė“ – tai kokybiškai naujas visuomenės lygmuo, kai visi subjektai – žmonės, gyventojų bendrijos, Vyriausybė, verslininkai, valstybės valdžios ir savivaldos institucijos visuomeninės organizacijos – intensyviai naudoja informaciją bei naujausias jos apdorojimo ir perdavimo technologijas savo kasdieninėje veikloje dirbant, mokantis, poilsiaujant, bendraujant tarpusavyje.

4) „Informacinė visuomenė“ – tai visuomenė, kurioje informacija vaidina ypatingai svarbų vaidmenį; tai visuomenė, kuri laisvai ir intensyviai keičiasi informacija ir ją vertina; tai visuomenė, išnaudojanti technologijų galimybes tam, kad informacija sklistų nekliudoma ir būtų prieinama bei naudinga kiekvienam visuomenės nariui.

5) „Informacinė visuomenė“ – tai visų formų informacijos tvarkymo, kaupimo, saugojimo ir platinimo procesų globališkumo užtikrinimas panaudojant šiuolaikines informatikos bei ryšių technologijas, sukuriant reikalingą teisinę aplinką.

Apibendrindami galime sakyti, kad „informacinė visuomenė“ gali būti apibūdinama kaip visiškai naujo tipo visuomenė, kurioje visi subjektai tiesiogiai dalyvauja informacijos procesuose įvairiose veiklos srityse.

Kalbant apie „informacinės visuomenės“ atsiradimo priežastis, reikėtų prisiminti kai kuriuos istorinius faktus. Jau senų senovėje žmonės naudojo turimą informaciją ir ją perduodavo kitiems. Komunikacija egzistavo palyginus primityviomis formomis. Pagal bendrą susitarimą tokia komunikacija naudojo simbolių sistemą ir informacija buvo perduodama naudojant būgnus, varpus, ragus, dūmus, ugnį ar kitokias pranešimo priemones. Norėdami perduoti sudėtingesnio pobūdžio informaciją (apmąstymus, nuomones ir istorijas), žmones sukūrė dainas, poeziją ir kt.

Milžiniškas šuolis žmonijos istorijoje buvo rašto atsiradimas, nes taip atsirado galimybė perduoti žinias iš kartos į kartą. Kai Jochannes Gutenbergas XV a. viduryje sukūrė spausdinimo mašiną, pasidarė įmanoma perduoti informaciją dideliems žmonių kiekiams knygų pavidale. Spausdintas raštas buvo tarsi sprogstamoji jėga, suteikusi žmonėms galimybę dalintis informacija, nes sparčiai vystantis spausdinimo pramonei, knygos tapo prieinamos vis platesniam visuomenės ratui.
XVII a imta leisti laikraščius ir žurnalus.

Elektros srovės atsiradimas leido sukurti telegrafą (1832 m. Rusijoje Šilingas sukūrė klavišinį telegrafo aparatą, 1844 m. JAV pradėta eksploatuoti telegrafo linija su Morzės aparatais), telefoną (1876 m. Belas (JAV) išrado telefono aparatą, o 1878 m. JAV pradėjo veikti pirmoji telefono stotis), radiją (pirmosios radijo stotys pastatytos Rusijoje XIX a. pabaigoje, reguliarios radijo laidos pradėtos Olandijoje 1919 m., JAV –1921 m., Rusijoje – 1924 m., pirmąjį radijo imtuvą 1895 m. sukūrė A. Popovas), televiziją (reguliarios transliacijos pradėtos 1936 m. D. Britanijoje ir Vokietijoje, 1939 m. – TSRS, 1941 m. – JAV; pirmuosius aparatus sukūrė 1884 m. Nipkovas Vokietijoje ir Rozingas 1907 m. Rusijoje). Visos šios informacijos perdavimo per atstumą elektriniais arba radijo signalais priemonės leido operatyviai kaupti ir perduoti informaciją.

Tačiau svarbiausia informacinė revoliucija – mikroprocesorinės technologijos sukūrimas ir asmeninio kompiuterio naudojimas (XX a. 70-ji metai), taip pat kompiuterių tinklų ir duomenų perdavimo sistemų atsiradimas. Šiame laikotarpyje pereinama nuo mechaninių ir elektrinių informacijos apdorojimo priemonių prie elektroninių, sukuriami programomis valdomi procesai ir įtaisai.

Besivystanti dabar informacinė visuomenė sukelia struktūrinius pokyčius, kuriuos galima palyginti su praeito šimtmečio industrine revoliucija, ir kurie užima vis didesnę ekonomikos sritį. Dabar jau aišku, kad šio proceso sustabdyti negalima ir pamažu jis suformuos žiniomis pagrįstą ekonomiką. Naujos žiniasklaidos priemonės, kompiuteriai, informacinės technologijos, telekomunikacijos, internetas atneša naujus politinius, ekonominius, teisinius, organizacinius – struktūrinius, kultūrinius ir socialinius pokyčius.

Kaip jau minėjau yra gausybė teorijų vienaip ar kitaip aiškinančių informacinės visuomenės koncepciją. Tos teorijos grupuojamos pagal tai, kokie informacinės visuomenės aspektai yra labiausiai akcentuojami. Galimos penkios informacinės visuomenės sampratos:

1. Technologinė „informacinės visuomenės“ samprata. Šiuolaikinės informacinės technologijos leidžia efektyviai apdoroti, saugoti ir perduoti informaciją. Tai užtikrina labai spartų jų plitimą į visas mokslo, gamybos ir privataus gyvenimo sritis. Kompiuteriai, telekomunikacijos priemonėmis sujungti į sparčius duomenų perdavimo tinklus, užtikrina efektyvų gyventojų aptarnavimą. Todėl kiekvienoje šalyje turi būti sukurta informacinė infrastruktūra: duomenų rinkimo, kaupimo bei platinimo sistemos, kompiuterių tinklai, informacinės sistemos ir visa tai reguliuojantys įstatymai.

2. Ekonominė „informacinės visuomenės“ samprata. Žinios tampa modernios šalies ekonomikos pagrindu. Nagrinėjant valstybės bendrą nacionalinį produktą (BNP), ryškėja ir kita tendencija – vis didesnė jo dalis sukuriama įmonėse, kurių veikla tiesiogiai susijusi su informacinių technologijų kūrimu, taikymu ir platinimu. Taigi dabartinės visuomenės ekonomika yra informaciškai-orientuota, tai yra nukreipta į informacijos produktų gamybą ir paskirstymą.

3. Profesinė „informacinės visuomenės“ samprata. Galima tvirtinti, jog „informacinėje visuomenėje“ gyvensime tada, kai šalies piliečiai mokės ir galės efektyviai panaudoti informacines technologijas visose veiklos srityse. Manoma, jog vyraujančios profesijos bus susijusios su informacinėmis technologijomis. Profesijos, kurios siejasi su informacijos kaupimu, apdorojimu ir paskirstymu, gali būti suskirstytos į dvi grupes:

a) darbuotojai, kurie kuria, vysto, diegia ir valdo informacines technologijas bei telekomunikacijas;

b) darbuotojai, kurie tiesiogiai susiję su duomenų kaupimo, apdorojimo ir perdavimo veikla.

4. Erdvinė „informacinės visuomenės“ samprata. Ši samprata remiasi geografiniu erdvės suskaidymu. Kompiuterių tinklai jungia atskiras įvairių lygių ir tipų institucijas, regionus, valstybes (kitaip sakant, įvairias pasaulio geografines erdves), kas itin radikaliai pakeičia iki tol vyravusį laiko ir erdvės organizavimo suvokimą. Išnyksta bet kokie laiko ir erdvės apribojimai, tampa įmanomas bet kokių reikalų sprendimas realiu laiku ir globaliu mastu. Taigi, šios sampratos šalininkai išskirtinį dėmesį skiria informacijos tinklams, kai kurie autoriai net teigia, kad mes esame laidų visuomenės (wired society) nariai. Bet kuriuo atveju kalbama apie nepertraukiamą informacijos eismą, informacijos srautus, efektyvų tinklų darbą.

5. Kultūrinė „informacinės visuomenės“ samprata. Šios sampratos šalininkai linkę akcentuoti „informacinės visuomenės“ kultūrinį aspektą. Gyvename žiniasklaidos priemonių prisotintoje aplinkoje, mums nuolat teikiama informacija, į kurią reaguojame arba ne. Gyvenimą informacija prisotintoje aplinkoje šios sampratos šalininkai ir laiko „informacinės visuomenės“ pradžia. Informacijos srautai kasdien vis labiau veikia atskirų tautų kultūras, vis didesnė atskirų nacionalinių kultūros elementų perėmimo, atmetimo ir suvienodėjimo sparta.

Pateiktos penkios „informacinės visuomenės“ sampratos parodo, kad sunku vienareikšmiškai nusakyti ir apibrėžti „informacinę visuomenę“ ir atskiro žmogaus vietą joje.

2 „Informacinės visuomenės“ koncepciją aiškinančios
teorijos

Įvairios teorijos skirstomos į dvi stovyklas:

1. vienų mokslininkų teorinės pozicijos mūsų akyse vykstančius pokyčius kvalifikuoja kaip visiškai naujos kokybės visuomenės – „informacijos visuomenės“ – gimimą; ši visuomenė netapatinama su prieš tai buvusiais visuomenės būviais; prie tokių teorijų galima priskirti:

a. Bell post-industrializmo koncepciją;

b. Baudrillard ir Vattimo post-modernizmo koncepciją;

c. Castells informacinio pobūdžio vystymosi teoriją;

2. kiti teigia, jog mes esame susiklosčiusių visuomenės procesų ir reiškinių bei santykių informatizacijos liudininkai; šios pozicijos šalininkai, priešingai pirmiesiems, deklaruoja praeities pokyčių ir visuomenės būvio tęstinumą:

a. Aglietta ir Lipietz ekonominės pakraipos reguliavimo teorija;

b. Giddens požiūris apie nacionalinę valstybę ir disciplinarinį pobūdį;

c. Habermas viešosios sferos teorija.

Pateiksiu įdomesnių teorijų, kalbančių apie „informacinę visuomenę“, pavyzdžių; visose teorijose yra kažkiek tiesos.

Bell skirsto visuomenes pagal darbo pobūdį:

• Iki – industrinė, kurioje dominavo ž.ū. darbai;

• Industrinė, kurioje vyrauja gamybinė veikla;

• Post-industrinė, kurioje svarbų vaidmenį atlieka informacinė veikla.

Bell supratimu, post-industrinė visuomenė – tobuliausias visuomenės būvis ir jis linkęs ją laikyti „informacine visuomene“, kurioje vyrauja informacinė veikla ir informacijos paslaugų tiekimas bei vartojimas. Perėjimas į tokį būvį įmanomas racionalizacijos principo dėka, kai minimaliomis sąnaudomis siekiama maksimalių rezultatų. Pagal Bell’ą perėjimas į post-industrinę visuomenę įmanomas užtikrinus penkias sąlygas:

1) Gamybos sferoje dirbančiųjų skaičiaus mažėjimas;

2) Produktyvumo didinimas taikant minėtą racionalizacijos principą;

3) Gamybos sferoje sukaupto kapitalo nukreipimas ir investavimas į paslaugų sferą ir jos plitimą;

4) Užimtumo gamybinėje sferoje ir gamybinių profesijų mažėjimas;

5) Naujų darbo vietų paslaugų sferoje formavimas.

Bell deklaruoja, kad post-industrinė visuomenė yra paslaugų tiekimu paremta visuomenė, kurioje svarbiausią vaidmenį vaidina ne fizinė jėga ar energija, o sugebėjimas operuoti ir manipuliuoti informacija. Nesustabdomai plečiasi informacinės veiklos sfera IT apsprendžia produktyvumo padidėjimą o pastarasis įtakoja visą ekonomikos sistemą.

Bell post-industrializmo koncepcija remiasi technologine „informacinės visuomenės“ samprata, tačiau su pernelyg dideliais nukrypimais į vieną pusę – pagal jį paslaugų sektorius suvartoja visą gamybinės veiklos sukauptą kapitalą. Galbūt vertas dėmesio Bell nurodytas post-industrinės visuomenės bruožas – tai išaugęs poreikis teoriniam žinojimui ir jo panaudojimui. Bell kalba apie mokslinių ir technologinių naujovių pritaikymą informacijos ir paslaugų tiekimo sferoje.Bell teorija susilaukė daug kritikos, atmetama ir post-industrinė terminologija kaip visai nenaudotina kalbant apie informacinę visuomenę.

Kultūrinė postmoderniosios visuomenės teorija (Baudrillard ir Vattimo)

Postmodernioje visuomenėje žmonės gyvena komunikacijos priemonių aplinkoje, kur nuolatos teikiama informacija. Informacijos srautai vis labiau veikia atskirų tautų kultūras, vis didesnė atskirų kultūros elementų perėmimo, atmetimo ir suvienodėjimo sparta. Bijomasi, kad informacinėje visuomenėje gali išnykti etninė kultūra. Baudrillard ir Vattimo atstovauja postmodernistams, nagrinėjantiems informacinę visuomenę kultūrine prasme.

Šį laikotarpį jie traktuoja kaip naują erą, kurios susiformavimą nulėmė informacijos bei komunikacijos priemonių spartus plitimas. Informacijos srautai iššaukė radikalius pasikeitimus kultūrinėje visuomenės sferoje.

Informacijos gausa ir jos plitimas sąlygojo įvairių nuomonių ir požiūrių egzistavimą greta. Tokioje visuomenėje nunyko vienos neginčijamos tiesos viešpatavimas, kuris buvo populiarus anksčiau. Posmodernybėje atsisakoma aklai sekti ir tikėti kažkieno pateikta tiesa, čia pripažįstamas skirtingų tiesos versijų egzistavimas. Informacijos plitimo dėka atsirado daug įvairių alternatyvių aiškinimo būdų. Masinės informacijos priemonės suteikia teisę ir galimybę skirtingoms visuomenės grupėms prabilti ir išreikšti savo nuomonę. Mūsų dienomis atsirado galimybė prabilti ir pasireikšti įvairių tipų mažumoms, pavyzdžiui įvairios religinės bendruomenės arba seksualinės mažumos. Jie gali atvirai kreiptis į visuomenę, nesislėpti, neapsimetinėti, jog tokių nėra. Kaip pažymi Vattimo, to pasekoje pasiekiama laisvė, žmonės išsivaduoja iš vienos tiesos gniaužtų, kurie įpareigoja elgtis pagal tam tikras normas.

Kitas būdingas post modernizmo bruožas yra autentiškumo atsisakymas. Čia neieškoma tikrumo ar prasmingumo. Anot Baudrillard, net žiūrėdami žinias per televizorių, mes negauname adekvačios ir autentiškos informacijos, o tik įvairių suinteresuotų subjektų sukonstruotą. Autentiškumo nėra niekur. Pvz. Galime valgyti patiekalus pagamintus pagal senolių receptus, tačiau tai nėra autentiškumas, tai tik bandymas jį sukonstruoti.

Postmodernizme atsisakoma ir prasmės ieškojimo. Anot Baudrillard, šiuolaikinė kultūra – tai ženklų kultūra. Vienu metu žmonės priima didelį kiekį pranešimų, ženklų.
skaitant, žiūrint TV. Tačiau šie ženklai neturi galios, jie nieko nenurodo, neturi jokios prasmės. Pvz. Reklamoje vaizduojama, kaip kremas išlygina veido raukšles. Tokia reklama gali būti populiari, tačiau tai neįrodo, jog žiūrovai yra tokie naivūs ir kvaili, kad tikėtų tuo ką mato, mat mergina yra jauna ir visai neturi raukšlių. Žmonės tiesiog žiūri reklamą dėl paties žiūrėjimo, dėl malonumo arba dėl to, kad ji įterpta į įdomią laidą ar filmą. Jie net nebando reklamoje įžvelgti tam tikros prasmės.

Postmodernioje visuomenėje įsivyrauja malonumo kultūra. Svarbiausias gyvenimo principas, kuriuo vadovaujasi šios visuomenės nariai, yra kuo didesnio malonumo siekimas. Gyvenimas dėl malonumo yra pagrindinis tikslas. Visos veiklos yra bandomos susieti su malonumu. Pvz. Žmonės žvejoja dėl malonumo sugauti žuvį, o ne kad reikia pačios žuvies. Žmonės vaikšto po parduotuves, kad patirtų malonumą, todėl didelis dėmesys skiriamas parduotuvių dizainui ,apipavidalinimui. Vaikščiojimas į kinus, teatrus, parodas taip pat sąlygotas malonumo siekimo. Čia neieškoma prasmės, klausimas ką tuo norėjo pasakyti režisierius praranda reikšmę. Prasmė postmodernizme nieko nebedomina.

Castells informacinės visuomenės samprata

Šiek tiek panaši į anksčiau aptartąją ir Castells teorija, bet apart malonumų, jis kalba ir apie kitokius dalykus. Savo koncepcijoje jis kalba apie visuomeninius pasikeitimus, kurie iškilo spartaus informacinių technologijų diegimo pasekoje. Informacinės technologijos įsiskverbė į visas visuomenines sferas ir įtakojo naują socialinės-ekonominės organizacijos modelį.

Anot M.Castells pagrindinis „informacinės visuomenės“ bruožas yra spartus informacijos gausėjimas, IT diegimas ir plėtimas. Informacijos gausėjimas yra toks intensyvus procesas, kad reikia sudaryti ją kaupiančius ir analizuojančius informacinius centrus. Kaipo tokius M.Castells išskiria informacinius miestus, būtent juose yra sukoncentruota globalinė ekonominė veikla. Tokiuose didžiuosiuose miestuose yra dirbama su informacija, čia koncentruojasi informacinių darbuotojų bazė, kurie valdo informacinius tinklus. 30% darbo jėgos tokiuose miestuose sudaro informaciniai darbuotojai (bankų vadybininkai, brokeriai, reklamos darbuotojai ir pan.). Tokiuose informaciniuose miestuose, priklausomai nuo informacijos valdymo galimybės, susiformuoja tam tikra klasinė sistema. Vienai klasei priklauso tie asmenys, kurių darbinė veikla įgalina disponuoti informacija, o kitai klasei – žemesnei (underclass) – tie, kurie užsiima paprastesne, nepopuliaria darbine veikla.

Pirmąją, aukštesniąją klasę sudaro profesionalūs informacijos tiekėjai. Jai priklauso nedidelė visuomenės narių grupė, tačiau, ji dominuoja miesto kultūroje, sudaro elitą. Informacijos mieste lemiamą vaidmenį atlieka informacijos srauto valdymas. Tad profesionalų klasės nariai dėka aukšto išsilavinimo ir didelių pajamų turi galimybę užsiimti šia veikla. Jų gyvenimo būdas taip pat skiriasi nuo žemesniosios klasės atstovų. Tokį skirtingumą sąlygoja užimama veikla. Pirmosios klasės atstovai gyvena miesto centruose, kasdieniniame gyvenime susiduria su kompiuterizuotomis komunikacijomis ir todėl bendrauja ir kontaktuoja su įvairiais žmonėmis iš viso pasaulio, darbo reikalais dažnai keliauja po pasaulį, bendrauja su įvairių tautybių klientais, jie yra atviri žinioms ir patyrimams iš viso pasaulio.

Žemesniosios klasės atstovai kontaktuoja fiksuotose, uždaruose santykiuose. Ji yra lokalizuota visuomeninė klasė. Žmonės priklausantys šiai grupei dažniausiai dirbą visuomeniniu mastu nereikšmingą darbą: padavėjai, pardavėjai, vairuotojai, statybininkai ir t.t. Jų veikla yra apribota ne tik nedidelio darbo užmokesčio, bet ir paprastos, vargo kultūros spąstų. Šiems piliečiams yra būdingas žemas iniciatyvumo laipsnis. Net gyvendami postmoderniuose, pasauliniuose miestuose jie retai peržengia jo ribas. Žemesniosios klasės atstovai dažnai yra žemo išsimokslinimo, kuris jiems yra nepasiekiamas dėl pinigų stokos arba tuo jie net nėra suinteresuoti.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2703 žodžiai iš 8774 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.