Informacinė visuomenė – naujas gyvenimo būdas
XX amžiaus pabaiga pažymėta „informacinės visuomenės“ kūrimo nerimu. Kiekvieną dieną per radiją, televiziją, spaudą, paskaitas, seminarus kartojami šie žodžiai. Nė viena konferencija neįstengia jų išvengti. Kartodami šiuos žodžius tarytum ritualą, siekiame (greičiausiai nesąmoningai) iškviesti magiškąsias, vidines žmogaus galias, kad trokštami, visuomenės pažangą skatinantys dalykai išsipildytų.
Europos Sąjunga drauge su dešimčia asocijuotųjų šalių imasi spręsti informacinės visuomenės keliamus uždavinius. Lietuva yra tarp tų dešimties. Todėl Lietuvai informacinės visuomenės kūrimas tampa svarbiu strateginiu uždaviniu.
Pasaulio pažinimą siejame su trimis pagrindiniais komponentais: materija, energija, informacija. Pirmieji du seniai išsikovojo deramą vietą ir pripažinimą tiek moksle, tiek švietime, tuo tarpu tretysis vis tebesklando miglose, ypač švietime: neaišku, nei ko mokyti, nei kada, nei kas turėtų mokyti. Vėlgi kartojami teiginiai apie informacijos svarbą, tačiau nuo to nedaug kas keičiasi.
Norime ar nenorime – kuriame ir turėsime kurti informacinę visuomenę. Tai objektyvi realybė. Tad naudingiau būtų suprasti jos plėtros dėsnius, išmanyti jai keliamus uždavinius ir pagal galimybes prisidėti ar dalyvauti jos kūrime.
Esama daug informacinės visuomenės apibrėžčių: nuo trumpučių žinynuose pateikiamų apibūdinimų iki išsamių vadovėliškų aiškinimų. Tačiau visuomet svarbu suvokti sąvokos šerdį. Informacinės visuomenės esminis požymis: jos svarbiausias produktas – informacija, o pagrindiniai ištekliai – žinios. (Palyginkime: industrinės visuomenės svarbiausias produktas – pagamintos prekės, o pagrindinis išteklius – kapitalas.) Taigi informacinėje visuomenėje kokios nors grupės sėkmė ar nesėkmė priklauso nuo jos sugebėjimo panaudoti savo kūrybines galias ir žinias, o ne nuo gamybinio pajėgumo.
Parengtose rekomendacijose „Europa ir pasaulio informacijos visuomenė“1 gana išsamiai aprašomi nauji bendro gyvenimo ir darbo būdai. Sakoma, jog informacijos ir ryšių technologijos sukelia naują pasaulinę pramoninę revoliuciją, kuri atveria milžiniškas galimybes žmogaus protui ir sudaro sąlygas mūsų bendro gyvenimo ir darbo būdams pakeisti. Šios revoliucijos esmė – informacija kaip žinojimo išraiška.
Šiuolaikinė informacinė technologija gali apdoroti, atgaminti ir perduoti bet kurios rūšies informaciją nepaisant atstumo, laiko bei jos apimties.
Informacinės visuomenės sukūrimas turėtų pagerinti Europos piliečių gyvenimo sąlygas, padidinti ekonominį efektyvumą, sukurti daug naujų darbo vietų, sudaryti sąlygas kiekvienam maksimaliai panaudoti savo vidines jėgas.
Daugiakalbė Europa nori išlikti lygiaverte Amerikos ir Azijos šalių partnere, jų stipria konkurente. „Europiečių paruošimas informacijos visuomenės gimimui yra prioritetinis uždavinys. Pagrindinis vaidmuo, be abejo, atiteks švietimui, mokymui bei propagavimui.“2
Informacinė visuomenė: švietimas ir kalba
XX amžiaus antrojoje pusėje Europos šalys patiria radikalių politikos, ekonomikos, socialinio gyvenimo pokyčių. Tie pokyčiai vyksta vis greičiau, šalys nebegali prisitaikyti skyrium kaip anksčiau.
Pramonė norėdama išlaikyti aukštą lygį, greitai reagavo į pokyčius: keitėsi vadovavimas, produkcijos gamyboje ir paskirstyme diegiamos modernios technologijos, vartotojų poreikių tenkinimas tapo itin svarbiu dalyku. Tačiau švietimas kinta per lėtai. Žymus pasaulio kompiuteristas ir edukologas Seymouras Papertas pabrėžia, kad informacijos amžiuje „konkuruojantis sugebėjimas bus sugebėjimas mokytis“3, sugebėjimas keistis, įgyti vis naujų įgūdžių.
Visuomenė bando spręsti problemas, susijusias su informacinės technologijos panaudojimu švietime. „Besikeičianti visuomenė gali mokytis visą gyvenimą“ – tai tezė iš rekomendacijų Europos Tarybai. Ir nurodomas vienas iš būdų tam pasiekti – tai nuotolinis (distancinis) mokymas ir mokymasis.
Europos komisija galėtų rūpintis kokybiškais programų ir kursų standartais, tačiau kalba turėtume rūpintis mes patys. Anot Stasio Keino, „ir niekuomet neišleistina iš akių, kad jokių dokumentų ar nurodymų pamatu neturi būti teršiama bei darkoma nė viena kalba“4.
Europos pramoninkai, aukšto lygio ekspertai, dalyvaudami apskritojo stalo diskusijoje, numatė svarbiausias ateities švietimo gaires. Pagrindiniais sąmoningo, išsilavinusio ateities švietimo gaires. Pagrindiniais sąmoningo, išsilavinusio ateities švietimo visuomenės piliečio gebėjimais laikomi šie5:
geras gimtosios kalbos mokėjimas, rašybos, sintaksės pagrindai;