Irodinėjimo priemonės cp
4 (80%) 2 votes

Irodinėjimo priemonės cp

112131415161

KAUNO KOLEGIJA

EKONOMIKOS IR TEISĖS FAKULTETAS

TEISĖS KATEDRA

ĮRODINĖJIMO PRIEMONĖS CIVILINIAME PROCESE

CIVILINIO PROCESO TEISĖS REFERATAS

Kaunas, 2004

TURINYS

ĮŽANGA 3

1. ĮRODYMAI CIVILINIAME PROCESE 41.1 Įrodinėjimo tikslas 4

1.2 Įrodymai ir jų požymiai 4

1.3. Įrodymų klasifikacija 5

2. Įrodinėjimo priemonės 6

2.1 Šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai 6

2.2 Liudytojų parodymai 8

2.3. Rašytiniai įrodymai 10

2.4. Daiktiniai įrodymai 13

2.5. Eksperto išvada 14

2.6. Apžiūra 16

2.7. Kitos įrodinėjimo priemonės 17

2.8. Įrodymų užtikrinimas 17

IŠVADOS 19

LITERATŪRA 20

ĮŽANGA

Įrodinėjimas iš esmės yra logikos dalis, nes kiekviena pažintinė

veikla reikalauja įrodinėti tam tikrus reiškinius ar teiginius. Kurio nors

teisinio teisingumą ar klaidingumą, jo sutikimą ar nesutikimą su tikrove

galima įrodyti tik vadovaujantis logikos dėsniais.Logikos dėsniais remiantis įrodinėjama ir civiliniame procese,

nes įrodinėjimas teisme taip pat įra loginė, pažintinė veikla. Kita vertus

ji yra ir procesinė pozityviosios teisės normų reguliuojama veikla, nes

pirma, teisminio įrodinėjimo ypatumus lemia įrodinėjimo dalykas, esantis

ne hipotezės, teorijos ar teiginiai, o juridiniai faktai. Antra,

įrodinėjant teisme remiamasi ne moksliniais argumentais, aksiomomis, o

teisminiais įrodymais, t.y. tam tikra informacija, patvirtinančia ar

paneigiančia įrodinėjimo dalyką sudarančius faktus. Įstatymas numato ką

galima laikyti įrodymu, ko negalima, ką reikia įrodinėti ir ko ne. Taigi

teismo procese įrodinėjama tik įstatymo nustatyta tvarka ir priemonėmis.Daugumoje šalių įrodymai laikomi proceso teisės institutu, todėl

normos, reguliuojančios įrodinėjimą ir įrodymus yra civilinio proceso

įstatymuose.Įrodymų teorija aiškina daugelį civilinio proceso klausimų:

įrodinėjimo dalyką, įrodinėjimo pareigą ir jos paskirstymą, įrodymų

leistinumą ir sąsajumą, įrodymų rinkimą, pateikimą ir vertinimą,

neįrodinėtinas aplinkybes ir žinoma įrodinėjimo priemones.LR Civilinio proceso kodekso ( toliau – CPK) 177 straipsnis sako,

kad įrodymai civilinėje byloje – bet kokie faktiniai duomenys, kuriais

remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra

aplinkybių pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus ir kitokių

aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba, kad jų nėra.

Tokie duomenys nustatomi šiomis priemonėmis:1. šalių ar trečiųjų asmenų paaiškinimais ( tiesiogiai ar per

atstovus);

2. liudytojų parodymais;

3. rašytiniais įrodymais;

4. daiktiniais įrodymais;

5. apžiūrų protokolais;

6. ekspertų išvadomis.

Šiame darbe prieš analizuojant aukščiau išvardintas įrodinėjimo

priemones civiliniame procese, pirmame skyriuje trumpai aptariama ir

įrodinėjimo tikslas, įrodymų požymiai bei jų klasifikacija.

1. ĮRODYMAI CIVILINIAME PROCESE

Tiriant bet kurią civilinę bylą, neišvengiamas atkūrimas. Teismas

nagrinėdamas bylą, konkrečią materialiosios tesės normą turi taikyti jau

iki proceso atsiradusiems šalių tarpusavio santykiams. Siekiant tinkamai

taikyti teisės normą pirmiausiai reikia nustatyti ar tikrai tarp šalių

susiklostę materialieji teisiniai santykiai. Antra, būtina nustatyti tų

santykių rūšį, nes nuo to priklauso, kokia konkreti materialiosios teisės

normos taikytina. Trečia, reikia išsiaiškinti ar tikrai pažeisti vienos

šalies teisės arba interesai ir ar tikrai juos pažeidė atsakovas. Visos

šios aplinkybės paprastai nėra akivaizdžios, jos įvykusios praeityje,

teismas jų nematė ir nežino, todėl prieš taikydamas konkrečią teisės normą,

teismas turi įsitikinti esant aplinkybes, faktus, kuriais grindžiamas

ieškovo reikalavimas. Tuo teismas įsitikina vykstant įrodinėjimo procesui,

kai siekiant pagrįsti nurodytus faktus pateikiami, tiriami ir vertinami

įrodymai.Įstatymas reikalauja, kad teismas savo sprendime nurodytų, kokios

aplinkybės nustatytos, kokiais įrodymais grindžiamos teismo išvados ir kuo

argumentuodamas teismas atmetė kai kuriuos įrodymus.[1] Todėl teismas

negali savo sprendimo grįsti prielaidomis savo samprotavimais, niekuo

nepagrįstais šalių paaiškinimais. Dėl šios priežasties įrodinėjimas svarbus

ir šalims ir teismui.

1.1 Įrodinėjimo tikslas

Dėl įrodinėjimo tikslo nesutarimų teisės doktrinoje nėra.

Pripažįstama, kad šalys įrodinėdamos savo nurodytus faktus, siekia įtikinti

teismą, jog sako tiesą. Taigi galutinis įrodinėjimo tikslas yra nustatyti

tiesą..CPK 176 straipsnio pirmoje dalyje teigiama, kad įrodinėjimo

tikslas – teismo
įsitikinimas esant tam tikras aplinkybes ar jų nesant.

Taigi įstatymas nereikalauja, kad civilinėje byloje teisėjas būtų visiškai

įsitikinęs. Taigi faktų įrodomumo problema civilinėje byloje spręstina

remiantis tikimybių teorija: faktas gali būti pripažintu įrodytu, jeigu

šalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną

išvadą jį esant nei jo nesant.

1.2 Įrodymai ir jų požymiai

Reikšmingos bylai teisingai išspręsti faktinės aplinkybės

nustatomos remiantis įrodymais. Įrodymai – tai priemonės, padedančios

aplinkybėms, sudarančioms įrodinėjimo dalyką, tapti žinomomis ir

aiškiomis.[2] Įrodymų sąvoka pateikiama ir CPK 177 straipsnio pirmoje

dalyje. Čia sakoma, kad įrodymais civiliniame procese laikomi bet kokie

faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymo nustatyta tvarka

konstatuoja esant šalių reikalavimus ir atsikirtimus pagrindžiančias ir

kitas reikšmingas bylai teisingai išspręsti aplinkybes arba jų nesant.

Analizuojant šios normos turinį nesunku nustatyti įrodymų požymius:1. Bet kuris įrodymas yra tam tikri duomenys, informacija, žinios apie

faktus, sudarančius įrodinėjimo dalyką.2. Įrodymų turinio, t.y. informacijos ryšys su byla su faktais,

sudarančiais įrodinėjimo dalyką.3. Tik įstatymo nustatyta procesine tvarka gauta, pateikta, surinkta,

ištirta ir įvertinta informacija gali būti laikoma įrodymu.

4. Įrodinėjimo priemonių leistinumas.

1.3. Įrodymų klasifikacija

Įrodymų skirstymas į rūšis turi ne tik teorinę bet ir praktinę

reikšmę. Tik žinant kokios rūšies įrodymų reikia byloje, taip pat kokios

rūšies yra konkretus byloje jau esantis įrodymas, galima teisingai

nustatyti visas bylos aplinkybes.Pagal įrodymų turinio, t.y. informacijos, santykio su įrodomuoju

faktu pobūdį įrodymai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius.

Tiesioginiais laikomi įrodymai, kuriuos ištyrus galima daryti kategorišką

ir vienintelę išvadą dėl įrodymo fakto. Netiesioginiais įrodymais laikoma

informacija, daugiareikšmiškai susijusi su įrodomuoju faktu. Dėl šios

priežasties remiantis vienu netiesioginiu įrodymu negalima daryti

vienintelės kategoriškos išvados dėl įrodomojo fakto.Pagal informacijos susidarymo ir atsiradimo pobūdį įrodymai

skirstomi į pirminius ir išvestinius. Pirminiais laikomi įrodymai, atsiradę

tiesiogiai iš įrodomojo fakto (dokumentų originalai, įvykį mačiusio

liudytojo parodymai ir t.t.). išvestiniai įrodymai yra informacija, gauta

ne tiesiogiai iš įrodomojo fakto, o iš kitų tarpinių šaltinių (dokumentų

kopijos, įvykio nemačiusio, bet apie jį girdėjusio iš kito konkretaus

asmens liudytojo parodymai.Pagal šaltinį įrodymai yra skirstomi į asmeninius, daiktinius ir

mišrius. Asmeniniais laikomi tie, kurių atsiradimo šaltinis yra fizinis

asmuo (šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimai, liudytojų parodymai).

Daiktiniais įrodymais laikomi materialūs objektai, kuriuose glūdi

informacija (daiktai, dokumentai). Mišriais laikomi įrodymai, atsirandantys

kaip fizinio asmens veiklos padarinys, tačiau kuriuose esanti informacija

yra perduodama ne žodžiu, o išreiškiama tam tikrais ženklais, raštu

(rašytiniai įrodymai, eksperto išvada).Pagal įrodomąją galią įrodymai skirstomi į įrodymus turinčius

didesnę įrodomąją galią arba prima facie įrodymus ir įrodymus turinčius

įprastą įrodomąją galią.

2. Įrodinėjimo priemonės

2.1 Šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai

Viena dažniausiai praktikoje pasitaikančių įrodinėjimo priemonių

yra šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai. Žodinio proceso atveju bylos

nagrinėjimas iš esmės visada pradedamas šalių ir trečiųjų asmenų

paaiškinimais (CPK 249 str. 2d.). Paprastai byloje dalyvaujantys asmenys

geriausiai žino bylos aplinkybes, buvusias prieš iškeliant bylą teisme.

Neretai būtent šių asmenų konkretūs veiksmai jų pačių matyti ar girdėti

faktai sukūrė, nutraukė ar pakeitė materialiuosius teisinius santykius, dėl

kurių kilo teisinis ginčas.Šios įrodinėjimo priemonės ypatumas, kad šalys ir tretieji

asmenys yra teisiškai suinteresuoti bylos baigtimi. Būtent dėl nurodytos

priežasties jų paaiškinimus būtina įvertinti itin atsargiai. Tai nurodoma

ir CPK 186 straipsnio ketvirtoje dalyje, kurioje sakoma, kad šalių ir

trečiųjų asmenų pateikiami jiems žinomų bylai reikšmingų aplinkybių

paaiškinimai turi būti tikrinami ir vertinami teismo kartu su kitais byloje

esančiais įrodymais.Kadangi šalys geriausiai žino bylos aplinkybes, jų paaiškinimų

teisingumas ir išsamumas turi lemiamą reikšmę greitam ir operatyviam bylos

teisminiam išnagrinėjimui, t.y. kuo išsamesni yra šalies paaiškinimai, tuo

aiškesnė yra šalies reikalavimų apimtis ir aplinkybės, kuriomis patvirtinti

galėtų būti pateikta papildomų įrodymų.

Kita šios

įrodinėjimo priemonės ypatybė, kad šalių ir trečiųjų

asmenų paaiškinimais įgyvendinamas rungimosi principas civiliniame procese,

nes aiškindama bylos aplinkybes šalis nori įrodyti savo reikalavimų

pagrįstumą, t.y. siekia sau palankaus teismo sprendimo.Šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimais iš esmės vykdoma CPK 178

straipsnyje nustatyta įrodinėjimo pareiga, todėl galima daryti išvadą, kad

pateikti paaiškinimus yra byloje dalyvaujančių asmenų ne tik teisė bet ir

pareiga. Pagal CPK 186 straipsnį šalys ir tretieji asmenys jiems žinomas

bylai reikšmingas aplinkybes išaiškina teisme per apklausą. Prieš apklausą

apklausiamas asmuo privalo prisiekti.Kadangi teikti paaiškinimus yra byloje dalyvaujančio asmens ne

tik teisė bet ir pareiga, tai šios teisinės pareigos vykdymas gali būti

užtikrinamas tam tikra prievarta. Šaliai ar trečiajam asmeniui už duotos

priesaikos sulaužymą gali būti skiriama iki vieno tūkstančio litų bauda.

Kita vertus šie asmenys neprivalo pateikti paaiškinimus prieš save (

Konstitucijos 31 str. ). Ši konstitucinė norma įtvirtinta ir CPK 188

straipsnyje, numatančiame, kad šalys, tretieji asmenys turi teisę

atsisakyti apklausos ar atsakymų į tam tikrus klausimus, jeigu tai reikštų

paaiškinimus prieš save, savo šeimos narius ir artimuosius giminaičius. Be

pagrindo atsisakęs apklausos asmuo gali būti nubaustas už priesaikos

sulaužymą, taigi už atsisakymą pateikti nurodyto pobūdžio paaiškinimus,

byloje dalyvaujantiems asmenims negali būti taikomos teisinės sankcijos.Paaiškinimai pateikiami pradėjus bylą nagrinėti iš esmės, iš

karto po posėdžio pirmininko pranešimo apie bylą. Paaiškinimai teikiami

žodžiu, tačiau įrodinėjimo priemonė gali būti ir šalių bei trečiųjų asmenų

rašytiniai paaiškinimai, jeigu jie prisiekę teismui (CPK 186 str. 2 d.).

rašytiniai paaiškinimai galimi kai šalys ar tretieji asmenys negali atvykti

į teismą. Iš šalies ar trečiojo asmens, dėl svarbių priežasčių negalinčio

atvykti į teismo posėdį, teismas turi teisę pareikalauti rašytinių įrodymų

arba išimtinais atvejais išklausyti jo buvimo vietoje. Teismas privalo

išklausyti paaiškinimus, tačiau pradėjus teikti paaiškinimus apie

aplinkybes nesusijusias su nagrinėjamos bylos esme, posėdžio pirmininkas

turi teisę nustatyti kalbų trukmę, o ją pažeidus nutraukti byloje

dalyvaujantį asmenį[3].Šalių ir trečiųjų asmenų vertinimai, nuomonės, spėlionės, jausmai

teikiant paaiškinimus negali būti pripažįstami įrodymais. Teismas privalo

iš pateiktos įvairiapusės ir daugialypės informacijos atrinkti bylai

reikšmingus duomenis. Šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimus galima

skirstyti į dvi rūšis – tvirtinimus ir pripažinimus. Tvirtinimas – tai

šalių ir trečiųjų asmenų pateikta informacija, kuria siekiama įrodyti

faktus, sudarančius reikalavimo ar atsikirtimo pagrindą. Pripažinimas – tai

byloje dalyvaujančių asmenų teikiama informacija, kuria patvirtinamos

aplinkybės, esančios priešingos šalies reikalavimų ar atsikirtimų

pagrindas. Šalys turi teisę pripažinti faktus, kuriais priešinga proceso

šalis grindžia savo reikalavimus arba atsikirtimus (CPK 187 str. 1d.).

skirtingai nei tvirtinimas, pripažinimas neatitinka faktą pripažįstančios

šalies interesų. Gali būti pripažįstami ne bet kokie, o tik tokie faktai,

kuriais priešinga šalis grindžia savo reikalavimus arba atsikirtimus.

Šalis, kurios pateiktus faktus priešinga šalis pripažįsta, atleidžiama nuo

pareigos įrodinėti pripažintus faktus, o patys faktai tampa nustatyti ir

toliau neįrodinėjami.Teisme tiek fiziniams tiek juridiniams asmenims atstovauja

atstovai. Lietuvos Aukščiausiojo teismo plenumas 1991 m. kovo 29 d.

nutarimo Nr. 2 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normų

reguliuojančių įrodinėjimą, taikymo praktikoje“ 2 punkte nurodė, kad

teismai gali pripažinti įrodymais fizinių asmenų atstovų pagal įstatymą ir

juridinių asmenų vadovų paaiškinimus. Taigi fizinių ir juridinių asmenų

atstovų, turinčių įgaliojimus atlikti visus procesinius veiksmus,

paaiškinimai, kaip įrodinėjimo priemonė yra tiesiogiai nurodyti ir CPK 52,

54, 55 str.Šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai teismo tiriami ir vertinami

kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, atsižvelgiant į tai, kad byloje

dalyvaujantys asmenys paprastai geriausiai žino bylai reikšmingas

aplinkybes, tačiau kita vertus, materialiuoju teisiniu požiūriu yra ir

labiau suinteresuoti bylos baigtimi.

2.2 Liudytojų parodymai

Liudytoju laikomas bylos baigtimi teisiškai nesuinteresuotas

fizinis asmuo neatsižvelgiant į jo amžių ar giminystės ryšį su byloje

dalyvaujančiais asmenimis, kuris yra šaukiamas į teismą duoti parodymus

apie jam žinomas reikšmingas ir turinčias ryšį su byla aplinkybes (CPK 189

str.). liudytojas yra įrodymų šaltinis, o liudytojo parodymai parodymai yra

įrodinėjimo priemonė.
Paprastai liudytojas gali būti kiekvienas asmuo, kuriam yra

žinomos kokios nors bylai reikšmingos aplinkybės, tačiau liudytojo

suinteresuotumas bylos baigtimi gali pasireikšti įvairiai, pavyzdžiui jis

gali būti vienos šalies giminaitis, artimas draugas, kaimynas ar

bendradarbis. Tad prieš išklausydamas liudytojo parodymus teismas privalo

išsiaiškinti jo santykius su byloje dalyvaujančiais asmenimis ir kitas

svarbias aplinkybes galinčias paveikti liudytojo parodymus, t.y. ar

liudytojas yra tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi

(CPK 192 str. 2 d.).Asmenys, kurie negali būti šaukiami ir apklausiami kaip

liudytojai šie asmenys:[4]5. atstovai civilinėje byloje ar gynėjai baudžiamojoje byloje dėl

aplinkybių, kurias jie sužinojo vykdydami atstovo arba gynėjo pareigas.6. asmenys, kurie dėl fizinių ar psichikos trūkumų nesugeba teisingai

suvokti bylai reikšmingų aplinkybių arba duoti dėl nurodytų aplinkybių

teisingų parodymų.

7. dvasininkai – dėl aplinkybių, kurias sužinojo per tikinčiojo išpažintį.

8. medikai – dėl aplinkybių sudarančių profesinę paslaptį. Išskyrus

atvejus, kai gautas paciento sutikimas.

9. kiti įstatymų nustatyti asmenys.

Nors šaukiamas liudyti asmuo privalo atvykti į teismą ir duoti

teisingus parodymus (CPK 191 str. 1 d.), galimi atvejai, kai jis gali

atsisakyti duoti parodymus remiantis jau anksčiau minėta konstitucine

norma, kurioje draudžiama versti duoti parodymus prieš save savo šeimos

narius, ar artimus giminaičius. Ši norma taip pat įtvirtinta ir CPK 191

straipsnio antrojoje dalyje, numatančioje, kad liudytojas gali atsisakyti

duoti parodymus, jeigu tai reikštų parodymus prieš save, savo šeimos narius

ar artimus giminaičius.Nors CPK 189 straipsnio pirmoje dalyje galimybė būti liudytoju

nesiejama su asmens amžiumi, tačiau nepilnamečio liudytojo apklausa turi

tam tikrų ypatumų. Jaunesni negu 16 m. liudytojas neprisaikdinamas teismui

, tačiau teismas jam privalo išaiškinti pareigą duoti teisingus parodymus

(CPK 194 str. 2 d.). be to apklausiant nepilnametį liudytoją, gali būti

šaukiami dalyvauti jo atstovai pagal įstatymą, t.y. tėvai, globėjai,

rūpintojai, VVTA atstovas. Nurodyti asmenys turi teisę pateikti liudytojui

klausimus, nes jie geriau pažįsta nepilnametį, žino jo būdo bruožus,

galimybes suvokti ir pateikti gaunamą informaciją. Išimtinais atvejais

siekiant apsaugoti nepilnametį liudytoja, jo apklausos laikui teismo

nutartimi byloje dalyvaujantys asmenys gali būti pašalinami iš teismo salės

( CPK 194 str. 3d.).Liudytojai dažniausiai šaukiami į teismą byloje dalyvaujančių

asmenų prašymu. Kad būtų laikomasi operatyvumo principo, kviestinius į

teismą liudytijus ieškovas privalo nurodyti ieškinyje (CPK 135 str. 1 d. 3

p.), o atsakovas – atsiliepime į ieškinį (CPK 142 str. 2d. 3 p.) arba

priešieškinėje ( CPK 143 str. 3 d.).Tam tikrais atvejais liudytojai gali būti kviečiami ne byloje

dalyvaujančių asmenų, bet teismo iniciatyva. Ši nuostata taikytina byloms,

kuriose teismas yra aktyvus: šeimos, darbo ir kai kuriose ypatingosios

teisenos bylose (CPK 375 str. 1 d., 414 str. 1d., 443 str. 8 d.).Pašauktas liudyti asmuo privalo atvykti į teismą ir duoti

teisingus parodymus. Už šios pareigos nevykdymą asmuo atsako CPK 248

straipsnio antroje dalyje numatyta tvarka ( tokiam asmeniui gali būti

skiriama iki vieno tūkstančio litų bauda ir teismo nutartimi jis gali būti

atvesdinamas į kitą teismo posėdį).Liudytojo parodymai duodami teismo posėdyje (CPK 250 str.).

kiekvienas liudytojas kviečiamas į teismo salę ir apklausiamas atskirai.

Tam kad liudytojai negalėtų tarpusavyje bendrauti, apklaustieji lieka

posėdžio salėje, tik tam tikrais atvejais apklaustų liudytojų prašymu

teismas gali leisti liudytojui išeiti iš teismo salės nepasibaigus teismo

posėdžiui.CPK 192 straipsnio antroje dalyje numatyta galimybė apklausti

liudytoja ne teismo posėdžių salėje, bet jo buvimo vietoje, kai teismo

šaukiamas liudytojas negali atvykti dėl ligos, senatvės, invalidumo ar kitų

teismo pripažintų svarbiomis aplinkybių, o byloje dalyvaujantis asmuo,

kurio iniciatyva kviečiamas liudytojas, negali užtikrinti jo atvykimo.

Tokiu atveju liudytojo parodymai perskaitomi teismo posėdyje byloje

dalyvaujančių asmenų pageidavimu. Tačiau liudytojai negali būti apklausiami

parengiamajame teismo posėdyje (CPK 230 str.)Duodamas parodymus liudytojas turi teisę naudotis užrašais,

tačiau tik kai parodymai susiję su skaičiais ar kitais duomenimis, kuriuos

sunku atsiminti. Tokie užrašai turi būti pateikti susipažinti teismui ir

byloje dalyvaujantiems asmenims ir teismo nutartimi šie užrašai gali būti

pridedami prie bylos (CPK 193 str.).Liudytojo parodymai, kaip įrodinėjimo priemonė turi būti gaunama

tik CPK nustatyta tvarka, o parodymai gauti ne CPK tvarka, pavyzdžiui

parodymai atsiusti teismui paštu, negali būti laikomi įrodymais.

Apklausti

pakartotinai neapklausiami, nebent prireikus

teismas savo iniciatyva gali apklausti liudytoją pakartotinai, taip pat

teismas gali tiek savo iniciatyva tiek byloje dalyvaujančių asmenų prašymu

atlikti liudytojų akistatą (CPK 192 str. 7 d.).Vertindamas liudytojo parodymus teismas privalo atsižvelgti į

daugybę aplinkybių galinčių turėti įtakos jų turiniui, į amžių, sveikatos

būklę, profesiją, išsilavinimą ir kitas asmenines savybes.

2.3. Rašytiniai įrodymai

Rašytiniais įrodymais tokie materialūs daiktai, kuriuose ženklais

išreikšta informacija apie reikšmingas nagrinėjamai bylai aplinkybes. Toks

rašytinių įrodymų apibrėžimas atspindi pagrindinius ir esminius šios rūšies

įrodymų požymius, tačiau nesuteikia galimybės tiksliai atskirti rašytinius

įrodymus nuo kitų byloje esančių rašytinę formą turinčių įrodymų – byloje

dalyvaujančių asmenų rašytinių paaiškinimų, eksperto išvados akto, kurie

irgi ženklais užfiksuojami popieriuje ir kuriuose taip pat yra reikšmingos

informacijos.Siekiant atskirti rašytinius įrodymus nuo kitų rūšių įrodymų,

reikia prie jau nurodytų požymių pridėti dar vieną – šių įrodymų kilmę,

šaltinį. Rašytiniai įrodymai paprastai kyla iš asmenų, nesančių byloje

dalyvaujančiais asmenimis ar ekspertais. Taigi rašytiniai įrodymai yra

materialaus pasaulio daiktai, kurių turinys (rašytiniai ženklai), galintis

patvirtinti arba paneigti teismą dominančius faktus yra kilęs ne iš byloje

dalyvaujančių asmenų ar eksperto ir nepriklauso nuo šių asmenų procesinės

padėties.Materialųjį rašytinių įrodymų pagrindą sudaro bet kokios formos

ir kokybės materialaus pasaulio daiktai (popierius, medis, metalas ar kita

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3049 žodžiai iš 6091 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.