KAUNO KOLEGIJA
EKONOMIKOS IR TEISĖS FAKULTETAS
TEISĖS KATEDRA
ĮRODINĖJIMO PRIEMONĖS CIVILINIAME PROCESE
CIVILINIO PROCESO TEISĖS REFERATAS
Kaunas, 2004
TURINYS
ĮŽANGA 3
1. ĮRODYMAI CIVILINIAME PROCESE 41.1 Įrodinėjimo tikslas 4
1.2 Įrodymai ir jų požymiai 4
1.3. Įrodymų klasifikacija 5
2. Įrodinėjimo priemonės 6
2.1 Šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai 6
2.2 Liudytojų parodymai 8
2.3. Rašytiniai įrodymai 10
2.4. Daiktiniai įrodymai 13
2.5. Eksperto išvada 14
2.6. Apžiūra 16
2.7. Kitos įrodinėjimo priemonės 17
2.8. Įrodymų užtikrinimas 17
IŠVADOS 19
LITERATŪRA 20
ĮŽANGA
Įrodinėjimas iš esmės yra logikos dalis, nes kiekviena pažintinė
veikla reikalauja įrodinėti tam tikrus reiškinius ar teiginius. Kurio nors
teisinio teisingumą ar klaidingumą, jo sutikimą ar nesutikimą su tikrove
galima įrodyti tik vadovaujantis logikos dėsniais.Logikos dėsniais remiantis įrodinėjama ir civiliniame procese,
nes įrodinėjimas teisme taip pat įra loginė, pažintinė veikla. Kita vertus
ji yra ir procesinė pozityviosios teisės normų reguliuojama veikla, nes
pirma, teisminio įrodinėjimo ypatumus lemia įrodinėjimo dalykas, esantis
ne hipotezės, teorijos ar teiginiai, o juridiniai faktai. Antra,
įrodinėjant teisme remiamasi ne moksliniais argumentais, aksiomomis, o
teisminiais įrodymais, t.y. tam tikra informacija, patvirtinančia ar
paneigiančia įrodinėjimo dalyką sudarančius faktus. Įstatymas numato ką
galima laikyti įrodymu, ko negalima, ką reikia įrodinėti ir ko ne. Taigi
teismo procese įrodinėjama tik įstatymo nustatyta tvarka ir priemonėmis.Daugumoje šalių įrodymai laikomi proceso teisės institutu, todėl
normos, reguliuojančios įrodinėjimą ir įrodymus yra civilinio proceso
įstatymuose.Įrodymų teorija aiškina daugelį civilinio proceso klausimų:
įrodinėjimo dalyką, įrodinėjimo pareigą ir jos paskirstymą, įrodymų
leistinumą ir sąsajumą, įrodymų rinkimą, pateikimą ir vertinimą,
neįrodinėtinas aplinkybes ir žinoma įrodinėjimo priemones.LR Civilinio proceso kodekso ( toliau – CPK) 177 straipsnis sako,
kad įrodymai civilinėje byloje – bet kokie faktiniai duomenys, kuriais
remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra
aplinkybių pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus ir kitokių
aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba, kad jų nėra.
Tokie duomenys nustatomi šiomis priemonėmis:1. šalių ar trečiųjų asmenų paaiškinimais ( tiesiogiai ar per
atstovus);
2. liudytojų parodymais;
3. rašytiniais įrodymais;
4. daiktiniais įrodymais;
5. apžiūrų protokolais;
6. ekspertų išvadomis.
Šiame darbe prieš analizuojant aukščiau išvardintas įrodinėjimo
priemones civiliniame procese, pirmame skyriuje trumpai aptariama ir
įrodinėjimo tikslas, įrodymų požymiai bei jų klasifikacija.
1. ĮRODYMAI CIVILINIAME PROCESE
Tiriant bet kurią civilinę bylą, neišvengiamas atkūrimas. Teismas
nagrinėdamas bylą, konkrečią materialiosios tesės normą turi taikyti jau
iki proceso atsiradusiems šalių tarpusavio santykiams. Siekiant tinkamai
taikyti teisės normą pirmiausiai reikia nustatyti ar tikrai tarp šalių
susiklostę materialieji teisiniai santykiai. Antra, būtina nustatyti tų
santykių rūšį, nes nuo to priklauso, kokia konkreti materialiosios teisės
normos taikytina. Trečia, reikia išsiaiškinti ar tikrai pažeisti vienos
šalies teisės arba interesai ir ar tikrai juos pažeidė atsakovas. Visos
šios aplinkybės paprastai nėra akivaizdžios, jos įvykusios praeityje,
teismas jų nematė ir nežino, todėl prieš taikydamas konkrečią teisės normą,
teismas turi įsitikinti esant aplinkybes, faktus, kuriais grindžiamas
ieškovo reikalavimas. Tuo teismas įsitikina vykstant įrodinėjimo procesui,
kai siekiant pagrįsti nurodytus faktus pateikiami, tiriami ir vertinami
įrodymai.Įstatymas reikalauja, kad teismas savo sprendime nurodytų, kokios
aplinkybės nustatytos, kokiais įrodymais grindžiamos teismo išvados ir kuo
argumentuodamas teismas atmetė kai kuriuos įrodymus.[1] Todėl teismas
negali savo sprendimo grįsti prielaidomis savo samprotavimais, niekuo
nepagrįstais šalių paaiškinimais. Dėl šios priežasties įrodinėjimas svarbus
ir šalims ir teismui.
1.1 Įrodinėjimo tikslas
Dėl įrodinėjimo tikslo nesutarimų teisės doktrinoje nėra.
Pripažįstama, kad šalys įrodinėdamos savo nurodytus faktus, siekia įtikinti
teismą, jog sako tiesą. Taigi galutinis įrodinėjimo tikslas yra nustatyti
tiesą..CPK 176 straipsnio pirmoje dalyje teigiama, kad įrodinėjimo
tikslas – teismo
įsitikinimas esant tam tikras aplinkybes ar jų nesant.
Taigi įstatymas nereikalauja, kad civilinėje byloje teisėjas būtų visiškai
įsitikinęs. Taigi faktų įrodomumo problema civilinėje byloje spręstina
remiantis tikimybių teorija: faktas gali būti pripažintu įrodytu, jeigu
šalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną
išvadą jį esant nei jo nesant.
1.2 Įrodymai ir jų požymiai
Reikšmingos bylai teisingai išspręsti faktinės aplinkybės
nustatomos remiantis įrodymais. Įrodymai – tai priemonės, padedančios
aplinkybėms, sudarančioms įrodinėjimo dalyką, tapti žinomomis ir
aiškiomis.[2] Įrodymų sąvoka pateikiama ir CPK 177 straipsnio pirmoje
dalyje. Čia sakoma, kad įrodymais civiliniame procese laikomi bet kokie
faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymo nustatyta tvarka
konstatuoja esant šalių reikalavimus ir atsikirtimus pagrindžiančias ir
kitas reikšmingas bylai teisingai išspręsti aplinkybes arba jų nesant.
Analizuojant šios normos turinį nesunku nustatyti įrodymų požymius:1. Bet kuris įrodymas yra tam tikri duomenys, informacija, žinios apie
faktus, sudarančius įrodinėjimo dalyką.2. Įrodymų turinio, t.y. informacijos ryšys su byla su faktais,
sudarančiais įrodinėjimo dalyką.3. Tik įstatymo nustatyta procesine tvarka gauta, pateikta, surinkta,
ištirta ir įvertinta informacija gali būti laikoma įrodymu.
4. Įrodinėjimo priemonių leistinumas.
1.3. Įrodymų klasifikacija
Įrodymų skirstymas į rūšis turi ne tik teorinę bet ir praktinę
reikšmę. Tik žinant kokios rūšies įrodymų reikia byloje, taip pat kokios
rūšies yra konkretus byloje jau esantis įrodymas, galima teisingai
nustatyti visas bylos aplinkybes.Pagal įrodymų turinio, t.y. informacijos, santykio su įrodomuoju
faktu pobūdį įrodymai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius.
Tiesioginiais laikomi įrodymai, kuriuos ištyrus galima daryti kategorišką
ir vienintelę išvadą dėl įrodymo fakto. Netiesioginiais įrodymais laikoma
informacija, daugiareikšmiškai susijusi su įrodomuoju faktu. Dėl šios
priežasties remiantis vienu netiesioginiu įrodymu negalima daryti
vienintelės kategoriškos išvados dėl įrodomojo fakto.Pagal informacijos susidarymo ir atsiradimo pobūdį įrodymai
skirstomi į pirminius ir išvestinius. Pirminiais laikomi įrodymai, atsiradę
tiesiogiai iš įrodomojo fakto (dokumentų originalai, įvykį mačiusio
liudytojo parodymai ir t.t.). išvestiniai įrodymai yra informacija, gauta
ne tiesiogiai iš įrodomojo fakto, o iš kitų tarpinių šaltinių (dokumentų
kopijos, įvykio nemačiusio, bet apie jį girdėjusio iš kito konkretaus
asmens liudytojo parodymai.Pagal šaltinį įrodymai yra skirstomi į asmeninius, daiktinius ir
mišrius. Asmeniniais laikomi tie, kurių atsiradimo šaltinis yra fizinis
asmuo (šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimai, liudytojų parodymai).
Daiktiniais įrodymais laikomi materialūs objektai, kuriuose glūdi
informacija (daiktai, dokumentai). Mišriais laikomi įrodymai, atsirandantys
kaip fizinio asmens veiklos padarinys, tačiau kuriuose esanti informacija
yra perduodama ne žodžiu, o išreiškiama tam tikrais ženklais, raštu
(rašytiniai įrodymai, eksperto išvada).Pagal įrodomąją galią įrodymai skirstomi į įrodymus turinčius
didesnę įrodomąją galią arba prima facie įrodymus ir įrodymus turinčius
įprastą įrodomąją galią.
2. Įrodinėjimo priemonės
2.1 Šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai
Viena dažniausiai praktikoje pasitaikančių įrodinėjimo priemonių
yra šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai. Žodinio proceso atveju bylos
nagrinėjimas iš esmės visada pradedamas šalių ir trečiųjų asmenų
paaiškinimais (CPK 249 str. 2d.). Paprastai byloje dalyvaujantys asmenys
geriausiai žino bylos aplinkybes, buvusias prieš iškeliant bylą teisme.
Neretai būtent šių asmenų konkretūs veiksmai jų pačių matyti ar girdėti
faktai sukūrė, nutraukė ar pakeitė materialiuosius teisinius santykius, dėl
kurių kilo teisinis ginčas.Šios įrodinėjimo priemonės ypatumas, kad šalys ir tretieji
asmenys yra teisiškai suinteresuoti bylos baigtimi. Būtent dėl nurodytos
priežasties jų paaiškinimus būtina įvertinti itin atsargiai. Tai nurodoma
ir CPK 186 straipsnio ketvirtoje dalyje, kurioje sakoma, kad šalių ir
trečiųjų asmenų pateikiami jiems žinomų bylai reikšmingų aplinkybių
paaiškinimai turi būti tikrinami ir vertinami teismo kartu su kitais byloje
esančiais įrodymais.Kadangi šalys geriausiai žino bylos aplinkybes, jų paaiškinimų
teisingumas ir išsamumas turi lemiamą reikšmę greitam ir operatyviam bylos
teisminiam išnagrinėjimui, t.y. kuo išsamesni yra šalies paaiškinimai, tuo
aiškesnė yra šalies reikalavimų apimtis ir aplinkybės, kuriomis patvirtinti
galėtų būti pateikta papildomų įrodymų.
Kita šios
įrodinėjimo priemonės ypatybė, kad šalių ir trečiųjų
asmenų paaiškinimais įgyvendinamas rungimosi principas civiliniame procese,
nes aiškindama bylos aplinkybes šalis nori įrodyti savo reikalavimų
pagrįstumą, t.y. siekia sau palankaus teismo sprendimo.Šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimais iš esmės vykdoma CPK 178
straipsnyje nustatyta įrodinėjimo pareiga, todėl galima daryti išvadą, kad
pateikti paaiškinimus yra byloje dalyvaujančių asmenų ne tik teisė bet ir
pareiga. Pagal CPK 186 straipsnį šalys ir tretieji asmenys jiems žinomas
bylai reikšmingas aplinkybes išaiškina teisme per apklausą. Prieš apklausą
apklausiamas asmuo privalo prisiekti.Kadangi teikti paaiškinimus yra byloje dalyvaujančio asmens ne
tik teisė bet ir pareiga, tai šios teisinės pareigos vykdymas gali būti
užtikrinamas tam tikra prievarta. Šaliai ar trečiajam asmeniui už duotos
priesaikos sulaužymą gali būti skiriama iki vieno tūkstančio litų bauda.
Kita vertus šie asmenys neprivalo pateikti paaiškinimus prieš save (
Konstitucijos 31 str. ). Ši konstitucinė norma įtvirtinta ir CPK 188
straipsnyje, numatančiame, kad šalys, tretieji asmenys turi teisę
atsisakyti apklausos ar atsakymų į tam tikrus klausimus, jeigu tai reikštų
paaiškinimus prieš save, savo šeimos narius ir artimuosius giminaičius. Be
pagrindo atsisakęs apklausos asmuo gali būti nubaustas už priesaikos
sulaužymą, taigi už atsisakymą pateikti nurodyto pobūdžio paaiškinimus,
byloje dalyvaujantiems asmenims negali būti taikomos teisinės sankcijos.Paaiškinimai pateikiami pradėjus bylą nagrinėti iš esmės, iš
karto po posėdžio pirmininko pranešimo apie bylą. Paaiškinimai teikiami
žodžiu, tačiau įrodinėjimo priemonė gali būti ir šalių bei trečiųjų asmenų
rašytiniai paaiškinimai, jeigu jie prisiekę teismui (CPK 186 str. 2 d.).
rašytiniai paaiškinimai galimi kai šalys ar tretieji asmenys negali atvykti
į teismą. Iš šalies ar trečiojo asmens, dėl svarbių priežasčių negalinčio
atvykti į teismo posėdį, teismas turi teisę pareikalauti rašytinių įrodymų
arba išimtinais atvejais išklausyti jo buvimo vietoje. Teismas privalo
išklausyti paaiškinimus, tačiau pradėjus teikti paaiškinimus apie
aplinkybes nesusijusias su nagrinėjamos bylos esme, posėdžio pirmininkas
turi teisę nustatyti kalbų trukmę, o ją pažeidus nutraukti byloje
dalyvaujantį asmenį[3].Šalių ir trečiųjų asmenų vertinimai, nuomonės, spėlionės, jausmai
teikiant paaiškinimus negali būti pripažįstami įrodymais. Teismas privalo
iš pateiktos įvairiapusės ir daugialypės informacijos atrinkti bylai
reikšmingus duomenis. Šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimus galima
skirstyti į dvi rūšis – tvirtinimus ir pripažinimus. Tvirtinimas – tai
šalių ir trečiųjų asmenų pateikta informacija, kuria siekiama įrodyti
faktus, sudarančius reikalavimo ar atsikirtimo pagrindą. Pripažinimas – tai
byloje dalyvaujančių asmenų teikiama informacija, kuria patvirtinamos
aplinkybės, esančios priešingos šalies reikalavimų ar atsikirtimų
pagrindas. Šalys turi teisę pripažinti faktus, kuriais priešinga proceso
šalis grindžia savo reikalavimus arba atsikirtimus (CPK 187 str. 1d.).
skirtingai nei tvirtinimas, pripažinimas neatitinka faktą pripažįstančios
šalies interesų. Gali būti pripažįstami ne bet kokie, o tik tokie faktai,
kuriais priešinga šalis grindžia savo reikalavimus arba atsikirtimus.
Šalis, kurios pateiktus faktus priešinga šalis pripažįsta, atleidžiama nuo
pareigos įrodinėti pripažintus faktus, o patys faktai tampa nustatyti ir
toliau neįrodinėjami.Teisme tiek fiziniams tiek juridiniams asmenims atstovauja
atstovai. Lietuvos Aukščiausiojo teismo plenumas 1991 m. kovo 29 d.
nutarimo Nr. 2 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normų
reguliuojančių įrodinėjimą, taikymo praktikoje“ 2 punkte nurodė, kad
teismai gali pripažinti įrodymais fizinių asmenų atstovų pagal įstatymą ir
juridinių asmenų vadovų paaiškinimus. Taigi fizinių ir juridinių asmenų
atstovų, turinčių įgaliojimus atlikti visus procesinius veiksmus,
paaiškinimai, kaip įrodinėjimo priemonė yra tiesiogiai nurodyti ir CPK 52,
54, 55 str.Šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai teismo tiriami ir vertinami
kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, atsižvelgiant į tai, kad byloje
dalyvaujantys asmenys paprastai geriausiai žino bylai reikšmingas
aplinkybes, tačiau kita vertus, materialiuoju teisiniu požiūriu yra ir
labiau suinteresuoti bylos baigtimi.
2.2 Liudytojų parodymai
Liudytoju laikomas bylos baigtimi teisiškai nesuinteresuotas
fizinis asmuo neatsižvelgiant į jo amžių ar giminystės ryšį su byloje
dalyvaujančiais asmenimis, kuris yra šaukiamas į teismą duoti parodymus
apie jam žinomas reikšmingas ir turinčias ryšį su byla aplinkybes (CPK 189
str.). liudytojas yra įrodymų šaltinis, o liudytojo parodymai parodymai yra
įrodinėjimo priemonė.
Paprastai liudytojas gali būti kiekvienas asmuo, kuriam yra
žinomos kokios nors bylai reikšmingos aplinkybės, tačiau liudytojo
suinteresuotumas bylos baigtimi gali pasireikšti įvairiai, pavyzdžiui jis
gali būti vienos šalies giminaitis, artimas draugas, kaimynas ar
bendradarbis. Tad prieš išklausydamas liudytojo parodymus teismas privalo
išsiaiškinti jo santykius su byloje dalyvaujančiais asmenimis ir kitas
svarbias aplinkybes galinčias paveikti liudytojo parodymus, t.y. ar
liudytojas yra tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi
(CPK 192 str. 2 d.).Asmenys, kurie negali būti šaukiami ir apklausiami kaip
liudytojai šie asmenys:[4]5. atstovai civilinėje byloje ar gynėjai baudžiamojoje byloje dėl
aplinkybių, kurias jie sužinojo vykdydami atstovo arba gynėjo pareigas.6. asmenys, kurie dėl fizinių ar psichikos trūkumų nesugeba teisingai
suvokti bylai reikšmingų aplinkybių arba duoti dėl nurodytų aplinkybių
teisingų parodymų.
7. dvasininkai – dėl aplinkybių, kurias sužinojo per tikinčiojo išpažintį.
8. medikai – dėl aplinkybių sudarančių profesinę paslaptį. Išskyrus
atvejus, kai gautas paciento sutikimas.
9. kiti įstatymų nustatyti asmenys.
Nors šaukiamas liudyti asmuo privalo atvykti į teismą ir duoti
teisingus parodymus (CPK 191 str. 1 d.), galimi atvejai, kai jis gali
atsisakyti duoti parodymus remiantis jau anksčiau minėta konstitucine
norma, kurioje draudžiama versti duoti parodymus prieš save savo šeimos
narius, ar artimus giminaičius. Ši norma taip pat įtvirtinta ir CPK 191
straipsnio antrojoje dalyje, numatančioje, kad liudytojas gali atsisakyti
duoti parodymus, jeigu tai reikštų parodymus prieš save, savo šeimos narius
ar artimus giminaičius.Nors CPK 189 straipsnio pirmoje dalyje galimybė būti liudytoju
nesiejama su asmens amžiumi, tačiau nepilnamečio liudytojo apklausa turi
tam tikrų ypatumų. Jaunesni negu 16 m. liudytojas neprisaikdinamas teismui
, tačiau teismas jam privalo išaiškinti pareigą duoti teisingus parodymus
(CPK 194 str. 2 d.). be to apklausiant nepilnametį liudytoją, gali būti
šaukiami dalyvauti jo atstovai pagal įstatymą, t.y. tėvai, globėjai,
rūpintojai, VVTA atstovas. Nurodyti asmenys turi teisę pateikti liudytojui
klausimus, nes jie geriau pažįsta nepilnametį, žino jo būdo bruožus,
galimybes suvokti ir pateikti gaunamą informaciją. Išimtinais atvejais
siekiant apsaugoti nepilnametį liudytoja, jo apklausos laikui teismo
nutartimi byloje dalyvaujantys asmenys gali būti pašalinami iš teismo salės
( CPK 194 str. 3d.).Liudytojai dažniausiai šaukiami į teismą byloje dalyvaujančių
asmenų prašymu. Kad būtų laikomasi operatyvumo principo, kviestinius į
teismą liudytijus ieškovas privalo nurodyti ieškinyje (CPK 135 str. 1 d. 3
p.), o atsakovas – atsiliepime į ieškinį (CPK 142 str. 2d. 3 p.) arba
priešieškinėje ( CPK 143 str. 3 d.).Tam tikrais atvejais liudytojai gali būti kviečiami ne byloje
dalyvaujančių asmenų, bet teismo iniciatyva. Ši nuostata taikytina byloms,
kuriose teismas yra aktyvus: šeimos, darbo ir kai kuriose ypatingosios
teisenos bylose (CPK 375 str. 1 d., 414 str. 1d., 443 str. 8 d.).Pašauktas liudyti asmuo privalo atvykti į teismą ir duoti
teisingus parodymus. Už šios pareigos nevykdymą asmuo atsako CPK 248
straipsnio antroje dalyje numatyta tvarka ( tokiam asmeniui gali būti
skiriama iki vieno tūkstančio litų bauda ir teismo nutartimi jis gali būti
atvesdinamas į kitą teismo posėdį).Liudytojo parodymai duodami teismo posėdyje (CPK 250 str.).
kiekvienas liudytojas kviečiamas į teismo salę ir apklausiamas atskirai.
Tam kad liudytojai negalėtų tarpusavyje bendrauti, apklaustieji lieka
posėdžio salėje, tik tam tikrais atvejais apklaustų liudytojų prašymu
teismas gali leisti liudytojui išeiti iš teismo salės nepasibaigus teismo
posėdžiui.CPK 192 straipsnio antroje dalyje numatyta galimybė apklausti
liudytoja ne teismo posėdžių salėje, bet jo buvimo vietoje, kai teismo
šaukiamas liudytojas negali atvykti dėl ligos, senatvės, invalidumo ar kitų
teismo pripažintų svarbiomis aplinkybių, o byloje dalyvaujantis asmuo,
kurio iniciatyva kviečiamas liudytojas, negali užtikrinti jo atvykimo.
Tokiu atveju liudytojo parodymai perskaitomi teismo posėdyje byloje
dalyvaujančių asmenų pageidavimu. Tačiau liudytojai negali būti apklausiami
parengiamajame teismo posėdyje (CPK 230 str.)Duodamas parodymus liudytojas turi teisę naudotis užrašais,
tačiau tik kai parodymai susiję su skaičiais ar kitais duomenimis, kuriuos
sunku atsiminti. Tokie užrašai turi būti pateikti susipažinti teismui ir
byloje dalyvaujantiems asmenims ir teismo nutartimi šie užrašai gali būti
pridedami prie bylos (CPK 193 str.).Liudytojo parodymai, kaip įrodinėjimo priemonė turi būti gaunama
tik CPK nustatyta tvarka, o parodymai gauti ne CPK tvarka, pavyzdžiui
parodymai atsiusti teismui paštu, negali būti laikomi įrodymais.
Apklausti
pakartotinai neapklausiami, nebent prireikus
teismas savo iniciatyva gali apklausti liudytoją pakartotinai, taip pat
teismas gali tiek savo iniciatyva tiek byloje dalyvaujančių asmenų prašymu
atlikti liudytojų akistatą (CPK 192 str. 7 d.).Vertindamas liudytojo parodymus teismas privalo atsižvelgti į
daugybę aplinkybių galinčių turėti įtakos jų turiniui, į amžių, sveikatos
būklę, profesiją, išsilavinimą ir kitas asmenines savybes.
2.3. Rašytiniai įrodymai
Rašytiniais įrodymais tokie materialūs daiktai, kuriuose ženklais
išreikšta informacija apie reikšmingas nagrinėjamai bylai aplinkybes. Toks
rašytinių įrodymų apibrėžimas atspindi pagrindinius ir esminius šios rūšies
įrodymų požymius, tačiau nesuteikia galimybės tiksliai atskirti rašytinius
įrodymus nuo kitų byloje esančių rašytinę formą turinčių įrodymų – byloje
dalyvaujančių asmenų rašytinių paaiškinimų, eksperto išvados akto, kurie
irgi ženklais užfiksuojami popieriuje ir kuriuose taip pat yra reikšmingos
informacijos.Siekiant atskirti rašytinius įrodymus nuo kitų rūšių įrodymų,
reikia prie jau nurodytų požymių pridėti dar vieną – šių įrodymų kilmę,
šaltinį. Rašytiniai įrodymai paprastai kyla iš asmenų, nesančių byloje
dalyvaujančiais asmenimis ar ekspertais. Taigi rašytiniai įrodymai yra
materialaus pasaulio daiktai, kurių turinys (rašytiniai ženklai), galintis
patvirtinti arba paneigti teismą dominančius faktus yra kilęs ne iš byloje
dalyvaujančių asmenų ar eksperto ir nepriklauso nuo šių asmenų procesinės
padėties.Materialųjį rašytinių įrodymų pagrindą sudaro bet kokios formos
ir kokybės materialaus pasaulio daiktai (popierius, medis, metalas ar kita