KAUNO KOLEGIJA
EKONOMIKOS IR TEISĖS FAKULTETAS
TEISĖS KATEDRA
ĮRODINĖJIMO PRIEMONĖS CIVILINIAME PROCESE
CIVILINIO PROCESO TEISĖS REFERATAS
Kaunas, 2004
TURINYS
ĮŽANGA 3
1. ĮRODYMAI CIVILINIAME PROCESE 41.1 Įrodinėjimo tikslas 4
1.2 Įrodymai ir jų požymiai 4
1.3. Įrodymų klasifikacija 5
2. Įrodinėjimo priemonės 6
2.1 Šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai 6
2.2 Liudytojų parodymai 8
2.3. Rašytiniai įrodymai 10
2.4. Daiktiniai įrodymai 13
2.5. Eksperto išvada 14
2.6. Apžiūra 16
2.7. Kitos įrodinėjimo priemonės 17
2.8. Įrodymų užtikrinimas 17
IŠVADOS 19
LITERATŪRA 20
ĮŽANGA
Įrodinėjimas iš esmės yra logikos dalis, nes kiekviena pažintinė
veikla reikalauja įrodinėti tam tikrus reiškinius ar teiginius. Kurio nors
teisinio teisingumą ar klaidingumą, jo sutikimą ar nesutikimą su tikrove
galima įrodyti tik vadovaujantis logikos dėsniais.Logikos dėsniais remiantis įrodinėjama ir civiliniame procese,
nes įrodinėjimas teisme taip pat įra loginė, pažintinė veikla. Kita vertus
ji yra ir procesinė pozityviosios teisės normų reguliuojama veikla, nes
pirma, teisminio įrodinėjimo ypatumus lemia įrodinėjimo dalykas, esantis
ne hipotezės, teorijos ar teiginiai, o juridiniai faktai. Antra,
įrodinėjant teisme remiamasi ne moksliniais argumentais, aksiomomis, o
teisminiais įrodymais, t.y. tam tikra informacija, patvirtinančia ar
paneigiančia įrodinėjimo dalyką sudarančius faktus. Įstatymas numato ką
galima laikyti įrodymu, ko negalima, ką reikia įrodinėti ir ko ne. Taigi
teismo procese įrodinėjama tik įstatymo nustatyta tvarka ir priemonėmis.Daugumoje šalių įrodymai laikomi proceso teisės institutu, todėl
normos, reguliuojančios įrodinėjimą ir įrodymus yra civilinio proceso
įstatymuose.Įrodymų teorija aiškina daugelį civilinio proceso klausimų:
įrodinėjimo dalyką, įrodinėjimo pareigą ir jos paskirstymą, įrodymų
leistinumą ir sąsajumą, įrodymų rinkimą, pateikimą ir vertinimą,
neįrodinėtinas aplinkybes ir žinoma įrodinėjimo priemones.LR Civilinio proceso kodekso ( toliau – CPK) 177 straipsnis sako,
kad įrodymai civilinėje byloje – bet kokie faktiniai duomenys, kuriais
remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra
aplinkybių pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus ir kitokių
aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba, kad jų nėra.
Tokie duomenys nustatomi šiomis priemonėmis:1. šalių ar trečiųjų asmenų paaiškinimais ( tiesiogiai ar per
atstovus);
2. liudytojų parodymais;
3. rašytiniais įrodymais;
4. daiktiniais įrodymais;
5. apžiūrų protokolais;
6. ekspertų išvadomis.
Šiame darbe prieš analizuojant aukščiau išvardintas įrodinėjimo
priemones civiliniame procese, pirmame skyriuje trumpai aptariama ir
įrodinėjimo tikslas, įrodymų požymiai bei jų klasifikacija.
1. ĮRODYMAI CIVILINIAME PROCESE
Tiriant bet kurią civilinę bylą, neišvengiamas atkūrimas. Teismas
nagrinėdamas bylą, konkrečią materialiosios tesės normą turi taikyti jau
iki proceso atsiradusiems šalių tarpusavio santykiams. Siekiant tinkamai
taikyti teisės normą pirmiausiai reikia nustatyti ar tikrai tarp šalių
susiklostę materialieji teisiniai santykiai. Antra, būtina nustatyti tų
santykių rūšį, nes nuo to priklauso, kokia konkreti materialiosios teisės
normos taikytina. Trečia, reikia išsiaiškinti ar tikrai pažeisti vienos
šalies teisės arba interesai ir ar tikrai juos pažeidė atsakovas. Visos
šios aplinkybės paprastai nėra akivaizdžios, jos įvykusios praeityje,
teismas jų nematė ir nežino, todėl prieš taikydamas konkrečią teisės normą,
teismas turi įsitikinti esant aplinkybes, faktus, kuriais grindžiamas
ieškovo reikalavimas. Tuo teismas įsitikina vykstant įrodinėjimo procesui,
kai siekiant pagrįsti nurodytus faktus pateikiami, tiriami ir vertinami
įrodymai.Įstatymas reikalauja, kad teismas savo sprendime nurodytų, kokios
aplinkybės nustatytos, kokiais įrodymais grindžiamos teismo išvados ir kuo
argumentuodamas teismas atmetė kai kuriuos įrodymus.[1] Todėl teismas
negali savo sprendimo grįsti prielaidomis savo samprotavimais, niekuo
nepagrįstais šalių paaiškinimais. Dėl šios priežasties įrodinėjimas svarbus
ir šalims ir teismui.
1.1 Įrodinėjimo tikslas
Dėl įrodinėjimo tikslo nesutarimų teisės doktrinoje nėra.
Pripažįstama, kad šalys įrodinėdamos savo nurodytus faktus, siekia įtikinti
teismą, jog sako tiesą. Taigi galutinis įrodinėjimo tikslas yra nustatyti
tiesą..CPK 176 straipsnio pirmoje dalyje teigiama, kad įrodinėjimo
tikslas – teismo
įsitikinimas esant tam tikras aplinkybes ar jų nesant.
Taigi įstatymas nereikalauja, kad civilinėje byloje teisėjas būtų visiškai
įsitikinęs. Taigi faktų įrodomumo problema civilinėje byloje spręstina
remiantis tikimybių teorija: faktas gali būti pripažintu įrodytu, jeigu
šalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną
išvadą jį esant nei jo nesant.
1.2 Įrodymai ir jų požymiai
Reikšmingos bylai teisingai išspręsti faktinės aplinkybės
nustatomos remiantis įrodymais. Įrodymai – tai priemonės, padedančios
aplinkybėms, sudarančioms įrodinėjimo dalyką, tapti žinomomis ir
aiškiomis.[2] Įrodymų sąvoka pateikiama ir CPK 177 straipsnio pirmoje
dalyje. Čia sakoma, kad įrodymais civiliniame procese laikomi bet kokie
faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymo nustatyta tvarka
konstatuoja esant šalių reikalavimus ir atsikirtimus pagrindžiančias ir
kitas reikšmingas bylai teisingai išspręsti aplinkybes arba jų nesant.
Analizuojant šios normos turinį nesunku nustatyti įrodymų požymius:1. Bet kuris įrodymas yra tam tikri duomenys, informacija, žinios apie
faktus, sudarančius įrodinėjimo dalyką.2. Įrodymų turinio, t.y. informacijos ryšys su byla su faktais,
sudarančiais įrodinėjimo dalyką.3. Tik įstatymo nustatyta procesine tvarka gauta, pateikta, surinkta,
ištirta ir įvertinta informacija gali būti laikoma įrodymu.
4. Įrodinėjimo priemonių leistinumas.
1.3. Įrodymų klasifikacija
Įrodymų skirstymas į rūšis turi ne tik teorinę bet ir praktinę
reikšmę. Tik žinant kokios rūšies įrodymų reikia byloje, taip pat kokios
rūšies yra konkretus byloje jau esantis įrodymas, galima teisingai
nustatyti visas bylos aplinkybes.Pagal įrodymų turinio, t.y. informacijos, santykio su įrodomuoju
faktu pobūdį įrodymai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius.
Tiesioginiais laikomi įrodymai, kuriuos ištyrus galima daryti kategorišką
ir vienintelę išvadą dėl įrodymo fakto. Netiesioginiais įrodymais laikoma
informacija, daugiareikšmiškai susijusi su įrodomuoju faktu. Dėl šios
priežasties remiantis vienu netiesioginiu įrodymu negalima daryti
vienintelės kategoriškos išvados dėl įrodomojo fakto.Pagal informacijos susidarymo ir atsiradimo pobūdį įrodymai
skirstomi į pirminius ir išvestinius. Pirminiais laikomi įrodymai, atsiradę
tiesiogiai iš įrodomojo fakto (dokumentų originalai, įvykį mačiusio
liudytojo parodymai ir t.t.). išvestiniai įrodymai yra informacija, gauta
ne tiesiogiai iš įrodomojo fakto, o iš kitų tarpinių šaltinių (dokumentų
kopijos, įvykio nemačiusio, bet apie jį girdėjusio iš kito konkretaus
asmens liudytojo parodymai.Pagal šaltinį įrodymai yra skirstomi į asmeninius, daiktinius ir
mišrius. Asmeniniais laikomi tie, kurių atsiradimo šaltinis yra fizinis
asmuo (šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimai, liudytojų parodymai).
Daiktiniais įrodymais laikomi materialūs objektai, kuriuose glūdi
informacija (daiktai, dokumentai). Mišriais laikomi įrodymai, atsirandantys
kaip fizinio asmens veiklos padarinys, tačiau kuriuose esanti informacija
yra perduodama ne žodžiu, o išreiškiama tam tikrais ženklais, raštu
(rašytiniai įrodymai, eksperto išvada).Pagal įrodomąją galią įrodymai skirstomi į įrodymus turinčius
didesnę įrodomąją galią arba prima facie įrodymus ir įrodymus turinčius
įprastą įrodomąją galią.
2. Įrodinėjimo priemonės
2.1 Šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai
Viena dažniausiai praktikoje pasitaikančių įrodinėjimo priemonių
yra šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai. Žodinio proceso atveju bylos
nagrinėjimas iš esmės visada pradedamas šalių ir trečiųjų asmenų
paaiškinimais (CPK 249 str. 2d.). Paprastai byloje dalyvaujantys asmenys
geriausiai žino bylos aplinkybes, buvusias prieš iškeliant bylą teisme.
Neretai būtent šių asmenų konkretūs veiksmai jų pačių matyti ar girdėti
faktai sukūrė, nutraukė ar pakeitė materialiuosius teisinius santykius, dėl
kurių kilo teisinis ginčas.Šios įrodinėjimo priemonės ypatumas, kad šalys ir tretieji
asmenys yra teisiškai suinteresuoti bylos baigtimi. Būtent dėl nurodytos
priežasties jų paaiškinimus būtina įvertinti itin atsargiai. Tai nurodoma
ir CPK 186 straipsnio ketvirtoje dalyje, kurioje sakoma, kad šalių ir
trečiųjų asmenų pateikiami jiems žinomų bylai reikšmingų aplinkybių
paaiškinimai turi būti tikrinami ir vertinami teismo kartu su kitais byloje
esančiais įrodymais.Kadangi šalys geriausiai žino bylos aplinkybes, jų paaiškinimų
teisingumas ir išsamumas turi lemiamą reikšmę greitam ir operatyviam bylos
teisminiam išnagrinėjimui, t.y. kuo išsamesni yra šalies paaiškinimai, tuo
aiškesnė yra šalies reikalavimų apimtis ir aplinkybės, kuriomis patvirtinti
galėtų būti pateikta papildomų įrodymų.
Kita šios
įrodinėjimo priemonės ypatybė, kad šalių ir trečiųjų
asmenų paaiškinimais įgyvendinamas rungimosi principas civiliniame procese,
nes aiškindama bylos aplinkybes šalis nori įrodyti savo reikalavimų
pagrįstumą, t.y. siekia sau palankaus teismo sprendimo.Šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimais iš esmės vykdoma CPK 178
straipsnyje nustatyta įrodinėjimo pareiga, todėl galima daryti išvadą, kad
pateikti paaiškinimus yra byloje dalyvaujančių asmenų ne tik teisė bet ir
pareiga. Pagal CPK 186 straipsnį šalys ir tretieji asmenys jiems žinomas
bylai reikšmingas aplinkybes išaiškina teisme per apklausą. Prieš apklausą
apklausiamas asmuo privalo prisiekti.Kadangi teikti paaiškinimus yra byloje dalyvaujančio asmens ne
tik teisė bet ir pareiga, tai šios teisinės pareigos vykdymas gali būti
užtikrinamas tam tikra prievarta. Šaliai ar trečiajam asmeniui už duotos
priesaikos sulaužymą gali būti skiriama iki vieno tūkstančio litų bauda.
Kita vertus šie asmenys neprivalo pateikti paaiškinimus prieš save (
Konstitucijos 31 str. ). Ši konstitucinė norma įtvirtinta ir CPK 188
straipsnyje, numatančiame, kad šalys, tretieji asmenys turi teisę
atsisakyti apklausos ar atsakymų į tam tikrus klausimus, jeigu tai reikštų
paaiškinimus prieš save, savo šeimos narius ir artimuosius giminaičius. Be
pagrindo atsisakęs apklausos asmuo gali būti nubaustas už priesaikos
sulaužymą, taigi už atsisakymą pateikti nurodyto pobūdžio paaiškinimus,
byloje dalyvaujantiems asmenims negali būti taikomos teisinės sankcijos.Paaiškinimai pateikiami pradėjus bylą nagrinėti iš esmės, iš
karto po posėdžio pirmininko pranešimo apie bylą. Paaiškinimai teikiami
žodžiu, tačiau įrodinėjimo priemonė gali būti ir šalių bei trečiųjų asmenų
rašytiniai paaiškinimai, jeigu jie prisiekę teismui (CPK 186 str. 2 d.).
rašytiniai paaiškinimai galimi kai šalys ar tretieji asmenys negali atvykti
į teismą. Iš šalies ar trečiojo asmens, dėl svarbių priežasčių negalinčio
atvykti į teismo posėdį, teismas turi teisę pareikalauti rašytinių įrodymų
arba išimtinais atvejais išklausyti jo buvimo vietoje. Teismas privalo
išklausyti paaiškinimus, tačiau pradėjus teikti paaiškinimus apie
aplinkybes nesusijusias su nagrinėjamos bylos esme, posėdžio pirmininkas
turi teisę nustatyti kalbų trukmę, o ją pažeidus nutraukti byloje
dalyvaujantį asmenį[3].Šalių ir trečiųjų asmenų vertinimai, nuomonės, spėlionės, jausmai
teikiant paaiškinimus negali būti pripažįstami įrodymais. Teismas privalo
iš pateiktos įvairiapusės ir daugialypės informacijos atrinkti bylai
reikšmingus duomenis. Šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimus galima
skirstyti į dvi rūšis – tvirtinimus ir pripažinimus. Tvirtinimas – tai
šalių ir trečiųjų asmenų pateikta informacija, kuria siekiama įrodyti
faktus, sudarančius reikalavimo ar atsikirtimo pagrindą. Pripažinimas – tai
byloje dalyvaujančių asmenų teikiama informacija, kuria patvirtinamos
aplinkybės, esančios priešingos šalies reikalavimų ar atsikirtimų
pagrindas. Šalys turi teisę pripažinti faktus, kuriais priešinga proceso
šalis grindžia savo reikalavimus arba atsikirtimus (CPK 187 str. 1d.).