Lietuvių išeivijos poetas H Nagys.
Lietuvių išeivijos literatūra – viliojantis pasaulis. Kartu su tautos okupacija 1940 m. didžioji dalis kūrybingiausių žmonių atsidūrė emigracijoje. Išeivijoje atsiskleidė žemininkų K.Bradūno, H.Nagio, A.Nykos-Niliūno poezija. Jie tęsė tai, ką buvo pradėję kurti Lietuvoje. Poetai žemininkai remiasi kūryboje gimtąja žeme, jie ieško žmogaus prasmės žemėje. Taip apibendrintai nusakoma „žemininkų“ kūrybos pagrindinė tema. Gimtoji žemė – tautinių bei patriotinių jausmų versmė.
H.Nagys – išeivių poetas. Didelę dalį gyvenimo svetimoje žemėje jaučiasi svetimas. Poetas liko ištikimas nuostatai „Neparduok savęs“. Poetinis H.Nagio pasaulis išsaugojo tai, ką, atrodo, nesugrąžinamai buvo praradę: vaikystės regėjimus, belaikiškume sustingusius gimtinės vaizdus, kažkada pralėkusių jausmų fragmentus. Tai labai dramatiškas pasaulis, smelkiantis liūdesiu, o kartais net neviltim.
H.Nagys iš tų poetų, kurie remiasi savo patirtimi, vidinėm nuojautom: kalbos grožio etalonas jam – parasta, lakoniška, išmintinga liaudies poetų kalba. Kai kuriuose eilėraščiuose poetas atgaivina spalvingą vaikystės pasaulį, dėlioja neužmirštamus įspūdžius, mena tėvų kiemo takelius, upeliukų vingius. Jo vaikystė – „pageltusio veidrodžio šukė – liūdna ir mažytė“. Poetas mato joje pailsusios sielos atspindžius. H.Nagys eilėraščiuose akcentuoja namų jausmą, daug dėmesio skiria gamtai. Poetui labai svarbi tautosaka (rink. „Broliai balti aitvarai“). Pagrindiniai iš tautosakos perimti įvaizdžiai – brolis, sesuo, paukštis. Gamtos motyvas sulietas su žmogaus gyvenimo vaizdiniais.