2
3
1. Įvadas
“Norint ką nors nepamiršt pasiimt, reikia ką nors nepamiršt atsinešt” –sako suvalkiečiai, tačiau kiek atsinešt, kad galėtum pasiimt daugiau, taip niekas ir nepasako….
“Ekonomikos teorija yra mokslas apie tai, kaip žmonės naudoja retus arba ribotus gamybos išteklius (žemę, darbą,gamybinės paskirties prekes, pavyzdžiui mašinas, ir technines žinias) įvairioms prekėms gaminti (kviečiams, mėsai, drabužiams, meno kūriniams ir veiklai, keliams ir kt.) ir skirstyti jas tarp žmonių, kad jie galėtų jas naudoti;” (A.Jakutis, 2002)
“Ekonomika (economics) – tai mokslas, padedantis iš visų ribotų išteklių panaudojimo alternatyvų pasirinkti geriausią. (V.Snieška, 2002)
Taigi drįstu teigti, kad pagrindinė ekonomikos užduotis yra: kaip išleisti mažiau, kad gautum daugiau. Rodos akivaizdu, kad kuo daugiau sutaupysi, tuo daugiau turėsi, tačiau kaip yra sakoma “ skūpus ir bažnyčioj dukart moka”. Turbūt ne vienas esame patyrę, kad norėdami sutaupyti brangesniam pirkiniui esame priversti atsisakyti keleto kasdienių malonumų ir tik pagliau sulaukę tos dienos kai “didysis” pirkinys jau mūsų, suprantame, kad jis nebuvo vertas tokių kančių. Kita vertus varviname seilę televizoriuje žiūrėdami į Egipto piramides įsitikinę, kad mūsų atlyginimai neleidžia jų pamatyti lekiame į parduotuvę ir perkame tokius kiekius maisto, kad dalį jo tenka išmesti, kai tuo tarpu Utenos rajone gyvenanti pensininkė iš savo pensijos sugeba aplankyti visą Europą ir keletą afrikos šalių… Natūralus klausimas, ką daryti? Taupyti kiekvieną duonos kąsnį ar gyventi su mintim, kad gerai gyvena ne tas kuris daug uždirba, bet tas kuris daug išleidžia.
Šiame darbe naudodamasis įvairia literarūra bei asmenine patirtimi ir mėginisu į vardinti, kas yra ištekliai, kodėl juos reikia taupyti ir su kokiomis problemomis taupydami išteklius galime susidurti.
Taigi darbo tikslas: problemų susijusių su išteklių taupymu įvardinimas.
Tikslui pasiekti turėsime išspresti keletą uždavinių:
• Aprašyti išteklius ir jų tipus
• Įvardinti išteklių naudojimo tikslą.
• Su išteklių naudojimu ir taupymu susijusių atskleidimas
4
2. Ištekliai-kas tai ?
Ištekliai – yra visa tai, kas naudojama žmonių poreikiams tenkinti.
Jų pagrindą sudaro gamtos ištekliai. Skiriami realųs ir potencialųs gamtos ištekliai.
Pirmieji naudojami ūkinėje žmonių veikloje. Antrieji – potencialūs gamtos ištekliai – dėl įvairių priežasčių šiuo metu negalimi naudoti, tai dar neįvaldyti ištekliai, žmonija šiuo metu dar nesugeba jų naudoti. Nėra abejonių, kad jiems priklauso didelė ateitis.
Gamtos ištekliai yra neišsenkamiir išsenkami. Neišsenkamų išteklių yra labai nedaug ( jeigu imti neapibrėžtu laikotarpiu ir besaikiu naudojimu tokiu turbūt iš viso nėra). Oras ir vanduo priskiriami prie jų, tačiau matome, kad ir jie riboti. Išsenkamus išteklius galima suskirstyti į atkuriamus ir neatkuriamus. Gyvūnija, augmenija, dirvožemis – atkuriami ištekliai, bet jų atkūrimo sąnaudos vis didėja, ssąlygos blogėja… Gyvenamoji edvė, naudingos iškasenos – neatkuriami ištekliai, ir čia mes pirmiausiai susiduriame su jų panaudojimo problemomis.
Didelė daugima išteklių – riboti ištekliai; jie vadinami ekonominiais ištekliais arba gamybos veiksniais. Skiriami trys klasikiniai išteklių tipai – žemė, darbas ir kapitalas.
Žemė ekonomikos teorijoje – visi gamtos ištekliai, pati žemė, miškai, vandenys, iškasenos ir panašiai. Visi jie riboti, dauguma jų neatkuriami. Tačiau jų ribotumo išraiška keičiasi, kintant gamtos turtų naudojimo technologijai.
Darbu trumpai vadinama darbo jėga, t.y. žmonių sugebėjimai atlikti įvaitrias gamybines ir ūkines funkcijas. Tačiau, matyt, reikia skirti darbo ir darbo jėgos savokas, nes tai ne vienas ir tas pats.
Darbas – tai žmogaus tikslinga veikla, tai samoninga veikla, būdinga tik žmogui, kurios metu jis gamtoje esančius daiktus apdoroja, pritaiko savo poreikiams.
Darbo jėga – tai žmogaus fizinių, psichinių – dvasinių ir moralinių savybių visuma, kuri leidžia jam dalyvauti darbo procese, kurti, gaminti. Ryšį tarp darbo ir darbo jėgos būtų galima apibūdinti taip: darbas yra darbo jėgos funkcija.
Darbo jėga taip pat ribotas išteklius. Ji pirmiausia susijusi su paties žmogaus darbingumo amžiaus riba, su darbingo amžiaus gyventojų skaičiumi, su jų paruošimo lygiu, išsimokslinimu. Ūkio sistemoje darbo jėga yra pagrindinis produktas – prekė, kuria mums teikia namų ūkio sistema.
Kapitalas – žmonių darbu sukurtas produktas, naudojams prekėms, bei paslaugoms kurti. Kitaip tariant, kapitalas – visos žmonių darbu sukurtos darbo priemonės, naudojamos ūkinėje veikloje.
5
Didelė dalis ekonomistų, pradedant A. Smitu ir D.Rikardu, kapitalu vadina procesą, kada gamintojas, atskirtas nuo gamybos priemonių, gamina naują prekę, kurios vertė didesnė, negu avansuota vertė jos gamybai, kitaip tariant, kuria naują vertę, vadinamą pelnu, o pelnas ir yra viso gamybos proceso variklis. (A.Jakutis, 2002)
Taigi galime teigti, kad galutinis tikslas – produktas susideda iš išteklių : žemės , darbo ir kapitalo (1pav.).
1.pav. Išteklių transformacija į
produktą.
3. Gamyba
Gamyba yra pagrindinė ūkio subjekto veiklos sritis, bendriausia prasme gamyba yra veikla, kurios tikslas gėrybių kūrimas.
“Gamyba (production) – procesas, kuriame gamybos ištekliai naudojami produktų ir paslaugų gamybai.” (V.Snieška, 2002)
“Esminis gamybos bruožas yra jos technologija, t.y. būdai, kuriais sukuriami konkretūs produktai – prekės ir paslaugos. Tecnologija lemia gamybos proceso organiizavimo būdus –tiek atskiro gamintojo, atskiros įmonės, tiek ir visos visuomenės mastu.”(A.Jakutis,2002)
Technologiškai efektyvus gamybos metodas yra tuomet, kai nėra kito metodo,kuris leistų pagaminti tą pačią produkcijos apimtį, naudojant mažesnį gamybos išteklių kiekį, arba, kai naudojant tiksliai apibrėžtą gamybos veiksnių kiekį, pagaminamas maksimalai galimas produkcijos kiekis.
Gamybos metodo efektyvumas įvertina taupų gamybos veiksnių naudojimą. 1-oje lentelėje pateikiamas technologiškai efektyvaus gamybos metodo pasirinkimo pavyzdys.
6
1. lentelė. Gamybos metodai
Gamybos metodai Gamybos išteklių kiekiai, vnt.
Darbas Kapitalas Žemė
I 8 3 5
II 15 1 3
III 10 3 3
IV 20 4 5
Iš lentelės matyti, kad ketvirtasis metodas yra technologiškai neefektyvus, nes gamindama tą patį produkcijos kiekį firma naudoja visų gamybos veiksnių daugiau, nei tai darytų taikydama pirmuosius tris metodus. Kitaip tariant jeigu mes siektume sutaupyti kapitalo turėtume panaudoti daugiau darbo ir arba žemės, o galutiniame rezultate išaugtų produkto kaštai.
Ekonomiškai efektyvus gamybos metodas yra tas, kuris įgalina pagaminti apibrėžtą gamybos apimtį su minimaliomis gamybos veiksnių išlaidomis.
“Esant ribotiems ištekliams, kiekvienas gamintojas (įmonininkas, susivienijimas ir net valstybė su savo biudžeto lėšomis) yra priverstas rinktis, kaip jis naudos savo išteklius. Kiekvieną variantą galima įvertinti alternatyviaisiais kaštais.” (A.Jakutis, 2002)
Išteklių naudojimo tam tikram tikslui alternatyvieji kaštai yra nauda arba pajamos, kurios būtų gautos naudojant tuos išteklius kitam, geriausiam iš galimų, tikslui.(V.Snieška, 2002)
Technologinė pažanga leidžia gaminti produktus mažesnėmis išteklių sanaudomis, ir jeigu net pastarųjų kainos rinkoje nekinta, bet kurio atveju gaunamas didesnis gamybos pelnas, palyginti su pelnu, kurį savininkai gautų naudodami senąją technologiją. Tai skatina didinti pasiūlą.
Gamybos veiksnių ( išteklių ) kainų kitimas, esant nekintamoms gaminamų prekių kainoms ir išteklių sanaudoms, tiesiogiai veikia gamintojų pelną. Todėl pabrangus gamybos ištekliams, kurie yra naudojami tam tikrai prekei gaminti, sumažėja gamintojų interesas tęsti ir tos prekės gamybą. Pasiūla mažėja. Atvirkščiai, atpigus ištekliams, gali atsirasti daugiau gamintojų, norinčių juos panaudoti tam tikros prekės gamybai ir padidinti jos pasiūlą.
7
4. Kaštai
Ekonomine prasme kaštai – tai visų produktui panudotų išteklių (gamtinių darbo ir kapitalo) vertė. Čia reikėtų pažymėti, kad realūs bet kokio produkto gamybos kaštai apima ne tik įmonės kaštus, bet ir tuos neigiamus išorinius efektus, kurios apmoka visuomenė ir kurie vadinami visuomeniniais kaštais. Ryškiausi visuomeninių kaštų pavyzdžiai dabartinėmis sąlygomis – gamtos užterštumas kaip įmonės ūkinės veiklos pasėkmė. Nors tokie kaštai pinigine forma sunkiai išreiškiami, žmonės juos apmoka.
“Gamybos kaštaisusidaro bet kuriame versle: žemės ūkyje, gamybinėje ir apdirbamojoje pramonėje, paslaigų srityje. Ekonomine prasme kaštai įvertina visų panaudotų gamygos išteklių (gamtinių, darbo ir kapitalo) vertę. Skiramas materialusis kapitalas (įranga, įrankiai ir pan. ) ir intelektualusis kapitalas (bendrasis išsilavinimas, profesinis meistriškumas,verslumo gabumai).” (V.Snieška,2002)