ISTORINĖS PRAEITIES ATSPINDYS MAIRONIO EILĖRAŠČIUOSE
Maironis aktyviai formavo savo asmenybės modelį pagal aukštą romantinės poezijos imperatyvą. Su gyvenimu, su realybe Maironį poetą labiausiai susiejo jo istorinė epocha. Tėvynė ir jos likimas buvo Maironio gyvenimo ir kūrybos kelrodė žvaigždė. Kiekvienas, rodos, žmogus turi tartum įgimtą meilę tėvynei, kiekvienam ji brangi. Bet negalime tikrai ir išmintingai mylėti savo žemės, nežinodami jos praeities ir istorijos. Savo poezija, garsiausiais eilėraščiais – „Kur bėga Šešupė“, „Lietuva brangi“, Maironis buvo ne tik poetas, bet ir istorikas. Primindamas reikšmingus Lietuvos istorijos įvykius, Maironis siekė to paties, pagrindinio savo tikslo – jis mokė mylėti ir ginti tėvynę.
Ypač svarbią vietą Maironio kūryboje užima kovos su su amžinuoju lietuvių tautos priešu – kryžiuočių ordinu.Eina garsas Prūsų žemės:
žirgą reiks balnoti;
Daug kryžiuočių nuo Malburgo
rengias mus terioti.Plačiai, iš kažkur toli atsklinda šio eilėraščio melodija (kūrinys sukurtas remiantis garsiojo A. Baranausko patriotinio eilėraščio „Tu Lietuva, tu Dauguva, pasilikit sveikos“ muzikiniu leitmotyvu). Atrodo, kad eilėraštis dainuojamas kažkur senovėje (jis ir vadinosi „Senovės daina“), Lietuvos laukų platybėje, po atviru dangumi (charakteringa, kad būtent taip šis lyrinis fragmentas ir nuskambėjo istorinėje dramoje „Kęstučio mirtis“). Regis, kad dar gyvi tebėra už savo laisvę kovojantys Prūsai. Tas platus, Maironiui būdingas istorinės erdvės pojūtis, plati poetinio vaizdo panorama… kokios gilios jų idėjinės ir estetinės šaknys! Jos siekia ir poeto tėviškę prie Raseinių ir Dubysos, jos aukštą, jausmus užbūrusią dangaus mėlynę, ir karštą jos širdies troškimą matyti tautą laimingą, taikiai žengiančią savo keliu. Maironio patriotinis eilėraštis tarsi išauga iš tos slaptos minties, iš svajonės, iš gilaus susimąstymo, ir, apglėbdamas didžiulę dvasinę erdvę, išsilieja joje. Taip gimė eilėraščiai „Oi neverk, motušėle!“, „Milžinų kapai“. Kovų su vokiečių grobikais motyvai nuskambėjo ir Maironio poemoje „Mūsų vargai“, ir baladėje „Ant Punios kalno“:Ar vokietys nelaisvės pančiais
Čia bandė ženklinti gaires,..
Jie nulėmė tokį stiprų poeto renesansą lietuvių tarybinėje visuomenėje ir literatūroje Didžiojo Tėvynės karo metais. Straipsnyje „Didžioji lietuvių literatūros tradicija“, parašytame 1943 m., K. Korsakas pabrėžė, kad ši Maironio kūrybos dalis taip lemtingai atgijo mūsų liaudyje tikriausiai todėl, kad joje, ypač gerai išreikšti vokiškųjų grobikų atžvilgiu tie jausmai, kurie giliai glūdi kiekvieno lietuvio širdyje.
Kaip klastingus, žiaurius priešus, siekiančius lietuvių tautą pavergti ir išnaikinti, Maironis vokiškuosius grobikus pavaizdavo ir savo romantinėse, feodalinės Lietuvos praeitį idealizuojančiuose dramose: „Kęstučio mirtis“, „Vytautas pas kryžiuočius“, „Vytautas Didysis – karalius“. Tose dramose Maironis istorinių įvykių fone taip pat parodo nepasitikėjimą vokiškaisiais grobikais ir tą neapykantą, kuri lietuvių tautos širdyje susitvenkė per ilgus kovų amžius. Tikrą kaltinamąjį aktą vokiškiesiems grobikams randame Maironio poemoje „Mūsų vargai“.
Žiauri kaizerinė okupacija vėl išryškino esminius tautos ir atskiros žmogaus egzistencijos momentus. Rašytojas pajuto galįs tęsti savo pradėtąjį lietuvių tautos istorinio gyvenimo epą. Lietuvių tautos likimo tema galinga srove išsiliejo per poemos „Mūsų vargai“ problematiką, įnešė į šį kūrinį platų istorijos srautą. Realistiškai vaizduodamas kaizerinės Vokietijos agresiją, Maironis poemoje pateikė šiurpių detalių, pasmerkė imperialistinę karų esmę, nurodė jų priežastis – grobuoniškus valdančiųjų klasių interesus. Kaip anglai, nori vokiečiai
Ant marių viešpataut plačiai:
Lenktynės!… Akyse net mirga!
Deja, už tokias „plačias“ valdovų išmobes turi krauju mokėti nekalti žmonės:
Ir štai, kaip Rusija plati,
Ukazu vyrai pašaukti
Sujudo nenoroms į karą;
Nuo Volgos, Dono, nuo Rytų,
Nuo tundrų Sibiro šaltų!…
Visus ant austrų sienos varo.
Poemoje „Jaunoji Lietuva“ poetas apėmė plačią lietuvių nacionalinio judėjimo panoramą, rašė šį kūrinį su didele meile ir atsakomybe. Kritišką ugnį poetas nukreipė prieš sulenkėjusią Lietuvos bajoriją ir aristokratiją („Dvasia svetima jų gaivinami kūnai“), prieš tautinio sąjūdžio jėgų skaidymąsi, atkakliai gindamas ir savo lyrikoje plačiai prigijusią tautinės vienybės poziciją, jau tuo metu tapusią utopine iliuzija. Kūrinys poetizavo, apgaubdamas romantikos aureole, patriotinio sąjūdžio iniciatorius, tą grupelę (kaip vaizduojama poemoje) ištikimų savo tėvynei širdžių, kurios atlaikė carinės valdžios represijas, atkakliai skynėsi kelią į šviesą.