Jurga Ivanauskaitė, gimusi 1961 m. Vilniuje, baigusi dailės institutą – miesto civilizacijos ir kultūros auklėtinė.
Pirmoji knyga – ,,Pakalnučių metai“ (novelės) pasirodė 1985 m. II rinkinys – ,,Kaip užsiauginti bamę“ 1989). Išleisti 4 romanai: ,,Mėnulio vaikai“ (1988), ,,Pragaro sodai“ (1992), ,,Ragana ir lietus“ (1993), ,,Agnijos magija“ (1995). Domėjimasi Rytų religijomis matomas ir jos prozoje.Autorei būdingas postmodernistinis požiūris į realybę kaip nebeturinčią vienijančio centro, virtusią chaosu, iš kurio kyšo atskiri subjektyvaus suvokimo fragmentai.
Rašytojai pirmiausiai įdomi subjektyvi jos veikėjų būsena, ji plačiau netyrinėja priežasčių, tačiau jos tekstuose yra pakankamai užuominų, rodančių, jog autorė suvokia savo jaunų herojų pasimetimo, blaškymosi priežastis. Tai ir amžinieji žmogiškosios prigimties kompleksai, aiškinti psichoanalitiko Z. Froido, ir XX a. pabaigos ,,ligos“ (pražūtingas totalitarinės visuomenės melo poveikis, šeimos suirimas, alkoholizmas, narkomanija.
Romaną ,,Mėnulio vaikai“ sudaro 2 dalys. I d. – Anitos laiškai kalnuose žuvusiam Gediminui, II d. – Gedimino laiškai savižudei Anitai. Iškalbingas pats sumanymas: tarsi teigiama, jog žmogus susvetimėjusiame ir priešiškame pasaulyje pasmerktas vienišumui, nesusikalbėjimui. Tikri, atviri, nuoširdūs galime būti tik sau. Taip rašomi laiškai mirusiajam, o iš tikrųjų – sau.
Anita pamilsta Gediminą nepažinusi jo, tik sužinojusi apie jaunuolio dingimą kalnuose. Taigi pamilsta ne žmogų, o pačią meilės idėją, gelbstinčią ją nuo savižudybės. Tačiau Gediminas atsiranda. Idealioji meilė virsta realybe. Anita išsigąsta, nes realybe netiki. ,,Tačiau nuojauta, kad stebuklas negali tęstis amžinai, neapleido nė akimirkai.“ Įsijungia pavojaus signalas: ,,Visos pasakos baigiasi tada, kai karalaitis veda karalaitę“. Anita pabėga, nors bėgti nėra kur. Ji stipri ir savarankiška tik savo dvasia, o gyvenimui, savęs įtvirtinimui realybėje visiškai nepasirengusi. Jai reikalinga globa ir ji leidžiasi tado globojama, tačiau tik tol, kol nepajunta priespaudos ir grėsmės savo dvasios autonomijai, žmogiškajai esmei (Tadas: ,,moters vieta – vyrui prie kojų“). Paukštė pakirstais sparnais žūva.