Izraelis
5 (100%) 1 vote

Izraelis

VILNIAUS UNIVERSITETAS

KAUNO HUMANITARINIS FAKULTETAS

Komercijos katedra

Tarpkultūrinės vadybos referatas

IZRAELIS

Atliko: Danius Smailys MPVM1

Tikrino:

Kaunas 2003

Turinys

Turinys 2

Įvadas 3

I. Istorija 4

1.1 Apie žydus nuo XIX a. iki valstybės susikūrimo 4

1.2 Arabų ir žydų karai 7

1.3 Politinė santvarka 8

1.4 Literatūra 8

1.5 Architektūra ir dailė 9

1.6 Muzika 9

1.7 Religija 9

2. Šių dienų Izraelis 10

2.1 Lietuvos ryšiai su Izraeliu 10

2.2 Ekonomika 12

2.3 Švietimas 14

2.4 Izraelio armija 14

2.5 Įtakingiausi pasaulio žydai 17

Išvados 21

Literatūros sąrašas 22

Įvadas

Žydų gimimo vieta yra Izraelio žemė. Ten praėjo reikšminga ilgos žydų istorijos dalis, kurios pirmasis tūkstantmetis yra įrašytas net į Bibliją. Ten buvo suformuota pati žydų tauta, jos religija ir kultūra. Ši tauta nenustoja egzistavusi jau amžius, net po didžiulių trėmimų ir genocidų. Per ilgus išsisklaidymo metus, žydai niekada nepamiršo (ir nepamiršta) savo ryšių su gimtąja šalimi. 1948 metų Izraelio valstybės sukūrimas atnaujino žydų tautos nepriklausomybę, kuri buvo prarasta prieš du tūkstančius metų.

Daug anksčiau negu 1948 metais, žydų valstybės sukūrimas kėlė triukšmą Palestinoje. Žydų migracija į Palestiną, pradedant nuo 1882 metų, sukėlė konfliktą su arabais, kuris vėliau peraugo į karą, nesibaigiantį ir iki šiol.

Nepaisant visų Izraelį ištikusių bėdų, Izraelis garsėja savo giliomis tautinėmis tradicijomis bei papročiais, savo muzika, architektūrą, religija ir visų pirma savo istorija. Izraelį pasaulyje garsina ne tik nesibaigiantys karai su arabais ar garsioji jų armija – Tsahal, bet ir dešimtys ar net šimtai žydų išsibarsčiusių po pasaulį, turinčiu didžiulį autoritetą bei darančių didelę įtaką tos šalies ekonominiam, politiniam bei kultūriniam gyvenimui.

Šio darbo pirmoje dalyje bus aptarta Izraelio istoriniai aspektai, religija, literatūra ir menas, arabų ir žydų karų chronologija bei priežastys. Antrojoje dalyje rašoma apie šių dienų Izraelį. Lietuvos ryšius su Izraeliu, ekonomiką, švietimą, Izraelio armiją bei išvartinga garsiausi pasaulio žydai.

1. Istorija

1.1 Apie žydus nuo XIX a. iki valstybės susikūrimo

Žydų gimimo vieta yra Izraelio žemė (Eretz Israel). Ten praėjo reikšminga ilgos žydų istorijos dalis, kurios pirmasis tūkstantmetis yra įrašytas net į Bibliją. Ten buvo suformuota pati žydų tauta, jos religija ir kultūra. Ši tauta nenustoja egzistavusi jau amžius, net po didžiulių trėmimų ir genocidų. Per ilgus išsisklaidymo metus, žydai niekada nepamiršo (ir nepamiršta) savo ryšių su gimtąja šalimi. 1948 metų Izraelio valstybės sukūrimas atnaujino žydų tautos nepriklausomybę, kuri buvo prarasta prieš du tūkstančius metų.

Daug anksčiau negu 1948 metais, žydų valstybės sukūrimas kėlė triukšmą Palestinoje. Žydų migracija į Palestiną, pradedant nuo 1882 metų, sukėlė konfliktą su arabais, kuris vėliau peraugo į karą, nesibaigiantį ir iki šiol.

1880 metais apie 24 tūkstančiai žydų gyveno Palestinoje. 1882-1903 Pirmasis Aliya (stambaus masto imigracija), pagrinde iš Rusijos. Įkvėpti sionistinės ideologijos ir persekiojami žydai rytų Europoje pradėjo imigruoti į Palestiną. Žydų visuomenė jau tada buvo remiama labdaringų užsienio organizacijų. Daugelis naujųjų imigrantų ieškojo galo žydų priklausomybei nuo labdaros ir kūrėsi Palestinoje, kad galėtų dirbti žemę.

Pirmoji žydų migracijos banga – Pirmasis Aliyah. Aliyah yra hebraiškas žodis, reiškiantis kėlimasi, jis liečia tik tuos žydus, kurie keliasi į Izreaelį.

1878 metais grupė žydų ortodoksų iš Jeruzalės nusipirko žemės ruožą Šarono slėnyje, kuris yra šešios mylios nuo Jafos. 26 šeimos pasistatė lūšneles ir pavadino savo žemdirbystės bendruomenę Petach Tikvah, išvertus iš žydų kalbos tai reiškia vilties vartus. Maliarija, alkis ir tvanai iš šalia esančios Jarkono upės paskatino pirmuosius pionierius atsisakyti savo idėjų, nutraukti kūrimasi ir grįžti į Jeruzalę. Po kelių metų atvykėliai iš Europos dar kartą pabandė įsikurti šiuose “vilties vartuose” ir jau 1888 metais jie pradėjo gauti finansinę paramą iš Barono Edmondo de Rotšildo, legendinio prancūzų – žydų filantropo, kuris buvo vienas iš pagrindinių geradarių, padėjusių įsikurti žydų žemės ūkio bendruomenei Palestinoje. Tarp 1882 ir 1903 metų 25 tūkstančiai žydų persikėlė į Palestiną. Priešingai nei pirmieji žydų pionieriai, kurie kėlėsi į Palestiną dėl socialinių priežasčių, žydų jemenitų banga plūstelėjo į Palestiną dėl grynai religinių priežasčių.

1897 Teodoras Herzlas (Sionizmo tėvas (1860-1904)) sušaukia pirmąjį Sionistų Kongresą Baselyje, Šveicarijoje. Įkurta Sionistų Organizacija. Pirmą kartą Herzlas susidūrė su anti-semitizmu (anti žydiškas judėjimas) besimokydamas universitete. Būtent anti-semitizmas suvaidino labai didelį vaidmenį dvidešimto amžiaus žydų istorijoje. Jis išleido dramą “Geto” (“The “Gettho”) 1894 metais, vildamasis, kad ji privers žmones pamąstyti apie žydus ir pagaliau rasti abipusiai naudingą spendimą tarp krikščionių ir žydų.

Herzlas teigė, jog anti-semitizmas yra pastovus ir
nesikeičiantis faktorius. Jis ginčijosi, kad žydų problema yra ne individuali, o tarptautinė, tuo mes patys dabar galime įsitikinti. Sionizmo tėvas pasisakė, kad žydai nebus priimti pasaulyje, kol nenustos būti tautine anomalija. Jis sakė, kad žydai yra vieninga tauta ir jų sunki padėtis gali būti pakeista į teigiamą jėgą, įkūrus žydų valstybę. Jis matė, kad žydų klausimas turi būti sprendžiamas tarptautiniu mąstu.

Herzlas pasiūlė praktinę programą, pagal kurią turi būti sukurta organizacija, kuri priklausys jos akcininkams ir dirbs renkant kapitalą iš žydų visame pasaulyje. Ši organizacija, kai buvo įkurta, buvo pavadinta Sionistų Organizacija. Jis įsivaizdavo žydų valstybę modernią, Europietiško modelio, kurios gyventojai būtų apsišvietę. Ji turėjo būti neutrali ir siekianti taikos, deja, ši sionizmo tėvo svajonė neišsipildė.

Herzlo idėjos buvo sutinkamos su entuziazmu rytų Europoje, tačiau žydų lyderiai nebuvo tokie užsidegę. Vis dėlto buvo surengtas pirmąsis Sionistų kongresas Basle, Šveicarijoje, Rugpjūčio 29-31 1897 metų dienomis. Tai buvo pirmas tarptautinis žydų susirinkimas nacionaliniais ir pasaulietiniais tikslais. Delegatai priėmė Herzlo sugalvotą programą, žydų migracijos programą ir pasisakė, jog “Sionizmas ieško kelio kaip įkurti namus žydų žmonėms Palestinoje, apsaugotus viešaisiais įstaymais”. Šiame kongrese Sionistų Organizacija buvo įforminta kaip politinis žydų ginklas, o Herzlas išrinktas pirmuoju prezidentu. Tais pačiais metais jis įkūrė savaitinį žurnalą “Die Welt” (pasaulis) ir pradėjo imtis priemonių, kad gautų privilegijų žydų įsikūrimui Palestinoje. Po pirmojo kongreso, judėjimas buvo sušaukiamas kasmet.

Herzlas matė poreikį padrąsinti pačius žydus, parodant jiems tikrą jų tikslą. Jis keliavo į Izraelio žemę ir Istambulą, kad susitiktų su Vokietijos kaizeriu Wilhelmu II ir Osmanų imperijos sultonu. Jo pastangos buvo bergždžios, tada jis susitiko su J.Čamberlenu, britų kolonijų sekretoriumi. Vienintelis konkretus dalykas, buvo pasiūlymas įsikurti žydams rytų Afrikoje, Ugandoje.

1903 metų Kišiniovo pogromas privertė Herzlą susimąstyti ir jis šeštajame sionistų kongrese pasiūlė Rusijos žydams keltis į britų Ugandą, tai būtų jiems buvęs laikinas prieglobstis. Kol Herzlas bandė įrodyti, kad ši programa nepakeis pagrindinio sionistų tikslo, žydų visuomenė Izraelio žemėje vos nesusiskaldė į dvi dalis. Ugandos programa buvo galutinai atmesta septintajame sionistų kongrese 1905 metais.

Herzlas mirė 1904 metais nuo plaučių uždegimo ir silpnos širdies, nusilpusios dėl persidirbimo sionizmo naudai. Tik po 50 metų sionizmas privedė prie nepriklausomos Izraelio valstybės sukūrimo.

1904-14 Antrasis kėlimasis, pagrinde iš Rusijos ir Lenkijos.

Po pirmosios migracijos sekė dar keturios. Antroji migracija įvyko dėl žydų persekiojimo Rusijoje. Apie 40 tūkstančių žydų atvyko į Palestiną per tą laikotarpį. Nors pirmosios bangos imigrantai kūrėsi žemės ūkyje, tik 5 tūkstančiai iš 25 gyveno kaimuose. Žydų įsikūrimas smarkiai sumažėjo per antrąją migraciją.

1909 Įkurtas pirmasis kibucas (žydų kolektyvas). Įkurtas pirmas modernus žydų miestas – Tel Avivas. 1914 Palestinoje iš viso gyveno 700 000 gyventojų. Iš jų 88% Arabų ir 12% žydų.

1917 Britų užsienio reikalų ministras Balforas pasižada pagalbėti žydams kuriant „Žydų nacionalinius namus Palestinoje“.

1917, per pirmąjį pasaulinį karą, Didžioji Britanija išleido Balforo deklaraciją, kuri išreiškė Britanijos pagalbą žydams, kuriant jų namus Palestinoje. Britanija kovojo su Osmanų Imperija, dėl Palestinos valdymo. Britai tikėjosi, kad deklaracijos dėka žydų vadai ateis į pagalbą britų karinėms pajėgoms. Tuo pačiu metu, Britanija pažadėjo nepriklausomybę įvairioms arabų grupėms Viduriniuosiuose Rytuose, tikėdama, kad gaus jų pagalbos kovojant su Osmanų Imperija. Pažadai buvo migloti, bet arabų vadai manė, kad nepriklausomybę gaus ir Palestina.

Balforo Deklaracija buvo britų vyriausybės dokumentas, kuris sprendė žydų namų sukūrimą Palestinoje. Britų užsienio reikalų ministras Arturas Džeimsas Balforas (Arthur James Balfour) išleido ją 1917 metais. Šios deklaracijos esmė buvo skirtingai traktuojama arabų ir žydų, jie kėlė pretenzijas dėl Palestinos regiono. Dokumentas privedė prie aštrių ginčų, kurie davė pradžią didiesiems konfliktams tarp arabų ir Izraelio Artimuosiusoe Rytuose. Balforo deklaracijoje teigiama:

“Jos didenybė vyriausybė žiūri su palankumu į nacionalinių namų sukūrimą žydų žmonėms Palestinoje ir dės didžiausias savo pastangas, kad įgyvendintų šį siekį. Yra aiškiai suprantama, kad nieko nebus padaryta, kas galėtų padaryti žalą civiliams žmonėms ar religinėms teisėms ne žydiškoms bendruomenėms Palestinoje arba žydų teisėms ir jų politiniam statusui bet kurioje kitoje valstybėje.”

Britanija norėjo kontroliuoti Palestiną dėl jos netolimos padėties nuo Sueco kanalo, kuris veda į Viduržemio ir Raudonąją jūras.

Žydai, kurie padėjo Izraelio sukūrimui, tikėjo, kad Balforo deklaracija garantuos Britanijos pagalbą jų siekiams įgyvendinti. Bet didėjančio arabų nacionalizmo judėjimo lyderiai Palestinoje pareiškė, kad deklaracija leidžia žydams kurti namus tik
tuo sutinka.

1919-23 Trečioji migracija, žmonės migravo daugiausia iš Rusijos.

1920 Įkurta žydų darbo federacija, gynybos organizacija, nacionalinė taryba vadovaujanti žydų reikalams.

1922 Britanija sutiko su Palestinos mandatu, paskelbtu Tautų Lygos.

1924 Technionas, pirmasis technologijos institutas įkurtas Haifoje.

1924-32 Ketvirtoji migracija, daugiausia iš Lenkijos.

1931 Įkurta Žydų pogrindinė organizacija.

1933-39 Penktoji migracija, pagrinde iš Vokietijos. Labai daug Europos žydų kėlėsi į Palestiną. 1930 metais, kad pabėgtų nuo nacistinio persekiojimo.

1933 metais, kai Hitleris atėjo į valdžią, žydų emigracija pastebimai išaugo. Keliaudami daugiausia iš centrinės Europos, šie žydai išsivežė daug kapitalo, o su juo ir išsilavinimą, patirtį pramonėje, mokslą, bankininkystę, mediciną, teisę ir tarptautinę komerciją. 1936 metais, žydų populiacija Palestinoje buvo arti 400 000.

1936-39 Anti-žydiškas maištas, kurstomas Arabų karininkų.

1939 Žydų imigracija žiauriai ribojama Britų baltųjų popierių.

1939-45 Holokaustas Europoje.

1944 Žydų brigada įteisinta kaip britų karinės pajėgos.

1947 Jungtinės Tautos pasiūlo įkurti arabų ir žydų valstybes.

1948 Britai atsitraukė iš Palestinos. Tuo pačiu metu, žydai seniau išrinktoje teritorijoje įkūrė Izraelį, nepaisydami arabų opozicijos. Arabų – Izraelio ginčas Palestinoje šį regioną pavertė pasaulio rūpesčių tašku.

1.2 Arabų ir žydų karai

Egiptas, Sueco kanalas, Palestina Antrojo pasaulinio karo išvakarėse buvo D. Britanijos kolonijos. Tiek žydai, tiek arabai norėjo įkurti nacionalines valstybes. D. Britanija nenorėdama veltis dalybų kivirčais, šias teritorijas perdavė JTO žiniai. JTO 1947 m. žydams perdavė 56 % Palestinos teritorijos, likusią – palestiniečiams. Tiek vienai pusei, tiek kitai pusei atrodė, kad derybos yra niekam tikusios. Kiekviena pusė jautėsi gavusi per mažą teritorijos dalį ir problemą nusprendė išspręsti pačios ginklu. 1948 m. gegužės mėn. Žydai įkūrė Izraelio valstybę. Tais pačiais metais arabų valstybės – Egiptas, Libija, Irakas, Jordanas, Libanas paskelbė karą Izraeliui. Izraelis remiamas viso pasaulio žydų labai greitai užėmė net 76 % priešininkų teritorijos, palestiniečiai buvo išvaryti iš savo gyvenamų žemių. Palestiniečius priglaudė aplinkinių arabų šalys. Taip prasidėjo iki šiol nesibaigiantis Izraelio – arabų konfliktas. Iki šiol yra buvę stambūs šeši karai. Tarp abiejų pusių, 1964 m. palestiniečiai sukūrė Palestinos išsivadavimo organizaciją PIO. Nuo 1969 m. iki šiol jai vadovauja J. Arafatas. Palestiniečiai prieš Izraelį pradėjo partizaninį karą. Neginkluotas palestiniečių pasipriešinimas prieš Izraelį (pagrindinai mėtymas akmenimis) vadinamas “initifade”. Užsitęsusį konfliktą bandyta išspręsti aukščiausiu lygiu, derybų keliu. Tokie bandymai buvo 1979 m. Egipto prezidentas A. Sadatas pradėjo derybas su Izraeliu, bet jis buvo nužudytas egiptiečių kariškių. 1993 m. derybų keliu bandė išspręsti problemą I. Rabinas ir J. Arafatas. Jie sutarė PIO pripažįsta Izraelį, o Izraelis leidžia sukurti palestiniečių savivaldą Gazos sektoriuje ir Vakarų kranto teritorijoje. Situacija baigėsi panašiai, kaip ir 1979 m. – I. Rabinas buvo nužudytas žydų fanatikų. Problemos sprendimą sunkina, kad radikaliai nusiteikusios palestiniečių organizacijos “Hanas”, “Hezbollah”, “Amal” taip pat ir žydai radikalai ir neketina problemą spręsti derybų keliu. Taip iki šiol šis rajonas Artimuosiuose Rytuose tebėra kariaujanti žaizda Žemės rutulyje.

1.3 Politinė santvarka

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2044 žodžiai iš 6555 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.