J. Locke’o ir D.Hume’o požiūris į pažinimo šaltinį
Išpradžiū apie kiekvieną iš šių filosofų.
Johnas Locke’as (1632-1704) gimė Ringtone advokatų šeimoje. Jo gyvenimas buvo aktyvus, baigęs universitetą įsitraukė į politiką, o vėliau išvykęs į Prancūziją tapo filosofijos studentu. Jam buvo gyvenime toks etapas kai teko bėgti į kitą šalį ir vadintis kita pavarde. Bet grįžęs į tėvynę, kur pagaliau išsipildė jo politinis idealas – Anglijoje įsigalėjo parlamentinė monarchija. Iš pradžių dalyvavo politinėje veikloje, tačiau po kiek laiko jis atsisakė politinės karjeros, atmetė viliojančius pasiūlymus persikraustė į Otso pilį ir atsidėjo moksliniam darbui.
Jis pasižymėjo dviem būdingiausiais bruožais: dvasinėje srityje- švietimo kultu, o socialinėje srytije ir politoje – pramonės revoliucija, kurią lydėjo politiniai ir ekonominiai pokyčiai, pradėję kapitalizmo erą.
David Hume gimė 1711m. Škotijos sostinėje Edinburge. Studijavo teisę, išbandė jėgas komercijoje. Vėliau 3 metus praleidęs Prancūzijoje parašė svarbiausią trijų knygų filosofijos veikalą Traktatas apie žmogaus prigimtį. Išviso D.Hume’as parašė 49 esė. Šį leidinį Hume’sas perrašė 3 kartus, bet vistiek ši knyga neturėjo populiarumo. Nors pagrindinis D.Hume’o veikalas autoriui gyvam esant neturėjo pasisekimo, tačiau būtent jis, o ypač jo pirmosios perrašytas variantas Žmogaus proto tyrinėjimas įrašė D.Hume’o vardą į filosofijos istoriją greta didžiausių pažinimo teoretikų.
Locke’o pažinimo teorija išdėstyta jo pagrindiniame veikale Esė apie žmogaus intelektą. Pagrindiniu žinių šaltiniu Locke’as laikė patyrimą, o ne įgimtas idėjas. Jo pirmoji knyga yra skirta paneigti racionalistinei idėjų įgimtumo teorijai. Nuomonę, kad siela gimdama atsineša į šį pasaulį idėjas, kurias ji įgijo be sąlyčio su išoriniu pasauliu. Jis atmeta argumentuodamas tuo, jog idėjos nėra visuotinės, universalios: juk vieni pažysta vienas idėjas, kiti – kitas, be to, laikui bėgant jos kinta, atsiranda ir išnyksta. Jeigu idėjos būtų įgimtos, jos sieloje turėtų būti pirmesnės už visą kitą pažinimą. Tačiau stebėjimai to nepatvirtino.
O Hume klausė, ar patyrimas iš tikrųjų atskleidžia mums kokį nors būtiną faktų ryšį? Jis atsakė į tai neigiamai: tokio ryšio nėra. Nesvarbu, kad patyrimas mums rodo, jog kiekvieną rytą pateka saulė, – juk tai, kad ji kurį nors rytą nepatekės, logiškai nėra prieštaringa, mes tai galime įsivaizduoti ir suvokti. Patyrimas mums nerodo jokio būtino ryšio tarp dvejų faktų – jis rodo vien tai, kad daug kartų mes matėme, jog vienas faktas nuolat eina po kito arba jungiasi su kitu (pvz.: ugnis ir šiluma). O juk mokslas ir filosofija priežastinį ryšį laiko būtinu, ir tik toks jis gali būti efektyvus mokslinio pažinimo instrumentas.
Sutraktavęs ir atmetęs įgimtų idėjų teoriją, Locke’as aiškina, iš kur ir kaip intelekte randasi idėjos ir kokių jų esama. Visas intelekto idėjas jis skirsto: į paprastas ir sudėtines. Paprastos idėjos visos kyla iš patyrimo, kuris esąs dvejopas: išorinis (pojūtis) ir vidinis (refleksija). Įgydamas paprastas idėjas intelektas yra pasyvus, be jokios iniciatyvos. Tačiau įgijęs idėjas intelektas pradeda aktyvią veiklą: jis įsimena gautas paprastas idėjas, lygina jas, nustato jų panašumus ir skirtumus, sudaro iš jų įvairius derinius. Taip jis suformuoja sudėtines idėjas. Toks intelekto efektyvumas nerodo jo kūrybiškumo: intelektas negali sukurti iš principo jokio naujo turinio, jis tik tvarko pojūčių ir refleksijos jam suteiktą medžiagą ir taip plečia savo pažinimą.