J.Vaičiūnaitė- poetė, subtiliai atskleidusi žmogaus praeities, jo šaknų svarbą laiko kryžkelėje. J.Vaičiūnaitės kūrybai svarbi kultūros erdvė, todėl savo lyrikos pasaulį ji kuria istorinėje plotmėje. Visa tai ryšku eilėraštyje “Vilnius. Archeologija”.
Eilėraščio pavadinimas sukonkretina vietą (Vilnius) ir susieja dabartį su praeitimi (archeologija). Tai tesioginė nuoroda į žmogaus atminties, savęs ieškojimo, o kartu ir praradimo užmarštyje idėją.
Jau pirmoje eilėraščio strofoje ieškojimas įgauna kasdienybėje realizuojamo veiksmo formą: “atkasėm mūro sienas, /Durų ar vartų angą”. Lyrinis subjektas- “mes”- įkūnija visos žmonijos, o kartu ir atskiro individo, sąvoką. Tai praplečia vizualinę eilėraščio erdvę, leidžia suvokti amžinybę kaip nekintamą žmogaus prieglobstį.
Vienas iš pagrindinių eilėraščio vidinės kompozicijos aspektų yra erdvės slinktis: vertikalią erdvę- skverbimąsi gilyn (daug kartų pakartojamas žodis “atkasėm”) keičia horizontali erdvė (“durų ir vartų angą”). Abi šios erdvės sukuria simbolinį prasmių klodą (ieškojimo motyvas), kurį dar labiau sustiprina trečioji- paradoksali- eilėraščio erdvė (“Gilyn vis grimzdantį dangų”).
Simboliai- tarsi eilėraščio atrama, realybę paverčia iliuzija. Eilėraštyje gausu amžinybę simbolizuojančių detalių: ”mūro”, “akmens”, “grindinio”, “amžių”, “požemio”, taip pat istorijos šviesos paliestų miestų įvaizdžių: “Atkasėm varganą troją / skurdžią mažą pompėją”. Lyrinis subjektas ieško savęs amžinybės (suvokiamos, bet nepatirtos) ir istorijos (žinojimo) plotmėje, “gūdžioje amžių atodangoje”.