Jaunimo gyvenimo tragedija j grušo dramoje meilė velnias ir dziazas
5 (100%) 1 vote

Jaunimo gyvenimo tragedija j grušo dramoje meilė velnias ir dziazas

Jaunimo gyvenimo tragedija J.Grušo dramoje “M.D.V.”

Gyvenimas yra daugiau negu tikrovė. Tikrovė gali visaip laužyti ir prievartauti žmogų, bet tikrasis jo likimas vis tiek bus jo dvasios likimas.

Justinas Marcinkevičius

Dienoraštis be datų.

J.Grušas – vienas didžiausių moralistų mūsų literatūroje. Jo kūryba išsiskiria tuo, kad yra išaugusi iš moralinių ir filosofinių gelmių, iš autoriaus pastangų pažvelgti į žmogų už kasdienybės ribų, išaiškinti jo prigimtį ir sielos vingius, pastatyti jį į kraštutines dvasinių išbandymų situacijas. Juozo Grušo devizas, kurį jis ne kartą teoriškai skelbęs, – veržtis į būties gilumą ir platumą, ieškoti žmogaus tiesos ir prigimties galimumų, atskleisti vaizduojamuose personažuose amžinas žmogaus galias. “Meilė, džiazas ir velnias” savo drastišku konfliktiškumu, tragiška minties ir jausmų įtampa iš pradžių daugelį šokiravo. Tačiau tai buvo jo kūrybos laimėjimas, iškovota moralinė teisė ir pareiga kalbėti apie gyvenimą atvirai ir tiesiai, įprasminant kovą dėl didelių ir patvarių humanistinių vertybių.

Jau pačiame dramos pavadinime atsispindi gėrio ir blogio kova. Rašytojas kūrinyje svarsto amžinus dalykus, mąsto apie žmogaus gerumą ir apie išsigimimo, nužmogėjimo priežastis. Dramaturgui rūpi esminiai šiuolaikinio visuomenės gyvenimo dalykai, todėl jis ir kelia pirminio gyvenimo tragediją, kuri labiausiai atsiskleidžia per veikėjų charakterius.

Bedvasėje aplinkoje išaugęs jaunuolis – Andrius – agresyviausia veikalo figūra, džiazininkų vadeiva. Andrius stoja prieš savo tėvą, ciniškai šaiposi iš visų praeities iškovojimų, iš sudarytų jaunimui sąlygų. Andrius maištauja, bet apie jokius visuomeninius idealus negalvoja. Jo devizas – “viską pasiimti iš gyvenimo”, bet kuria kaina, bet kuriom priemonėm. Jo iššūkiai, cinizmas yra grėsmingi, nebesulaikomi ir kelia pavojų visuomenei.

Ne šventas yra ir antrasis džiazininkas – Julius. Tai gana sudėtingos dvasinės struktūros personažas su tam tikra intelektualine patirtimi. Jo išpuoliai daugiausia liečia moralę ir etinius principus. Julius nusivylęs bet kokiais idealais, nebetiki žmonėmis. Jam sunkiausia už visus, nes tik jam suteikta aiškiaregio galia suvokti savo ir savo draugų dvasinę krizę. Pačioje veiksmo pabaigoje Julius tarsi eina į pabudimą. Prieš atomazgą laikas sustoja. Iki tol trijų vaikinų nepatirtas vienatvės šiurpas, kuris juos pastūmės pasikėsinti į Beatričę, čia “sustabdomas” ir išryškinamas. Ne kam kitam, o Juliui jis įgauna didžiausią reikšmę, siejasi su jo dvasiniu persilaužimu. “Aš susimąsčiau, – sako jis. – Pradėjau galvoti, kad aš – žmogus parodija, kad reikia būti kitokiam…” Gyvenimas – ugnis ir vienam prie jos būti baisu! “Ar jums teko būti nakties metu miške vienam prie laužo? – klausia draugus Julius. – Man teko. Klaiku! Atrodo, kad tave kažkas sudraskys. O laužas degs, apims visą mišką. Ir dūmas tas neišsisklaidys niekada.” Šis vienatvės suvokimas yra nemaža garantija, kad Julius bus priverstas grįžti iš tamsaus paklydimo miško, ieškoti kelių į žmones. Jo dvasinę krizę ir protestą dramaturgas sieja su humanistinio prado gyvybingumu tiek žmoguje, tiek visuomenėje.

Trečiasis grupės dalyvis – Lukas – atstovauja visuomenės padugnėms. Šis taip pat savo aplinkos maištininkas pratrūksta įniršiu, vien išgirdęs iš savo globėjo paveldėtą pravardę – Pinkvarta. Jo vaikystė prabėgo apleistuose pokario vaikų namuose. Luko krutinę slegia sunkus šiurkštumas, atgrasaus gyvenimo nuosėdos, kurių nebegali nuplauti nei darbas, nei draugai, nei džiazas. Į personažo lūpas autorius deda širdgėlos kupinus žodžius:

Kiek daug mes turime nereikalinga! Kiek daug nereikalinga! Pabundame vidurnaktyje ir pajuntame, kiek daug yra nereikalinga. O protas mato viską kitaip, naujai…

“Beatričė man buvo lyg saulė. Jos veiksmuose stengiausi duoti taikių šviesos spindulių, kuriais prasiveržia nemirtingas žmogaus gerumas”, – sako J.Grušas apie teigiamąją savo heroję. Į šį paveikslą autorius sudėjo gražiausius jaunimo bruožus: tiesos troškimą, nuoširdumą, gebėjimą aukotis, meno ir grožio siekimą. Betos charakteris dramoje yra sudėtingiausias. Ji – dviejų pasaulių jungiamoji grandis, pasiryžusi juos sutaikyti ir suvienyti. Į Beatričę sueina pagrindinės konflikto gijos. Ji jungis ir tėvus, ir maištaujančius jų vaikus. Ji pati kelia protesto balsą ir kartu siekia santarvės, harmonijos. Ji yra tarsi paties gyvenimo šauksmas, natūrali priešingybių suderinimo išmintis, kurios pakreipti į šalį negali jokios kliūtys. Įniršio, netikrumo ir cinizmo apimtoje aplinkoje Beatričė, kaip sako Julius, atrodo tartum “maišyta su velniu”, – ji “nori tvarką pakeisti”.

Šiuo metu Jūs matote 60% šio straipsnio.
Matomi 755 žodžiai iš 1253 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.