Kūno kultūra – svarbi bendrosios asmens ir visuomenės kultūros dalis, glaudžiai susijusi su kitomis kultūros sritimis, ypač su sveikatos stiprinimu ir sportu. Ji padeda siekti fizinės, psichinės, ir dvasinės asmens darnos, t. y. stiprina įvairaus amžiaus žmonių sveikatą. Kūno kultūra atveria galimybę patirti išlavinto, stipraus ir sveiko organizmo, kūno ir judesio grožio keliamą džiaugsmą, kuria prielaidas asmens saviraiškai ir savirealizacijai. Apimdama įvairias asmens fizinio aktyvumo raiškos formas, kūno kultūra sudaro sąlygas asmeniui pažinti save ir ugdyti fizinę bei dvasinę ištvermę, reikalingą kritinėse situacijose, individualumą, tikėjimą sėkme siekiant fizinės bei dvasinės sveikatos.
Kūno kultūros pamokos teikia daug progų ugdyti doro, sąžiningo rungtyniavimo bei varžymosi, savitvardos, bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžius. Sykiu sergstima, kad pamokos neslopintų asmens individualumo ir jo raiškos, bet sąmoningai stiprinant sveikatą ir puoselėjant fizines galias padėtų remtis savo prigimtimi ir pasirinkimo teise. Sėkminga šiuolaikinės kultūros sklaida neįmanoma be žinių apie sveiką gyvenseną, žmogaus organizmą ir veiksnius, laiduojančius darnų jo funkcionavimą, taip pat jo veiklą pažeidžiančius veiksnius bei būdus ir priemones, padedančias grąžinti organizmo darną. Kūno kultūros programa sudaro galimybę suvokti fizinio ugdymo psichologijos pradmenis, tautines kūno kultūros tradicijas, įgyti žinių apie asmens higieną, ugdo platų, kritišką ir blaivę pažiūrą į šiuolaikinį sporto pasaulį.
Kūno kultūra, kaip ir kitos kultūros sritys, yra susijusi su daugeliu skirtingų (kartais ir prieštaringų) asmens ir visuomenės nuomonių , vertybių, nuostatų, įsitikinimų, stereotipų, kurie ne visada esti palankūs sveikatai, kūno kultūrai puoselėti. Todėl mokymo įstaiga turėtų dėti visas pastangas, kad išugdytų sveikos gyvensenos poreikį ir nuostatas, gebėjimus bei įgūdžius.
Skleisdama sveikos gyvensenos principus, mokymo įstaiga turėtų siekti juos įtvirtinti ir šeimos, vietinės bendruomenės gyvenime. Svarbu, kad kiekvienas mokinys suvoktų tą siekį, kaip esminį tautos ir valstybės siekį, nes tik dvasiškai stipri fiziškai sveika tauta gali išlikti laisva, gyvybinga bei kūrybinga. Sveikos gyvensenos įtvirtinimas turėtų neutralizuoti neigiamą poveikį sveikatai, patiriamą dėl hipodinamijos, prastos krašto būklės, gausių stresinių situacijų, paplitusios savigriovos (narkomanijos, girtuokliavimo ir kt.). Dvasiškai ir fiziškai sveikos kartos atėjimas turėtų esminės įtakos ūkinei, visuomeninei bei kultūrinei krašto pažangai.
Kūno kultūra atveria žmonėms galimybę plėtoti savo organizacinius gebėjimus, įsitraukti į šeimos, vietinės bendruomenės reikalų ar problemų, susijusių su sveikata ir sportu, svarstymą, ugdyti kritišką, pilietiškai brandžią pažiūrą į jas, pratintis pagal išgales praktiškai prisidėti prie šios klausimo sprendimo. Šiuo atžvilgiu, kūno kultūra yra reikšmingas piliečio socialinės, pilietinės kultūros puoselėjimo veiksnys.
Kūno kultūra yra bendrosios kultūros dalis, savarankiška, specifinė visuomenės gyvenimo sritis, kurios raida ir rezultatai glaudžiai susiję su daugeliu žmogaus vertybių ir daro įtaką socialinei, kultūrinei bei ekonominei asmenybės bei visuomenės raidai. Mokslo įstaiga remiasi nuosekliais švietimo sistemos siekiais, atskleidžia fizinio ugdymo tikslus, turinį, moksleivio ra studento žinių, mokėjimų, įgūdžių kokybę. Ypač pabrėžiamos šios vertybinės nuostatos:
1. Prigimtinės – veiklumas, pasirinkimo laisvė, savarankiškumas, sveikata, parama bei pagalba, kūrybingumo realizavimas.
2. Egzistencinės – sveika mityba, higienos įgūdžiai, fizinis pajėgumas, fizinė bei dvasinė pusiausvyra.
3. Praktinės – pažanga, kvalifikacija, profesija, poilsis.
4. Kultūrinės – mokslas, menas, technologijos, papročiai.
5. Dvasinės – tiesa, gėris, grožis, tikėjimas, viltis.
6. Socialinės – pripažinimas, teisingumas, atjauta, pakantumas, humaniškumas, demokratiškumas, tautiškumas.
Visos kūno kultūros ugdymo pamatas yra holistinė (visuminė) fizinio ugdymo kryptis, pabrėžianti studijuojančiojo fizinę prigimtį, sveikatą, fizinį pajėgumą, atsižvelgianti į jo amžių, lytį, gyvenseną, laisvo pasirinkimo teisę, o ne vien fiksuojanti atskirus fizinio parengtumo rezultatus.
Kūno kultūros standartai skatina sutelkti pastangas studijuojančiojo sveikatai stiprinti, etiniams principams, estetinei bendravimo kultūrai ugdyti. Raginama atsisakyti prievartos, kaip metodo bei fizinių galių ugdymo, kaip tikslo. Ypač svarbu, kad kūno kultūros pamokose, studijuojantieji galėtų patirti judėjimo džiaugsmą ir malonumą, įgytų pasitikėjimą savo veikla, išmoktų gerbti kito veiklą, suvokti kūno kultūros reikšmę sveikatai, išsaugoti ir susiformuoti reguliaraus fizinio aktyvumo poreikį. Kūno kultūros standartai – tai ne dogma, o tik tam tikras siektinas lygmuo, kurį moksleiviai, mokytojo padedami, turėtų siekti, stengdamiesi patenkinti natūralų biologinį judėjimo poreikį ir įgyvendinti asmenybės tobulėjimo tikslus. Ypač svarbu išsiugdyti gerą gebėjimą mąstyti, pasirinkti tinkamą fizinį krūvį, kurti ir dirbti savarankiškai. Kūno kultūros standartai ir bendrosios
programos sudaro galimybę ieškoti, stebėti, bandyti ir atrasti. Fizinio ugdymo metodai artėja prie tyrimų metodo: stebėjimo, testavimo, todėl didėja asmenybės ugdymo prasmingumas. Jo įgyvendinimo sėkmę lemia ir kitų mokymosi dalykų žinios bei gebėjimai. Kūno kultūros siekiams įgyvendinti būtina neapsiriboti vien paskaitine veikla, bet ir daugiau laiko skirti fiziniam tobulinimuisi.