Jaunuolių turinčių proto negalę savęs vertinimo koregavimo socialinės pedagoginės prielaidos
5 (100%) 1 vote

Jaunuolių turinčių proto negalę savęs vertinimo koregavimo socialinės pedagoginės prielaidos

VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS

PEDAGOGIKOS IR PSICHOLOGIJOS FAKULTETAS

SOCIALINĖS PEDAGOGIKOS KATEDRA

MAGISTRO DARBAS

(EDUKOLOGIJA)

Mokslinis vadovas:

doc. O.Monkevičienė

Vilnius, 2001

Turinys

Įvadas ……………………………………………………………………………………….3

1. Asmenų, turinčių proto negalę, savęs vertinimo ypatumai .………..………………….…5

2. Savęs vertinimo koregavimo socialinės pedagoginės prielaidos ……..………………….7

2.1. Neadekvačiai žemo savęs vertinimo koregavimas …………………..……………..….8

2.2. Neadekvačiai aukšto savęs vertinimo koregavimas ………………..…………………10

3. Jaunuolių, turinčių proto negalę, savęs vertinimo tyrimas ………………………….…11

3.1. Tyrimo metodika ………………………………………………………………………11

3.1.1. Tyrimo tikslas ir uždaviniai ………………………………………………………….11

3.1.2. Tyrimo hipotezės …………………………………………………………………….11

3.1.3. Tyrimo metodai ………………………………………………………………….….11

3.2. Respondentai ir jų tyrimo sąlygos …………………………………………………….12

3.3. Tyrimo duomenų analizė ……………………………………………………………..13

Išvados …………………………………………………………………………………….31

Pasiūlymai …………………………………………………………………………………33

Literatūra ……………………………………………………………………………….…35

Įvadas

Visuomenės požiūris į negalę turintį žmogų pastaraisiais dešimtmečiais keičiasi. Ilgą laiką gyvavusią nuostatą, kad neįgalių žmonių problemos – tai jų šeimos reikalas, o ši žmonių grupė turinti ribotūs poreikius ir nesanti naudinga visuomenei, keičia naujas civilizuotos visuomenės požiūris. Žmogus, turintis negalę, nepriklausomai nuo to, kokia stipri ji bebūtų, turi lygias teises gyventi taip, kaip ir kiti šalies piliečiai: tokiuose pat namuose, mokytis mokyklose, dirbti panašius darbus ir turėti tokias pat galimybes poilsiui.

Negalę turinčių žmonių problemų sprendimas iš šeimos lygmens palaipsniui pereina į visuomenės lygmenį, tačiau iniciatorės vaidmuo ir toliau tenka šeimai. 1989 m. įsikūrusi Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija “Viltis” pradėjo formuoti naują visuomenės požiūrį į proto negalę, įtakojo teisinių dokumentų priėmimą, rūpinosi proto negalę turinčių asmenų gyvenimo kokybės gerinimu.

Pastaruoju dešimtmečiu Lietuvoje stengiamasi sukurti civilizuotą pagalbos sistemą žmonėms su proto negale, pasiūlant jiems įvairių modelių įstaigas: ankstyvosios korekcijos tarnybas, bendro lavinimo vaikų darželius su integruotomis neįgalių vaikų grupėmis, specialiuosius vaikų darželius, bendro lavinimo mokyklas su integruotomis neįgalių vaikų klasėmis, specialiąsias mokyklas, dienos užimtumo centrus, profesinio mokymo centrus, specialaus ugdymo centrus bei gyvenimo namus.

Užsienio ir lietuvių mokslinėje bei populiarioje literatūroje skiriamas vis didesnis dėmesys proto negalę turintiems asmenims: analizuojamos negalės priežastys, proto negalę turinčių vaikų vystymosi ypatumai (V.Laužikas, J.Unčiurys, A.Bakk, K.Grunewald ir kt.), jų bendravimo ir elgesio ypatybės (A.Garšvienė, I.Koffemanienė, V.Gevorgianienė ir kt.), specialiųjų poreikių vaikų ugdymas ir ugdymo modeliai (V.Karvelis, J.Unčiurys, J.Ambrukaitis, D.Migaliova, A.Bagdonas, A.Brazauskaitė ir kt.), neįgaliųjų reabilitacijos, užimtumo bei įdarbinimo galimybės (B.Gruževskis, A.Bagdonas, R.Klimavičius, R.Lazutka, L.Žalimienė, A.Dumčienė, J.Juškienė ir kt.), visuomenės požiūris į neįgalių žmonių integraciją (J.Ruškus, D.Pūras, D.Migaliova, C.Sutton, R.Klimavičius, V.Laužikas, V.Vaicekauskienė, D.Pieters ir kt.), įstatyminė bazė, ginanti neįgalių žmonių teises (Adrian D.Ward, G.Sakalauskas, R.Klimavičius, A.Bagdonas ir kt.) ir t.t.

Atlikus literatūros analizę, galima pastebėti, kad stokoja tyrimų ir teorinių darbų apie proto negalės asmenų savęs vertinimą: šio pobūdžio informacija pateikiama labai fragmentiškai, nesusistemintai. Dirbant praktinį darbą, ypatingai jaučiamas šios informacijos poreikis (praktiniame darbe iškyla proto negalės asmenų savęs vertinimo neadekvatumo ir tinkamų korekcinių priemonių pasirinkimo problema). Todėl buvo pasirinktas būtent šis darbo tikslas.

Darbo tikslas: – išnagrinėti proto negalę turinčių asmenų savęs vertinimo koregavimo socialines pedagogines prielaidas.

Tyrimo uždaviniai:

1. Atskleisti proto negalę turinčių žmonių savęs vertinimo ypatumus.

2. Atlikti hipotezių praktinį patikrinimą.

3. Išnagrinėti neadekvataus savęs vertinimo koregavimo socialines pedagogines prielaidas.

4. Parengti savęs vertinimo koregavimo metodines rekomendacijas.

Tyrimo hipotezės:

1. Asmenims, turintiems proto negalę, būdingas neadekvatus savęs vertinimas (dominuoja neadekvačiai aukštas savęs vertinimas).

2. Savęs vertinimo lygį
sąlygoja negalės sunkumo laipsnis.

2.1. Nežymų protinį atsilikimą turintys asmenys save vertina adekvačiau nei asmenys, turintys vidutinį protinį atsilikimą.

3. Savęs vertinimo lygiui lankomos ugdymo įstaigos modelis įtakos praktiškai neturi.

Tyrimo metodai:

1. Literatūros analizė.

2. Dokumentų analizė (nagrinėjami tyrime dalyvaujančių ugdymo įstaigų nuostatai, mokymo planai, individualios ugdymo programos ir kiti dokumentai).

3. Individualus pokalbis (naudojamas proto negalės asmenų savęs vertinimo lygiui nustatyti).

4. Anketinė apklausa (skirta pedagogams ugdytinių savęs vertinimo adekvatumui nustatyti).

5. Ekspertų metodas (skirtas savęs vertinimo koregavimo metodinėms rekomendacijoms pateikti).

Tyrimas buvo atliekamas 3-jų skirtingų modelių ugdymo įstaigose:

1. 1-oje specialiojoje mokykloje.

2. Dienos centre “Šviesa”.

3. Mokymo centre “Mes”.

Tyrime dalyvavo 60 neįgalių jaunuolių (nuo 16 iki 30 metų), kuriems diagnozuotas nežymus ir vidutinis protinis atsilikimas ir 12 tiesiogiai su jais dirbančių pedagogų.

Įvertinant ypatingą tyrimo objektą (proto negalę turintys jaunuoliai ir jų ugdymas) ir nepakankamą pedagoginių tyrimų lygį šioje srityje, galima manyti, kad šio tyrimo rezultatai turės praktinį pritaikymą, t.y. bus taikomi įvairiose ugdymo įstaigose, skirtose proto negalę turintiems asmenims, visų pirma, mokymo centre “Mes”, dienos centre “Šviesa” ir 1 specialioje internatinėje mokykloje.

1. Asmenų, turinčių proto negalę, savęs vertinimo ypatumai

Savęs vertinimo raidą galima apibūdinti kaip vidinės struktūros augimą, kuris priklauso nuo to, kaip žmogus suvokia save ir kitus, koks yra jo santykis su tais kitai, kaip jis tampa asmenybe, visiškai unikaliu žmogumi. Žmogus, net protiškai atsilikęs, toks ir yra – unikalus.

Protiškai atsilikusiems vaikams būdingi tie patys esminiai poreikiai kaip ir visiems kitiems vaikams, ir jų savęs suvokimo, savęs vertinimo raida vyksta taip pat. Be abejo savęs suvokimo ir vertinimo raidai įtakos turi protinių sugebėjimų sutrikimai. Intelektas suteikia žmogui galimybę suprasti save ir mokytis iš savo patirties. Tačiau protiškai atsilikusio žmogaus kiekviena raidos fazė trunka ilgiau, o kai kurias fazes jis net praleidžia. Todėl ne visuomet susiformuoja tvirtas ir vientisas savęs suvokimas ir vertinimas. Kuo didesnė negalė, tuo ribotesnis žmogaus savęs suvokimas, tuo mažesnis gebėjimas save vertinti.

Pavyzdžiui, asmenys, turintys nežymų protinį atsilikimą, sugeba pakankamai realiai save įvertinti ir numatyti savo ateitį. Jie noriai imasi suaugusiojo vaidmens ir siekia jį visaip išmėginti. Tačiau visgi dėl proto negalės jiems neretai sunku tapti savarankiškiems ir subrendusiems. Vidutinį protinį atsilikimą turintys asmenys geba suvokti save, tačiau šis gebėjimas nėra pakankamai išsivystęs: pavyzdžiui, jie negali įsijausti į kito žmogaus būseną, nesugeba kritiškai vertinti savo normų bei veiksmų ir sunkiai įsivaizduoja alternatyvaus elgesio galimybę. Jaunystėje jie nenutraukia ryšių su šeima, nekelia sau klausimų apie savo egzistavimą. Suaugusiųjų vaidmenį ir tai, kad patys jau yra suaugę, jie suvokia kaip išorinius bruožus, pavyzdžiui, kad jiems nebereikia eiti į mokyklą ar pan. (A.Bakk, K.Grunewald, 1998, p.53-54).

Žmogaus savivokos, savivertės raida priklauso ir nuo aplinkinių žmonių požiūrio ir nuo gyvenimo sąlygų. Dažnai į proto negalę turintį žmogų reaguojama neigiamai ir jo gyvenimo patirtis neskatinama. Žmogus, savęs ir kitų vertinamas teigiamai, gali sėkmingai pereiti į kitą tobulėjimo fazę, jo savivoka ir savivertė gali tobulėti.

Pastaruoju metu užsienio ir lietuvių mokslinėje bei populiarioje literatūroje skiriamas vis didesnis dėmesys proto negalę turintiems asmenims: analizuojamos negalės priežastys, proto negalę turinčių vaikų vystymosi ypatumai (V.Laužikas, J.Unčiurys, A.Bakk, K.Grunewald ir kt.), jų bendravimo ir elgesio ypatybės (A.Garšvienė, I.Koffemanienė, V.Gevorgianienė ir kt.), specialiųjų poreikių vaikų ugdymas ir ugdymo modeliai (V.Karvelis, J.Unčiurys, J.Ambrukaitis, D.Migaliova, A.Bagdonas, A.Brazauskaitė ir kt.), neįgaliųjų reabilitacijos, užimtumo bei įdarbinimo galimybės (B.Gruževskis, A.Bagdonas, R.Klimavičius, R.Lazutka, L.Žalimienė, A.Dumčienė, J.Juškienė ir kt.), visuomenės požiūris į neįgalių žmonių integraciją (J.Ruškus, D.Pūras, D.Migaliova, C.Sutton, R.Klimavičius, V.Laužikas, V.Vaicekauskienė, D.Pieters ir kt.), įstatyminė bazė, ginanti neįgalių žmonių teises (Adrian D.Ward, G.Sakalauskas, R.Klimavičius, A.Bagdonas ir kt.) ir t.t.

Atlikus literatūros analizę, galima pastebėti, kad stokoja darbų apie proto negalės asmenų savęs vertinimą: šio pobūdžio informacija pateikiama labai fragmentiškai, yra nesusisteminta.

Šio darbo dalies tikslas – apibendrinant įvairių autorių patirtį, išskirti proto negalės asmenų savęs vertinimo ypatumus, akcentuojant nežymios ir vidutinės negalės asmenų ypatybes.

Tikslinga paminėti V.Gevorgianienės patirtį, kuri analizuodama vidutinį ir žymų protinį atsilikimą turinčių asmenų bendravimo įgūdžių ypatumus, tuo pačiu pateikė žinių ir apie proto negalės asmenų savęs vertinimą. Remdamasi savo tyrimo rezultatais, mokslininkė
kad asmenims, turintiems vidutinį protinį atsilikimą būdinga:

• Menkas poreikis bendrauti (daugiau situacinis bendravimo pobūdis).

Autorės nuomone, šią negalę turintys asmenys nemoka ir nenori bendrauti vieni su kitais asmenybinių lygmeniu. Šiai nuomonei pritaria ir A.Garšvienė (1996, p.16).

• Iniciatyvos trūkumas, pasyvumas (patys nesugeba organizuoti savo bendravimą, jį keisti, pertvarkyti, reikalingas aplinkinių žmonių ( pedagogų, tėvų) įsikišimas).

• Savo nuomonės neturėjimas, dažnas jos keitimas (besąlygiškai ir nekritiškai paklūsta kitų nurodymams, elgesį ir poziciją grupėje labai įtakoja lyderio nuomonė).

• Labai didelis egocentriškumas (reikalauja sau išskirtinio dėmesio, labai pavydi kitiems, jeigu jie tokio dėmesio sulaukia).

• Nesuvokia savęs grupės dalimi (“neužprogramuotoje” situacijoje nežino apie ką kalbėtis su kitais, nesidomi vieni kitais).

• Nėra išsivystęs bendradarbiavimo, savitarpio pagalbos, savitarpio supratimo, empatijos jausmas.

• Menkai išsivystęs bendravimas veikloje (dirba individualiai, gali net trukdyti vienas kitam).

• Gali, o svarbiausia, mėgsta, dirbti be išorės kontrolės.

Taip pat V.Gevorgianienė teigia, kad vidutinės proto negalės asmenų potencinės dvasios galimybės (geranoriškumas, nuoširdumas, prieraišumas) bendraujant su kitais yra didesnės už mokėjimus jas išreikšti (1998, p.10-15).

Kiti autoriai taip pat akcentuoja proto negalės asmenų egocentriškumą (A.Bakk, K.Grunewald, 1998, p.48-49); be to jie dar pastebi, kad šią negalę turintys asmenys (nežymų ir vidutinį protinį atsilikimą) nejaučia poreikio suteikti malonumą net tiems žmonėms, kurie jiems patinka.

Taip pat teigiama, kad proto negalę turintys asmenys nepasitiki aplinka ir aplinkiniais žmonėmis. Viena iš nurodomų priežasčių – skausminga vaikystės patirtis: dažnos ligos, skausmas, traukuliai, kuri neskatino pasitikėjimo aplinka. Autorių nuomone, šį nepasitikėjimą galėtų sumažinti tėvų jautrumas ir dėmesys ankstyvoje vaikystėje. Tačiau dažnai tėvai, sužinoję apie savo vaiko negalę, būna labai sukrėsti, patys jaučia baimę ir nerimą, dažnai jiems patiems reikalinga specialistų pagalba, jie nesugeba laiku suteikti savo vaikams reikiamos emocinės paramos. Kita priežastimi, A.Bakk nuomone, galėtų būti negatyvus aplinkinių požiūris. Ją nurodo ir patys neįgalūs asmenys. Jie dažnai patiria ir jautriai išgyvena tai, kad aplinkiniai žmonės “dažniau kalba apie juos, o ne su jais”, “sako vieną, o jaučia visai ką kitą” (pavyzdžiui su neįgalių vaiku kalbama draugiškai, jis glostomas, tačiau kalbantysis įsitempęs, suirzęs ir piktas). Proto negalę turintis asmuo jaučia, tačiau nesupranta tokio aplinkinių žmonių dvilypumo.

Remdamiesi atliktais tyrimais skirtingi autoriai pastebi, kad labai dažnai žmogus, turintis proto negalę jaučia savo išskirtinumą (“esu kitoks”) ir dėl to labai pergyvena.

Nepasitikima ne tik žmonėmis, neturinčiais negalės, bet ir tą pačią negalę turinčiais asmenimis; mažai su jais bendraujama. Tačiau jeigu vieni autoriai teigia, kad proto negalės asmenys turi menkai išvystytą poreikį bendrauti, tai kiti mano, kad šią negalę turintiems asmenims yra labai svarbūs draugai ir jie labai pergyvena, jeigu jų neturi. Dažnai proto negalę turintys asmenys asmeniniais draugais linkę turėti darbuotojus, kurie su jais tiesiogiai dirba. Kartais ugdytiniai įpranta bendrauti tik su vienu pedagogu, todėl pamažu tenka plėsti bendravimo partnerių ratą (A.Garšvienė, 1996, p.16). Autorė taip pat pabrėžia ypatingą bendravimo svarbą neįgalių vaikų ugdymui. Kadangi bendraudamas su suaugusiais bei draugais ir sutrikusio intelekto vaikas nesijaučia vienišas, patiria bendravimo malonumą, geriau pažįsta save ir kitus, išmoksta derinti veiksmus, perima dorovines normas, pradeda laikytis elementarių bendravimo taisyklių. Pasak A.Garšvienės, tik bendraudamas vaikas gali įvaldyti komunikacijos priemones, gauti daugiau informacijos apie aplinkinį pasaulį ir save patį.

Be įvardytų savęs vertinimo ypatumų, proto negalės asmenims taip pat būdinga:

• Didelė emocinė priklausomybė nuo artimų žmonių (pirmiausiai nuo tėvų).

• Nepilnavertiškumo ir izoliuotumo jausmas.

• Poreikis būti pripažintam ir įvertintam.

• Saugumo poreikis (nemėgsta pasikeitimų: jiems atrodo, kad kasdien tie patys veiksmai ir užsiėmimai jiems suteikia saugumo jausmą).

• Nesugebėjimas suvokti, kiek toli yra jų norų ir gebėjimų riba (kartais pernelyg pasitikima aplinkinių pasauliu ir neteisingai įvertinamos kliūtis bei pavojai; manoma, kad viskas ko norisi – pasiekiama).

• Sunkumų vengimas (kadangi bijoma patirti nesėkmę).

Pagrindinė nurodoma priežastis – neigiama vaikystės patirtis: šie vaikai nesugebėdavo taip sklandžiai atlikti užduočių kaip kiti jų vienmečiai, todėl susilaukdavo iš jų negatyvios reakcijos ir pan.

• “Bėgimas” nuo realybės, užsisklendimas savo fantazijų pasaulyje (tai taip pat tam tikras bėgimas nuo sunkumų).

• Polinkis perdėtai sureikšminti savo negalę, jaustis labiau bejėgiu ir silpnesniu, negu yra iš tikrųjų (ši ypatybė pasireiškia ne dažnai).

• Menkai susiformavęs atsakomybės jausmas (pavyzdžiui, stengiamasi atlikti užduotis tam, kad būtų pagirti arba ką nors
pradžiugintų).

• Nesugebėjimas savęs sutapatinti su mama ar tėvu.

• Dažnai linkę manyti, kad iš jų tikimasi arba pernelyg daug, arba pernelyg mažai.

Iš tikrųjų dauguma tėvų iš savo vaikų tikisi pernelyg mažai: nuvertinamos vaiko galimybės užmegzti kontaktą su kitais žmonėmis, imtis iniciatyvos, bendradarbiauti. Kartais iš vaiko reikalaujama pernelyg daug: pernelyg aktyviai treniruojant įvairius vaiko įgūdžius. Tokiu atveju vaikas gali pasidaryti pasyvus, kadangi gali pajusti, kad jis nereikalingas toks, koks yra.

• Neadekvatus savęs vertinimas (ypač savo galimybių ir ateities perspektyvų).

Kaip matome, dauguma autorių tik konstatuoja, kad proto negalės asmenims būdingas neadekvatus savęs vertinimas, tačiau nenurodo, kokie savęs vertinimo lygiai būdingi šią negalę turintiems žmonėms.

Įvertinus minėtų autorių pateiktas proto negalės asmenų savęs vertinimo ypatybes, galima daryti prielaidą, kad nežymų ir vidutinį protinį atsilikimą turintiems žmonėms būdingas tiek žemas, tiek aukštas savęs vertinimo lygiai (visgi didesnė dalis ypatybių priskiriama žemo savęs vertinimo lygiui).

Šio magistrinio darbo metu bus bandoma įrodyti arba paneigti šios prielaidos teisingumą.

2. Savęs vertinimo koregavimo socialinės pedagoginės prielaidos

Pirmoje darbo dalyje buvo įvardyti galimi savęs vertinimo lygiai (adekvatus, neadekvačiai aukštas, neadekvačiai žemas), jų požymiai bei formavimosi priežastys. Antrojoje dalyje – išskirti proto negalę turinčių asmenų savęs vertinimo ypatumai, akcentuojant, kad šios negalės asmenims būdingas neadekvatus savęs vertinimas: savęs pervertinimas arba savęs nuvertinimas.

Šio darbo tikslas – išnagrinėti proto negalę turinčių asmenų savęs vertinimo koregavimo socialines pedagogines prielaidas, t.y. remiantis literatūros analize ir tyrimo rezultatais, pateikti neadekvataus savęs vertinimo koregavimo praktines rekomendacijas.

Visi autoriai pažymi, kad labai svarbu kuo anksčiau pastebėti asmenybės savęs vertinimo netikslumus ir pašalinti arba neutralizuoti neadekvataus savęs vertinimo formavimosi priežastis. Jeigu to atlikti nepavyko, ir neadekvatus savęs vertinimas susiformavo, būtina, teigia G.Valickas (1992, p.81-82), taikyti specialias poveikio priemones, kad būtų užkirstas kelias įvairiems elgesio sutrikimams.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2559 žodžiai iš 8401 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.