Jav ginklų kontrolė ir nusiginklavimo politika po šaltojo karo
5 (100%) 1 vote

Jav ginklų kontrolė ir nusiginklavimo politika po šaltojo karo

112131

Įvadas

Nei JAV, nei kitos šalys nebuvo pasirengusios šaltojo karo pabaigos ir naujos pasaulio tvarkos iššūkiams. Erą po šaltojo karo galima apibudinti dviem paradoksais. Tikintis taikos dividendų, prasidėjo neprecedentinis nusiginklavimas. Valstybės, tarp jų ir JAV , ėmė draugiškai mažinti karines išlaidas ir uždarinėti karinės pramonės įmones. Po šaltojo karo iš tikrųjų to reikia mažiau, tačiau ne todėl kad pasaulyje įsivyravo taika. Šaltojo karo strategija ir konvencinė ginkluotė pasirodė neadekvačios priemonės reaguoti į tokias grėsmes kaip etniniai konfliktai, tarptautinis nusikalstamumas ar masinio naikinimo ginklų platinimas.

2001m. Rugsėjo 11 – osios šokas parodė, jog tradiciniai ginklai negali apsaugoti nuo sunkiai identifikuojamo, valstybių sienų nepaisančio ir nekonvencines priemones naudojančių teroristinių grupuočių. Čia kyla antras paradoksas: nepaisant mažėjančių karinių išlaidų JAV priverstos kurti naujas ir itin brangias karines technologijas, apsaugos nuo cheminio, biologinio o ypač nuo atominio ginklo priemones, vadinamąsias „protingąsias“ raketas surandančias ir sugriaunančias karinius objektus tarp civilių pastatų, ir kitas priemones, kurios padėtų kovoti su naujais iššūkiais. JAV šiame procese yra neabejotinas lyderis, kadangi ji skaudžiausiai pajuto naujų saugumo iššūkių mąstą, dėl to JAV karinės išlaidos 2004 m. pasiekė apie 400mlrd. JAV dolerių. Taigi šiame darbe aš apžvelgsiu JAV vykdyta politika ginklų kontrolės ir nusiginklavimo srityje.

Darbo tikslas ir uždavinys yra išsiaiškinti kaip efektyviai veikia kontrolės sistema ir kaip vykdoma nusiginklavimo politika. Svarbu išsiaiškinti kokios iniciatyvos imasi šalys, kad mažintų ginkluotės, ypač masinio ginklo, raketų arsenalus.

Savo darbą suskirsčiau į tris atskiras dalis. Pirmoje dalyje kalbėsiu apie tai kokią reikšmę daro ginklų kontrolės ir nusiginklavimo programos, bei sutartys. Antroje dalyje aprašysiu kaip plėtėsi JAV ir Rusijos bendradarbiavimas. Trečioje dalyje apžvelgsiu kokios pozicijos laikosi JAV ir Rusija sprendžiant klausimą dėl priešraketinės gynybos sistemos, kaip abi šalys vykdė nusiginklavimą bei pagrindines sutartis.

1. Ginklų kontrolės ir nusiginklavimo reikšmė

GK atsirado kartu su ribotos savigynos strategija. Ribotos savigynos esmė yra apriboti ginklų skaičių ir tipus, kuriuos gali turėti šalys – tai yra ginklų kontrolė, kurios tikslas yra sumažinti karinę, ypač puolamąją valstybių galią ir, jei karas įvyksta, – jo padaromus nuostolius. Pagal GK koncepciją, jų platinimo ar vartojimo apribojimas sumažina politinę įtampą ir sudaro pagrindą tolimesniems ginkluotės mažinimo susitarimams. Paprastai yra išskiriamos dvi GK strategijų kryptys:

1. Ginkluotės skaičiaus apribojimas – siekiama stabdyti ginklų kiekio ir tipų

didinimą.

2. Ginkluotės mažinimas – siekiama sumažinti turimų ginklų kiekį ir tipų

skaičių.

Ginklų kontrolės ir nusiginklavimo programos turi nepaprastai didelę reikšmę saugumo prevencijoje. Šios programos yra puikus mechanizmas, kuriuo pagalba gali būti pasiektas saugumas ir taika (bene svarbiausi visų tarptautinių organizacijų uždaviniai be to sunkiausiai pasiekiami) svarbiausia tai, kad tos programos gerai veiktų. Be to tokia politika sudaro galimybę konfliktus spręsti diplomatiniais metodais, nes nusiginklavimo programų pagrindą sudaro sutartys tarp valstybių.

Programų ir sutarčių veiksmingumas priklauso tik nuo to, kaip sutarčių yra laikomasi ir kiek dedama pastangų, kad programos būtų kuo geriau įgyvendintos. O laikymasis dažniausiai priklauso nuo to kokios valstybės susitaria, efektyviausios yra tada kaip sutartys sudarinėjamos tarp lygiareikšmių šalių, kitaip gali suveikti didelės ir mažos valstybės dėsnis. Todėl, norint sutartis padaryti veiksmingesnėmis, yra siunčiamos taikos palaikymo pajėgos, stebėtojų ar tikrintojų, geros valios misijos, tarpininkai arba specialūs atstovai. Kitais atvejais skatinamos derybos bei dirbama per vadinamuosius tyliuosius diplomatijos kanalus. Labai daug šioje srityje dirba Jungtinių Tautų organizacija, kurios pagrindu ginklų kontrolės ir neplatinimo problemas sprendžia didžiosios, tokios kaip JAV, Rusija, D.Britanija, Prancūzija, Kinija ir kitos valstybės. Jungtinės Tautos, siekdamos užtikrinti tarptautinę taiką, vienu iš pagrindinių tikslų laiko pasiekti visuotinį nusiginklavimą ir absoliutų masinio naikinimo ginklų (WMD) uždraudimą, taip pat šioje srityje didelį vaidmenį vaidina NATO, kaip žinome JAV abiejose šiose organizacijose yra vienas iš pagrindinių veikėjų.

Visų šių programų ir sutarčių paskirtis yra kuo labiau apriboti tiek masinio naikinimo ginklų, tiek konvencinės ginkluotės kiekį valstybių arsenaluose, juos sulyginti, kad nei viena šalis neturėtų, ypač masinio naikinimo ginklų pranašumo, taip pat įpareigoti kuo daugiau valstybių prisijungti prie tokių programų ir sutarčių, sukurti prižiūrimuosius ir vykdomuosius mechanizmus.

Ypač didelis dėmesys yra kreipiamas kovai su grėsme, kurią kelia galimas masinio naikinimo ginklų (WMD) ir jų pristatymo priemonių panaudojimas, įskaitant galimybę, kad juos panaudos teroristai. Tačiau šis klausimas tarptautinėje arenoje yra keblesnis, nes kai kurios musulmoniškos šalys nepaisydamos
didžiųjų valstybių įspėjimų kuria savo masinio naikinimo ginklus. Nusiginklavimas, ginklų kontrolė ir neplatinimas, taip pat atgrasinimas ir gynyba iš esmės padeda užkirsti kelią WMD panaudojimui. Branduolinių ginklų kontrolė daugiausia liečia JAV ir Rusijos strateginės ginkluotės mažinimo mechanizmą. Kitos šalys šiame procese nedalyvauja, dėlto, kad jų branduoliniai arsenalai strateginiame balanse nevaidina pernelyg didelio vaidmens. Taip yra paprasčiausiai todėl, kad dar Šaltojo karo metais JAV ir TSRS disponavo milžiniškais branduolinių ginklų kiekiais, todėl tiek viena, tiek kita pusė konflikto atveju bijojo, jog priešininkas bandys smogti pirmas ir sunaikins jo arsenalą. Norint to išvengti, kiekviena šalis turi turėti atsakomojo smūgio galimybę, todėl raketos turi būti slepiamos, taip pat ankstyvojo įspėjimo sistemos turi būti labiau patobulintos. Taigi, jei abi šalys viena kitai gali grasinti visišku sunaikinimu, buvo išsigąsta, kas ir privertė sėsti prie derybų stalo ir bandyti spręsti tokią susidariusią padėtį.

Taigi dabar jau būtų galima suformuoti pagrindinę JAV ginklų kontrolės ir nusiginklavimo programų užduotį – stiprinti galiojančius tarptautinius ginklų neplatinimo ir eksporto kontrolės režimus bei tarptautinius susitarimus dėl ginklų kontrolės ir nusiginklavimo. Šaltojo karo metu buvo pasirašyta labai daug sutarčių ryšium su ginkluotės apribojimų mažinimu. Nors sutartys pasirašytos netgi prieš keleta dešimtmečių tarp 1972 ir 1991 metų ir atrodo valstybes vienija bendras tikslas – visuotinė taika, tačiau pavojus vis dar išlieka. Pakistanas, Kuba ir Izraelis, ir kitos valstybės vis dar neatsisako planų tobulinti savo ginklų arsenalus. Be to, manau, ir istorija tai gali paliudyti.

2. JAV ir Rusijos tarptautinės saugumo sistemos derybos

Po šaltojo karo JAV ir Rusijos pradėjo daug intensyviau bendradarbiauti ypač tai išryškėjo prieš kelerius metus kai prasidėjo neregėto intensyvumo etapas. Tai paliudija padažnėję aukščiausių pareigūnų susitikimai. Vieno iš paskutiniųjų C. Powello (JAV valstybės sekretorius) vizitų Maskvoje įvyko du susitikimai tarp JAV ir Rusijos užsienio politikos vadovų. Per pirmąjį susitikimą I. Ivanovui (Rusijos užsienio reikalų ministras) buvo perduoti JAV pasiūlymai dėl svarbiausių strateginės ginkluotės mažinimo, priešraketinės gynybos sistemų ir naujojo Rusijos vaidmens tarptautinėje saugumo struktūroje. Antrojo susitikimo tikslas buvo “sulaukti Maskvos atsakymų ir perduoti juos JAV prezidentui G. W. Bushui”.

Svarbiausias JAV pasiūlymas, kurį pateikė Rusijai, buvo pasiūlymas dėl strateginės puolamosios ginkluotės sumažinimo. 2001 metų lapkritį G. W. Bushas per V. Putino vizitą Jungtinėse Valstijose pranešė, kad amerikiečiai sumažins savo branduolinį arsenalą iki 1700-2200 užtaisų nuo šiuo metu turimų 6 tūkstančių. Taip pat užsiminė ir Rusijos prezidentas, kad Maskva gali sumažinti savo strateginę puolamąją ginkluotę iki 1500 užtaisų. Tačiau tai buvo tik nereikšminga sudedamoji pokalbio dalis. pareikšta oficialiai. Tai parodo vėlesni derybų įvykiai. Paskutiniu metu geranoriškas ankstesnis rusų požiūris dingo. I. Ivanovas po susitikimo su C. Powellu pranešė, kad vis dėlto Maskva dar nėra pasirengusi pateikti tikslių skaičių dėl mažinamosios ginkluotės.

Susitikimuose tarp JAV ir Rusijos atstovų dažnai kalbama apie 1972 metų Priešraketinės gynybos sutartį (toliau bus plačiau kalbama apie šią sistemą) . Rusai laikosi nuostatos, kad priešraketinės gynybos sutartis yra esminis strateginis pusiausvyros elementas, o amerikiečiai vis dar tvirtina nenorintys atsisakyti savo tikslų įgyvendinti priešraketinės gynybos sistemą. JAV šiuo klausimu svarbiausia ne pasitraukimas iš sutarties, bet galima Rusijos reakcija į tokį JAV žingsnį. Už tai Rusiją nori “kompensacijos”, kad neprarastų įtakos tarptautiniai saugumo sistemai. Tačiau norai truputį per dideli: Rusijos teisė daryti įtaką NATO priimamiems sprendimams. Deja tokio lygio klausimas yra ne vien JAV ir Rusijos reikalas. Rusijos įtraukimo į NATO veiklą neišvengiamai įvyktų, kad Rusija gautų realią veto teisę, o tai, ekspertų nuomone “būtų nepaprastai didelė klaida.” Tam priešinasi Pentagonas ir Kongresas. Vis dėlto, atrodo kad JAV prislopintas atsargumas po sėkmės Afganistane atsigavo, ir amerikiečiai laiku pristabdė skubotą Rusijos brovimąsi į NATO. Tačiau akivaizdu, kad susiduriama su paradoksalia situacija – Europa siekia integruoti Rusiją ir kartu jos prisibijo.

3. Branduolinis ginklas

Augant branduolinio ginklo skaičiui, iškilo pavojus, kad ginklas bus panaudotas. Siekiant šito išvengti, XXa. septinto dešimtmečio pabaigoje tarp JAV ir SSRS prasidėjo derybos, kurios su pertraukom tęsiasi iki dabar.

Vykstant šaltajam karui dėl branduolinių ginklų arsenalo sumažinimo susitarti buvo sunkiau gan sunku, tai tapo įmanoma tik jam pasibaigus. 1991m. tarp JAV ir SSRS pasirašyta START I sutartis (The Treaty on the Reduction and Limitation of Strategic Offensive Arms ). Tuo metu abi šalys turėjo po 15000 branduolinių užtaisų, kuriuos sutartis numatė sumažinti 25%. Buvo numatyta, kad bus sumažinta strateginių bombonešių karinė parengtis. Taip pat turėjo būti sumažintas naikintuvų kiekis, kurie gali atakuoti
laivus ir lėktuvnešius. Nutarta sumažinti branduolinių užtaisų skaičių iki 3-4 tūkst. START I sutartis įsigaliojo 1994m.

1993m. pasirašyta START II sutartis, kuri siūlė branduolinius arsenalus sumažinti 2/3. JAV ir Rusijos Federacija sutartį pasirašydamos įsipareigojo strateginių branduolinių kovinių galvučių skaičių sumažinti iki ne didesnio nei 3500 skaičiaus. JAV Senatas START II sutartį ratifikavo dar 1996m. sausio mėn., bet Rusijos Federacijos Dūma ilgai delsė ir ratifikavo ją tik 2000m. balandžio mėnesį.

START III sutartis neseniai tapo realybe, kai Rusijos lyderis Vladimiras Putinas ir JAV prezidentas George’as W. Bush’as 2002m. gegužės 24d. Kremliuje pasirašė sutartį, pagal kurią abi šalys savo strateginių branduolinių galvučių skaičių sumažins dviem trečdaliais, „Strateginės puolamosios ginkluotės mažinimo sutartis, įpareigos JAV ir Rusiją iki 2012 metų savo branduolinius arsenalus sumažinti iki 1,7-2,2 tūkst. kovinių galvučių. Abi šalys šiuo metu turi maždaug po 6 tūkst. kovinių galvučių. Sutartis, kurią dar turi ratifikuoti Rusijos Valstybės Dūma ir JAV Kongresas, yra pirmasis buvusių priešininkių susitarimas dėl branduolinio nusiginklavimo nuo 1993 metų sausio START II sutarties.“ Ekspertai teigia, kad tai paskutinė tokio lygmens sutartis tarp Rusijos ir JAV. Per prezidentų susitikimą, kartu paskelbta ir deklaracija apie naujus strateginius Rusijos ir JAV santykius.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1814 žodžiai iš 3527 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.