Turinys
1. Nepriklausomybės karo ištakos ir pradžia
2. „Nepriklausomybės deklaracija“
3. Nepriklausomybės karo eiga
4. Nepriklausomybės karo reikšmė
5. JAV nepriklausomybės karas. Konstitucijos priėmimas
6. JAV nepriklausomybės pripažinimas
7. JAV valstybės santvarka
8. „Teisių bilis“
9. Chronologinė lentelė
10. Literatūra
Nepriklausomybės karo ištakos ir pradžia
Pasibaigus Septynerių metų karui, 13 kolonijų gyventojai tikėjosi, kad jiems daugiau nebus kliūčių keltis i prijungtas derlingas žemes ligi pat Misisipės. Tuo buvo suinteresuoti fermeriai, plantatoriai bei imigrantai. Tačiau kitaip manė ir elgėsi Anglijos valdžia. Karalius Jurgis III ir jo ministrai siekė apriboti kolonijų savivaldą, gauti iš jų daugiau pajamų Londono iždui. Jurgio III įsaku kolonistams buvo uždrausta be leidimo užiminėti žemes, esančias už Apalačų kalnų. Anglijos parlamentas išleido žymines rinkliavos įstatymą. Rinkliava buvo imama už prekybos sandėrių ir paveldėjimo dokumentus, įvairius spaudinius. Taip pat parlamento nutarimu buvo įvesti griežti kolonijų pramonės ir prekybos apribojimai. Pasipiktinę kolonistai atsisakė mokėti žyminę rinkliavą, ir valdžiai teko ją atšaukti.
Tačiau parlamentas, norėdamas atsigriebti, nustatė naujus muitus įvežamoms iš Anglijos prekėms. Tada prasidėjo anglų prekių boikotas.
Žymūs kolonijų žmonės, kaip antai mokslininkas ir rašytojas Benjaminas Franklinas, įrodinėjo, kad Anglijos parlamentas negalįs nustatyti mokesčių ir muitų jų gyventojams, kurie neturi savo atstovų tame parlamente. Vis daugiau kolonistų įsisąmonino, jog jie ne vien tik anglai, o jau nauja tauta – amerikiečiai. Jeigu karalius ir parlamentas nepripažįsta jiems lygių teisių, tai lieka viena išeitis – atsiskirti nuo Anglijos. Boikotas buvo nuostolingas anglų pramonei ir prekybai, bet karalius ir parlamentas nenusileido. 1774 m. anglų valdžia panaikino Masačūseto savivaldą ir uždraudė prekybą per Bostono uostą, be to, pasiuntė į Ameriką naujų kariuomenės dalinių. Kolonijų savivaldos šalininkai savo ruožtu kaupė ginklus, kūrė savanorių būrius.
1775 m. Masačūsete prasidėjo karo veiksmai, kurie pamažu persimetė ir į kitas kolonijas. Atsiskyrimas nuo Anglijos pasidarė neišvengiamas, nors kolonijų atstovai jam ryžosi ne iškart. Kurį laiką jie bandė susitarti, reikalaudami panaikinti pramonės bei prekybos varžymus ir neįvesti kolonijoms mokesčių ir muitų be šių sutikimo. Tačiau tokių nuolaidų karalius nedarė. Anglija įveikė Septynerių metų kare galingą Prancūziją, ir atrodė, kad jei nesunkiai pavyks ginkluota jėga priverst paklusti amerikiečius. Visų kolonijų atstovų kongresas, susirinkęs Filadelfijoje, nutarė iš savanorių būrių sudaryti bendrą armiją. Jos vadu buvo paskirtas turtingas Virdžinijos plantatorius Džordžas Vašingtonas, įgijęs karinę patirtį kovose su indėnais ir prancūzais. Kitas žingsnis buvo nepriklausomybės paskelbimas.
„Nepriklausomybės deklaracija“
1776 m. liepos 4 d. kongresas priėmė „Nepriklausomybės deklaraciją“, kuri skelbė apie visišką 13 kolonijų atsiskyrimą nuo Anglijos ir savarankiškos valstybės sukūrimą. Deklaraciją parengė įžymus mąstytojas ir politinis veikėjas, Virdžinijos plantatorius Tomas Džefersonas. Joje buvo išdėstytos priežastys, dėl kurių tolesnis kolonijų buvimas karaliaus valdžioje yra nebegalimas, ir pareiškiamas, kad kolonijų ir Anglijos tarpusavio politinis ryšys visiškai nutraukiamas.
Deklaracija nustatė tokius naujos valstybės santvarkos pagrindus: „Mes laikome akivaizdžiomis šias tiesas: visi žmonės sukurti lygūs ir visi jie Kūrėjo apdovanoti neatimamomis teisėmis, kuriomis priklauso gyvybė, laisvė ir laimės siekimas. Šiomis teisėmis garantuoti žmonės sudarė vyriausybes, kurių teisėtos valdžios šaltinis yra valdinių sutikimas. Jei kuri nors valdymo forma tampa pragaištinga jų tikslams, tai tauta turi teisę ją pakeisti arba panaikinti ir sudaryti naują vyriausybę, paremtą tokio pagrindu ir tokiu valdžios sutvarkymu, kuris, tos tautos manymu, įstengs kiek galint labiau padėti jos saugumui ir laisvei.“ Šie žodžiai reiškė iššūkį feodaliniai santvarkai ir monarchams, kurie manė, jog jiems valdžią suteikė Dievas.
Deklaracijos mintys nebuvo koks nors Džefersono atradimas. Jis tik apibendrino tai, ką skelbė XVIII a. Europos švietėjai. Ir ne vien švietėjai. Jau minėtas puritonų dvasininkas R. Viljamas, šimtmečiu pralenkdamas savo laikus, rašė: „Tauta turi teisę nustatyti ir įvesti tokią valdymo tvarką, kokia jai atrodo tinkamiausia… Ir akivaizdu , kad tautos sukurti ir prie valdžios pastatyti valdymo organai negali jos turėti daugiau ir ilgesnį laiką, negu numatyta tautos susitarimu.“ Kita vertus, tai, kad kongresas pritarė Džefersono parašytai deklaracijai, rodė kaip palčiai buvo įsišakniję tarp amerikiečių demokratijos ir respublikos siekiai.
Kovos su Anglija priežastis buvo ne tik ekonominiai ir politiniai prieštaravimai, bet it naujos idėjos. Tačiau iš „Nepriklausomybės deklaracijos“, daugumai pietinių kolonijų atstovų reikalaujant, teko išmesti pastraipą, griežtai smerkiančią negrų vergiją. Mat vergijos panaikinimas galėjo visiškai
nuskurdinti plantatorius. Tad laisvė nebuvo pripažinta „neatimama teise“ negrams. Šis sprendimas beveik šimtmečiu uždelsė vergijos žlugimą JAV Pietuose ir turėjo didžiai žalingą poveikį visai 1776 m. susikūrusios valstybės raidai.
Nepriklausomybės karo eiga
Pradiniame karo etape geriau sekėsi Anglijos valdžios kariuomenei (ji užėmė net pirmąją JAV sostinę Filadelfiją), nes amerikiečių armija buvo neapmokyta, silpnai ginkluota, nedrausminga, o anglai į Šiaurės Ameriką atgabeno dideles gerai apmokytas ir ginkluotas kariuomenės pajėgas, pasitelkė indėnus ir rojalistus (taip buvo vadinami kolonistai, kurie nenorėjo atsiskirti nuo metropolijos).