Jav užsienio politikos formuotojai
5 (100%) 1 vote

Jav užsienio politikos formuotojai

Įvadas

Krizių politika

Krizių politika pradedama formuoti dėl nenumatytų aplinkybių ir situacijų pagal griežtai nustatytą planą. Tačiau, nepaisant tokio ypatingai “vaizdingą” turinį turinčio planinio darbo arba netikslios informacijos skleidimo, dažniausiai atsitinka neįtikėtinų įvykių, kurie dažnai turi nenumatytų padarinių: pvz., japonų atakos Perl Harbore 1941m. gruodžio mėn. Šis pavyzdys ne tik užkirto kelią Jungtinėms Valstijoms įsijungti į II-ąjį Pasaulinį karą, bet taip pat pakeitė vidaus debatų tvarką apie tęsiamą izoliacinę politiką prieš didele jėga pasižyminčią konkurenciją. O tokių pasekmių daugėjo. Geriausi pavyzdžiai iš Persijos įlankos karo ir Vietnamo krizės, kuomet Kongresas buvo šokiruotas suteiktomis prezidentui galiomis reaguoti į agresiją. Tai, pagaliau, kainavo keliasdešimt amerikiečių gyvybių ir daugiau kaip milijoną azijiečių. Be to dar ir demokratų partija patyrė fiasko prezidento rinkimuose.

Prezidento galios krizėse

Konstitucija vienareikšmiškai leidžia Kongresui paskelbti karą. Tačiau taip pat pripažįstama, kad įstatymų leidžiamoji valdžia yra per mažai judri ir netgi tingi institucija, reaguojanti į staigias atakas. Viso labo tik šeši karai (įskaitant Persijos įlankos konfliktą) buvo paskelbti Kongreso. Į prezidento, kaip vyriausiojo kariuomenės vado, galias buvo įtrauktos ir jėgos kontroliavimo bei kariuomenės atsako į atakas funkcijos, kurios yra visuotinai pripažintos. Netgi Jefferson’as, stropiausias vykdomosios valdžios kritikas, pripažino šį pakeitimą ir kontroliavo atsakus į britų atakas, kaip tikras prezidentas (1807m.).

Tokio tipo atvejai dažnai yra atviri visuomenei ir skatina įvairias, ne visada rimtas, konstitucines diskusijas. Prezidentas ne tik turi, bet ir privalo ginti šalį nuo staigių atakų: negalima leisti atsakyti, jei to kaina yra žlugimas. Konstitucija lygiai taip pat aprūpina ir vyriausybę kritiniais atvejais ir normaliomis sąlygomis; tačiau saugumo teisės nustoja galios, jei jas suteikusi Respublika, yra sunaikinama kare.

Nuo 1964m. iki pat prezidentavimo pabaigos prezidentas Džonsonas pakankamai tvirtai saugojo Kongresinius asignavimus dėl karo išplėtimo, įtraukdamas didžiulį bombardavimo žygį 1965m. vasarį ir kariuomenės zonų išsiskleidimą tų pačių metų liepą. Džonsonas Kongrese laikėsi saugios politikos dėl karo, kaip tam tikro prioriteto. Darydamas tai, prezidentas siekė vidurio tarp konservatyviųjų ir liberaliųjų jėgų, kurių įtaka ypač sustiprėjo nuo 1967m. vidurio, o vėliau buvo priverstas pats konsultuotis su Kongresu dėl politinių reikalų, taip pat prašyti Kongreso paramos jo užsienio ir gynybos politikos efektyviam įgyvendinimui (kad ir kokius individualius sprendimus priimtų).

Konsiliumas su Kongresu neišsaugojo Džonsono prezidentavimo, nelaimėjo karo, tačiau “suskaldė” jo partiją dėl vykdomos politikos Vietname, kuri buvo paremta melu ir apgaule. Kai pergalės vilties nebuvo matyti, išaugo milžiniškos tikslų ir uždavinių abejonės. Būtent tokios aplinkybės pakeitė 1968m. vykusius prezidento rinkimus: pakeitęs demokratinę daugumą Kongrese, Niksonas pasirinko vadovauti karui vienas, priimant Kongreso patarimus tik tada, kai jie atitinka jo asmeninius tikslus. Todėl abejingi JAV užsienio reikalų ministerijos patarimai ir unikalios politikos formulavimas bei įgyvendinimas apribojo Kongreso sugebėjimus prižiūrėti karo vadovavimą ir valdymą Baltuosiuose Rūmuose. Valdant pirmininkui William‘ui Fulbright‘ui, Senato Užsienio Reikalų Komitetas privalėjo nuspręsti, ar tokios prezidentinės karinės pajėgos nebuvo nekonstituciškai išplėstos. Jis atskleidė tariamus Džonsono reikalavimus siekti Kongreso pritarimo dėl karo mąsto išplėtimo Šiaurės Vietname, nors tokia invazija ir nebuvo tikslinga dėl prastų sąlygų ir grėsmės amerikiečių kariams.

Nuo 1965m. vyriausiasis karo pajėgų vadas prezidentas Džonsonas teigė, jog priimta rezoliucija “The Gulf of Tonkin” buvo plačių prezidentinių galių patvirtinimas, nors su šiuo teiginiu nebuvo sutikta. Prezidentas buvo atakuojamas, kad suklaidino Kongresą dėl viršytų galimybių. O pasiteisinimai dėl Šiaurės Vietname vykdomų veiksmų, Kambodžos karo ir politikos tarptautiniuose vandenyse buvo atmesti. 1970m. rezoliucija “The Gulf of Tonkin” buvo panaikinta. Nors teigiama, kad ši rezoliucija davė prezidentui reikiamą valdžią veikti iš esmės, tačiau tai buvo tik politinė priedanga, kuri galiausiai buvo panaikinta.

Šis įvykis plačiai nuskambėjo amerikiečių visuomenėje bei politikoje. Tai jis praktiškai sunaikino prezidentūrą ir nuvertė du prezidentus, o galiausiai sukėlė ant kojų visą Kongresą. Debatai buvo aiškūs: kaip prezidentas galėjo vesti į karą amerikiečių kariuomenes be Kongreso įgaliojimų?.. todėl iškarto buvo padidintas spaudimas prezidentinėms galioms. Taip pat žlugo ir pasitikėjimas prezidentu dėl jokios arba klaidingos informacijos pateikimo Kongresui apie užsienio politiką. Suiro ir teiginys, kad Konstitucija suteikė prezidentui galias be kliūčių bei trukdymų ir korupcijos dalyvauti užsienio ir gynybos politikoje, nes tai galų gale lėmė bloga demokratinei respublikai. Kongresas atsakydamas į tai pradėjo senato ir jo narių tardymą, taip pat limitavo
vykdomosios valdžios funkcijas užsienio politikoje ir pabaigoje paskelbė Nacionalinę Įsipareigojimų Rezoliuciją, kuri neva buvo teisėta ir pažymėjo Kongreso galių patvirtinimą.

Nors jau 1972m., palaikant prezidento Niksono pasiūlymą bombarduoti Hapoi ir Haiphong per Kalėdas, Kongreso priešinimasis stengiantis limituoti prezidento galias karo atžvilgiu nusilpo. Bombardavimo pabaiga, tęsiant Jungtinių Valstijų karo pajėgų atitraukimą 1973m. kovo mėn., neterminavo amerikiečių įsipareigojimų: prezidentas Niksonas siūlė slaptą Kambodžos bombardavimo kampaniją. Tada tai tapo neišvengiamu veiksniu ir kampanija, kuri buvo žinoma. Niksonas galiausiai nusprendė užbaigti visas Jungtinių Valstijų mūšių operacijas Pietryčių Azijoje. O jo bombardavimo politika susilpnino tuos, kurie siekė vietos šalia prezidento. Tačiau prezidento konsultacijos su Kongresu “kiekvienu galimu atveju” (prieš įvedant ginkluotas pajėgas į karo veiksmus arba atitraukiant) tapo reikalingos, ir toliau suteikdamos Kongresui valdžią užbaigti karo veiksmus. Be to netgi atšaukti Jungtinių valstijų kariuomenę iš pavojaus zonų per 60 dienų.

Kiekvienas prezidentas nuo 1973m. peržiūrėjęs rezoliuciją “the War Powers” vadino ją nekonstitucine ir per visus 1975m. įvykius prezidentas nesikonsultuodavo su Kongresu dėl karinių pajėgų panaudojimo ir galimybių. Rezoliucija faktiškai garantavo prezidentui ir Kongresui galias, ko Konstitucija negalėjo: karo neskelbimas iki 90 dienų, ir Kongresiniai apribojimai iš prezidento komandų. Branduoliniai pasikeitimai gali įvykti per 2 dienas tarp naujai priimtų karo veiksmų ir pranešimų Kongresui. Rezoliucija “The War Powers” nevaržė Prezidento padėties; kaip vyriausiasis karo pajėgų vadas, jis galėjo parodyti iniciatyvą ir įgyvendinti savo politiką. Tai palieka plačias galimybes veiksmų laisvei ir pasirinkimams. O tai leido prezidentui naudotis pakankama laisve veikti be reikšmingų kliūčių.

Šiuo metu Jūs matote 42% šio straipsnio.
Matomi 1063 žodžiai iš 2537 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.