1879 – 1953
Stalinas, kurio tikrasis vardas Josifas Visarionovičius Džiugašvilis, daug metų Tarybų Sąjungos diktatorius. Jis gimė 1879 metais Gori mieste, Gruzijoje, Kaukaze. Jo gimtoji kalba buvo gruzinų. Rusų kalbą jis išmoko vėliau ir visada kalbėjo su stipriu gruzinišku akcentu.
Stalinas augo skurde. Jo tėvas, be saiko gėręs ir negailestingai mušęs sūnų batsiuvys, mirė, kai Josifui buvo 11 metų. Vaikystėje Josifas lankė Gori bažnyčios mokyklą, o paauglystėje mokėsi Tifliso teologijos seminarijoje. Tačiau 1899 m. už šventvagiškų idėjų propagavimą buvo išmestas. Jis prisijungė prie pogrindinio marksistinio judėjimo, o 1903 m. skilus partijai, stojo į bolševikų pusę. Iki 1917 m. jis buvo aktyvus partijos narys, mažiausiai šešis kartus areštuotas. (Kadangi jam skirtos bausmės buvo gana lengvos, ir dažnai jam pavykdavo jų išvengti, gali būti, kad jis kurį laiką dirbo dvigubu agentu.) Būtent šiuo periodu jis pasirinko pseudonimą „Stalinas“ (plieninis žmogus.)
1917 m. komunisteje revoliucijoje Stalinas neturėjo pagrindinio vaidmens. Tačiau kitus dvejus metus jis buvo labai aktyvus ir 1922m. tapo komunistų partijos generaliniu sekretoriumi. Šis postas leido jam stipriai įtakoti partijos valdymui ir lėmė jo sėkmę kovojant dėl valdžios po Lenino mirties.
Aišku, jog Leninas norėjo, kad jo įpėdinis būtų L. Trockis. Savo politiniame testamente Leninas teigė, jog Stalinas pernelyg žiaurus ir turi būti pašalintas iš generalinio sekretoriaus posto. Tačiau, pol Lenino mirties 1924m. pradžioje Stalinui pavyko Lenino testamentą nuslėpti. Be to, Stalinui pavyko sujungti jėgas su L. Kamanevu ir G. Zinovjevu, dviem svarbiais politbiuro nariais, bei suformuoti „troiką“, arba triumviratą. Kartu jiems pavyko susidoroti su Trockiu bei jo pasekėjais. Po to Stalinas, politinių intrigų genijus, atsigręžė prieš Zinovjevą ir Kamenevą. Sutriuškino ir juos. Susidorojęs su „kairoijo sparno opozicija“ ( t.y. Trockiu, Kamenevu, Zinovjevu ir jų pasekėjais ), Stalinas parėmė kai kuriuos jų politikos elementus. Netrukus jis atsigręžė prieš kairiojo komunistų partijos flango lyderius – savo buvusius sąjungininkus – ir juos taip pat sutriuškino. Iki 1930m. jis tapo vieninteliu Tarybos Sąjungos direktoriumi.
Turėdamas tokią valdžią, nuo 1934m. Stalinas pradėjo drastiškus politinius „valymus“. Jie prasidėjo 1934m. gruodžio 1d. S. Kirovo, aukšto komunistų pareigūno bei vieno iš Stalino patarėjų, nužudymu. Tačiau gali būti, jog pats Stalinas įsakė nužudyti Kirovą – iš dalies dėl to, kad norėjo juo atsikratyti, bet labiausiai dėl to, kad turėtų pretekstą pradėti politinius „valymus“.
Per kitus kelerius metus daugelis žmonių, kurie per 1917m. revoliuciją ir Leninui valdant vadovavo komunistų partijai, buvo apkaltinti Stalino išdavimu ir nužudyti. Daugelis jų atvirai prisipažino dideliuose viešuose teismuose. 1938m. ankstesniems valymams vadovavęs H. Jagoda pats stojo prieš teismą, prisipažino išdavyste ir buvo žiauriai nužudytas. Jį pakeitęs N. Jercovas po kurio laiko taip pat buvo nužudytas.
1930m. valymai apėmė komunistų partiją bei tarnybinės armijos pajėgas. Jie buvo nukreipti ne tik prieš antikomunistus ar kontrrevulicionierius ( su daugeliu iš jų buvo susidorota, valdant Leninui ), kiek prieš pačius komunistus. Stalinui daug labiau negu caro policijai sekėsi žudyti komunistus. Pavyzdžiui, iš 1934m. partijos kongrese Centrinio komiteto išrinktų narių daugiau kaip du trečdaliai buvo išžudyti per tolimesnius „valymus“. Tai rodo, kad svarbiausias Stalino tikslas buvo neleisti atsirasti šalyje jokiai savarankiškai valdžiai.
Stalino žiaurus slaptosios policijos panaudojimas, areštų ir egzekucijų programa, ilgalaikis uždarymas kalėjimuose ar darbo stovyklose kiekvieno, bent kiek kritikavusio jo valdymą, privertė visuomenę paklusti. Iki 1930m. pabaigos jam pavyko sukurti turbūt totalitariškiausią šių laikų diktatūrą su vyriausybe, kuri kišasi į visas gyvenimo sritis ir nepalieka jokių pilietinių laisvių.
Iš ekonominių Stalino vykdytų permainų, minėtina prievartinė žemės ūkio kolektyvizacija. Ši politika valstiečiams buvo labai nepriimtina, ir daugelis jaipriešinosi. Tačiau 1930m. pradžioje milijonai valstiečių buvo arba išžudyti, arba numarinti badu, ir galiausiai jo politika nugalėjo.
Kitas Stalino manevras buvo staigi Tarybų Sąjungos industrializacija. Iš dalies tai buvo pasiekta, imituojant kitų šalių „penkmečio planus“. Nepaisant daugelio trūkumų, Stalino sukurta industrializacijos programa ilgainiui buvo sėkmingai įvykdyta. Nors daug praradusi per antrąjį pasaulinį karą, Tarybų Sąjunga po karo buvo antra pagal dydį pasaulyje industrinė valstybė. Antra vertus, per ilgą laiką Stalino įvykdytos pramonės ir žemės ūkio reformos padarė daug žalos Tarybų Saąjungos ekonomikai.