Judesio ir padeties sutrikimu turinciu asmenu testinio ugdymo perspektyvos
5 (100%) 1 vote

Judesio ir padeties sutrikimu turinciu asmenu testinio ugdymo perspektyvos

Įvadas

Kiekvienas žmogus yra savaip vertingas, neatsižvelgiant į tai,kas jis yra ir ką jis geba. Žmogaus gyvenimas yra savaime vertingas, prasmingas. Tai yra vertinimo pavyzdys. Tas,kuris mano taip pat, pritars ir šiam teiginiui: “Visi žmonės turi vienodą teisę į žmogaus vertą egzistavimą”.

Judesio ir padėties sutrikimų turintys vaikai išsiskiria iš savo bendraamžių fizine raida. Jie negali laisvai judėti, jų kūno judesiai yra nekoordinuoti, sutrikusi pusiausvyra. Kuo didesnis sutrikimas, tuo labiau jis pastebimas. Tokie vaikai vadinami fizinę negalią turinčiais vaikais.

Prie judesio ir padėties sutrikimų priskiriami bendrosios ir smulkiosios motorikos sutrikimai (apraksijos, dispraksijos) judesių koordinacijos sutrikimai, cerebrinis paralyžius ir paralyžiniai sindromai, paveldimos ir kitos kilmės nervų ir raumenų ligos bei skeleto ir raumenų ligos, galvos ir stuburo smegenų ydos. Judesio ir padėties sutrikimai yra paveldimi arba įgyjami dėl persirgtų ligų ar gyvenime ygytų traumų (Liaudanskienė).

Dar prieš dešimtmetį fizinių ir judėjimo sutrikimų turintys vaikai didesnę gyvenimo dalį praleisdavo namuose ir pensionuose. Tačiau laikui bėgant buvo įsitikinta, kad, vaikams augant, neužtenka tėvų, brolių paramos. Šiuo metu jie jau lanko įvairias ikimokyklines įstaigas, ugdymo centrus, kuriuose kartu su kitais vaikais ugdomi suteikiant tam tikrą pagalbą.

Ne visada esant judėjimo sutrikimams būtinas specialus ugdymas, todėl reikia atpažinti tuos sutrikimus, dėl kurių vaikas turi specifinių poreikių ir kurie trukdo vaiką ugdyti pagal ugdymo programą įprastinėmis sąlygomis. Būtina įvertinti motorinių ir kitų funkcijų pakenkimo laipsnį (Ambrukaitis, 2003).

Žmonės su negale Lietuvoje turi daug problemų visoe gyvenimo srityse. Sunku apibrėžti, kurios iš jų svarbesnės, kurios mažiau reikšmingos. Tik turint kiek įmanoma daugiau informacijos ir pažvelgus į jas visas kartu galima susidaryti vaizdą apie tokių žmonių, turinčių negalę, poreikių patenkinimą, jų integravimą į visuomenę. Švietimas yra vienas iš pagrindinių socialinių institutų, turinčių didelę įtaką bendrai žmonių, turinčių fizinę negalę, integracijai (Bagdonas, 1995).

Temos aktualumas. Kiekvienas žmogus savo gyvenime nori pasiekti kaško daugiau. Baigę mokslus mokyklose abitiurientai svajoja stoti į aukštąjį mokslą ir įgyti norimą profesiją. Kiekvienas žmogus, ar jis turi negalę ar ne, jis turėtų mokytis, ir gauti specialybę, kad galėtų tenkinti savo norus, ir galėtų „išlaikyti“ save gyvenime. Studijuoti turėtų būti suteiktos visiems vienodos galimybės. Specialusis profesinis rengimasis privalo būti tęstinis, t.y. būtinas ne tik darbinis, bet ir profesinis- specialybinis rengimas su perkvalifikavimo galimybių prognortika.

Tyrimo objektas – judesio ir padėties sutrikimu turinčių asmenų tęstinio ugdymo perspektyvos.

Tyrimo tikslas – atskleisti judesio ir padėties sutrikimų turinčių asmenu tęstinio ugdymo perspektyvas.

Uždaviniai –

 išsiaiškinti kas tai yra judesio ir padėties sutrikimas;

 atlikti literatūros analizę

 išsiaiškinti kokios yra tęstinio ugdymo perspektyvos, asmenims turintiems judesio ir padėties sutrikimų;

Tyrimo metodai – apklausa, literatūros šaltinių analizė

Tyrimo dalyviai (respondentai) – tyrime dalyvavo 25 Šiaulių miesto aukštosiose mokyklose studijuojantys studentai, turintys judesio ir padėties sutrikimų, buvo apklausti 5 specialaus ugdymo centro pedagogai ir 4 Jono Laužiko mokyklos pedagogai.

1 skyrius. JUDESIO IR PADĖTIES SUTRIKIMŲ TURINTYS ASMENYS, IR JŲ TĘSTINIS UGDYMAS

1.1. Fizinių ir judėjimo sutrikimų apibūdinimas ir klasifikavimas

Literatūroje pateikiamos įvairios fizinių ir judėjimo sutrikimų klasifikacijos.

Dažniausiai šie sutrikimai apibūdinami kaip fiziniai, ortope¬diniai, rečiau kaip motorikos ar judėjimo. Lietuvoje vadovaujamasi Sutrikimų klasifikacija (1995), kurioje septintąją grupę sudaro fiziniai ir judėjimo sutrikimai. Klasifikacijoje pateikiamos tokios fizinių ir judėjimo sutrikimų grupės: bendrosios motorikos sutrikimai; smulkiosios motorikos sutrikimai; judesių koordinacijos sutrikimai; lokomocijos (judėjimo) sutrikimas, kuris gali būti nuo nežymaus iki visiško negalėjimo judėti; apraksijos ir dispraksijos (nesugebėjimas arba iš dalies sutrikęs gebėjimas atlikti tikslius judesius, kai nėra paralyžiaus); skoliozė; kūno dalių deformacijos; kiti fiziniai ir judėjimo sutrikimai. Neretai žmogus turi ne vieną, bet keletą išvardytų sutrikimų. Bendriausias literatūroje randamas pavadinimas yra fizinės sveikatos sutrikimai. Fizinius ir judėjimo sutrikimus gali lemti ortopediniai {judamojo aparato deformacijos, kaulų ir raumenų sistemos funkcijų sutrikimai), neurologiniai (CNS ir periferinės nervų sistemos) pažeidimai, chroninės, negalę lemiančios ligos ir pan. (Ambrukaitis, 2003).

Fiziniai ir judėjimo sutrikimai yra labai įvairios kilmės kilmės ir sukeliantys skirtingas pasekmes sutrikimai. Vieni jų paveldimi, kiti įgijami dėl traumų ar persirgtū ligų. Ne visi fiziniai ir judėjimo sutrikimai sukelia tokias pasekmes, dėl kurių būtinas specialusis ugdymas. Siūloma labiau atsižvelgti į tuos sutrikimus, dėl kurių vaikas turi specifinių poreikių ir kurie
trukdo lavintis įprastinėmissąlygomis pagal bendrą programą (Ališauskas, 2002).

Viena iš priežasčių, sukeliančių judesio ir padėties sutrikimus, yra smegenų veiklos pažeidimai, kurie turi įtakos vaiko judesių raidai. Vaiko judesius lemia refleksai, kurių jis visiškai arba iš dalies nepajėgia kontroliuoti. Vaikas nesugeba įvaldyti daugelio judesių, judesių, judesių schemų, nes tie judesiai turi būti tikslūs, todėl neįgaliam vaikui yra per daug sudėtingi (Liaudinskienė).

Vaikai, turintys fizinį ar judėjimo sutrikimą, sudaro heterogenines grupes, t. y. neturi vienodos charakteristikos. Neretai kiekvieno problema yra unikali ir riboja vaiką pažinti, tyrinėti aplinką, siekti akademinių žinių, trikdo socialinę ir emocinę bei asmenybės raidą.

Svarbu suvokti sutrikimo, funkcijos praradimo ar apribojimo bei negalės santykį. Jeigu sutrikimas nesukelia funkcijos praradimo, jis dažniausiai neriboja ir socialinės individo veiklos, socialinio vaidmens, taigi formaliai nelaikomas negale.

Lyginant su ankstesniais metais, kai buvo nustatoma daugiau fizinio vystymosi sutrikimų, turinčių itakos vaiko mobi1umui, dabar vis daugiau vaikų turi ne tik judėjimo, bet ir koordinacijos, pažinimo procesų ir kt. problemų, kurias lemia centrinės nervų sistemos patologija. Todėl dabar ugdytojas privalo ne tik pritaikyti klasės aplinką, apšvietimą, baldus, irangą, bet taip pat nustatyti, įvertinti ir pritaikyti ugdymo programas atsižvelgdamas į vaiko funkcionavimo lygmenį ir galimybes.

Fizinių ir judėjimo sutrikimų etiologija labai įvairi. Šių sutrikimų priežastys gali būti paveldėtos, įgimtos arba įgytos persirgus centrinės ar periferinės nervų sistemos ligomis, patyrus traumas.

Literatūtoje ( bee, 1997 ir kt.) pateikiamos tokios fizinius ir judėjimo sutrikimus lemiančių veiksnių grupės:

 prenatalinė chromosomų patalogija (Dauno sindromas; Turnerio sindromas arba dvarfizmas- mažaūgiškumas; Aperto sindromas; RETT sindromas ir kt.);

 prenataliniai skaidulos trūkumai (lūpos ir gomurio nesuaugimas, galūnių neišsivystymas, įgimtos įvairių kūno dalių deformacijos ir pan.);

 intrauteriniai neigiami veiksniai (infekcija, radiacija, rezus konfliktas ir kiti nepalankūs veiksniai, lemiantys fizinius ir judėjimo sutrikimus);

 perinatalinė trauma ar infekcija (deguonies deficitas, hemoragija ir kt.);

 postnatalinės traumos, infekcijos, pažeidimai (chroninės ligos, galūnių praradimas ir pan.).

Fiziniai ir judėjimo sutrikimai gali pasireikšti:

 judėjimo sunkumais, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai sutrikdo motorinės funkcijos raidą (pvz., dėl CNS pažeidimų, ortopedinių sutrikimų, širdies ligų ir kt.);

 kosmetiniais sutrikimais (egzema, veido anomalijos ir pan.), kurie pirmiausiai neigiamai veikia socializacijos procesus (Ambrukaitis, 2003).

Judesio ir padėties sutrikimų laipsniai:

 nežymus (judėjimas su papildomomis atramomis);

 vidutinis (judėjimas tik su invalido vęžimėliu);

 labai žymus (asmuo negali savarankiškai judėti). (Mockevičienė, Vaitkevičius, Bakanovienė, 2005).

 Dažniausiai nurodomos tokios fizinių ir judėjimo sutrikimų grupės (Spencer, 1988):

 neurologiniai sutrikimai: vaikų cerebrinis paralyžius, stuburo išvaržos, epilepsija, kitos neurologinės disfunkcijos ir būklės;

 ortopediniai sutrikimai: įgimti dėl kūno dalių deformacijų, kaulų patologijos, skoliozės ir kt. bei įgyti dėl raumenų distrofijos ir atrofijos, poliomielito, artrito, infekcinių ligų ir kt.;

 sutrikdyta fizinė ir judesių raida dėl kitų sveikatos sutrikimų: įgimtų širdies trūkūmų, kitų įgimtų ligų, reumato, diabeto; nefrozės, kvėpavimo sutrikimų, tuberkuliozės ir kt. (Ambrukaitis, 2003).

1.2. Kaip ugdyti judesio ir padėties sutrikimų turintį vaiką

Specifinės ugdymo sistemos, taikomos vaikams, turintiems judesio ir padėties sutrikimų, grindžiamos motorinės kontrolės teorijomis. Nurodomos tokios pagrindinės motorinės kontrolės teorijos: refleksų teorija, hierarchinė, sisteminė, dinaminės veiklos, į užduotį orientuotos veiklos, ekologinė ir kt. Įvairios motorinės kontrolės teorijos atspindi skirtingus filosofinius požiūrius į tai, kaip smegenys kontroliuoja judesius. Šios teorijos dažnai atspindi nuomonių skirtumus apie įvairių nervinių judesio komponentų santykinę svarbą. Vienos teorijos išryškina periferinę įtaką, kitos – centrinės nervų sistemos itaką, dar kitos akcentuoja iš aplinkos gaunamą informaciją, kuri padeda kontroliuoti elgesį. Teorinis sisteminis požiūris leidžia pasirinkti priimtiniausią kineziterapiją ar ugdymo sistemą (Ambrukaitis, 2003).

Judesio ir padėties sutrikimų turinčių vaikų funkcijų pakenkimas yra nevienodas. Vieni vaikai vaikšto, tačiau turi pusiausvyros sutrikimų, kiti negali savarankiškai sėdėti ir neturi visų reikiamų savarankiškumo įgūdžių. Šių vaikų ugdymas turi būti pradėtas kuo ankščiau, tik pastebėjus funkcijų sutrikimus. Kuo ankščiau vaikui bus suteikta pagalba, tuo geresni bus ugdymo rezultatai.

Atėjus į grupę vaikui, kuris turi fizinę negalią, pedagogas turi pažinti vaiką, įvertinti jo gebėjimus, poreikius, fizines galimybes. Vaiko vertinimą atlieka specialistų komanda: kineziterapeutas, ergoterapeutas, logopedas, pedagogai ir kiti specialistai. Kiekvienas specialistas vertina savo
srities gebėjimus. Tik gerai pažinus vaiką, galima tinkamai organizuoti jo ugdymą, teikti pagalbą. Kaip minėta, kai kurie judesio ir padėties sutrikimų turintys vaikai dėl žymių stambiosios ir smulkiosios motorikos pakenkimų, nekoordinuotų judesių negali savarankiškai vaikščioti ar net sėdėti, neturi visų reikiamų savarankiškumo įgūdžių, nėra verbalinės komunikacijos, todėl pedagogai turi:

o Tinkamai vaiką pasodinti ir parinkti kompensacines, ergoterapines priemones jo mobilumui didinti;

o Pritaikyti aplinką;

o Tinkamai organizuoti maitinimąsi;

o Ugdyti komunikacinius gebėjimus;

o Formuoti savarankiškumo įgūdžius;

o Kryptingai organizuoti ugdymą (Liaudinskienė).

Lietuvoje žinoma nedaug terapijų bei judesių lavinimo sistemų. Dažniausiai taikoma bendro pobūdžio gydomoji mankšta ir masažas, grindžiami abstrakčiu žmogaus anatomijos ir fiziologijos supratimu.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1622 žodžiai iš 5324 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.