Didžiausia Saulės sistemos planeta, penkta pagal nuotolį nuo Saulės. Aplink Saulę skrieja elipsine orbita 13.06 km/s vid. greičiu (1 lent.). Dėl greito sukimosi apie ašį jo skritulio paplokštumas matomas net pro mažai didinantį teleskopą. Pagal spindesį (didžiausias yra -2 ryškio) tarp planetų Jupiteris yra antras po Veneros. Kampinis skersmuo ~40″. Jupiterį gaubia tanki atmosfera, susidedanti iš mol. vandenilio (~74%), helio (~24%) ir ~2% metano, amoniako, anglies monoksido, ciano, fosfino, etano, acetileno, vandens garų. Yra keli debesų sluoksniai, sudaryti iš amoniako ir ledo kristalų ir amonio hidrosulfido. Debesyse matomos ~10 porų pakaitomis einančių rudų ir baltų juostų, ištįsusių lygiagrečiai su pusiauju. Baltosios juostos yra padidėjusio slėgio sritys, jose dujos kyla aukštyn, o vėjas pučia iš vakarų į rytus. Rudosios juostos yra sumažėjusio slėgio sritys, jose dujos leidžiasi žemyn, o vėjas pučia iš rytų į vakarus. Vėjo greitis iki 180 m/s. Rudų ir baltų juostų lietimosi vietoje susidaro sūkuriai, iš jų labiausiai pastebima yra ovalo formos Raudonoji dėmė, matoma ~22 į p. nuo pusiaujo. Ilgiau gyvuojantys debesų dariniai keičia savo spalvą, formą ir santykinę padėtį. Raudoną, geltoną ir rudą spalvą debesims suteikia amorfinis fosforas, amonio polisulfidai ir siera. Atmosferoje nuolatos žybčioja žaibai. Jupiterio atmosferos geometrinis albedas lygus 42%. Dėl didelio nuotolio nuo Saulės Jupiteris gauna 27 kartus mažiau šilumos negu Žemė. Jupiterio efektinė t-ra ~135 K. Ji daug aukštesnė už tą t-rą, kurią turėtų atmosfera dėl Saulės kaitinimo. Tai rodo, kad Jupiteris turi vidinių šilumos šaltinių, ir dėl to išspinduliuoja ~2 kartus daugiau energijos negu jos gauna iš Saulės. Jupiteris neturi kieto paviršiaus. Paviršiuje yra ~17 000 km storio skysto mol. vandenilio sluoksnis, po to eina ~44 000 km storio metalinio vandenilio sluoksnis, centre yra ~10 000 km spindulio silikatų ir vandens, amoniako ir metano ledų branduolys. Centre medžiagos tankis 1.65 g/cm3, t-ra 25 000 K. Jupiterio magn. laukas ~20 kartų stipresnis negu Žemės. Magn. ašis pasvirusi į sukimosi ašį ~10.5 kampu. Jupiteris turi jonosferą (ji eina iki 3000 km aukščio) ir magnetosferą (į Saulę atgręžtoje pusėje ji eina per 50-100 Jupiterio spindulių). Aplink Jupiterį skrieja 16 palydovų ir plonas smulkių kietų dalelių žiedas (jo plotis ~6000 km, storis ~1 km, išorinio krašto nuotolis nuo Jupiterio paviršiaus ~57 000 km). Jupiteris buvo žinomas jau senovėje. 1610 G. Galilėjas atrado 4 pirmuosius Jupiterio palydovus. Jupiterio tyrimai paspartėjo, prasidėjus tarpplanetinių stočių ir aparatų skrydżiams prie tolimų planetų. 1973 pro Jupiterį praskriejo JAV kosm. stotis Pioneer 10, 1994 – Pioneer 11, 1979 – Voyager 1 ir Voyager 2. 1985 Galileo tapo pirmuoju dirbtiniu Jupiterio palydovu. Šios stotys perdavė į Žemę Jupiterio, jo palydovų vaizdų, išmatavo Jupiterio magn. lauko stiprumą, ištyrė atmosferą, atrado naujų palydovų ir žiedą, patikslino palydovų mases, matmenis, paviršiaus sandarą. Jupiterio charakteristika duodama 1 lentelėje. Jupiterio palydovai aprašyti atskiruose straipsniuose (Metija, Adrastėja, Amaltėja, Tebė, Ija, Europa, Ganimedas, Kalista, Leda, Himalija, Lisitėja, Elara, Anankė, Karmė, Pasifė ir Sinopė).
Jupiterio charakteristika
Pusiaujo skersmuo 142 796 km
Ašigalinis skersmuo 133 800 km
Paplokštumas 0.063
Masė 1.899•1027 kg
(317.8 Žemės masės)
Vid. tankis 1.33 g/cm3
Laisvojo kritimo pagreitis pusiaujyje
(prie paviršiaus) 23.2 m/s2
Pabėgimo (II kosminis) greitis 57.6 km/s
Apsisukimo apie ašį žvaigždinis periodas 9.925 h
Pusiaujo plokštumos posvyris
į orbitos plokštumą 3.1
Apskriejimo aplink Saulę periodas 11.862 m.
Sinodinis periodas 398.9 d
Nuotolis nuo Saulės:
afelyje
perihelyje
vidutinis816 mln. km
740 mln. km
778 mln. km
Ekscentricitetas 0.0485
Orbitos plokštumos posvyris
į ekliptikos plokštumą 1.31
Nuotolis nuo Žemės
didžiausias
mažiausias968 mln. km
588 mln. km
Jupiteris — pati didžiausia Saulės sistemos planeta. Jos masė 2,5 karto didesnė už kitų aštuonių planetų masę. Po Saulės, Mėnulio ir Veneros Jupiteris yra ryškiausias danguje, didžiausias ryškis siekia -2,9 ryškio.
Dėl greito sukimosi apie savo ašį Jupiteris yra šiek tiek susiplojęs — pusiaujo skersmuo didesnis už ašigalinį skersmenį.
Tankią atmosferą sudaro molekulinis vandenilis (apie 89 %), helis (apie 10%), metanas, amoniakas ir kt. Lygiagrečiai su pusiauju debesyse pakaitomis eina 10 porų rudų ir baltų juostų. Baltosiose dujos kyla aukštyn ir vėjas pučia iš vakarų į rytus, rudosiose dujos leidžiasi žemyn ir vėjas pučia iš rytų į vakarus. Vėjo greitis kartais siekia net 130 m/s. Rudų ir baltų juostų lietimosi vietoje susidaro sūkuriai, kurių didžiausias yra daugiau kaip prieš 300 metų pastebėta ovalinė Didžioji Raudonoji Dėmė. Jos ilgis 25 000 km, o plotis 14 000 km. Debesų temperatūra žema — apie -138 °C. Atmosferoje nuolat blykčioja žaibai.
Jupiterio paviršius — apie 17 000 km storio skysto molekulinio vandenilio sluoksnis. Po juo yra apie 44 000 km storio metalinis vandenilis ir 10 000 km spindulio branduolys, sudarytas iš silikatų, susimaišiusių su vandens, amoniako ir metano ledais. Temperatūra centre turėtų būti
apie 25000°C.
Jupiteris spinduliuoja 2 kartus daugiau energijos, negu gauna iš Saulės. Greičiausiai tai vyksta dėl milžiniškos planetos traukimosi, kurio metu išsiskiria šiluma.