Beveik prieš pusę amžiaus poetas ir literatūros kritikas A. Nyka-Niliūnas pabrėžė, kad Jurgis Savickis yra kone vienintelis europietiško tipo rašytojas lietuvių literatūroje. Tuometiniame literatūros kūrėjų kontekste jis iš tiesų buvo ypatingas, atlikęs „pirmąją lietuvių dailiosios prozos reformą, pradėdamas naują, „poklasikinę“ jos epochą“. Šiandien rašytojo svarbumas literatūros istorijos procese ne tik neatrodo menkesnis, bet yra dar labiau išaugęs ir naujai įvertinamas. V. Daujotytė, žvelgdama jau iš dabarties pozicijų, patikslina A. Nykos-Niliūno mintį, J. Savickį pavadindama pirmuoju lietuvių rašytoju – laisvu europiečiu, kūrusiu „ne iš moralinių ar patriotinių įsipareigojimų, o iš talento laisvės, skatinusios ne tik gyvenimo keliu eiti, bet ir rašyti kitaip“.
Tai labai intensyvaus, glausto stiliaus menininkas, į perdėm rimtą lietuvių literatūrą vienas pirmųjų įvedęs ironiją, humorą, parodiją, leidęs sau pažaisti įprastais lietuvių literatūros stiliaus, tematikos ir pasaulėžiūros dalykais bei savo skaitytojų lūkesčiais. Rašytojas vengia klišių, rašo lakoniškai, pasitelkia tolimas asociacijas, užuominas. Jam svarbu rašyti gražiai, todėl mėgstamos ryškios detalės, ryškūs spalviniai įvaizdžiai, kuriamas labai tapybiškas vaizdas. Rašymas be kita ko dar ir savitikslio grožio vardan – negirdėtas dalykas ligtolinėje lietuvių literatūroje (beje, dėl to buvo užsipulti ir pirmieji poeto H. Radausko eilėraščiai). Nedaugelis anuo metu galėjo J. Savickio moderniąją prozą suprasti ir tinkamai įvertinti – iki pat XX a. paskutinių dešimtmečių šitai pasisekė tik intelektualinio elito skaitytojams ir kritikams.
J. Savickis – neabejotinai „kitoks“ lietuvių literatūroje. Kitoks, nei iki tol lietuvių novelėse vaizduotas, yra ir jo kūrybos žmogus. Anksčiau rašytojai po truputį skverbėsi gilyn į žmogų, kai ką perimdami iš savo pirmtakų, kai ką atmesdami, kai ką naujo išrasdami, bet iš esmės ėjo ta pačia, tradicijos išrausta vaga. J. Savickis šioje srityje padarė drastišką šuolį. Jis, anot K. Korsako, „kirto iš karto ir paliko aiškią žymę. Galima nepritarti užsimojimo linkmei, bet negalima nuneigti rezultato“ . Išsivaduota nuo provincialaus galvojimo, atsikratyta iš anksto primestų lokalinių idealų, vertybių ir prietarų. Kaip žinoma, šis rašytojas didesnę savo gyvenimo dalį praleido užsienyje, atitrūkęs nuo aktualių Lietuvos socialinių ir moralinių problemų, kurios rūpėjo čia kūrusiesiems. J. Savickio tyrimo objektu tapo jau nebe konkretus istorinis žmogus, o žmogus apskritai, moralinės, etinės jo prigimties problemos. Rūpinimasis bendražmogiškais dalykais suuniversalino šio rašytojo kūrybą, pasak A. Nykos-Niliūno, pakėlė mūsų prozą „iš pusiau etnografinės literatūros į grynosios literatūros žanrą“ . Į pasaulį ir žmogų J. Savickis pažvelgė nauju žvilgsniu, savomis akimis, o ne taip, kaip dar nuo Žemaitės, Vaižganto atėjusi, reikalavo tradicija. Iš Vakarų atsinešta nauja, teoriniais samprotavimais pagrįsta estetika, sudaranti rašytojo pasaulėžiūros pagrindą. Ji sėkmingai perkelta į lietuvišką dirvą.
Iki J. Savickio lietuvių prozoje pasaulio vaizdas buvo labai siauras, be platesnių laiko ar erdvės nuorodų. Trys banginiai, ant kurių laikėsi lietuvių proza, buvo tautinė buitis, bendruomeninė moralė ir individuali žmogaus psichika. J. Savickis savo skaitytojams atveria naujus horizontus – geografines, istorines, kultūrines platumas, smarkiai praplečia lietuvių literatūros personažų galeriją. Šie personažai dažnai „egzotiški“, jie „peržengę“ kaimiškos pirkios slenkstį, nauji tuometinėje mūsų prozoje: paslaptinga artistė, išsikvėpinusi ponia, prostitutė, stoiškas muzikantas, sanatorijos kilimų dulkintojas, girtuoklėlis, mieste atsidūręs kaimo vaikas ir kt. Realistams labai rūpėjo jų herojų profesija, jų socialinis statusas, kilmė, pragyvenimo šaltinis ir t. t. J. Savickio kūryboje visa tai yra ignoruojama arba tiesiog tampa etiketėmis, apibūdinančiomis konkrečius personažus.
„Gyvenimą ne atvaizduoti, o formuoti!“ Tokį uždavinį sau kėlė ekspresionistai, kuriems J. Savickis savo kūrybos principais yra labai artimas. Šis rašytojas meninį vaizdą tarytum surenka, sukonstruoja iš fragmentų, tai, kaip ir neįprastas kalbėjimo būdas, rodo labai savitą pasaulio regėjimo rakursą. Rašytojo sukurtas pasaulio modelis ne tik pasižymi antisentimentalumu ir antielegiškumu, jis baugus ir slegiantis, kupinas kataklizmų nuojautos: „Pasaulis J. Savickiui nei liūdnas, nei graudus, nei neteisingas. Jis tiesiog žiaurus, negailestingas, absurdiškas. Jame daug ką tvarko atsitiktinumai, likimas, paslėpti kompleksai. Tai ne vien baugus, bet ir nesuprantamas pasaulis“.
Tokioje slogioje aplinkoje „apgyvendintas“ rašytojo prozos žmogus. Karo įvykių košmare žlugo, prarado prasmę kai kurios anksčiau idealizuotos vertybės. Todėl žmogus neteko visų atramų, tapo įtarus, skeptiškas, nenuoširdus, šaltas, vienišas, vis didėjančio gyvenimo tempo įtrauktas į pamišėlišką karuselę jis nebesusivokia, kas esąs, nebeturi laiko į save įsižiūrėti, nebepažįsta nei kitų, nei savęs, tampa aplinkybių žaislu. J. Savickis buvo vienas iš pirmųjų aprašęs šiuos socialinius
ir psichologinius procesus lietuvių novelistikoje. Jo tekstuose turbūt pirmą kartą lietuvių literatūroje taip akivaizdžiai atsiskleidžia tragiška XXa. žmogaus jausena. Jis dažniausiai yra savo prigimties arba nenuspėjamo likimo vergas. Žmogus atrodo lyg už virvelių traukoma lėlė marionetė. Jis nesavarankiškas, bevalis, menkas, valdomas kažkokios aukštesnės chaotiškos jėgos, kurios veikimas nepaaiškinamas jokiais dėsniais. Kuriami personažai yra labai neryškūs neindividualizuoti. Susidaro įspūdis, kad pagrindinis kūrinių personažas – pats autorius.
Pasakotojas atidžiai stebi kūrinių veikėjus, bet nesileidžia į psichologinę jų analizę, sutelkia dėmesį į kokią detalę, kurią dažnai ironiškai komentuoja. Nesileidžiama ne tik į analizę, bet ir nesigraudenama, negraudenami ir skaitytojai. Antisentimentalumas ir antielegiškumas aptariamojo autoriaus kūryboje yra specialiai pabrėžtas. Padejavimai ir verkšlenimai, kilnių jausmų žadinimas ir apeliavimas į skaitančiojo sąmonę autoriui atrodė naivūs ir neefektyvūs. Nes pasaulyje šėlstantis blogis kyla greičiau iš netobulos žmogaus prigimties, o ne netobulų socialinių santykių ar nusižengimų moralės normoms (taip atrodė rašytojams realistams). Žiaurumo ir neteisingumo priežastys nenurodomos, į jas pirštu nebaksnojama – skaitytojui pačiam lieka nuspręsti, kur jos slypi. Kur kas paveikesnis ir daugiau pasakantis autoriui atrodo sutramdytas jausmas, ironijos blyksniai, šaržavimas, parodijavimas. Demistifikuojami, nužeminami net patys švenčiausieji žmonių jausmai. „Rašytojas kalba taip, tartum nebūtų nieko, kas verta aukštinti ir prieš ką derėtų suklupti ekstazėje. Jeigu kur pavartoja pakilesnę frazę, tai bendrame skeptiškos intonacijos kontekste ji atrodo lyg štampuotas teatrališkas gestas ir skamba kaip literatūrinė parodija“. Kai tik autorius pajunta per didelio rimtumo, nuobodulio grėsmę skaitytojui, tuojau pat paleidžia į darbą ką nors iš šių savo priemonių: komizmą, parodiją žargonybę. Jų jis naudojo žymiai daugiau nei kiti to meto novelistai. Autorius stengiasi užbėgti už akių savo adresatui, subtiliai nujaučia, kada jis galės įspėti tolimesnę minties eigą.
Rašytojas skaitančiajam žmogui neprimeta savo pasaulio logikos ir pats jai nepasiduoda – gal dėl to tai, kas vaizduojama per daug nešiurpina. Rašytojas turi savo žaidimo taisykles. Jos paremtos vienu svarbiųjų J. Savickio kūrybos principų – sena kaip pats pasaulis pasaulio kaip teatro ir žmogaus kaip scenos aktoriaus samprata. Tai akcentuoja visi šio rašytojo kūrybos tyrinėtojai. Susidaro įspūdis, kad rašytojas nuo to, ką pats vaizduoja, yra atsitvėręs storo stiklo siena: pro ją viskas matyti, tačiau tik tiek – vaizduojamųjų reiškinių jis lieka nepaliestas ir jų nedramatizuoja. Daiktai, žmonės, įvykiai stebimi „iš gerokos distancijos“, o „gyvenimas jam atrodo panašus į sceną, į kažkokį spektaklį“ .
A. Zalatorius pastebi, kad žiūrėdamas į pasaulį kaip į marionečių teatrą J. Savickis nuolat provokuoja savo skaitytoją (provokacija – moderniosios literatūros ženklas), tartum klausdamas, ar šis turi pastovų ir tvirtą idealą, kuris galėtų priešintis chaoso ir beprasmybės vizijai. Taigi labai aiški rašytojo orientacija į brandų skaitantįjį – tą, kurio nebereikia moralizuoti ar graudenti, patvirtinti kokią išankstinę jo nuomonę. Toks skaitytojas ieško literatūroje nebe atpažinimo, o įdomių, novatoriškumu stebinančių konstrukcijų. Jis mėgsta susidurti su prieštaringomis autoriaus koncepcijomis, ginčytis su jomis, išbandyti save. Pagrindinis ekspresionistų uždavinys buvo stebinti, priblokšti, aktyvinti skaitytojų sąmonę. Kita vertus, sąmonė turėjo būti pasirengusi provokuojančiam, nekonvencionaliam tekstui. Tokio naujo tipo adresatas lėmė ir neretai sunkiai įveikiamą kultūrinių reminiscencijų ir aliuzijų kiekį, apsunkinantį teksto supratimą. „J. Savickis laisvai operuoja ne tik pasaulio kultūros faktais ir egzotiškais tolimų šalių atributais, jo žodyne lygiomis teisėmis ir konkrečiąja buitine leksika „gyvena tarptautiniai žodžiai, abstraktai, sąvokos ir terminai, atėję iš kitų funkcinių stilių“ . Pasakotojas nesirengia būti vientisas ir nuoseklus, jo žinių ir iškalbos diapazonas labai platus. Jis pasitiki skaitytojo sugebėjimu persiorientuoti. J.Savickis yra iš tų, kurie vertina savo kūrybos skaitytoją kaip sau lygų, kaip savotiško kūrybos žaidimo draugą, bendrininką, kartu nevengdamas jį šokiruoti ar visiškai supainioti. Prie savo antrininko autoriui nereikia derintis, galima laisvai žaisti, mėgautis pačiam ir suteikti malonumo skaitančiajam. Tas skaitantis žmogus iš vienos pusės labai individualus, iš kitos – abstraktus, matuojamas nebe socialiniais, moraliniais, idėjiniais, o psichologiniais ir estetiniais kriterijais.
Rašytojo novelių herojaus vaidyba – jo pašaukimas, gyvenime lyg teatro scenoje jis nuolat kaitalioja vaidmenis, matuojasi vis naujas kaukes. Tam, kad žmogiūkštis atsiskleistų, pasirodytų, kas iš tiesų esąs su visomis savo ydomis,
autoriaus valia „įmetamas“ į kokią netipišką situaciją ir žiūrima, kaip jis elgsis. Tik neįprastinės, išsiskiriančios aplinkybės priverčia pasirodyti tuos giliuosius žmogaus bruožus, kurie paprastai maskuojami. Po žmogiškos išvaizdos kauke dažnai slypi labai nehumaniškas turinys. Šiuos teiginius puikiai iliustruoja ūkininko iš J. Savickio novelės „Ad astra“ paveikslas.
Novelės pradžios laikas – šventadienio rytas, ūkininko namuose vyksta ruoša bažnyčion. Žodis „šventas“ paprastai asocijuojasi su „šviesus“, „nekaltas“, „geras“ „gražus“ (pagrindinis veikėjas „gražiai“ nusiskutęs). Tokie, atrodytų, turėtų būti ir šeimos galvos ketinimai „reformuoti visą savo gyvenimą“. Juk esminiai pertvarkymai dažnai atneša daug teigiamų dalykų. Tačiau šį šventą rytą ūkininko Dalbos viduje siautėja griaunamosios jėgos. Pažymėtina, kad tokia jo pavardė yra ne atsitiktinė, ji charakterizuoja veikėją, iškart išduoda šio žmogaus nedvasingumą, bukumą. Šis žmogus gali būti priskirtas smarkių revoliucionierių tipui, kuriems pagrindinis tikslas pirmiausia yra nušluoti nuo žemės paviršiaus ydinga sena, negalvojant, ką gera nauja pastatys ant griuvėsių. Didžiajam lietuvių prozos reformatoriui atrodė nepriimtini ir net juokingi grandioziniai, radikalūs, nežinia, ką žadantys pasaulio pertvarkymai – tokia autoriaus pozicija kūrinyje aiškiai jaučiama, nors atvirai ir neišsakyta. J. Savickis niekada nieko tiesmukai neteigia, neprimeta savo išankstinių idėjų.
Taigi autoriaus kuriamas kontrastinis santykis tarp dienos šventumo ir jos metu pasiryžtų atlikti blogų darbų. Su pasididžiavimu prisimenami praeities „žygiai“: senų trobų vertimas, vyšnių rovimas. Dalba jaučiasi esąs „lyg koks pionierius“, tvirtai ir užsispyrėliškai taria: „Aš padarysiu savaip ir nepasiduosiu“. Personažas trykšte trykšta energija, tačiau ji nukreipta neigiama linkme – Dalba ieško to, kas „naikinti tinkama“. Nusprendžiama užversti kelią. Tačiau gali kilti konfliktų su kaimynais, o be to, tam reikia išankstinio pasirengimo. Savo „šėtoniškos“ energijos perteklių personažas turi realizuoti tuojau pat. Už akių užkliūva senas šuo, nelaimingas padaras, nustojęs gyvybinių galių, kurių pertekliumi pasižymi pagrindinis veikėjas. Šis juos skiriantis dalykas papildomai motyvuoja Dalbos sumanymą – pašalinti iš savo „ūkės“ nebenaudingą daiktą. Taigi nusikratyti šunimi nutariama ir dėl išskaičiavimo. Žiaurus personažo sprendimas sudaro semantinę priešpriešą šventai sekmadienio ryto nuotaikai. Ši priešprieša papildomai sustiprinama kitu personažu. „Nedaryk nieko gyvuliui šventą dieną – nelaimė gali ištikti“, – lyg ir rimtai, o gal pasišaipydama iš tokio katalikui nederančio elgesio perspėja vyrą Dalbienė (kaip ir kitur, labai sunku pasakyti, kur šis autoriaus juokaujama, šaipomasi, o kur kalbama rimtai). Primenamos tradicinės moralės normos, kurių nevalia pažeisti, bet šeimininkas tai praleidžia pro ausis.
Nužmogėjimo temą kūrinyje papildo ir viena ganėtinai nereikšminga kūrinio situacija. Mirti vedamas, „savo kudlas kaip gyvenimo naštą“ velkantis šuo sutinka savą šunišką kompaniją, kuri liaudies tradicijoje yra apgaubta nepagarbia aureole. Pastarieji ne tik kalba (!), bet ir šneka manieringais, įmantriais žodžiais. Kuriama tikrai komiška, o tiksliau, tragikomiška, situacija. „Nepasiduok, apsispręsk ir drąsiai išreikšk savo nuomonę“, – nelaimingajam „kolegai“ pataria vienas iš šunėkų. Gyvūnams suteiktos ne tik autoriaus ironizuojamos „ponų“ kalbėjimo ir išvaizdos ypatybės, bet ir jų nužmogėjimas: draugai, pasišvaistę patarimais, nudulka ir palieka vargšą vieną. „Pasielgta buvo šuniškai“, – sarkastiškai konstatuoja pasakotojas, o iš tiesų gal norėtų ištarti „pasielgta buvo taip, kaip tik žmogus galėtų pasielgti“.
J. Savickio novelių pasakotojo pozicija yra distanciją išlaikančio stebėtojo, analizuotojo, vertintojo. Pasakotojui suteikta teisė šaipyti, džiūgauti, stebėtis, tačiau „J. Savickis yra atsisakęs XIX a. realizmo duoto autoriui mandato: žinoti daugiau už savo kūrinių herojus, turėti platesnę gyvenimo perspektyvą“ . Pasakotojas nežino, kaip vienoje ar kitoje situacijoje pasielgs pagrindinis herojus, jis nekontroliuoja savo personažų elgesio, leidžia jiems pražūtingai šėlti savo silpnybių, instinktų, iracionalių impulsų tampomiems. Pasakotojas juos tik stebi. Stebi ir viską pasakoja skaitytojui, vis savaip pakomentuodamas.
Šuns skandinimo scena simbolizuoja tokį nudvasėjimą, kokio, pasak J. Žėkaitės, nerasi lietuvių literatūroje netgi garsiajame klasikiniame J.Biliūno „Brisiaus gale“. Nukakęs prie eketės Dalba jaučia sunkumą širdyje, bet tam, kad jis nuslūgtų, personažas ne pagaili šuns (gailestingumo proveržis neįvyksta), o atvirkščiai, dar ryžtingiau nusprendžia įvykdyti tai, ką yra suplanavęs. Personažas meistriškai užsitempia lipšnaus šeimininko kaukę, virsta „neprastu“ aktoriumi, taip užmaskuoja savo ketinimus. Jam labai jau nepatinka tai, kad yra netikėtai demaskuojamas pusbernių: „Dalba šunį skandina!“ Šeimininkas įtūžta, susinervina dėl „betvarkės“ – šuo neskęsta, reikia pribaigti gyvulį. Veiksmui staiga pakrypus
netikėta linkme (netikėtumo efektas yra labai būdingas ekspresionistų kūrybai ir pačiam novelės žanrui), žmogus atsiduria vandenyje, o šuva – ant ledo. Skandintojas, pabandęs save realizuoti kaip „energijos maniaką“, tampa skęstančiuoju. Dalba užsispyręs ir principingas – jam atrodo žema šauktis pagalbos tų piemeniokų, privertusių jį jaustis nepatogiai. Tačiau kai „dviejų valakų ūkininkas“ ima rimtai skęsti, visas jo didvyriškumas išgaruoja: „herojus“ verkia, meldžiasi. Šuo (nemąstanti būtybė!), skuba į pagalbą nelaimės ištiktajam ir išvelka iš vandens jį nugalabyti ketinusį šeimininką. Taigi gyvulys pasielgia žmogiškiau už žmogų.