K donelaitis – metai
5 (100%) 1 vote

K donelaitis – metai

Lietuvių literatūra jau buvo nuėjusi ilgoką kelią kai XVIIIa. viduryje Mažojoje Lietuvoje iškilo Kristijonas Donelaitis – pirmųjų lietuviškų pasakėčių ir poemos “Metai” autorius. Nė vienas iš ankstesnių amžių rašytojų neprilygsta jam nei meniškumu, nei turinio gilumu todėl K. Donelaitis užima išskirtinę vietą – jis pirmas didelis lietuvių poetas. Jo kūryba priklauso pereinamajam laikotarpiui, kai dar nebuvo pasibaigusi Baroko epocha, bet tolydžio stiprėjo švietimas. Religija ar mokslas, jausmas ar protas – kas svarbiau? Šie klausimai jaudina Europos visuomenź. Atėjo galas ir feodalinių ponų savivaliavimui.

Metuose” jaučiame švietimo dvelksmą – lietuvių tautos, vilkusios baudžiavos jungą, panieką ir rūstybę prispaudėjams. Patyrė poetas ir antikinės literatūros poveikį.

K. Donelaitis gimė 1714m. sausio 1d. Lazdynėlių kaime, netoli Gumbinės Nūnai Lazdynėliai – visiškai išnykusi sodbvietė.

Lazdynėlius įkūrė, kaip dabar spėjama, poeto senelis valstietis. Prieš ateinant į pasaulį Kristijonui, visas kraštas pergyveno siaubingą maro epidemiją (1709 – 1711m.). Lazdynėliai, įsikūrę didelioje girioje, gal liko jos nepaliesti. Po maro prasidėjo Mažosios Lietuvos apgyvendinimas kolonistais. Poeto jaunystės metais joje gyveno jau maždaug po lygiai lietuvių ir vokiečių.

Vidurinį išsilavinimą K.Donelaitis gavo Karaliaučiuje. Kada atvyko į tą miestą vaikas ar paauglys – nežinia eidamas mokslus kaip našlaitis, gyveno bendrabutyje. Jau tuo metu gerai išmoko lotynų kalbą, gyvendamas vokiškame mieste, po metų kitų laisvai kalbėjo vokiškai. 1736m. baigė kolegiją ir tų pačių metų rugsėjo 27d. buvo įrašytas į Karaliaučiaus universiteto studentus. Būsimasis poetas tada buvo dvidešimt dviejų metų – taigi į universitetą įstojo kiek “senstelėjęs”. Iš to turime daryti išvadą, kad prieš tai ne visą laiką mokėsi. Matyt Karaliaučiuje keletą metų teko pabūti “gizeliuku” (mokiniu) pas būsimą meistrą vyriausią brolį Fridriką.

Karaliaučiaus universitete K. Donelaitis ketverius metus studijavo teologiją. Ir vėl gyveno bendrabutyje, valgė kaip neturtingas studentas, bendrojoje valgykloje.

K. Donelaitis lankė lietuvių kalbos seminarą, nes tikėjosi po studijų grįžti į gimtąjį kraštą. Mokslui atsidėjo labai rimtai. Apie įtemptas studijas, atsiliepusias net sveikatai, atsiminė net senatvėje. Be teologijos ir lietuvių kalbos, mokėsi dar daugiau kalbų: lotynų, graikų, hebrajų, prancūzų. Per retorikos pratybas gilinosi į antikinę literatūrą. Lietuvių kalbos seminare pastudijavo lietuvių raštiją. Suprantama, universitete K. Donelaitis buvo mokomas krikščioniškos dorovės. Dorybių šaltinis esąs dievas, o iš žmogaus atsiranda nuodėmės. K. Donelaitis gavo ir muzikinį išsilavinimą. Vėliau jo gyvenime muzika užėmė svarbią vietą. Jis mokėjo dainuoti, daryti fortepionus, kuriais pats grojo. Poetui negalėjo būti žinomas Baroko muzikos klasikas, vokiečių kompozitorius J. S. Bachas.

Karaliaučiuje K. Donelaitį supo vokiška aplinka. Bet jis be abejo, dažnai susitikdavo su studentais lietuviais. Šiame mieste K. Donelaitis pasirengė gyvenimui. Atvyko į Karaliaučių valstietis berniukas ar paauglys, o išvyko – jaunuolis su aukštuoju išsilavinimu ir, kai parodė ateitis, su aukštais tikslais padėti liaudžiai varguose.

1740m. vasarą, jau įpusėjęs dvidešimt septintus metus K. Donelaitis grįžo į tėviškę. Nors jis baigė teologijos mokslus, tačiau pastoriaus egzaminų nelaikė – matyt, nebuvo laisvos jį dominusios parapijos. Ateities perspektyvos buvo jau miglotos.

Pirmuosius kolonistus, šurmulingai atklydusius į Gumbinės apylinkes, K. Donelaitis regėjo dar kūdikystėje, tačiau dabar grįžęs į tėviškę, įsitikino, kad senųjų, šio krašto gyventojų padėtis yra pastebimai pablogėjusi. Į Prūsiją vykstantiems kolonistams buvo dosniai žadama žemės, keturi arkliai, keturi jaučiai, trys karvės, vežimas ir žagrės. Aišku nei arkliai, nei jaučiai, nei ve˛imai, nei ˛agrės nekrito iš debesų – juos reikėjo atimti iš senųjų krašto gyventijų ir atiduoti atėjūnams.

1740m. Stalupėnuose dirbo kantoriumi – mokyklos giedojimo mokytoju ir bažnytinio choro vadovu Stalupėnuose išgyveno trejus metus 1740 – 1743 metais. Neilgas tai laiko tarpas, bet kai kuriais atžvilgiais lemtingas: čia K. Donelaitis susipažino su būsima žmona, išvykdamas iš Stalupėnų tapo kunigu.

1744m. K. Donelaitis susituokė su Ona Regina. Ji gyveno ilgiau negu poetas, rūpinosi išsaugoti jo rankraščius. Įvairiuose dokumentuose K. Donelaitis kelis kartus mini žmoną – visada su pagarba “gandras” nė sykio neaplankė jų namų. Nuo 1743m. pabaigęs dirbo parapijos klebonu Tolminkiemyje.

K. Donelaitis buvo temperamentingas, jautraus charakterio. Tai atsispindi ir kūryboje, ir archyvuose, ir dokumentuose. Jam labiausiai rūpėjo dvasiniai, kūrybiniai dalykai, o ne medžiaginiai. Koks Kristijonas Donelaitis atrastas, galima spręsti iš jo eilėraščio, sukurto vokiečių kalba:

“Kiekvienam daryti gera

Savo darbu ir ˛od˛iu,

Visad elgtis taip, kaip dera,

Ir teisingas būt geidžiu”

(Vertė A. Churginas)

Poetas buvo aukštos moralės žmogus. Senatvėje jis rašė vokiškai “Žinias” apie save ir parapiją būsimajam Tolminkiemio klebonui. Be abejo, teisingai save taip
apibūdino: “Aš iš prigimties buvau gyvo temperamento ir mokėjau dainuoti bei skambinti savo fortepionu ir klavesinu, bet skambindamas ir dainuodamas būdavau moralus”.

K.Donelaitis troško atsidėti kūrybai, mokslui. Jis mokėjo draugystę saugoti. Ryškus K. Donelaičio asmenybės bruožas – nusistatymas prieš nuožmius ponus ir demokratiškas lietuviškumas. Labai gerbė paprastus kaimo žmones, ir puoselėjo lietuvių kalbą. Gerų lietuvių šiais laikais reta. K. Donelaitis mėgo kartoti seną lotynišką trieilį:

Laiminga parapija, kur nėra karaliaus kelio;

Laimingesnė ta, kur nėra karaliaus dvaro;

Laimingiausia toji, kur nėra jokio pono.

K. Donelaičio demokratiškumas, artimumas lietuviams baud˛iauninkams meniškai išreikštas kūryboje. Lietuvių kalba K. Donelaitis parašė kelias pasakėčias, eiliuotą pasakojimą “Pričkaus pasaka apie lietuvišką svodbą” ir keturių dalių poemą “Metai”. Visus lietuviškus kūrinius K. Donelaitis eiliavo hegzametru. Ne visi K. Donelaičio kurinių rankraščiai išliko. Dalis jų žuvo per karus ir žinomi tik iš nuorašų. Išlikusios dvi pirmos “Metų” dalys (“Pavasario linksmybės” ir “Vasaros darbai”), du laišai dabar saugomi kaip tautos brangenybė Lietuvių kalbos ir literatūros institute Vilniuje.

Pasakėčia – vienas seniausių literatūros žanrų – atsirado Antikos laikais. K. Donelaitis kūrybinį kelią pradėjo pasakėčiomis. Jis parašė turbūt apie 1750m. ir skyrė paprastiems žmonėms – būrams. K. Donelaitis parašė pirmasias orginalias, neverstas, lietuviškas pasakėčias. Literatūros taisyklės reikalavo, kad pasakėčia tyrėtų dvi dalis: pagrindinę alegorinę ir moralą – trumpą pamokymą, išplaukiantį iš alegorinės dalies. K. Donelaičio alegorijos labai lietuviškos, visiems būrams gerai pažįstamos: lapė ir gandras, šuo ir avelė, vilkas ir ožkaitė, ąžuolas ir nendrė. Tie visi personažai kalba kaip žmonės, o gyvena kaip žvėrys ar paukščiai – urvuose, lizduose ir panašiai. Čia slypi pasakėčios patrauklumas.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1136 žodžiai iš 3585 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.