K horney ir g w allport asmenybės teorijų palyginimas
5 (100%) 1 vote

K horney ir g w allport asmenybės teorijų palyginimas

11213141

Įvadas:

Šiame darbe aš palyginsiu dviejų teoretikų K. Horney (sociokultūrinė psichoanalizė) ir G. W. Allport (dispozinė teorija) požiūrį į žmogaus prigimtį ir asmenybę.

K.Horney, kalbėdama apie asmenybę, pabrėžia, kad jos vystymuisi didelę įtaką daro sociokultūrinė aplinka, o veiksnys, lemiantis vystymąsi, yra socialiniai santykiai tarp vaiko ir tėvų. K.Horney labiau kreipia dėmesį į neurotinę asmenybę, o neurozę aiškina kaip unikalių tarpasmeninių santykių sutrikimą. Neurozės pagrindą, pasak Horney, sudaro konfliktas tarp pykčio ir nerimo.

G.W.Allport teigia, kad asmenybė – tai vidinė, dinaminė individo psichofizinių sistemų organizacija, lemianti jo unikalų prisitaikymą prie aplinkos, elgesį ir mąstymą; asmenybė yra tai, kas slepiasi po išorinėmis savybėmis ir elgesiu. Dviejų vienodų asmenybių negali būti. Pasak Allport, apskritai psichologijos tikslas – sumažinti nesantarvę tarp filosofijos krypčių.

Abiejų teoretikų požiūrį į žmogaus prigimtį galima apibrėžti devyniomis poliarinėmis sąvokomis. Kiekviena asmenybės teorija turi savo poziciją tarp kraštinių polių.

1. Laisvė – determinizmas

Kriterijaus išreikštumas:

Mažai G. W. Allport

Truputį

Vidutiniškai

Daug K. Horney

Laisvė ir determinizmas – tai vieni iš pagrindinių teiginių, kurie daug pasako apie asmenybės prigimtį, kelia klausimą, kiek žmogaus elgesys yra nulemtas jo sąmonės ir pasąmonės, kiek jis turi vidinės laisvės kontroliuoti savo mintis ir elgesį. Tai yra, kiek žmogus yra laisvas rinktis savo elgesį, o kiek jo elgesys nulemtas neįsisąmonintų veiksnių.

Pasak G.W.Allport, žmogus turi mažai laisvės pasirinkti, bet jis vis dėlto gali rinktis. Pavyzdžiui, kai žmogus susiduria su kliūtimi, tada jis nusprendžia ką jam daryti ir nugali sunkumus. Veikėjas nesugeba apžvelgti savo veiksmų didžiulėje erdvės ir laiko matricoje. Jis veikia pasirinkimo, o ne likimo sistemoje. Laisvė priklauso nuo to, ar individas turi daug elgesio pasirinkimo galimybių. Taigi tik vieną sugebėjimą turinčiam, tik vieną sprendimą žinančiam asmeniui prieinama tik vienas laisvės laipsnis. Labai patyrusiam asmeniui, žinančiam daug elgesio krypčių, pasiekiami ir aukštesni laisvės laipsniai, t.y. plačiai išsilavinęs žmogus laisvesnis už siaurai išsilavinusį. Žmogus gali valdyti savo emocijas, nes jis yra laisvas. Priešingai negu K.Horney, G.W.Allport teigia, kad apie žmogų galima daugiau sužinoti tyrinėjant jo sąmoningus planus, nei išstumtus į pasąmonę vaikystės prisiminimus. Suaugęs žmogus suvokia, ką jis daro ir kodėl, t.y. jis žino savo tikslus. Vadinasi, žmogaus elgesys, pasak G.W.Allport, nėra determinuotas.

Tačiau K.Horney mano, jog žmogaus elgesys yra visiškai determinuotas. Asmuo laisvės pasirinkti neturi, nes jo elgesį lemia pasąmonė, bei sociokultūrinė aplinka. Kiekvienos kultūros gyvenimo sąlygos sukelia tam tikras baimes. Jas gali sukelti išoriniai pavojai (gamta, priešai), socialinių santykių formos (išaugęs priešiškumas, sukeltos priespaudos, neteisingumas, priverstinė priklausomybė, frustracijos), kultūrinės tradicijos (tradicinė demonų baimė, baimė sulaužyti tabu) nepriklausomai nuo jų kilmės. Individas gali daugiau ar mažiau pasiduoti šioms baimėms, kurios veikia jo mąstymą ir elgesį, ir, pasak K.Horney, niekas negali jų išvengti.

Kitas svarbus žmogaus mąstymą ir elgesį determinuojantis veiksnys yra individo pasąmonė, t.y. į pasąmonę išstumtas priešiškumas, sukeliantis kaltės jausmą ir pasireiškiantis nerimu. Nerimas gali tapti lemtingu mūsų gyvenimo veiksniu. Nerimas yra slopinamas, jei asmeninis slopinimas sutampa su kultūros įtvirtintomis slopinimo formomis ar egzistuojančiomis ideologijomis, gali būti neįmanoma suvokti šį vyksmą. Taigi žmogaus elgesį determinuoja pasąmonė. Pavyzdžiui, vienas labai drovėjęsis prisiartinti prie moterų pacientas nė neįtarė, kad jo elgesyje pasireiškia slopinimas, nes savo elgesį jis suvokė pripažintos idėjos apie moters šventumą kontekste. Lygiai taip gali likti nepastebėtas kritiško mąstymo apie politikos, religijos, ar kokios nors atskiros srities dogmas slopinimas; galime nesuvokti, kad bijome bausmės, kritikos ar izoliacijos. Mūsų kultūra primeta vaikui kaltės jausmą dėl bet kokio pasipriešinimo, nepritarimo, jausmų bei jų reiškimo: savo akyse jis verčiamas jaustis kaltu dėl to, kad parodo ar jaučia pasipiktinimą tėvais. Žmogaus paklusnumas sociokultūrinės aplinkos normoms tampa determinuojančiu visos elgsenos motyvu.

2. Racionalumas – iracionalumas

Kriterijaus išreikštumas:

Mažai

Truputį

Vidutiniškai

Daug K. Horney; G. W. Allport

Racionalumas ir iracionalumas kalba apie tai, kokiu laipsniu mūsų sąmoningas protas veikia kasdienini elgesį. Jei žmogus yra racionali būtybė, jo elgesį visada lydi samprotavimai ir apmąstymai. Iracionali būtybė yra kontroliuojama giluminių, iracionalių jėgų, apie kurių egzistavimą nieko nežino.

G.W.Allport mano, kad žmogus yra visiškai racionali būtybė, kuri remiasi savo logiškais samprotavimais, priimdama sprendimus, apmąstydama įvykius. Žmogus gali save racionaliai valdyti, tai yra – rasti protingą problemų sprendimą, planuoti tikslus, tinkamai prisitaikyti prie aplinkos. Žmogaus
elgesį palaiko mąstymo procesai – planavimas ir ketinimai. Taigi dauguma žmonių yra užsiėmę savo gyvenimo ateitimi, žmogaus tikslai, planai, ketinimai ir pasirinkimai yra nukreipti į ateitį. Kalbėdamas apie racionalumą G.W.Allport remiasi J.Locke‘u ir Leibnitzu teiginiais apie intelektą. Leibnitzo manymu, intelektas yra savaime nuolatos aktyvus, pratęs racionaliai spręsti klausimus. Aktyviam asmeniui yra būdingas intelektas, racionalus mąstymas. Asmenybę valdo ne tik žmogaus rūšiai bendrų potraukių negausų paveldą veikiantys stimulai. Asmenybės tapsmo procesą valdo dar ir dispozicija suprasti savo galimybes. Tai yra, visuose savo raidos etapuose tapti būdinga žmogiška būtybe. Vienas pačių būtiniausių sugebėjimų – tai individuacija, individualaus gyvenimo būdo formavimas. Tiems, kas to stiliaus laikosi, būdinga save įsisąmoninti, kritiškai vertinti ir ugdyti. Daugelis filosofų racionaliąją asmenybės prigimtį laikė pačia ryškiausia asmenybės savybe

K.Horney palaiko visiškai priešingą požiūrį, pasak jos žmogus yra iracionali būtybė, valdoma nerimo. Kai kurie žmonės sunkiau susitaiko su tuo, kad juos kontroliuoja iracionalūs veiksniai, tai ypač sunku pakelti tiems, kurie yra įpratę prie griežtos iracionalios savikontrolės, mąstyti racionaliai. Labai besirūpinanti savo vaikais motina užuot prisipažinusi, kad jos elgseną valdo iracionalūs elementai, jaučiasi besielgianti racionaliai ir pateisinamai. Nerimas kaip iracionali jėga sukelia įtampą, nuovargį, išsekimą ir apsunkina darbo efektyvumą. Pavyzdžiui, raitelis, kuris nerimaudamas lipa ant žirgo, nepajėgs jo suvaldyti. Štai akivaizdus skirtumas tarp racionalaus ir iracionalaus elgesio: pastūmėti tiesioginio noro pasitenkinti, elgsimės spontaniškai ir atsirinkdami, tačiau jei mus stumia nerimas, mūsų jausmai ir veiksmai bus kompulsyvūs ir akli. Individo iracionalumas pasireiškia dėl nerimo susikurtais vidiniais draudimais – jis sąmoningai arba nesąmoningai nesugeba daryti, jausti, galvoti apie dalykus, sukeliančius nerimą.

3. Holizmas – elementarizmas

Kriterijaus išreikštumas:

Mažai

Truputį G. W. Allport

Vidutiniškai

Daug K. Horney

Holizmas reiškia visybiškumą. Pasak holizmo šalininkų žmogų galima pažinti ir paaiškinti tik analizuojant asmenybę kaip nedalomą ir vieningą visumą. Elementalizmas t.y. – analitiškumas atskleidžia priešingą požiūrį. Šio požiūrio atstovai mano, kad žmogaus elgesį galima paaiškinti analizuojant kiekvieną elgesio aspektą atskirai.

Holizmo šalininkai yra abu teoretikai – ir K. Horney, ir G. W. Allport. G.W.Allport laikosi nuosaikesnio požiūrio. K.Horney – priešingai. Ji yra absoliuti holizmo šalininkė.

G.W.Allport teigia, kad individualios dispozicijos – tai individualūs asmenybės bruožai, tai yra tokios individo savybės, kurių negalima palyginti su kitais žmonėmis, tai unikalūs kiekvieno žmogaus bruožai. Dispozicijos asmenybėje yra susijusios ir sudaro visumą, suteikiančią asmenybei unikalumą. G.W.Allport mano, kad visas asmenybės dalis į visumą organizuojanti jėga yra propriumas. Tai pozityvi, kūrybinga, besivystanti žmogaus prigimties savybė, tai reikšmingiausios ir centrinės asmenybės charakteristikos ir elgesio savybės. Trumpiau tariant tai – savastis. Taigi norint suprasti asmenybės elgesį reikia tyrinėti jį kaip visumą, nes visos jo savybės yra susietos.

Kaip psichoanalitikė, K.Horney palaiko tą pačią asmenybės struktūrą kaip teigia Z.Freud. Pasak jo, asmenybės struktūrą sudaro id, ego ir superego. Ji netyrinėja atskirų žmogaus elgesio apraiškų ir akcentuoja asmenybę kaip visumą. K.Horney neapsiriboja aiškinti asmenybės elgesį vien pasąmonės veikimu, bet akcentuoja ir socialinių veiksnių bei šiuolaikinės kultūros reikšmę asmenybės funkcionavimui.

4. Konstitucionalizmas – Invaironmentalizmas

Kriterijaus išreikštumas:

Mažai

Truputį

Vidutiniškai G. W. Allport

Daug K. Horney

Konstitucionalizmas t.y. paveldimumas ir invaironmentalizmas t.y. aplinka – tai du skirtingi požiūriai, kurie kelia daug diskusijų. Teoretikai laikosi skirtingų požiūrių, K.Horney mano, kad asmenybė yra aplinkos rezultatas, o G.W.Allport laikosi nuosaiklaus požiūrio ir mano, kad žmogus yra ir genetinių faktorių ir auklėjimo rezultatas.

G.W.Allport perėmė J.Locke mintį, kad žmogus gimsta tabula rasa, taigi ankstyvasis įspaudas yra labai reikšmingas, pirminės idėjos nesiliauja buvusios tolesnio psichinio gyvenimo elementais. Kartais aplinkos sąlygos labiau veikia elgesį nei asmenybės bruožai. Pavyzdžiui, jei vėluojate į traukinį, tai nepulsite tvarkyti kambario. Kita vertus G.W.Allport sutinka, kad asmenybę ir jos vystymąsi veikia ir genetiniai veiksniai. Nuo genų priklauso asmenybės unikalumas, atsiskleidžiantis anksčiau negu išryškėja kultūros ir aplinkos skirtumai. Dėl paveldimumo mes skiriamės temperamentais, kurie turi didelę įtaką kaip žmogus reaguos į jį supančią aplinką.

K.Horney teigia, kad asmenybės vystymąsi veikia sociokultūrinė aplinka. Ypač daug ji rašė apie socialinius santykius tarp vaiko ir tėvų. Jeigu šeimoje vaikas jaučia pavydą broliui, seseriai ar vienam iš tėvų, tai šie jausmai turės įtakos tolesniam jo gyvenimui. Pavydas – tai žmogiškos reakcijos, bet jas dirbtinai skatina atmosfera,
vaikas auga. Pavydą kursto tokie veiksniai kaip žmogiškos šilumos stygius ir konkurencija. Tokia situacija atsiranda šeimoje, kai tėvai būna nusivylę savo gyvenimu. Jeigu vaikas dėl kokių nors priežasčių jaučia priešiškumą kuriam nors šeimos nariui, tačiau vietoj to, kad maištautų, tą priešiškumą išstumia į pasąmonę, jam kyla pavojai tokie kaip jausti kaltę ir nesijausti vertam meilės. Vėlesniame gyvenime išstumtas priešiškumas gali sukelti nerimą. Priešiškumą išstumti į pasąmonę taip pat verčia bejėgiškumas, baimė, meilė, kaltės jausmas. Vaiko gyvenime turi įtakos priklausomybė nuo tėvų. Tai lemia tėvų, auklėjančių savo atžalą, siekiai – ar jie nori išauklėti vaiką stiprų, drąsų, nepriklausomą, apsukrų įvairiomis aplinkybėmis, ar labiausiai stengiamasi jį pridengti, padaryti klusnų, neleisti pažinti tikro gyvenimo, kitaip tariant įsprausti jį į vaikiškumą iki sulauks dvidešimties ar ilgiau. Galiausiai kuo labiau vaikas stengiasi maskuoti neapykantą savo šeimai, pavyzdžiui, taikydamasis prie tėvų pažiūrų, juo stipriau jis projektuoja savo nerimą į išorinį pasaulį ir šitaip įsitikina, kad „pasaulis“ apskritai yra pavojingas ir grėslus, o žmogus jaučiasi vienišas, bejėgiškas priešiškame pasaulyje.

5. Kintamumas – pastovumas

Kriterijaus išreikštumas:

Mažai

Truputį

Vidutiniškai G. W. Allport

Daug K. Horney

Kintamumas ir pastovumas atskleidžia, kiek žmogus gali pasikeisti per savo gyvenimą. Vieni teoretikai, palaikantys asmenybes kitimo požiūrį, pateikia asmenybės vystymosi mechanizmus. Kiti palaiko asmenybės pastovumo požiūrį. Šio požiūrio šalininkė yra K. Horney. Ji kalba apie nekintančias asmenybės struktūras, kurios išlieka asmenybės branduoliu visą gyvenimą. G.W.Allport šiuo klausimu nesilaiko vieno ar kito požiūrio. Jo nuomone, asmenybė yra kintanti ir kartu pastovi per visą gyvenimą.

G.W.Allport teigia, kad asmenybė yra dinamiška, ji auga ir keičiasi – ji tarsi besivystanti sistema. Dinamiką jai suteikia motyvai. Žmogus per savo gyvenimą kelia daug tikslų, plėtoja interesus ir taip jis keičiasi, tobulėja, tampa brandesnis. Individo kaita įmanoma tiek, kiek plėtojasi jo savivaizdžio ir vertybių sistemos. Mūsų intelektinės brandos metas – tai gebėjimas justi menkesnį pasitenkinimą savo atsakymais į vis sudėtingesnius klausimus. Kai šeštais vaiko gyvenimo metais susiformuoja identitetas, kuris per tolesnį gyvenimą keičiasi, „aš “vaizdas pilnėja. Pastovumas G.W.Allport teorijoje pasireiškia tuo, kad žmogaus temperamentas, įgimtos savybės išlieka nepakitę per gyvenimą.

K.Horney sutiko su Z.Freud, kad asmenybės formavimuisi yra svarbūs vaikystės išgyvenimai, tačiau neigė psichoseksualinio vystymosi dėsningumus. Ji pabrėžia, kad asmenybės vystymąsi ir charakterio formavimąsi lemia sociokultūrinė aplinka, kurią tėvai vaikui sukuria vaikystėje. Suaugusiojo žmogaus problemos – tai neteisingo vaiko auklėjimo pasekmė: gąsdinimai, nepelnytos bausmės, dėl kurių vaikas jaučia priešiškumą tėvams. Kadangi mūsų kultūroje nėra priimtina pykti ant tėvų, vaikas, jausdamas kaltę, priešiškumą išstumia į pasąmonę. Išstumtas priešiškumas pasireiškia nerimu ir persekioja žmogų įvairiose gyvenimo situacijose. K.Horney teigia, žmogus nejaustų tokio stipraus nerimo jeigu jis būtų teisingai auklėjamas vaikystėje – mylimas tėvų, nors baudžiamas, bet teisėtai. Vaikystės išgyvenimai turi labai didelę reikšmę tolesniam asmenybės formavimuisi, todėl suaugęs žmogus turi iš vaikystės atsineštą jo psichinių savybių modelį, kuris mažai keičiasi per visą jo gyvenimą – taip pasireiškia asmenybės struktūros pastovumas.

6. Subjektyvumas – objektyvumas

Kriterijaus išreikštumas:

Mažai G. W. Allport; K. Horney

Truputį

Vidutiniškai

Daug

Šią skalę apibūdina klausimai – ar žmogus gyvena savo subjektyviame pasaulyje, kuris labiausiai ir veikia jo elgesį; ar žmogaus elgesį labiau veikia objektyvūs, išoriniai veiksniai.

Šiuo klausimu, abu teoretikai laikosi tos pačios nuomonės – ir K. Horney, ir G. W. Allport mano, kad žmogus gyvena daugiau savo subjektyviame pasaulyje, yra jo veikiamas labiau nei kaip išorinių, išmatuojamų faktorių.

G.W.Allport sutinka, kad žmogus gyvena savo subjektyviame pasaulyje ir turi savo gyvenimo filosofiją. Brandi asmenybė sugeba pažinti save ir matyti bendrą savo vaizdą, nes iš savo gyvenimo patirties gali išskirti tai, kas reikšmingiausia. Žmogaus patirtis atsiranda dėl draudimo, baimės, privalomybės kažką daryti.

Pasak K.Horney, žmogus yra auklėjamas aplinkoje, kuri suformuoja jo patirtį, požiūrį į pasaulį, jausmus ir jis tuo vadovaudamasis reaguoja į jį supantį pasaulį. Pavyzdžiui, du vaikai augo skirtingose šeimose. Vienas buvo mylimas, skatinamas tėvų veikti, buvo teisingai baudžiamas, todėl nejautė didelio priešiškumo šeimos nariams, o kitas priešingai – patyrė daug draudimų, gąsdinimų ir nepelnytų bausmių. Pirmasis vaikas užaugęs pasitikėjo aplinkiniais, buvo savarankiškas, komunikabilus, o antrasis žiūrėjo į pasaulį kaip į priešišką jam, jautė nuolatinį nerimą. Skirtinga sociokultūrinė aplinka suformavo tų vaikų skirtingą vidinį pasaulį ir tai lėmė jų elgesį, vadovaujantis
subjektyvia patirtimi.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 2459 žodžiai iš 4720 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.