Kaip būtį suprato viduramžiais patristika scholastika
5 (100%) 1 vote

Kaip būtį suprato viduramžiais patristika scholastika

VIDURAMŽIŲ EPOCHA (V – XV a.)

 II-V a. viduramžių ištakos – gnosticizmas:

1) gnosticizmo formavimasis (I – II a.)

2) svarbiausių gnostinių sistemų kūrimasis (II a.vid.)

3) vėlyvasis gnosticizmas (II a. pab. – III a.)

 II – VIII a. patristika:

1) apologetinis (II a. vid. – III a.)

2) sisteminimo laikotarpis (IV a. – V a. vid.)

3) pabaigos laikotarpis (V a. vid. – VIII a. vid.)

 VIII – X a. scholastikos ištakos

 XI – XIV a. scholastika:

1) ankstyvoji scholastika (XI – XII a.)

2) scholastikos klestėjimo laikotarpis (XII – XIII a.)

3) vėlyvoji scholastika (XIII – XIV a.)

 XIV – XVII a. antroji scholastika

VIDURAMŽIŲ APŽVALGA

Viduramžių terminas vartojamas apibūdinti žmonijos istorijos periodui tarp antikos ir renesanso. Viduramžiai, lyginant su antika, buvo suvokiami kaip “tūkstančio metų naktis”.

Viduramžiais jūs gyventumėte visai kitokiam pasaulyje negu dabartinis – jūs tikėtumėte, kad Saulė sukasi aplink Žemę, o Žemė yra pats visatos centras. Tikėtumėte, kad pasaulis buvo sukurtas per šešias dienas, kaip parašyta Pradžios knygoje. Dangaus šviesuliai juda ratu pagal matematikos dėsnius, o išminties šaltinis – klasikiniai Graikijos ir Romos autorių veikalai. Viduramžiais didžioji Europos dalis kalbėjo lotiniškai. Galingiausia institucija Romos katalikų bažnyčia ir krikščioniškasis tikėjimas dominavo visose gyvenimo srityse. Jūs, kaip filosofas, negalėtumėt pasirinkti bet kokį prieštaraujančią bažnyčiai analižės objektą, ieškoti naujų tiesų, nes bažnyčia galėjo jus apkaltinti eretiku ir sudeginti jūsų knygas ar jus pačius. Tačiau jūs turėtumėt santykinę teisę nuspręsti kaip pagrįsti jau esamas tiesas. Individualybė buvo naikinoma, nes “prieš Dievą vii yra lygūs” – įtakingas valdžios prietaisas. Vis dėlto, viduramžių filosofija mokė nuosekliai ir logiškai mąstyti, tiksliai formuluoti mintis, sukūrė tokių loginio mąstymo formų, įrodymo būdų, samprotavimo stereotipų, be kurių neįmanoma įsivaizduoti vėlesnės filosofinės minties raidos, taip pat ir šiuolaikinės filosofijos.

Romos laikais buvo pasiekta “aukšta kultūra”, bet pirmaisiais amžiais ji tikrai išgyveno nuosmukį. Viduramžiais vėl įsigalėjo natūrinis ūkis ir prekių mainai. Ekonominę sanklodą nulėmė feodalizmas. Kultūra buvo perimta iš antikos ir “sukrikščioninta”, todėl tarp jų yra daug bendrumų. Vienas ryškiausių skirtumų yra Dievo vieta ir reikšmė.

Viduramžių filosofija buvo teologijos tarnaitė, tačiau jos pagrindinė funkcija – mokyti, todėl ir vadinama scholastine – mokykline. Tais laikais atvėrė duris pirmieji universitetai, kurie tapo svarbiausiais mokslo židiniais. Taigi viduramžių filosofija surado savo tikruosius namus ir ėmė palengva tolti nuo Bažnyčios.

Patristika

Pirmykštė krikščionybė, tiesioginių Kristaus mokinių mokslas, nebuvo filosofijos sistema. Svarbiausias bažnyčios uždavinys per visą viduramžių tūkstantmetį buvo įtvirtinti ir palaikyti tikėjimą, kuris buvo paskelbtas aukščiau už žinojimą (arba filosofiją). Kadangi beveik visi protinio darbo žmonės buvo dvasininkai, t.y. bažnyčios tėvai, todėl pirmoji (ankstyvoji) krikščionybės filosofija vadinama patristika (lot. pater – tėvas). Patristikos filosofijos raida dar skirstoma į 3 laikotarpius:

a. Apologetinis (teologijos šaka, ginanti krikščionybės dogmą)

b. Sisteminimo

c. Pabaigos

Apologetai (Klemensas Aleksandrietis, Tertulianas, Origenas) tobulino krikščionių doktrinas, atsižvelgdami į ginčus ir poreikius, todėl neišvengė fragmentiškumo. Jie įrodinėjo krikščionybės savarankiškumą, intelektualinę ir etinę vertę, pabrėžiant tikėjimo pranašumą prieš pagoniškąją graikų filosofiją. Tuo tarpu sistemintojai stengėsi aprėpti krikščioniškojo požiūrio į pasaulį visumą.

Pagal atsiradimo vietą patristikos filosofija skirstoma į Rytų ir Vakarų filosofiją (į Graikų Tėvų ir Lotynų Tėvų).

Patristikos laikotarpio krikščioniškųjų sistemų raida, kuri vyko kuo didesnio savarankiškumo svetimųjų atžvilgiu bei kuo nuoseklesnio atitikimo tikėjimui kryptimis, praėjo keturias pagrindines fazes:

1. Gnostikų sistema (II a.) – krikščioniškos, rytietiškos ir graikiškos filosofijos mišinys;

2. Aleksandrijos Tėvų sistema (III a., Origenas) – jaučiasi krikščioniškųjų mąstytojų savarankiškumas, tačiau jie dar orientavosi į graikų sistemas;

3. Kapadokijos Tėvų sistema (IV a., Grigalius Nisietis) – rėmėsi ankstesne Origeno sistema ir Bažnyčios tradicija;

4. Augustino sistema (IV – V a.) – kitaip nei trys pirmosios, buvo savarankiškiausias ir labiausiai tikėjimą atitikęs vakarų kūrinys. Augustinas taip tiksliai ir, kaip niekas kitas prieš jį, arčiau prisiartino prie krikščionybės pagrindų, įžengdamas į viduramžių epochą. Augustino mintis vyravo per visus viduramžius. Iš jo filosofinio mokymo sėmėsi argumentų ir reformacija, ir kontrreformacija. Be to, Augustinas tarsi užčiuopė Dekarto cogito ergo sum (“mąstau, vadinasi, esu”) ir Froido pasąmonės idėją. Tokie mąstytojai, kaip Anzelmas, Akvinietis, Liuteris ir Paskalis, yra gerokai skolingi Augustinui.

Aurelijus Augustinas (354 – 430)

Aurelijus Augustinas yra naujos, t.y. krikščioniškos, filosofijos
žymiausias pirmtakas, Hipono vyskupas. Jis gimė Tagastėje (Šiaurės Afrika). Jo tėvas buvo pagonis, motina – krikščionė. Augustinas mokėsi Tagastėje, Kartaginoje, Romoje ir Milane. Gilinosi į Cicerono, Platono bei neoplatonikų filosofiją. Jis suartėjo su manichėjų religinių sąjūdžiu. Pagrindinė mintis buvo ta, kad pasaulis padalintas į dvi dalis: gėrį ir blogį, šviesą ir tamsą, dvasią ir materiją. Savo dvasia žmogus gali pakilti virš medžiaginio pasaulio ir padėti pamatus sielos išganymui. Tačiau Augustinui ramybės nedavė ryški sritis tarp gėrio ir blogio. Jam taip pat turėjo įtakos stoikų filosofija, kuri teigia, jog tarp gėrio ir blogio nėra ryškios ribos. Didžiausią poveikį Augustinui padarė kita svarbi vėlyvosios antikos kryptis – neoplatonizmas. Jį patraulė mintis, jog visa būtis esą dieviškosios prigimties. Jis nematė didelio prieštaravimo tarp krikščionybės (Šv. Rašto) ir Platono filosofijos. Todėl galime teigti, kad Augustinas “sukrikščionino” Platoną. Tačiau jis pabrėžė, kad religiniai klausimai turi ribą, kurios negali peržengti protas. Krikščionybė taip pat yra dieviškoji misterija, prie kurios mus priartina vien tikėjimas. Augustinas pats patyrė, jog filosofija turi ribas. Tik tapęs krikščioniu jis atgavo sielos ramybę: “Mūsų širdis nerami, kol ji nenurimsta Tavyje”. Vėliau Romoje ir Milane dėstė retoriką. Paveiktas Milano vyskupo Ambraziejaus pamokslų, 387 m. apsikrikštijo ir, grįžęs į Afriką, ėmė skelbti krikščionybės idėjas, kovojo prieš įvairias erezijas. Nuo 395 m. iki mirties buvo Hipono (Afrika) vyskupas. Augustinas filosofiją tapatino su išmintimi, padedančia žmogui siekti asmeninės laimės. Laimę esą žmogus pasiekia tik pažindamas Dievą ir savo sielą. Po mirties buvo pripažintas šventuoju. Augustinizmas iki šiol plačiai nauduojamas tiek protestantų, tiek katalikų teologų. Mintys gyvos, išraiškingos, įspūdingos.

Reikšmingiausius darbus Augustinas parašė vyskupaudamas. Tai 22 knygų traktatas “Apie Dievo valstybę”, autobiografinio pobūdžio 13 knygų darbas “Išpažinimai”, traktatas “Apie Trejybę” ir kt.

Dievo (Vandenyno) ir sielos (lašelio Jame) pažinimas.

Augustinui pagrindinė mąstymo kategorija yra Dievas, tik vienas esą tikroji, aukščiausioji, imanentiška (savaiminė) ir amžina būtis. Jis – nematerialus Absoliutas, t.y. toks, kokį vaizduoja Šv. Rašto knygos, nes antikinis Dievas niekada absoliutus nebuvo. Todėl tikrąją laimę žmogus gali pasiekti tik pažinęs Dievą per savo sielą. Tai pasiekti galima ne išorine patirtimi, o tik vidiniu, mistiniu išgyvenimu. Kad pažintume Dievą, kad pajaustume Jį šalia savęs, visų pirma turime Jį pamilti. Dar daugiau: mums patiems reikia virsti meile, kadangi Dievas yra meilė. Pažinti Dievą – tai gimti meilei. Juk meilė pirmiausiai yra dovana. Mylėti – tapti dovana. Dovana – tai visiškas savęs atsižadėjimas. Įteikta dovana mums jau nepriklauso, ji yra to, kam ją įteikėme. Dievas yra absoliuti meilė ir todėl Jis visiškai mums atsiduoda. Dievas – nelyginant saulės spindulys. Spindulys juk niekuomet nesistengia kaip nors pažvelgti į save iš šalies ir pasigrožėti savimi. Jis paprasčiausiai šviečia ir teikia mums šviesą. Dievas dovanuoja mums save, kadangi Jis mus myli. Jis rodosi mums visokiomis aplinkybėmis, visais gyvenimo atvejais. Už visą tai mes visi turime padėkoti Jam, ir mūsų dėkojimai turi atitikti Jo atsidavimą mums. Mes turime padovanuoti savo gyvenimą. Bet neatiduoti materialine prasme, kas laikoma šiurpiausiu nusidėjimu, o pamilti Jį visu savo gyvenimu, mylėti visus Jo kūrinius. Dievas nuolat tikisi to nuo kiekvieno savo kūrinio. Aurelijus Augustinas dažnai Dievą jaučia kaip tą, kursai egzistuoja virš visko. Taip ir mes turėtume atsispindėti Jo makropasaulyje kaip mikropasaulis. Dievas mus sukūrė savo mikrokosmo pavidalu. Turim pakelti savo sąmonę virš materijos, tartum užlipę į kalną ir žiūrėdami iš viršaus į savo gyvenimą sielos akimis.

Idėjų pažinimas.

Ką be vidinių išgyvenimų geriausiai pažįsta protas? Geriau nei daiktus, pasak Augustino, jis pažįsta amžinąsias tiesas. Protas yra ne tiesų kūrėjas, o jų priėmėjas; ribotas žmogaus protas negali sukurti amžinųjų tiesų. Skirtingai nuo graikų filosofų Augustinui tiesa pažįstama ne tiriant objektyvųjį pasaulį, o gilinantis į asmeninius subjektyvius išgyvenimus. Jis neneigia gamtos pažinimo svarbos, bet mano, kad toks pažinimas neduoda visiškai tikrų žinių, nesuteikia žmogui laimės, ir svarbiausia atitraukia jį nuo Dievo. Taigi jis išreiškia mintį, kad visokios žinios yra abejotinos, išskyrus žinojimą to, kad “aš esu” ir “aš mąstau“ (tai ypač ryšku traktate “Pataisymai“). Jis rašė, jog tai “labai įdomūs ir labai tušti ieškojimai“. “Trokštu pažinti tik Dievą ir sielą. Ir daugiau nieko? Daugiau nieko.“ Augustinas teigė, kad galima suabejoti ar egzistuoja išoriniai daiktai, tačiau abejoti tuo, kad pats gyveni nedera. Sava mintis yra pats tikriausias faktas – štai garsiausias jo principas. Jei žmogus abejoja – tai jau reiškia, kad žmogaus protas nėra tobulas. Tad reikia ieškoti tobulumo ne išorėje, o viduje. Tik siela, būdama kiekviename iš mūsų absoliutaus tobulumo žodžiu, gali atskleisti protui tiesos šaltinį.
Augustinas priėjo prie minties apie idealųjį pasaulį, susėjantis su Dievu. Jis teigė, kad amžinas yra tik Dievas, todėl ir amžinosios tiesos priklauso tik Jam ir yra dieviškosios tiesos.

Teocentrinė metafizika (dvasinio antgamtinio pasaulio centralizavimas)

Šiuo metu Jūs matote 35% šio straipsnio.
Matomi 1687 žodžiai iš 4885 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.