Kalėdos
5 (100%) 1 vote

Kalėdos

KALĖDOS, PAPROČIAI, TRADICIJOS…

Kalėdos – viena didžiausių ir laukiamiausių švenčių. Su jomis susiję daug gražių tradicijų: nuo šv.Andriejaus dienos, per visą ilgą advento laikotarpį, džiaugsmingas Kalėdų ir Naujųjų metų sutikimo šventes, iki pat Trijų karalių, apstu senovinių papročių, apeigų, tautosakos. Daugelis senovinių papročių įgaudami naujas formas tampa šiandienos gyvosios tradicijos dalimi.

Adventas

Adventas paskutinis krikščionių liturginių metų laikotarpis, kurio apytikrė pradžia šv.Andriejaus diena (lapkričio 30 d.). Jis prasideda nuo šiai dienai artimiausio sekmadienio. Trukmė apie 4 savaitės. Adventas visada baigiasi gruodžio 25 dieną, per Kalėdas.

Adventu (atėjimu) daug kas prasideda. Beje, lotyniškasis adventus turi lietuviškąją „atėjimo, pradžios“ prasmę. Taigi su adventu prasideda pasninkas, t.y. laikas, kai atsisakoma nuo mėsiškų ir pieniškų valgių, siekiama dvasinio tikinčiųjų susilaikymo nuo pasilinksminimų ir kitų pramogų.

Iš krikščionybės istorijos žinoma, kad adventas ne visada buvo toks, koks yra dabar. Iki IV a. vidurio jis buvo ilgesnis truko 7 savaites, t.y. tiek pat, kiek dabartinė gavėnia (laikas nuo Užgavėnių iki Velykų). Iki tol advento pradžia laikyta sausio 6 d., dabartinė Trijų karalių šventė. 354 m. bažnyčia galutinai nustatė Kalėdas, kaip Kristaus gimimo dieną, švęsti gruodžio 25 d. Kartu sutrumpėjo ir advento laikotarpis.

Rašytiniai šaltiniai, tautosaka leidžia spėti, kad ir mūsų protėviams (iki krikščionybės) buvo būdingas ritualinis susilaikymas, kai kuo primenantis krikščionišką adventą. Toks laikotarpis galėjo prasidėti spalio pabaigoje ar lapkričio pradžioje tuoj po Ilgių. Šiuo laiku pagausėja įvairių draudimų, apribojančių ne tik ūkinę žmogaus veiklą, bet ir dvasinį gyvenimą. To meto tautosakoje ir etnografiniuose aprašymuose dažniau minimi numirėliai, vaiduokliai, velniai ir kitos chtoniškosios būtybės, padaugėja tikėjimų ir burtų. Atsisakoma linksmų pramogų, o tautosakoje minimi personažai gyvūnai – kiškis, lapė, voverė – lietuvių mitologijoje labiau sietini su požemio ir mirties pasauliu. Su tuo siejasi ir daugybė adventinių tikėjimų ir draudimų. Sakyta, kad per adventą negalima kirsti miško. Šio draudimo nepaklausiusieji pasakojo matę tarp medžių aukštą žilą moterį miškų dvasią. Užsimojus kirviu medin, pasigirsdavę kraupūs garsai, raudojimas. Iš advento laike kirstų medžių suręsta pirkia žmonės nesidžiaugę. Tokioj pirkioj dažnai naktimis baladojasi, vyksta netikėčiausi nutikimai. J.Ruzgytė rašė, kad per adventą kirstos malkos labai smarkiai dega ir kartais per kaminą išėjusi liepsna padega sodybą. Jeigu karstas padaromas iš per adventą kirsto medžio lentų, tai rytą tokio karsto lentas galima rasti išmėtytas po kapines. Šiuo laikotarpiu medžių negalima kirsti ir dėl to, kad ateinančią vasarą miškas pradeda prastai augti, medžiai pasidaro gumbuoti.1

Tamsusis prieškalėdinis laikotarpis tai ir žmonių fizinio bei dvasinio apsivalymo, stebuklingos ramybės ir taikos metas, kai nevalia nieko skriausti. Tai sietina su senųjų lietuvių tikėjimu, jog po mirties žmogaus vėlė gyvena gyvuliukuose ir žvėreliuose; tai tam tikra inkarnacija, o su tuo galėjo būti susiję draudimai advente nekirpti avių, nes jų vilna menkai augs, bus šiurkšti. Dar sakyta, kad adventinis avių kirpimas nulems dobilų derlių jie augs žemi ir reti. Jei mergina nukirps avis, ji ištekės už tinginio arba sulauks tinginių vaikų. Per adventą nepylė pagalvių, vengė medžioti. Jei pilsi pagalves, tai varnos jaunus žąsyčius ar kitus naminius paukščius užpuls ir užkapos. Nuo medžioklės susilaikoma dėl savo gyvulių gerovės.

Per adventą negalima ilgai dirbti vakarais, ypač sulaukus 12-os valandos, nes piktosios dvasios žmones persekioja jos pasibeldžia į langus ir, kas pasižiūri, tas neišvengia mirties.

Manymas, kad šiuo metu aktyvios ne visada gerai nusiteikusios mirusiųjų vėlės, nulėmė tikėjimą, kad per adventą negalima leistis į ilgas keliones, vakarais dirbti triukšmingus darbus.

Ribojant darbus, atsirasdavo daugiau laiko stebėti gamtos reiškinius, iš kurių bandyta nuspėti būsimą derlių. Jei gilu sniego, tikimasi gero vasarojaus. Saulėtos dienos pranašavo gerą daržovių derlių. Jei per adventą šalta, tai bus karšta vasara ir didelės perkūnijos. Dažni atodrėkiai turėję nulemti rugių grūdingumą. Žvaigždėtos naktys pranašavo žuvingus metus. Dideli sniego kąsniai vėjuotomis naktimis moterims žadėjo gerą sėmenų derlių.

XVI–XVII a.pradžios Mažosios Lietuvos šaltiniai liudija, kad nuo Visų šventųjų iki Kalėdų yra buvęs piršlybų ir vestuvių metas, nes žmonės turėję daugiau laisvo laiko, maisto vaišėms. Matyt, ilgainiui adventas pakeitė nusistovėjusią tvarką – piršlybos persikėlė į pokalėdinį mėsiedo laikotarpį. Iš ankstesnių laikų yra išlikę įdomių vedybinių būrimų ir spėjimų. Pvz.: „Devynis advento vakarus reikia sukalbėti po tris Sveika Marija ir dešimtą naktį susapnuosi savo išrinktąjį“ (Levūnai, Varėnos r.). Bet labiausiai su merginų vedybų laimės spėjimais, panašiais į Kūčių-Kalėdų ir Naujųjų metų išvakarių būrimus, siejasi advento
pradžia (šv. Andriejaus diena). Kai kurie jų yra bendri su kitų Europos tautų tikėjimais ir burtais. S.Skrodenis, svarstydamas, kodėl sutampa naujametiniai ir bažnytinės šv. Andriejaus dienos papročiai, pritaria lenkų tyrinėtojui H.Lopacinskiui, kuris manė, kad sąsają lėmė katalikų Bažnyčia, adventą padariusi naujųjų bažnytinių metų pradžia ribiniu laiku. Tai tinkamiausias magijai laikas.

Visoje Lietuvoje paplitę vedybiniai burtai, atliekami su kanapėmis ir aguonomis. Kanapės – vyriškas augalas. Vyrai jas rovė, iš jų vijo virves, botagus … Bet kanapių, kaip ir aguonų, paplitimą ateities nuspėjimo magijoje, ko gero, daugiau lėmė jų narkotizuojantis poveikis. Šio poveikio nepaaiškinamumas vėlgi galėjo būti siejamas su anapusiniu pasauliu. Paplitęs būrimas laužti vyšnių šakelę ir įmerkus stebėti, kada ši pražys. Vyšnios pražydėjimas Kūčių dieną lėmė merginos ištekėjimą dar tais pačiais metais. Rečiau spėjimams naudotos rūtos.

Daug reikšmės skirta šv. Andriejaus nakties sapnams. Kad sapnai pildytųsi, būtinos specialios sąlygos ir priemonės. Pvz.: visą vakarą su niekuo nesikalbėti, sukalbėti rožančių, po galva pasidėti vyriškas kelnes, po lova pasikišti dubenį vandens ir rankšluostį ir t.t.

Ypatinga advento puošmena – rarotai. Tai pirmos ankstyvosios šv. Mišios sekmadieniais. Jei einant rarotų prieš patekant saulei nuraudonuodavo dangus, tikėtasi neramių metų. Lijundra, gausus šerkšnas reiškė taikingus, ramius laikus. Einant į rarotus ar grįžtant iš jų sutiktas vilkas ar bent jau jo pėdsakai – jaunimui ženklas, kad kaime bus atšoktos vestuvės.

Tie, kurie dėl įvairių priežasčių negalėjo nueiti į bažnyčią, likę namuose, ankstyvą šventadienio rytą rinkdavosi į vieną trobą ar klėtį giedoti šventų giesmių. Patys seniausieji suklaupdavo prie savo šventųjų paveikslų karščiau nei bet kada pasimelsti.

Klaipėdos krašto lietuvininkai (evangelikai) dar prieš karą savo gryčias puošdavo adventų vainikais. Jaunimas parnešdavo kuo gražesnių eglišakių ir nupindavo nemažą vainiką, kurį padėdavo ant baltai apdengto stalo. Vainiko viduryje įstatydavo keturias, dažniausiai raudonos spalvos žvakes, kurios vainiko apskritimą dalijo į keturias lygias dalis. Kiekvieną advento savaitę uždegdavo po vieną žvakę. Ketvirtąją žvakę uždegdavo paskutinę savaitę, o nuo jos – Kalėdų eglutės žvakutes.

J.Kudirka rašo, kad savitą atspalvį advento pabaigai suteikdavo kalėdiniai turgūs, vadinami saldaturgiais (Kėdainių, Panevėžio, Rokiškio, Ukmergės, Zarasų r.), ar – saldžiais kermošiais, moterų turgais. Tai paskutiniai metų turgūs. Moterys šiems turgums ruošdavosi iš anksto. Juose parduodavo ir pirkdavo aguonas, kanapes, kviečius, linų sėmenis, pupas, žirnius,cukrų, medų, spanguoles, žalius ir džiovintus obuolius ir t.t. Nuo antrojo mūsų šimtmečio ketvirčio – ir eglutes, iš šiaudų bei spalvoto popieriaus padarytus eglučių papuošalus.

Pavakariais visi lenktyniaudami skuba į namus, manydami, kad su darbais geriau seksis, jei parvyks anksčiau už savo kaimynus.1

Papročiai, tikėjimai, spėjimai rodo, kad liaudies kalendoriuje adventas – mistiškas laikas. Galima manyti, kad senovėje tai buvęs rimties, saulės gesimo laikas ir ūkinių metų pabaiga. Šiuo laikotarpiu ypač svarbūs tampa du poliai: vėlių suaktyvėjimas, mirusiųjų pagerbimas ir jaunimo, ypač merginų, noras nuspėti savo gyvenimišką ateitį.

Kūčios (Gruodžio 24 d.)

Kūčios – viena seniausių lietuvių švenčių, minima pagal Saulės kalendorių. Tai saulės virsmo taškas – saulėgrįža. Kūčios žymi ūkinių metų pabaigą ir žmonijos gelbėtojo – Jėzaus Kristaus gimimą, kurį krikščionys gruodžio 25-ąją pradėjo švęsti IV amžiuje. Kūčios – tai astronominės žiemos pradžia ir saulės sugrįžimo metas. Iš gruodžio 21-osios į 22-ąją Saulės centras pereina per ekliptikos tašką, esantį toliausiai nuo Dangaus pusiaujo, o po trijų dienų bent per milimetrą pailgėja šviesusis paros metas.

Kūčios – Kalėdų išvakarių apeiginė vakarienė. Nuo jos – ir dienos pavadinimas. Kalbininkas K.Būga teigia, kad lietuvių protėviai žodį kūčia dar XII a. per slavus yra pasiskolinę iš graikų. Tai liudija tą pačią reikšmę turintys žodžiai – rusų kutja, baltarusių kucia, graikų kukia. Tai patiekalas – įvairių virtų grūdų mišinys su aguonomis ir medumi. Šis patiekalas valgomas (ypač slavų kraštuose) įvairiomis progomis: per laidotuves, minint mirusiųjų metines, prieš Tris karalius, Naujuosius metus ir pan. Vienas pirmųjų žodį kūčia mininčių lietuviškų šaltinių yra pamokslų rinkinys, vadinamas „Volfenbiutelio Postile“. Jame sakoma, kad lietuviai buria su kūčiomis – žirniais, kviečiais su medum sumaišytais, kad apsigintų nuo velnių ir perkūno.

Yra dar keli Kūčių pavadinimo kilmės variantai. Pavyzdžiui, kūčia kildinama iš žodžio kūtė, reiškiančio patalpą, kurioje gimė Jėzus Kristus. Kalbininkas E.Frenkelis kūtę kildina iš prūsiško žodžio kūtis ir sieja su vokiečių žemaičių (viduriečių) kote ar kotte – „pašiūrė, tvartas“. Pasamprotaujama, kad žodis kūčia galėtų būti kilęs iš lenkų kalbos žodžio kuc – kuolas. Seniau tą dieną samdiniai baigdavo tarnauti metus, o šeimininkai
atminimui į lubų balkį įkaldavo medinį kuolą. Kiek metų ištarnauta, tiek lubose atsirasdavo kuolų…

Kūčių dieną buvo laikomasi sauso pasninko. Dažnas nė aguonos grūdo į burną neįsidėdavo. Mažiausiai pasninko laikėsi žemaičiai, bet ir jie vengė mėsiškų patiekalų. Žmonės ne tik pasninkaudavo, bet ir stengėsi susitaikyti, atleisti savo šeimos nariams ir kaimynams. Beveik visoje Lietuvoje būta papročio tą dieną padaryti gerą darbą vargšams. Dažnas nunešdavo jiems maisto, pasikviesdavo vakarienės. Iki vakaro stengėsi atiduoti visas skolas.

Kalėdų išvakarėse galiojo daugybė draudimų. Tą dieną negalima dirbti nieko, kas susiję su sukimo veiksmu (tarkim, vyti virvių), nes avys kvaituliu suksis. Negalima siūti, nes gyvuliai sunkiai ves; verpti – viesulas stogą nuneš; malti, malkų skaldyti, kulti – tikėta, kad triukšmingi darbai sukels ateinančios vasaros audras, kurios pakenks pasėliams, gyvuliams, trobesiams ir žmonėms. Gyvenamojoje troboje negalėjai palikti nesuverpto kuodelio, nes į jį gali prispjaudyti laumės, įsivelti piktosios dvasios. Vengta leistis į ilgas keliones, nes bijota susitikti su besiblaškančiomis mirusiųjų dvasiomis. Tą dieną stengtasi neskolinti, kad netektų skolintis visus metus. Moterys, beje, retai išvengdavo skolų, bet šios dažniausiai buvo susijusios su Kūčių vakarienės ruoša. Kaimynas kaimyno irgi nelankydavo. Ateidavo tik su reikalu. Jei į svetimą gryčią užeidavo moteris, buvo geras ženklas – avys atsives avyčių. Zanavykai sakydavo, kad vyrui užėjus gyvuliai ves tik vyriškos lyties palikuonis. Žmogaus apsilankymas Kūčių dieną sietas ir su geru bičių spiečiumi.

Svarbesnių darbų Kūčių dieną irgi nepradėdavo. Vyrų pareiga – parūpinti malkų, gyvuliams pašaro, aptvarkyti kiemą, iškūrenti pirtį. Tą dieną labiau nei įprasta pasirūpindavo gyvuliais, paukščiais – geriau, sočiau juos pašerdavo, palesindavo, uždarę tvartą, dar ir peržegnodavo. Moterų rūpestis – sutvarkyti pirkią, paruošti šventėms valgius.

Pasak J.Kudirkos, Kūčių dieną krosnį kurdavo du kartus: iš ryto ir po pietų. Daugėliškio apyl. krosnyje likusius po dienos kūrenimo pelenus su anglių likučiais sužerdavo į sėtuvę ir eidavo sėti lauko, kad kitais metais jis būtų derlingas. Kaltinėnų apyl. Rūtelių k. Kūčių vakare į krosnį įdėdavo išdžiūvusią beržinę pintį. Ji ilgai dega ir kartais Kalėdų rytą teberandama nesudegusi. Tai daroma, kad kiekvienuose namuose būtų Kalėdų šventos ugnies.1

Vienas iš svarbiausių šventos vakarienės patiekalų buvo miltinės tešlos gumuliukai. Jie buvo kepami ne tik iš kvietinių, bet ir iš ruginių, grikinių miltų. Vieni juos vadino kūčiukais, kiti bandukėmis, bambolikais, galkutėmis, kleckučiais, parpaliukais, prėskučiais, šližikais. Dar ir šiais laikais ant Kūčių stalo dedamos tešlinės antelės. Tai sotaus pavasario simbolis. Antelė daroma iš tiesiu mazgu sumegztos tešlos volelio, kurio kilpa – tai sparneliai, apatinis volelio galas – uodegėlė, o ilgesnis viršutinis – kaklas su galvele, padabinta suspaustu snapeliu ir spanguolių akelėmis. Sparnelius kai kas pabarsto aguonomis ar peiliu išraižo plunksnas, vietoj akių – džiovintos mėlynės ar ievos uogos.

Kūčioms dar kepdavo tešlinius gaidžiukus, viščiukus, paukščiukus, kuriuos vadino viščiukais, kiškučius. Tai kadaise valgytų ritualinių valgių, jau virtusių vaikų žaislais, atminimas.

Ir dar vienas būtinas apeiginis patiekalas – kisielius. Raudonas – dažniausiai spanguolinis. Bet svarbiausias yra baltas avižinis. Įdomūs jo virimo papročiai. Suvalkijoje moterys liepdavo vaikams bėgti apie stubą, kad kisielius geriau ir greičiau stingtų. Žinoma keletas iki šių laikų išlikusių kisieliaus stingdymo dainelių. Pavyzdžiui: „Apie stubą lėkiau, / Kisielių stingdinau, / Stink, stink, kisieliau, / Bėk, bėk, Motiejau.“ (Sintautai).

Vištyčio apyl. vaikai bėgo šokinėdami ir dainuodami: „Mūs kisielius tirštyn, tirštyn, kaimynų skystyn, skystyn“.1

Svarbus darbas – pagaminti miešimą (dzūkai dar kartais jį vadina meškos pienu). Vyrai terlėje su grūstuvu gerai sugrūda aguonas. Moterims belieka užpilti virintu vandeniu ir, pridėjus medaus arba cukraus, išmaišyti. Miešimu užpilami kūčiukai.

Žemaičiai Kūčioms iki šių dienų verda cibulynę (sriubalynė, sriūbalas, rasalynė). Silkė arba silkės galvos dedamos ant žarijų arba suvyniotos į popierių tik apkasamos karštais pelenais. Kai iškepa, sutrinama su svogūnais, raugintais burokais, praskiedžiama virintu vandeniu, įdedama pipirų, acto. Valgoma su bulvėmis.

Šiaurės Lietuvoje populiarus buvęs pasninko patiekalas žilginis. Grūstuvėje sugrūstos kanapių sėklos užpilamos vandeniu, gerai išmaišoma ir dedama ant ugnies. Užvirus įdedama svogūno, druskos ir vėl maišoma. Į kisielių panaši masė valgoma su šutintomis bulvėmis.

Retas aukštaitis Kūčių vakarą apsieina be šutintų kviečių, kuriuos maišo su medumi, be barščių su „auselėmis“ (tai grybais įdaryti virtinukai burokėlių nuovire). Būtini žuvies patiekalai. Ant stalo dažniausiai būdavo 12 arba 9, 13 patiekalų. Skaičius dvylika aiškinamas 12 Kristaus apaštalų buvimu arba tuo, kad metai turi 12 mėnesių ir kiekvienam jų skirta po atskirą patiekalą.

Baigus gaminti maistą
būtina švariai iššluoti gryčią, persirengti švariais drabužiais. Aslą šeimininkė pabarstydavo kadagiais, šeimininkas atnešdavo ant stalo padėti šieno. Dzūkai kartais į tokį šieną įkišdavo ir džiovintų mėtų, kad gardžiau kvepėtų, geras namų dvasias priviliotų. Pasitaikydavo, kad šeimininkas paruoštą stalą su šluotele iš rugių varpų pašventindavo Velykų vandeniu. Kupiškio apylinkėse merginos virš šventinio stalo pakabindavo gėlytėmis išpuoštus šiaudelių sodus su iš šiaudų ar iš kiaušinio kevalo padarytais paukšteliais. P.Dundulienė rašo, kad per Kūčias pagal archainę tradiciją virš stalo pakabindavo paukštį (kartais du, tris ir daugiau), padirbtą iš medžio, šiaudų, kiaušinio lukšto arba iš šiaudų suvarstytą saulutę, apkabinėtą paukščiais. Manoma, kad šis paprotys susijęs su vėlės inkarnacijos į paukščius vaizdiniais. Paukščius kabindavo, tikėdami, kad per šventes į namus sugrįžtančios mirusiųjų vėlės ir įsikuriančios tuose paukščiuose. Dzūkijoje virš stalo kabodavo ir iš šiaudų suvarstytos žvaigždės.“ 2

Pastalėn daug kur būdavo pametamas rugių pėdas ir pavalkai.

Taip pasitvarkius, ant stalo dedami valgiai ir tiek šaukštų, kiek namuose yra šeimos narių.

Prie Kūčių stalo paprastai renkamasi patekėjus Vakarinei žvaigždei. Pagal seną tradiciją prie bendros Kūčių vakarienės stalo būtinai susėsdavo visi šeimos nariai, tikėdami, kad tai padės sustiprinti šeimos santarvę. Ilgą laiką tikėta, kad Kūčių vakariene pavaišintas svetimas žmogus irgi neša namams laimę. Elgetos Kūčių dieną retai po namus vaikščiodavo, bet jeigu užklysdavo, kaip garbingas svečias būdavo sodinamas už Kūčių stalo. Vienišų kaimynų irgi tą vakarą nepalikdavo vienų. Daugelyje Lietuvos vietovių pačioje garbingiausioje vietoje dėdavo tuščią lėkštutę atsitiktinai užklydusiam žmogui. Vidurio Lietuvoje vyravo nuomonė, kad prie Kūčių stalo turi būti porinis žmonių skaičius, todėl kviesdavosi kaimynus.

Ilgai tikėta, kad apeiginėje Kūčių vakarienėje dalyvauja ir mirusiųjų vėlės. Todėl visoje Lietuvoje žinomas paprotys: jei šeimoje neseniai mirė žmogus, toje vietoje, kur jis sėdėdavo, padėti lėkštutę su gabalėliu kalėdaičio (plotkelės), eglės ar rūtos šakelę arba apverstą šaukštą, stiklinę su gėrimu. Vėlesnis paprotys – uždegti grabnyčią ar padėti nedidelį kryželį. Visa tai – mirusiojo šeimos nario atminimui. Mūsų protėviai per Kūčias vaišino ir tas vėles, kurios, neturėdamos artimųjų, niekieno nevaišinamos, slankiojo apie namus. Su tuo atminimu siejamas ir paprotys Kūčių vakare ant lango statyti kisielių ir jį kabinant šaukštu, drabstyti pro langą. Kaip teigia P.Dundulienė, dar XX a. ant Kūčių stalo po vakarienės dedama mėsos ir šaltienos, kad mirusieji turėtų ką valgyti. Rytprūsiuose vėlėms dėdavo ant stalo žąsį, Vidugirių kaime padėdavo po stalu duonos ir druskos. Biržų apskrityje prie krosnies padėdavo „garstyčninkų“. Kad vėlėms būtų šviesiau, uždegdavo žvakes. Varėnos apylinkėse dažniausiai per petį į kertę prie lango nuliedavo aguonpienio. Tuo tikslu Pietryčių Lietuvoje ir mūsų laikais stalas nenukraustomas.1

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 3091 žodžiai iš 9965 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.