Kaltės jausmo psichologija
5 (100%) 1 vote

Kaltės jausmo psichologija

1121314151

TURINYS

ĮVADAS …..………………………………………………………………………………………. 3 Psichologija …..………………………………………………………………………………. 4 KALTĖS JAUSMO PSICHOLOGIJA …………………………………………………………………………….. 4

Kaltė. Kaltės jausmas …………………………………………………………………………………………………… 4

Kaltės jausmo funkcijos ………………………………………………………………………………………………… 6

KALTĖS KONCEPCIJOS ……………………………………………………………………………………………….. 6

Psichoanalitinė kaltės koncepcija ……………………………………………………………………………………. 6

Egzistencinė kaltės koncepcija …………………………………………………………………………………………7

Elgesio išmokimo kaltės koncepcija ……………………………………………………………………………….. 7

BAIMĖ …………………………………………………………………………………………………………………………. 8

PRATIMAI ……………………………………………………………………………………………………………………… 8

IŠVADOS ……………………………………………………………………………………………………………………. 10

LITERATŪRA ……………………………………………………………………………………………………………….. 11

ĮVADAS

Viena iš neigiamų žmogaus emocijų – kaltė. Aš pasirinkau šią temą ir pabandysiu atskleisti esminius, t. y. svarbiausius jos klausimus:

 kas yra kaltė?

 kokios kaltės jausmo atsiradimo priežastys?

 kokį poveikį suteikia kaltės jausmas?

Trumpai apžvelgsiu visus šiuos punktus, pažymėsiu kas jiems būdinga, t. y. kaip kaltė pakeičia žmogų. Be to remdamasis Z. Freudo, R. May, O. Mowrerio, tyrimais, pateiksiu anot jų kaltės jausmo atsiradimo priežastis, pasekmes.

Kiekvienam yra tekę graužtis ir gailėtis suvokus, kad esi užgavęs, pažeminęs, nuskriaudęs žmogų, nepagelbėjęs jam sunkią valandą, arba dėl to, kad esi netesėjęs pažado, neatlikęs pareigos. Tokia graužatis ir gailestis yra vadinami kaltės jausmu. Todėl apie jį prabyla sąžinės balsas. Sąžinė prabyla ir tuomet, kai asmuo suvokia pasirinkęs neteisingą gyvenimo kelią, padaręs klaidų, už kurias vėliau tenka skaudžiai mokėti. Todėl pateiksiu keletą patarimų, kaip atsikratyti slegiančio kaltės jausmo.



PSICHOLOGIJA – be galo įdomus mokslas, tiriantis psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus.

Psichologijai, kaip mokslui yra būdinga:

 kaupti, analizuoti ir klasifikuoti faktus;

 mokslas siekia ne tik aprašyti, surinkti tam tikrus faktus, bet ir juos paaiškinti;

 reikalingi dėsniai;

 teorijos;

 moksliniai metodai;

 specialieji terminai.

Ją analizuojant atsiveria vis naujų horizontų apie žmogų ( taigi apie kiekvieną iš mūsų ). Visko sužinoti neįmanoma, nes žmogus visada bus ne tik atradimų šaltinis, bet ir giliausia paslaptis.

KALTĖS JAUSMO PSICHOLOGIJA

Kaltė. Kaltės jausmas

Kaltė – emocija, tai tam tikru momentu kylantys išgyvenimai, pažeidus asmeninę, grupės ar socialinę normą; pažeidimas gali būti faktiškas arba įsivaizduojamas.

Psichologine prasme vargu ar kokiam nors jausmui Lietuvoje buvo trukdyta vystytis tiek kiek kaltės jausmui. Kaltų nebeliko. Kalti kiti, bet ne pats. Turbūt nėra žmogaus, kuris nebūtų išgyvenęs kaltės jausmo dėl savo elgesio arba moralės normų nesilaikymo, dėl savo vertybių pažeidimo.

Kaltas yra tas žmogus, kuris kažkam nusikalto ir yra kažkam skolingas. Žmogus, išgyvendamas kaltės jausmą, suvokia save kaip kaltininką, padariusį kažką negero.

Kaltės jausmo raida priklauso nuo tėvų ir vaikų santykių pobūdžio. H. Ungeris mano, kad „mylinčių tėvų psichologiniai auklėjimo metodai“ yra daug veiksmingesni nei griežtos drausmės metodai. Identifikacija su gerais tėvais, taikančiais „meile grįstus disciplinos metodus“, lemia moralinę vaiko brandą. Taip pat spėjama, kad kaltės jausmus žadinti gali tiek įgimtos, tiek išmoktos ar sąmoningai valdomos kognityvinės ( taisyklių supratimas) priežastys, o pagal R. May nurodo tokias priežastis: nerealizuotos galimybės, neįmanomumas visiškai susitapatinti su kitu, natūralaus ir civilizuoto gyvenimo neatitikimas.

Psichologijoje asmeninė – moralinė žmogaus kaltė suprantama kaip jo subjektyviai išgyvenamas jausmas, kaip jausmas, patiriamas pažeidus tam tikras normas, vertybes.Kaltės jausmas kyla, kai:

1) pažeidžiamos moralinės, etinės, ar religinės normos, sudarančios žmogaus įsitikinimų esmę.

2) vengiama prisiimti asmeninę atsakomybę už tam tikrus veiksmus, jų padarinius, už kitą žmogų arba žmonių grupę.

Pvz., turbūt niekam nekils abejonių dėl to, jog tas,
kuris apvagia svetimą butą, išprievartauja, nužudo yra kaltas ir teisės, ir moralės požiūriais. Bet galima teigti jog nebūtinai kiekvienas veiksmas, kuriam pritaikomas Baudžiamojo kodekso punktas, yra smerktinas morališkai. Kaip ir priešingai, net ir labai nepadorus poelgis ne visada yra teisės pažeidimas, todėl kaltės jausmas susidvejina. Taip pat, nebūtinai jaučiasi morališkai kaltas tas, kurio kaltę pripažįsta teismas. Iš viso to galima daryti išvadą kad, laimės požiūriu svarbiausia yra ta kaltė, kurią jaučia ir pripažįsta pats žmogus.

Kita būtina sąlyga kilti kaltės jausmui yra asmeninis savo elgesio, pažeidžiančio reikšmingas normas arba vertybes, vertinimas arba pasmerkimas. Kaltės jausmo kilimo priežastys priklauso nuo individo, etninės grupės arba kultūros.

Subjektyvus kaltės išgyvenimas pasireiškia tuo, kad žmogus užsidaro savyje, nebendrauja su kitais žmonėmis ir nesiliauja galvojęs apie padarytą klaidą, žmogus tarsi atitrūksta nuo viso pasaulio. Mintimis jis vis sugrįžta į situaciją, sukėlusią kaltės jausmą, ir stengiasi ištaisyti padarytą klaidą, išpirkti savo kaltę. Kaltės jausmas skatina žmogų išpirkti savo kaltę arba bent jau ją sušvelninti. Atgailaudamas dėl savo blogo poelgio, žmogus stengiasi padaryti ką nors gero ir šitaip išpirkti kaltę. Tai psichologijoje vadinama „ gerumo perkėlimo efektu“. Subjektyvią kaltės išpirkimo prasmę turi ne tik geri darbai, bet ir kaltės išpažinimas artimiausiems žmonėms, nuoširdi atgaila dėl savo blogo elgesio. Tai patvirtina ir krikščionybės nuostata, kad savo kaltę Dievui žmogus gali išpirkti tam tikra atgaila ( malda, pasninku … ) arba nuoširdžiu kaltės išpažinimu kunigui. Galima pasakyti, kad žmonės, kuriems pakanka drąsos išpažinti savo kaltę kitiems ir kuriems atleidžiama arba kurie išperka ją gerais darbais, daug mažiau morališkai kenčia, negu tie, kurie nedrįsta to padaryti.

Kaltės jausmas dažniausiai sukelia kitus išgyvenimus – kančią, nerimą, savęs pasmerkimą ir nuvertinimą, apmaudą. Stipraus kaltės jausmo kamuojamą žmogų gali apimti depresija, o kraštutiniais atvejais jis gali bandyti net nusižudyti. Nežinodamas, kaip atlyginti padarytą žalą, žmogus aukoja savo gyvenimą. Kančia, savęs pasmerkimas ir nuvertinimas yra kaltės jausmo padarinys, o tokie jausmai kaip neapykanta, pyktis, baimė gali sukelti kaltės jausmą. Pasitaiko atvejų, kai kaltės jausmas gali būti išgyvenamas kartu su gėdos jausmu. Kaltės jausmas susijęs su vidiniu vertinimu ir pasmerkimu, visiškai nepriklausomu nuo aplinkinių vertinimo, o gėdos jausmas- su laukiamu išoriniu vertinimu. Taigi žmogus, išgyvenantis kaltės jausmą dėl savo elgesio, pažeidusio moralines vertybes, gali pajusti gėdą ėmęs galvoti, kad apie jo elgesį gali sužinoti aplinkiniai.

Kaltės jausmo funkcijos

Kaltės jausmas patiriamas – sveikas ar neurotinis, skiriamos dvi jo funkcijos. Normalus kaltės jausmas atlieka reguliuojamąją, neurotinis – gynybinę funkcijas. Psichologijoje kalbama tiek apie realų, „ sveiką“, tiek apie neurotinį kaltės jausmą.

„ Sveikas“ kaltės jausmas turi teigiamą poveikį žmogaus atsakomybės jausmui ir moraliniam elgesiui. Išgyvendamas kaltę dėl savo netinkamų veiksmų, žmogus pamažu pradeda jausti ir suvokia asmeninę atsakomybę už savo veiksmus bei jų rezultatus. Nenorėdamas dar kartą patirti kaltės jausmo ir kartu suprasdamas, kad už savo veiksmus atsako jis pats, žmogus vengia pažeisti moralines normas, vertybes. Šiuo atveju kaltės jausmas atlieka reguliuojamąją funkciją, t. y. kartu su atsakomybės jausmu jis lemia žmogaus elgesį.

Kitokios yra neurotinio kaltės jausmo funkcijos. Neurotinis kaltės jausmas dažniausiai atlieka gynybines funkcijas. K. Horney pažymi, kad neurotikai, prisidengdami kaltės jausmu, slepia savo baimę būti pasmerktiems ir atstumtiems aplinkinių, baimę, kad kas nors juos perpras, kokie iš tikrųjų jie yra silpni, bejėgiai, nesaugūs, nesugebantys kovoti už save. Kaltės jausmu neuretikas stengiasi ką nors pagražinti, taip tikisi jog jis nusiramins. Be viso to jis nori save įtikinti, koks jis moralus ir sąžiningas. Apkaltindamas save, neurotikas susikuria iliuziją, kad keičiasi kaip žmogus. Neurotikas dar save kaltina ir dėl to, kad išvengtų aplinkinių kritikos, nes jos jis netoleruoja.

KALTĖS KONCEPCIJOS

Psichoanalitinė kaltės koncepcija ( Edipo kompleksas )

Z. Freudas pabrėžia, kad Edipo kompleksas yra prielaida kaltės jausmui atsirasti. Pvz ., kaltės jausmas kyla dėl neapykantos tėvui ir tos neapykantos sukeliamos bausmės baimės arba berniukas siekiantis motinos meilės, nekenčia tėvo kaip konkurento. Abu šie jausmai – neapykanta ir meilė – susilieja. Norima susitapatinti su tėvu – būti tokiam kaip tėvas. Dėl to vaikas net gali pasiryžti tėvą pašalinti, tačiau supranta, kad už tokį poelgį jis gali būti nubaustas kastracija. Kastracijos baimė norą užvaldyti motiną išstumia į pasąmonę ir sudaro nesąmoningo kaltės jausmo pagrindą. Taigi baimė Z. Freudo žodžiais yra pagrindinis kaltės jausmo šaltinis. Baimė turi reikšmės ir Superego, o Superego yra atsakingas už kaltės jausmą. Superego psichoanalizėje suprantamas kaip sąžinė ir susiformuoja identifikuojantis su savo tėvais, perimant jų moralės normas. Todėl galima
tai kad kaltės jausmas ugdomas ir skatinamas nuo pat vaikystės, jo pobūdis priklauso nuo tėvų elgesio ir konkrečių jų auklėjimo būdų.

Egzistencinė kaltės koncepcija

Kiekvienas žmogus yra atsakingas už savo gyvenimą ir egzistavimą. Jei tas jo gyvenimas nenusisekęs, pilkas, jeigu žmogus nepatyrė džiaugsmo ir laimės, nesugebėjo atrasti ir realizuoti savęs kaip „ visapusiškai funkcionuojančios asmenybės“, jis jaučia kaltę.

Egzistencinė kaltė susijusi ne tik su atskiro individo atsakomybe, bet ir su atsakomybe už tai, kas dedasi pasaulyje, už visas pasaulio neteisybes ir skriaudas. Šiuo atveju, kaltės jausmas kyla dėl bejėgiškumo suvokimo, kad štai aš nieko negaliu padaryti arba pakeisti, kad pasaulis būtų laimingesnis. Aš esu kaltas, kad iki šiol dar gyvenu ir nemoku užkirsti kelio neteisybėms.

Įdomi R. May egzistencinės kaltės koncepcija. Kalbėdamas apie ontologinę kaltę (ontologija- filosofinė būties teorija ), jis išskiria tris pagrindinius šios kaltės tipus bei nurodo jos šaltinius:

1. Kaltė dėl nemokėjimo realizuoti savęs. Tokią kaltę jaučia žmogus, nesugebantis panaudoti

visų savo vidinių galių. Žmogus, pasirinkdamas vienas galimybes, neišvengiamai atmeta kitas.

2. Kaltė dėl vienovės su atskiru žmogumi nebuvimo. Kyla dėl to, kad žmogus nemoka visiškai

solidarizuotis su artimu žmogumi. Kiekvienas žmogus yra individualus ir skiriasi nuo kitų savo elgesiu, mintimis ir jausmais ir dėl to nė vienas iš mūsų negali jausti ir matyti kaip artimi žmonės, o kartu negali visiškai suprasti jų ir būti empatiškas jiems. Žmogus jaučiasi kaltas, kad negali visiškai suprasti ir atjausti kitos egzistencinės būtybės.

3. Kaltė dėl ryšio su absoliutu – gamta, Dievu – praradimo. R. May teigia, kad tai pati sudė-

tingiausia kaltės forma. Žmogus, pats būdamas gamtos dalis, niokoja ją ir dėl to jaučiasi kaltas, nes supranta, kad kenkdamas gamtai kenkia ir sau, savo vaikams.

R. May nurodo, kad ontologinė kaltė būdinga visiems žmonėms, nes nė vienas iš mūsų negali jausti visiškos vienovės su artimu žmogumi ir visiškai realizuoti savo galimybių. Ontologinė kaltė ugdo žmoniškumą ir jautrumą, skatina asmenybę kūrybiškai atsiskleisti., padeda kuo geriau save pažinti.

Elgesio išmokimo kaltės koncepcija

O. Mowreris, teigia, kad kaltės išmokstama. Šį išmokimą lemia identifikacijos su tėvais ir jų pamėgdžiojimo mechanizmai. Vaikai gan greitai patiria, kad už blogus darbus yra baudžiami, o už gerus – pastiprinami. Taip formuojasi gėrio ir blogio supratimas. Šiuo atveju vaikai linkę elgtis gerai, kad išvengtų bausmės. Tačiau ne visada padarę ką nors blogo ir žinodami, kad bus nubausti, jie pradeda bijoti bausmės ir pasijunta kalti dėl savo negero elgesio. Galima teigti, kad bausmės baimė yra kaltės jausmo pamatas. Drausmė ir baimė, kurias taiko tėvai, atlieka pastiprinimo vaidmenį. Todėl tėvų ir vaikų sąveikos pobūdis daro didelę įtaką kaltės raidai.

BAIMĖ – pagrindinis kaltės jausmo šaltinis

E. Switzeris ir H. Ungeris pripažįsta, kad kaltės jausmas ir baimė tarpusavyje susiję. Individuali vaiko priklausomybė ir emocinis prisirišimas prie tėvų arba kitų artimų žmonių tam tikru vystymosi periodu sukelia „ atskyrimo“ baimę, kuri, pasak H. Ungerio, ir yra pagrindinis kaltės jausmo šaltinis.

Baimė ir kaltė yra dvi labiausiai paplitusios ir žalingiausios emocijos. Baimę, kaip ir kitas emocijas, sukuria mintys. Kaip ir tiesa, ji labai individuali – to, ko bijai, gali nebijoti kitas. Kai kurie žmonės mažiau bijo nei kiti. Jie vadinami drąsiais. Kiti sugeba nugalėti baimę.

Svarbu suvokti savo baimę, kad galėtum nustatyti, ar ji pateisinama. Jei fiziniam kūnui kilo pavojus, baimė pateisinama.

Yra daugybė paprastų, aiškių baimių, tokių kaip tamsos, vandens, tunelių, uždaros patalpos baimė, pinigų trūkumo, baimė priaugti svorio. Žmonės bijo gyvūnų, aukščio, minios, ligų, nelaimingų atsitikimų, mašinų…Vienintelė išeitis – pažvelgti baimei į akis ir nepaisant jos imtis veiksmų. Pvz., jei bijai aukščio, iš pradžių palypėk keletą laiptelių; jei bijai gyvūnų, pradėk nuo mažų gyvūnėlių, o kai tavo pasitikėjimas sustiprės, galėsi pabendrauti su didesniais.

PRATIMAI ( padedantys nugalėti žalingas emocijas )

 Nustatyk visas savo baimes. Nuspręsk, kad suvaldysi vieną iš jų,

ir imkis veiksmo. Ženk žingsnį po žingsnio. Padaryk tą patį su visomis baimėmis, kurias susirašei.

 Surašyk visa, dėl ko jauteisi kaltas pastarąsias tris dienas. Nuspręsk, ar iš tikrųjų buvai kaltas tais atvejais, ar tik jauteisi esąs kaltas.

 Prisimink visus nelaimingus atsitikimus, įvykius praėjusią savaitę, ir pagalvok, dėl ko kiekvieną kartą jauteisi kaltas.

 Dažnai kartok šį teiginį, kol nutils plonytis balselis tavo galvoje ir kol liausiesi savo energija maitinęs susikurtas baimes. Nesvarbu, ar ilgai nerimavai, abejojai bei kankinaisi, vis viena tiks šis teiginys:Esu vienintelis savo gyvenimo

šeimininkas.

Bet koks sąžinės balsas,

kuris nėra mano,

bus tuoj pat nutildytas ir pamirštas.

Kuo daugiau energijos įdėsi į šį teiginį, užuot apie jį tik galvojęs,
didesnis bus jo poveikis ir tuo greičiau jis duos rezultatų. Jei reikia, sakyk jį garsiai priešais veidrodį.

Šiame teiginyje užsiminta apie „ kitą sąžinės balsą“.

Be abejonės, praeities patirtis nėra bereikšmė dabarčiai ir ateičiai. Dabarties įvykiams ir ateities planams suteikiame vienokią ar kitokią prasmę, daugiau ar mažiau atsižvelgdami į praeitį. Tačiau kaltės jausmas gali visapusiškai paveikti asmenybės dabarties ir ateities būsenas, subjektyviai riboti jos laisvę, trukdyti konstruktyviai spręsti problemas. Tačiau negalime pasakyti, kad sąžinės grynumas yra tapatus nesudrumstai jos ramybei, be priekaištų ir prieštaravimų. Jautrus ir kūrybingas žmogus kaip sąžinės balsą nuolatos jaučia tam tikrą nepasitenkinimą savimi. Jaučiant didesnę atsakomybę dėl savo darbo, gali kilti sąžinės priekaištai dėl to, kad esame nepakankamai reiklūs sau, netinkamai išnaudojame savo laiką ir galimybes, lėtai tobulėjame kaip specialistai. Tačiau galime teikti, kad šitokie sąžinės priekaištai yra subjektyvi asmenybės augimo sąlyga.

IŠVADOS

Apibendrinimą pradėsiu šiais žodžiais, spausdintais leidinyje „ Būdas žemaičių“:

„ Laikas niekada nestovi vienoje vietoje – jis visada skuba pirmyn. Tik klausimas, ar su juo suspėja žmonija? Ar savo elgesiu mes kartais negrįžtame į tuos laikus, kuomet įskaudinimas ir pažeminimas vieniems buvo bemaž kasdienybė, o kitiems – pramoga ir pasitenkinimo šaltinis“.

Galiu teigti, kad įsisamonintas kaltės jausmas labai paveikia žmogaus dvasinį pasaulį, todėl reikia priimti save ir žinoti, kad darai tai kas geriausia. Kaltės jausmą sukeliantys veiksniai mus silpnina, arba gali mūsų visai ir nepaliesti. Žinoma, tai priklauso nuo asmens būdo, įpročių, supančios aplinkos, kaip mes tuos įvykius vertiname, ar gebame pasipriešinti kaltei ir sumažinti jos poveikį. Jei kaltės jausmas nėra labai stiprus ir užsitęsęs pasekmės taip pat nėra labai rimtos, pvz., nemiga, dirglumas, išsiblaškymas, nuotaikos kaita ir t. t. Tačiau jei kaltę sukeliantys veiksniai yra rimti bei netikėti, tai gali paveikti psichiką, didelė tikimybė pasinerti į alkoholizmą, narkomaniją ir netgi privesti prie mirties.

Tačiau, norėčiau pasakyti, kad kaltės jausmas, kaip ir kai kurie kiti nemalonūs išgyvenimai dėl asmenybės ypatumų gali būti perdėtas. Jautresnės sąžinės žmogus gali jaustis kaltas ir dėl tariamai nederamų poelgių ar jų padarinių, todėl sąžinės priekaištams neturėtume pasiduoti impulsyviai.

Kaltę sukeliančių įvykių neigiamą poveikį gali susilpninti neįtemtas gyvenimo būdas, paguoda bei pagalba, kurią suteikia draugai ir šeima. Kartais atrodo, kad tai labai nereikšminga, tačiau kaip parodė psichologų pateikti pavyzdžiai, kurie buvo išbandyti su žmonėmis, patyrusiais stiprius kaltės jausmo sukrėtimus, įrodė, kad neriekia kažko labai ypatingo, norint apsisaugoti nuo neigiamo kančios poveikio. Mano nuomone, žmogui gali padėti net savo emocinių traumų aprašymas dienoraštyje.

LITERATŪRA

1. Bourbeau L. Klausykis savo kūno – geriausio draugo. V., 2001.

2. Breitman P. Kaip pasakyti „ ne“ nesijaučiant kaltam. Alma littera, 2002.

3. Būdas žemaičių. Nr.: 28. Mažeikiai, 2003.

4. Gailienė D. Asmenybės ir bendravimo psichologija. V., 2002.

5. Kutzmickas B. Laimė, asmenybė, vertybė. V., 2001.

6. Psichologijos atlasas. I tomas. V., 2001.

7. Suslavičiaus A. Socialinė psichologija. V., 1999.

TURINYS

ĮVADAS …..………………………………………………………………………………………. 3 Psichologija …..………………………………………………………………………………. 4 KALTĖS JAUSMO PSICHOLOGIJA …………………………………………………………………………….. 4

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2834 žodžiai iš 5656 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.