Kaltės jausmo psichologija
5 (100%) 1 vote

Kaltės jausmo psichologija

TURINYS

ĮVADAS …..………………………………………………………………………………………. 3 Psichologija …..………………………………………………………………………………. 4 KALTĖS JAUSMO PSICHOLOGIJA …………………………………………………………………………….. 4

Kaltė. Kaltės jausmas …………………………………………………………………………………………………… 4

Kaltės jausmo funkcijos ………………………………………………………………………………………………… 6

KALTĖS KONCEPCIJOS ……………………………………………………………………………………………….. 6

Psichoanalitinė kaltės koncepcija ……………………………………………………………………………………. 6

Egzistencinė kaltės koncepcija …………………………………………………………………………………………7

Elgesio išmokimo kaltės koncepcija ……………………………………………………………………………….. 7

BAIMĖ …………………………………………………………………………………………………………………………. 8

PRATIMAI ……………………………………………………………………………………………………………………… 8

IŠVADOS ……………………………………………………………………………………………………………………. 10

LITERATŪRA ……………………………………………………………………………………………………………….. 11

ĮVADAS

Viena iš neigiamų žmogaus emocijų – kaltė. Aš pasirinkau šią temą ir pabandysiu atskleisti esminius, t. y. svarbiausius jos klausimus:

 kas yra kaltė?

 kokios kaltės jausmo atsiradimo priežastys?

 kokį poveikį suteikia kaltės jausmas?

Trumpai apžvelgsiu visus šiuos punktus, pažymėsiu kas jiems būdinga, t. y. kaip kaltė pakeičia žmogų. Be to remdamasis Z. Freudo, R. May, O. Mowrerio, tyrimais, pateiksiu anot jų kaltės jausmo atsiradimo priežastis, pasekmes.

Kiekvienam yra tekę graužtis ir gailėtis suvokus, kad esi užgavęs, pažeminęs, nuskriaudęs žmogų, nepagelbėjęs jam sunkią valandą, arba dėl to, kad esi netesėjęs pažado, neatlikęs pareigos. Tokia graužatis ir gailestis yra vadinami kaltės jausmu. Todėl apie jį prabyla sąžinės balsas. Sąžinė prabyla ir tuomet, kai asmuo suvokia pasirinkęs neteisingą gyvenimo kelią, padaręs klaidų, už kurias vėliau tenka skaudžiai mokėti. Todėl pateiksiu keletą patarimų, kaip atsikratyti slegiančio kaltės jausmo.



PSICHOLOGIJA – be galo įdomus mokslas, tiriantis psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus.

Psichologijai, kaip mokslui yra būdinga:

 kaupti, analizuoti ir klasifikuoti faktus;

 mokslas siekia ne tik aprašyti, surinkti tam tikrus faktus, bet ir juos paaiškinti;

 reikalingi dėsniai;

 teorijos;

 moksliniai metodai;

 specialieji terminai.

Ją analizuojant atsiveria vis naujų horizontų apie žmogų ( taigi apie kiekvieną iš mūsų ). Visko sužinoti neįmanoma, nes žmogus visada bus ne tik atradimų šaltinis, bet ir giliausia paslaptis.

KALTĖS JAUSMO PSICHOLOGIJA

Kaltė. Kaltės jausmas

Kaltė – emocija, tai tam tikru momentu kylantys išgyvenimai, pažeidus asmeninę, grupės ar socialinę normą; pažeidimas gali būti faktiškas arba įsivaizduojamas.

Psichologine prasme vargu ar kokiam nors jausmui Lietuvoje buvo trukdyta vystytis tiek kiek kaltės jausmui. Kaltų nebeliko. Kalti kiti, bet ne pats. Turbūt nėra žmogaus, kuris nebūtų išgyvenęs kaltės jausmo dėl savo elgesio arba moralės normų nesilaikymo, dėl savo vertybių pažeidimo.

Kaltas yra tas žmogus, kuris kažkam nusikalto ir yra kažkam skolingas. Žmogus, išgyvendamas kaltės jausmą, suvokia save kaip kaltininką, padariusį kažką negero.

Kaltės jausmo raida priklauso nuo tėvų ir vaikų santykių pobūdžio. H. Ungeris mano, kad „mylinčių tėvų psichologiniai auklėjimo metodai“ yra daug veiksmingesni nei griežtos drausmės metodai. Identifikacija su gerais tėvais, taikančiais „meile grįstus disciplinos metodus“, lemia moralinę vaiko brandą. Taip pat spėjama, kad kaltės jausmus žadinti gali tiek įgimtos, tiek išmoktos ar sąmoningai valdomos kognityvinės ( taisyklių supratimas) priežastys, o pagal R. May nurodo tokias priežastis: nerealizuotos galimybės, neįmanomumas visiškai susitapatinti su kitu, natūralaus ir civilizuoto gyvenimo neatitikimas.

Psichologijoje asmeninė – moralinė žmogaus kaltė suprantama kaip jo subjektyviai išgyvenamas jausmas, kaip jausmas, patiriamas pažeidus tam tikras normas, vertybes.Kaltės jausmas kyla, kai:

1) pažeidžiamos moralinės, etinės, ar religinės normos, sudarančios žmogaus įsitikinimų esmę.

2) vengiama prisiimti asmeninę atsakomybę už tam tikrus veiksmus, jų padarinius, už kitą žmogų arba žmonių grupę.

Pvz., turbūt niekam nekils abejonių dėl to, jog tas,
kuris apvagia svetimą butą, išprievartauja, nužudo yra kaltas ir teisės, ir moralės požiūriais. Bet galima teigti jog nebūtinai kiekvienas veiksmas, kuriam pritaikomas Baudžiamojo kodekso punktas, yra smerktinas morališkai. Kaip ir priešingai, net ir labai nepadorus poelgis ne visada yra teisės pažeidimas, todėl kaltės jausmas susidvejina. Taip pat, nebūtinai jaučiasi morališkai kaltas tas, kurio kaltę pripažįsta teismas. Iš viso to galima daryti išvadą kad, laimės požiūriu svarbiausia yra ta kaltė, kurią jaučia ir pripažįsta pats žmogus.

Kita būtina sąlyga kilti kaltės jausmui yra asmeninis savo elgesio, pažeidžiančio reikšmingas normas arba vertybes, vertinimas arba pasmerkimas. Kaltės jausmo kilimo priežastys priklauso nuo individo, etninės grupės arba kultūros.

Subjektyvus kaltės išgyvenimas pasireiškia tuo, kad žmogus užsidaro savyje, nebendrauja su kitais žmonėmis ir nesiliauja galvojęs apie padarytą klaidą, žmogus tarsi atitrūksta nuo viso pasaulio. Mintimis jis vis sugrįžta į situaciją, sukėlusią kaltės jausmą, ir stengiasi ištaisyti padarytą klaidą, išpirkti savo kaltę. Kaltės jausmas skatina žmogų išpirkti savo kaltę arba bent jau ją sušvelninti. Atgailaudamas dėl savo blogo poelgio, žmogus stengiasi padaryti ką nors gero ir šitaip išpirkti kaltę. Tai psichologijoje vadinama „ gerumo perkėlimo efektu“. Subjektyvią kaltės išpirkimo prasmę turi ne tik geri darbai, bet ir kaltės išpažinimas artimiausiems žmonėms, nuoširdi atgaila dėl savo blogo elgesio. Tai patvirtina ir krikščionybės nuostata, kad savo kaltę Dievui žmogus gali išpirkti tam tikra atgaila ( malda, pasninku … ) arba nuoširdžiu kaltės išpažinimu kunigui. Galima pasakyti, kad žmonės, kuriems pakanka drąsos išpažinti savo kaltę kitiems ir kuriems atleidžiama arba kurie išperka ją gerais darbais, daug mažiau morališkai kenčia, negu tie, kurie nedrįsta to padaryti.

Kaltės jausmas dažniausiai sukelia kitus išgyvenimus – kančią, nerimą, savęs pasmerkimą ir nuvertinimą, apmaudą. Stipraus kaltės jausmo kamuojamą žmogų gali apimti depresija, o kraštutiniais atvejais jis gali bandyti net nusižudyti. Nežinodamas, kaip atlyginti padarytą žalą, žmogus aukoja savo gyvenimą. Kančia, savęs pasmerkimas ir nuvertinimas yra kaltės jausmo padarinys, o tokie jausmai kaip neapykanta, pyktis, baimė gali sukelti kaltės jausmą. Pasitaiko atvejų, kai kaltės jausmas gali būti išgyvenamas kartu su gėdos jausmu. Kaltės jausmas susijęs su vidiniu vertinimu ir pasmerkimu, visiškai nepriklausomu nuo aplinkinių vertinimo, o gėdos jausmas- su laukiamu išoriniu vertinimu. Taigi žmogus, išgyvenantis kaltės jausmą dėl savo elgesio, pažeidusio moralines vertybes, gali pajusti gėdą ėmęs galvoti, kad apie jo elgesį gali sužinoti aplinkiniai.

Kaltės jausmo funkcijos

Kaltės jausmas patiriamas – sveikas ar neurotinis, skiriamos dvi jo funkcijos. Normalus kaltės jausmas atlieka reguliuojamąją, neurotinis – gynybinę funkcijas. Psichologijoje kalbama tiek apie realų, „ sveiką“, tiek apie neurotinį kaltės jausmą.

„ Sveikas“ kaltės jausmas turi teigiamą poveikį žmogaus atsakomybės jausmui ir moraliniam elgesiui. Išgyvendamas kaltę dėl savo netinkamų veiksmų, žmogus pamažu pradeda jausti ir suvokia asmeninę atsakomybę už savo veiksmus bei jų rezultatus. Nenorėdamas dar kartą patirti kaltės jausmo ir kartu suprasdamas, kad už savo veiksmus atsako jis pats, žmogus vengia pažeisti moralines normas, vertybes. Šiuo atveju kaltės jausmas atlieka reguliuojamąją funkciją, t. y. kartu su atsakomybės jausmu jis lemia žmogaus elgesį.

Kitokios yra neurotinio kaltės jausmo funkcijos. Neurotinis kaltės jausmas dažniausiai atlieka gynybines funkcijas. K. Horney pažymi, kad neurotikai, prisidengdami kaltės jausmu, slepia savo baimę būti pasmerktiems ir atstumtiems aplinkinių, baimę, kad kas nors juos perpras, kokie iš tikrųjų jie yra silpni, bejėgiai, nesaugūs, nesugebantys kovoti už save. Kaltės jausmu neuretikas stengiasi ką nors pagražinti, taip tikisi jog jis nusiramins. Be viso to jis nori save įtikinti, koks jis moralus ir sąžiningas. Apkaltindamas save, neurotikas susikuria iliuziją, kad keičiasi kaip žmogus. Neurotikas dar save kaltina ir dėl to, kad išvengtų aplinkinių kritikos, nes jos jis netoleruoja.

KALTĖS KONCEPCIJOS

Psichoanalitinė kaltės koncepcija ( Edipo kompleksas )

Z. Freudas pabrėžia, kad Edipo kompleksas yra prielaida kaltės jausmui atsirasti. Pvz ., kaltės jausmas kyla dėl neapykantos tėvui ir tos neapykantos sukeliamos bausmės baimės arba berniukas siekiantis motinos meilės, nekenčia tėvo kaip konkurento. Abu šie jausmai – neapykanta ir meilė – susilieja. Norima susitapatinti su tėvu – būti tokiam kaip tėvas. Dėl to vaikas net gali pasiryžti tėvą pašalinti, tačiau supranta, kad už tokį poelgį jis gali būti nubaustas kastracija. Kastracijos baimė norą užvaldyti motiną išstumia į pasąmonę ir sudaro nesąmoningo kaltės jausmo pagrindą. Taigi baimė Z. Freudo žodžiais yra pagrindinis kaltės jausmo šaltinis. Baimė turi reikšmės ir Superego, o Superego yra atsakingas už kaltės jausmą. Superego psichoanalizėje suprantamas kaip sąžinė ir susiformuoja identifikuojantis su savo tėvais, perimant jų moralės normas. Todėl galima
tai kad kaltės jausmas ugdomas ir skatinamas nuo pat vaikystės, jo pobūdis priklauso nuo tėvų elgesio ir konkrečių jų auklėjimo būdų.

Egzistencinė kaltės koncepcija

Kiekvienas žmogus yra atsakingas už savo gyvenimą ir egzistavimą. Jei tas jo gyvenimas nenusisekęs, pilkas, jeigu žmogus nepatyrė džiaugsmo ir laimės, nesugebėjo atrasti ir realizuoti savęs kaip „ visapusiškai funkcionuojančios asmenybės“, jis jaučia kaltę.

Egzistencinė kaltė susijusi ne tik su atskiro individo atsakomybe, bet ir su atsakomybe už tai, kas dedasi pasaulyje, už visas pasaulio neteisybes ir skriaudas. Šiuo atveju, kaltės jausmas kyla dėl bejėgiškumo suvokimo, kad štai aš nieko negaliu padaryti arba pakeisti, kad pasaulis būtų laimingesnis. Aš esu kaltas, kad iki šiol dar gyvenu ir nemoku užkirsti kelio neteisybėms.

Įdomi R. May egzistencinės kaltės koncepcija. Kalbėdamas apie ontologinę kaltę (ontologija- filosofinė būties teorija ), jis išskiria tris pagrindinius šios kaltės tipus bei nurodo jos šaltinius:

1. Kaltė dėl nemokėjimo realizuoti savęs. Tokią kaltę jaučia žmogus, nesugebantis panaudoti

visų savo vidinių galių. Žmogus, pasirinkdamas vienas galimybes, neišvengiamai atmeta kitas.

2. Kaltė dėl vienovės su atskiru žmogumi nebuvimo. Kyla dėl to, kad žmogus nemoka visiškai

solidarizuotis su artimu žmogumi. Kiekvienas žmogus yra individualus ir skiriasi nuo kitų savo elgesiu, mintimis ir jausmais ir dėl to nė vienas iš mūsų negali jausti ir matyti kaip artimi žmonės, o kartu negali visiškai suprasti jų ir būti empatiškas jiems. Žmogus jaučiasi kaltas, kad negali visiškai suprasti ir atjausti kitos egzistencinės būtybės.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1720 žodžiai iš 5656 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.