Kanto moralės filosofija
5 (100%) 1 vote

Kanto moralės filosofija

Turinys

ĮVADAS…………………………………………………………………………………………………….. …………………2

1. MORALĖS FILOSOFIJA PAGAL I.KANTĄ……………………………………………………………… ..4

1.1. Perėjimas nuo kasdieniško dorovės pažinimo protui filosofinį…. ……………….4

1.2.Perėjimas nuo populiariosios moralės filosofijos į dorovės metafiziką………….5

1.3. Paskutinis žingsnis nuo dorovės metafizikos į grynojo praktinio proto kritiką…………………………………………………………………………….. …………………………………..7

IŠVADOS………………………………………………………………………………………………….. ………………….9

LITERATŪRA…………………………………………………………………………………………… ………………..10

Įvadas

„Filosofija“ graikų kilmės žodis, reiškia išminties meilę. Visos kultūros istorinis pagrindas yra graikų kultūra ir visų pirma graikų filosofija. Todėl, jei norime pažinti save, suprasti, kas esame ir iš kur atėjome, tai savo ištakų turime ieškoti senovės Graikijoje. Graikija yra ne tik filosofijos, bet ir demokratijos tėvynė. [1; 4 ]

Senoji graikų filosofija buvo skirstoma į tris mokslus: fiziką, etiką ir logiką.

Kiekvienas pažinimas protu yra arba materialus, kai nagrinėjamas koks nors objektas, arba formalus, kai tiriamos vien intelekto ar proto formos ir apskritai bendros mąstymo taisyklės, neatsižvelgiant į objektų skirtingumus. Formalioji filosofija yra vadinama logika, o materialioji, kuri tiria tam tikrus daiktus ir dėsnius, kuriems jie paklūsta, vėl yra dvejopa, nes tie dėsniai yra gamtos arba laisvės dėsniai. Mokslas apie pirmuosius vadinamas fizika, o apie antruosius – etika; pirmasis dar vadinamas gamtos, o pastarasis – dorovės teorija.

Bet kurią filosofiją, jei tik ji remiasi patyrimu, galima vadinti empirine, o tą, kuri savo teorijas dėsto remdamasi vien tik aprioriniais principais – grynąja filosofija. Pastaroji, jei ji vien formali, vadinama logika, o jei ji tiria tik tam tikrus intelekto objektus – metafizika.

Filosofija aiškina būties pagrindus, žmogaus santykį su pasauliu ir pačiu savimi. Kadangi žmogų domina ne tik išorinis pasaulis, bet ir jis pats ( jo mąstymas, jausmai, idealai, siekiai, poelgiai). Puikiai tai suprasdamas garsusis vokiečių filosofas Imanuelis Kantas, pabrėžė, jog visų pirma filosofą turi dominti štai kokie klausimai:

„1. Ką aš galiu žinoti?

2. Ką aš privalau daryti?

3. Ko aš galiu tikėtis?

4. Kas yra žmogus?

Į pirmąjį klausimą atsako metafizika, į antrąjį – moralė, į trečiąjį – religija, o į ketvirtąjį – antropologija. [ 2; 40 ]

Kadangi, I. Kantas tyrinėja dorovės filosofiją, tai, nagrinėdamas iškeltą klausimą, apsiriboja tik tuo: ar negalvojama, kad pagaliau reikia būtinai sukurti gryną dorovės filosofiją, visiškai apvalytą nuo visko, kas empiriška ir kas priklauso antropologijai, o kad tokia turėtų būti, savaime išplaukia iš pareigos ir dorovės dėsnių bendros idėjos. Kiekvienas turi sutikti: kad dėsnis

turėtų moralės dėsnio galią, t.y. kad sudarytų privalomumo pagrindą, jis pats turi reikšti absoliutų būtinumą; jog įsakymas „ nemeluok“ turėtų tikti ne vien tik žmonėms, tarsi kitos protingos būtybės neprivalėtų į jį kreipti jokio dėmesio; tas pats ir su visais kitais tikrais dorovės dėsniais; jog, matyt privalomumo pagrindo reikėtų ieškoti ne žmogaus prigimtyje ir ne išorinėse aplinkybėse, į kurias jis pakliūva, bet vien apriorinėse grynojo proto sąvokose ir jog kiekvieną kitą įsakymą, kuris remiasi vien patyrimo principais, o netgi tam tikru pažiūriu ir bendrą įsakymą, jei jis, nors ir labai mažai, gal būt vien skatinimo tikslais, remiasi empiriniais pagrindais, galima vadinti praktine taisykle, bet moralės dėsniu – niekada.

Numatydamas kada nors ateityje parašyti dorovės metafiziką, I. Kantas pateikia šiuos „Pagrindus“. Nėra jokių kitų jos pagrindų, išskyrus grynojo proto kritiką, taip pat nėra kitų metafizikos pagrindų be jau pateiktos grynojo spekuliatyvaus proto kritikos. Tačiau pirmoji nėra taip būtina kaip pastaroji, nes moralės srityje žmogaus protas lengvai gali pasiekti didelio teisingumo ir išsamumo, tuo tarpu teorijoje – jis visiškai dialektiškas; grynojo praktinio proto kritika, jei ji užbaigiama, ji galėtų parodyti praktinio proto veiksmingumą su spekuliatyviuoju, išvesdama juos iš bendro principo. Tačiau taip užbaigti savo tyrimą, neįpindamas kitos rūšies samprotavimų, I.Kantas negalėjo.

MORALĖS FILOSOFIJA PAGAL I.KANTĄ

1.1. Perėjimas nuo kasdieniško dorovės pažinimo protu į filosofinį

Niekur pasaulyje, netgi ir už jo ribų, nėra tokio dalyko, kurį neapribojus galima būtų pavadinti geru, išskyrus vien tik gerą valią. Protingas ir bešališkas stebėtojas nejaus malonumo, matydamas nuolatinę gerovę tokio asmens, kurio nepuošia nė vienas grynos ir geros valios bruožas. Gera valia būtina sąlyga, kad žmogus pasijustų vertas būti laimingu. Vadinasi, valią motyvuoja ne tik malonumo – nemalonumo motyvai, bet ir proto apriorinis
dorovės dėsnis. Taigi valia yra laisva.

Gerą valią reikia vertinti daug daugiau negu tai, kas galėtų per ją būti pasiekta, atsižvelgiant ne į tai, kad ji sugeba pasiekti kurį nors savo numatytą tikslą, o dėl to, kad ji yra gera pati savyje. Naudingumas ar nevaisingumas prie tokios vertės nieko negali nei pridėti, nei atimti. Gerai valiai jie tampa tartum forma kasdieniniame gyvenime, pasinaudojant atkreipti dėmesį tokių žmonių, kurie dar netapo geros valios žinovais.

Protas nėra tiek pritaikytas, kad galėtų tinkamai vadovauti valiai, tačiau vis dėlto jis duotas kaip praktinė galia, t.y. tokia galia, kuri turėtų įtakos valiai. Todėl proto paskirtis turėtų būti – sukurti valią; ne tiek kaip priemonę kuriam nors tikslui, o gerą valią pačią savaime; tam būtinai reikalingas protas, jei tik gamta visur veikia tikslingai. Vadinasi, ta valia negali būti vienintelis ir pilnas gėris, bet ji turi būti aukščiausias gėris, sąlygojąs visa kita, netgi bet kurį laimės troškimą. Su prigimties išmintimi puikiai derinasi tai, kad proto kultūra reikalinga pirmajam ir besąlyginiam tikslui, įvairiais būdais trukdo pasiekti antrąjį tikslą, būtent – pasiekti laimę; protas gali ją visiškai sunaikinti.

Saugoti savo gyvybę yra pareiga, tai daro kiekvienas. Jie saugo gyvybę, tik neprieštaraudami pareigai, o ne iš pareigos. Jei dideli gyvenimo nemalonumai ar beviltiškas sielvartas atima norą gyventi, bet stiprios dvasios žmogus daugiau piktinasi savo likimu, nei jaučiasi palaužtas ar prislėgtas, trokšta mirti, bet vis dėlto gyvena, nemylėdamas gyvenimo, ne iš polinkio ar baimės, o iš pareigos, jo maksima įgauna moralinį turinį.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1014 žodžiai iš 3244 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.