Karaimai
5 (100%) 1 vote

Karaimai

1121314151

Viena iš ryškiausių karaimų literatūrinio palikimo dalių Lietuvoje yra autorinė pasaulietinė poezija karaimų kalba. 1989 m. išleistoje karaimų poezijos rinktinėje „Karaj jyrlary“ („Karaimų dainos“) buvo paskelbti senosios karaimų poezijos pavyzdžiai, atrasti rankraščiuose. Seniausi čia skelbiami eilėraščiai parašyti XVI amžiuje Trakuose gyvenusių karaimų, pvz. Izaoko Trakiečio (1533-1594).Trakų pilis XIX a.

Tipiškas ano meto didaktinės poezijos pavyzdys yra žinomo XVII a. teologo, poeto Saliamono Trakiečio eilėraštis „Hej, hej kyzhyna“ („Ei, ei, mergele“). Jame autorius, sekdamas savo laiko literatūrinėmis ir etinėmis tradicijomis, moko, jog tik kukli ir darbšti mergina verta pagarbos ir meilės. Žinomiausias Saliamono Trakiečio kūrinys yra „Rauda 1710 metų maro Lietuvoje aukų atminimui“. Ji pasižymi nepaprastai vaizdinga kalba, specifiniu raudų rimu ir eilėdara. Poetas

Simonas Kobeckis

(1865-1933)

Trakų karaimų poetų būrelyje išsiskiria Simonas Kobeckis (1865-1933). Būtent jo eilėraščių rinkinys „Irlar“ („Dainos“), išleistas Kijeve 1904 m., buvo pirmoji spausdinta pasaulietinio turinio karaimiška knyga. Be eilėraščių, Kobeckis yra parašęs pjesių, intermedijų, vodevilių. Populiariausios Kobeckio poezijos temos – Trakų peizažo grožis, gimtojo miesto ilgesys, kunigaikštis Vytautas, patriotinių jausmų žadinimas, amžinoji meilės tema.

Vienas pagrindinių karaimų lyrikos motyvų – Trakai, jų grožis, ilgesys, romantiška praeitis. Dažnai net meilės eilėraštį karaimų poetai pradeda Trakų pilies, salų, ežerų grožio aprašymu. Būtent taip prasideda XVIII a. poeto Johošafato Kaplanovskio eilėraštis „Anda kiusiančliarim“ („Ten mano ilgesys“):

Šahary Trochnun

otrač tiuviul-mie,

Kalasy čiuvriadian

suvdan tiuviul-mie,

Kiermian karšydan

taštan tiuviul-mie.

Ol šatyr, ol čiebiar kiundia,

siuviarim,

Ingirdia olturma

anda kiusiančliarim. Kuo vardu šitas miestas –

žalioji sala?

Akmeniniai jo luitai tvirti

kaip uola

Ir pilis prie vandens –

amžinybės tyla…

Mylimoji tu mano,

kaip norėčiau naktim

Ten prie ežero kranto

pasėdėt su tavim.

(vertė Violeta Palčinskaitė)

Ypač daug eilėraščių apie Trakus yra parašęs Simonas Firkovičius (1897-1982) – viena iškiliausių karaimų XX a.kultūros figūrų. Poetinis Firkovičiaus palikimas didelis ir įvairus. Jo eilėraščiai gana paprasti ir eilėdaros, ir temų požiūriu – Trakų gamta, svarbiausi bendruomenės įvykiai, karaimų patiekalai, daug didaktinių eilių jaunimui ir vaikams

Eiliuotu tekstu S.Firkovičius stengėsi perteikti jaunimui tautos tradicijas, pagarbą joms ir ugdyti tautinę savimonę. Būdamas geras psichologas ir rūpindamasis savo tautos morale, dorybe, Firkovičius ėmėsi mažosios dramaturgijos žanro – rašė intermedijas, buitines komedijas, kuriose šmaikščiai pasišaipydavo iš žmogiškųjų silpnybių.

Su Trakų ir karaimų istorija labai glaudžiai susijęs ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto vardas. Pagal padavimus Firkovičius yra sueiliavęs dvi istorines balades – „Alankasar“ („Karžygys“) ir „Batyr bijnin tamaša aty“ („Stebuklingas didžiojo kunigaikščio žirgas“). Daugelis Firkovičiaus eilėraščių yra tapę dainomis.Poetas

Michailas Tinfovičius

(1912-1974) Meilė Trakams, tautinis patriotizmas būdingi ir kitų poetų kūrybai. Jokūbas Maleckas (1889-1952) skiria šiam motyvui baladę „Ėki kyryj“ („Du krantai“). Šia tema taip pat rašė poetai Mojsiejus Pileckis (1874-1938), Michailas Tinfovičius (1912-1974), Zenonas Firkovičius (1906-1958), Simonas Kobeckas (1911-1985). Poetas

Šelumielis Lopato

(1904-1923)

Tragiško likimo jauno poeto Šelumielio Lopato (1904-1923) kūryba nors negausi, bet nepaprastai brandi. Jo eilėraščiai melodingi, juose nėra banalybių nei išprotauto literatūriškumo.

Lietuvos karaimų poezija nėra plačiau nagrinėta. Apibendrintai galima pasakyti, kad karaimų poetų kūryboje, iš esmės gana individualioje, kartojasi gana panašios temos, simboliai ir vietomis tos pačios dvasinės paskatos. Eilėraščiai dažnai yra paprastos formos, nepretenzingi. 1997 m. išleistoje dvikalbėje karaimų poezijos antologijoje spausdinami daugelio eilėraščių meniniai vertimai į lietuvių kalbą. Tokiu būdu ji tapo prieinama platesniam skaitytojų ir tyrinėtojų ratui.Viena svarbiausių karaimų tautinės savimonės išsaugojimo sąlygų yra savų papročių ir apeigų laikymasis. Nepaisant įvairiausių kataklizmų, svarbiausieji papročiai išliko. Jų galia dar ir šiandien geba budinti jaunuomenės tautinės tapatybės jausmus.Vestuvėse jaunuomenė

renka vestuvių vedlį atamaną ir

įteikia jam valdžios simbolį –

raudonu kaspinu apjuostą

vytelių lazdą „čybuch“

Karaimų apeigos yra susijusios su svarbiausiais žmogaus gyvenimo momentais – gimimu, santuoka ir mirtimi bei su gamtos arba kalendorinėmis (pavyzdžiui, mėnulio jaunaties, derliaus, aukojimo) šventėmis. Ir net religinėse šventėse karaimams svarbiau išlaikyti tautos papročius.

Iškilmingiausia ceremonija, kurios karaimai laikosi iki šiol, yra vestuvės (toj). Gimus vaikams, iškilmės kur kas kuklesnės. Mergaitės gimimo proga kenesoje rengiamas kutlamach – palaiminimo malda ir vardo suteikimas. Berniuko gimimo proga iškilmės kadaise būdavo didesnės. Dabar apsiribojama vaišėmis namuose. Naujagimio
vardas taip pat skelbiamas kenesoje, ir paprastai kuris nors vaikinas gieda specialią tai progai skirtą giesmę.Karaimės tautiniais drabužiais

Žmogui mirus, stengiamasi jį palaidoti kuo greičiau. Karaimų kapinės yra Vilniuje, Trakuose ir Panevėžyje. Atsisveikindami su velioniu, jo artimieji sėdi prie uždaro karsto iki laidotuvių. Bendruomenės vyrai skaito psalmes. Uždegama tiek žvakių, kiek artimųjų (šeimos narių) gedi. Karstas išklojamas linais. Karaimai laidojami veidu į pietus. Laidotuvių metu nelankomi kiti kapai, o per Vėlines padedama tik gėlių. Artimiesiems pakvietus, iš kapinių grįžtama į velionio namus, kur dar kartą meldžiamasi už jo vėlę. Tokios pamaldos sahynč (prisiminimas) rengiamos velionio namuose kasdien ištisą savaitę, taip pat praėjus trisdešimčiai dienų ir metams po mirties.Nuotakos vestuvinio pyrago

„Kielinlik“ perlaužimas

Viena iš ryškiausių ir iškilmingiausių gamtos švenčių Orach toju (Derliaus šventė) nustojo būti rengiama, nes po karo karaimai neteko savo žemių. Paskutinėje Derliaus šventėje 1938 metais nupintas derliaus gėrybių vainikas, kabantis iki šios dienos Trakų kenesoje, liko tik kaip ankstesnio intensyvaus karaimų bendruomenės ir šventosios gamtos ryšio simbolis.

Karaimų tautiniai drabužiai šiais laikais buityje jau nebedėvimi. Jų ankstesni pavyzdžiai taip pat yra tapę muziejaus kruopščiai saugomomis istorinėmis relikvijomis – keletą jų pamatysime Trakų istorijos muziejaus Pilies ekspozicijoje bei Karaimų etnografinėje parodoje.

Remiantis išlikusiais pavyzdžiais ir nuotraukomis karaimų tautiniai rūbai buvo restauruoti, ir 1989 metais Trakuose įvykusiame tarptautiniame karaimų suvažiavime daugelis moterų, merginų ir vaikinų, vaikų jais jau vilkėjo.Karaimės tautiniais drabužiais

„Kyrcha“ – moters tautinių drabužių dalis

Tautinis karaimių moterų drabužis susideda iš ilgo ar poilgio sijono, baltos palaidinės, siuvinėto aksominio nesagstomo švarkelio plačiomis rankovėmis iki alkūnių, vadinamo kyrcha, ir plokščios apvalios karoliais ar monetomis papuoštos aksominės kepuraitės. Vietoj sijono ir palaidinės galėdavo būti ir suknelė, kartais net raštuota. Ant kepuraitės kartais užmetama lengva šviesi skarelė.

Privalomas kostiumo elementas būdavo kyrcha. Ji galėjo būti pasiūta iš tamsiai raudono, rudo, žalio ar mėlyno aksomo ir privalėjo būti išsiuvinėta auksiniais siūlais gana sudėtingu augaliniu arba geometriniu raštu. Prie tokių drabužių buvo taip pat dėvimi prabangūs metaliniai papuošalai – monetų karoliai ar ištisiniai koljė.

Pagrindinis vyro drabužis buvo poilgis dryžuotas chalatas, perjuostas diržu ar skarele, ir gana aukšta, nukirsto kūgio formos, tamsiai raudona kepurė su kutu – fes.Karaimas

tautiniais drabužiais

Kaip liudija įvairių keliautojų aprašymai, Krymo karaimai savo tautinius drabužius buvo išsaugoję ilgiau, o Trakuose tautinių drabužių nebedėvėta jau XVIII amžiuje.

Puošybiniai drabužių elementai – rytietišku papročiu tik augaliniai ir geometriniai – buvo artimi Krymo totorių drabužiams. Tačiau tyrinėtojai pastebi skirtingas karaimų ir totorių ornamentų piešimo savybes. Karaimės moterys seniai garsėja kaip geros šeimininkės ir neabejotina, kad jų darbštumo dėka iki šių dienų išliko karaimiška virtuvė, kurios pagrindas yra mėsos ir tešlos patiekalai. Karaimai Lietuvoje turi įvairių tautinių patiekalų. Vieni jų priklauso kasdieniam, kiti – šventiniam, dažniausiai su kuria nors religine švente susijusiam, stalui.Nuotakos vestuvinio pyrago

„Kielinlik“ perlaužimas

Kaip kasdienis patiekalas minėtina tiršta mėsiška ilgų plonų makaronų sriuba tutmač. Makaronus šeimininkės darydavo namie pačios: iškočiojusios jajma – didelį ploną tešlos skritulį, tešlą padžiovindavo, paskui susukdavo ir plonai supjaustydavo. Vienas iš garsiausių, plačiai, ne vien karaimams žinomų neapeiginių patiekalų Lietuvoje yra kybynas (kybyn, kybynlar). Tai pusmėnulio formos mielinės tešlos pyragėlis su pjaustytos avienos ar jautienos įdaru, kepamas orkaitėje ant skardos. Be kybynų, karaimai kepa ir čeburekus, dažnai verda koldūnus. Abu šie patiekalai rytietiški, be abejonės, atkeliavę į mūsų kraštą kartu su karaimais ir totoriais. Iš grynai mėsiškų patiekalų populiariausias yra kepsnys – šišlik. Dažniausiai jis būdavo kepamas iš avienos, tačiau kepsniui tinka ir jautiena, ir veršiena.Kybynai

Zino Kazėno nuotrauka

Religinės šventės turi savų specifinių patiekalų. Velykoms kepami apskriti, penkių-septynių centimetrų skersmens paplotėliai tymbyl. Jie kepami iš aukščiausios rūšies miltų, užminkant tešlą su grietinėle ir sviestu ar sviestu ir kiaušiniais. Sekminėms kepamas ypatingas patiekalas katlama – septynių sluoksnių, simbolizuojančių septynias savaites po Velykų, varškės pyragas (keturi mielinės tešlos sluoksniai, trys – varškės).Vestuviniai pyragai

„Kijovliuk“ ir

„Kielinlik“, 1981 m.

Iš saldžių patiekalų reikėtų paminėti vestuvinius pyragus, kepamus iš mielinės tešlos su įvairiais pagardinimais ir razinomis. Jie yra dviejų rūšių – apvalus ir pailgas. Pirmasis (kijovliuk) kepamas pas jaunikį, antrasis (kielinlik) – pas nuotaką. Svarbiausias tų pyragų elementas – sudėtingas papuošimas, susidedantis iš
pynučių ir specialiai įpjaustytų krepšelių, simbolizuojančių rožes. O didžiausias menas – iškepti taip, kad būtų gražiai paskrudęs, smarkiai iškilęs ir nesubliuškęs, viduj korėtas.

Karaimai neapsiėjo ir be nacionalinio gėrimo – krupniko. Jo pavadinimas perimtas iš vietos gyventojų, tačiau receptūra skiriasi. Jam pagaminti vartojamos įvairios šaknys bei rytietiški prieskoniai – gvazdikėliai, muskato riešutas ir kt. Krupnikas – stiprus alkoholinis apysaldis gražios auksinės spalvos gėrimas, tinkantis prie kybynų ir kitų mėsiškų patiekalų. Paprastai kiekviena šeimininkė verda jį pati, ir krupniko skonis priklauso nuo jos pomėgių.

Apie tautinius patiekalus dainuota ne vienoje dainoje:

Šaharynda Trochnun

Karajlar boladlar.

Bijlik kiermianliardia

Krupnikni ičiadliar.

Dostluchta boladlar

Siemiz aščechlarba,

Kiorkiajadliar hanuz

Kajnar kybynlarba. Saugo karaimai

Trakų miestą slauną,

Pilyje karalių

Krupniką ragauna.

Broliškai gyvena,

Srebia sriubą riebią;

Kol dar neataušęs,

Kybynėlį griebia.

(iš Simono Firkovičiaus dainos „Kybyn“. Į lietuvių kalbą vertė Alfonsas BukontasKaraimai meldžiasi bažnyčiose, kurios turi šventovės reikšmę ir vadinamos kenesomis. Kenesoje altorius yra pietų pusėje (laidojama taip pat veidu į pietus). Kenesos sienos ir lubos paprastai dekoruojamos geometriniais ir augaliniais ornamentais. Kaip ir kitose Rytų religijų šventovėse, vyrai ir moterys meldžiasi atskirai. Kenesoje visiems privalu turėti galvos apdangalą, kurio forma nėra griežtai nustatyta. Trakų kenesa,

1999 m.

Seniausia Lietuvos kenesa yra Trakuose, Karaimų g.30. Pirmoji kenesa čia buvo pastatyta dar XV a. Kadangi pastatas, kaip ir dabar, buvo medinis, jis ne kartą buvo sudegęs. XIX a.pab.-XX a.pr. pastatas rekonstruotas pagal architekto Michailo Prozorovo projektą. 1997 metais Trakų kenesa buvo restauruota pirmą kartą po karo pagal paskutinės rekonstrukcijos projektą.Paminklinis akmuo

iki 1970 m. čia stovėjusiai Panevėžio kenesai,

1995 m.

Panevėžyje, Sodų gatvėje, taip pat yra buvusi kenesa, deja, 1970-aisiais ji buvo nugriauta. Dabar ją teprimena paminklinis akmuo, kurį savo lėšomis 1995 m. pastatė Panevėžio miesto savivaldybė.

Naujausia Lietuvoje yra Vilniaus kenesa (Liubarto g. 6). Jos statyba pagal architekto M.Prozorovo projektą buvo pradėta 1911 metais. Tų pačių metų spalio 30 d. buvo pašventintas kertinis akmuo. Po dvejų metų iškilo sienos ir buvo uždengtas stogas. Prasidėjęs karas nutraukė apdailos darbus, kurie galėjo būti atnaujinti tik 1921 m. Po dviejų metų, 1923 m. rugsėjo 9 d. kenesa buvo pašventinta. Brolių Lopatto labdaringos veiklos dėka šalia kenesos tais pačiais metais išaugo bendruomenės namai.

1949 m. Religinių kultų tarybos prie buvusios SSSR Ministrų tarybos sprendimu Vilniaus kenesa buvo uždaryta. Per tuos 40 metų, kai kenesa buvo nacionalizuota, joje iš pradžių buvo įsikūręs kažkoks trestas, vėliau – geodezijos tarnybos archyvas, gyveno žmonės. 1989 m. Vilniaus kenesa vėl tapo karaimų religinės bendruomenės nuosavybe, 1993 m., po penkerių metų remonto buvo atšventinta.

Lietuvoje kenesų būta dar ir Biržuose bei Naujamiestyje. Šalia kenesų, kaip įprasta, būdavo ir bendruomenės namai, kuriuose veikė religinės ir kalbos mokyklos, vykdavo susirinkimai, vakarai, paskaitos, šventės, rinkdavosi saviveiklos klubai, gyveno dvasininkai. Restauruota

Vilniaus kenesa,

1998 m.

Lietuvoje gyvenantys karaimai buvo kariškiai ir civiliai. Trakuose kariškiai ėjo sargybą ir rūpinosi pilių apsauga. Vėliau, Trakų pilims netekus karinės reikšmės, ši jų tarnyba tapo nebereikalinga. Iš dokumentų nuotrupų apie karaimus, titulavusius save didžiojo kunigaikščio karužomis ar pulkininkais, galima numanyti prie valdovo buvus atskirą karaimų dalinį.Karaimų ir totorių

įsikūrimo Lietuvoje

600-ųjų metinių jubiliejus.

Trakų pilies kieme,

1997 m.

Kariuomenėje tarnavusieji karaimai naudojosi kariškių luomui suteiktomis teisėmis. Karybos tradicijos karaimų visuomenėje visada buvo gajos. Karaimų herbe pavaizduota dviragė ietis, vadinama senek, kartu su kalkanu (skydu). Atkreiptinas dėmesys ir į karaimų kalboje išlikusią turtingą karybos terminiją, kurią kitos tiurkų tautos pakeitė skoliniais.

Karaimai civiliai daugiausia dirbo žemę. Jie garsėjo daržininkyste bei gyvulininkyste, ypač arklininkyste. Kaip ir kiti miestelių gyventojai, karaimai dar vertėsi amatais, prekiavo, laikė karčiamas, nuomojo muitines ir kt. Karaimų vaikai

tautiniais rūbais

Tarp karaimų buvo ir gydytojų, teologų, matematikų ir kitų profesijų žmonių. Garsus žodžio meistras, mokytojas, teologas buvęs Izaokas Trakietis (1533-1594). Istoriniuose dokumentuose minimas garsus karaimas Nisano sūnus Ezra (1591-1666), kuris iš pradžių buvęs didikų Radvilų, o vėliau Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Kazimiero rūmų gydytojas. Jo amžininkas Natano sūnus Zarachas (1595-1663) buvo žinomas poetas ir matematikas. Garsiausiu to meto karaimu turbūt galima laikyti teologą Saliamoną Trakietį (1650-1735), kuris po Gustavo Peringerio apsilankymo Lietuvoje buvo pakviestas į Upsalos universitetą skaityti pranešimo apie savo tikėjimo brolius karaimus. Saliamonas Trakietis yra daugelio religinių himnų autorius. 1714 m. jo
rauda „Syjyt jyry“ Trakuose siautusio maro aukoms atminti iki šių dienų kasmet giedama per Vėlines senosiose Trakų karaimų kapinėse, toje vietoje, kur palaidotos maro aukos. Ypatingą vietą tarp karaimų mokslininkų užima archeologas ir teologas Abraomas Firkovičius (1786-1874). Jis yra surinkęs didžiulę senųjų rankraščių kolekciją, kurios dalis šiandien saugoma Sankt Peterburgo bibliotekose.

50 litų vertės sidabrinė moneta, skirta Karaimų ir totorių įsikūrimo Lietuvoje 600-ųjų metinių jubiliejui.

Autorius Vladas Vildžiūnas, 1997 m.

(piešinio fragmentas panaudotas internetinės svetainės „Lietuvos karaimai“ simbolikoje)

Svarbiausios Lietuvos karaimų istorijos datos:

1397-1398 – karaimų įsikūrimo Lietuvoje (Trakuose) pradžia

1441 – Lietuvos karaimams suteiktos Magdeburgo (savivaldos) teisės. Nuo tol bendruomenė iš savo narių rinkdavo vaitą, tvarkiusį jos vidaus gyvenimą ir gynusį jos reikalus santykiuose su valdovu, administracijos atstovais ir kitais gyventojais

1528 – Venecijoje išleistoje maldaknygėje išspausdinti pirmieji himnai karaimų kalba

1690 – Upsalos (Švedija) universiteto profesorius Gustavas Peringeris (1651-1710) savo šalies valdovo, karaliaus Karlo XI pavedimu surengė specialią ekspediciją į Lietuvą ir pirmasis atkreipė dėmesį į etninį bei kalbinį karaimų savitumą

1710 – Lietuvoje siautėjo baisus maras, nusinešęs nepaprastai daug karaimų gyvybių.

XIX a. vid. – Lietuvos žemėse ėmė veikti Trakuose įkurta Karaimų dvasinė valdyba

1932 – Vilniuje įsteigta Karaimų istorijos ir literatūros mylėtojų draugija

1936 – paskelbtas įstatymas, reguliuojantis teisinę karaimų religinės bendruomenės padėtį valstybėje

1949 – uždaryta karaimų kenesa Vilniuje

1970 – nugriauta karaimų kenesa Panevėžyje

1988 – atkurta Lietuvos karaimų kultūros bendrija

1989 – Trakuose įvyko pirmasis tarptautinis karaimų Suvažiavimas

1992 – karaimų bendruomenei, kaip nuo XIV amžiaus pabaigos Lietuvoje egzistavusios karaimų religinės bendruomenės teisių perėmėjai, suteiktos juridinio asmens teisės ir nustatyta jos buveinė Vilniuje

1993 – restauruota ir atšventinta karaimų kenesa Vilniuje

1997 – Totorių ir karaimų įsikūrimo Lietuvoje 600-ų metų jubiliejaus iškilmės, joms skirti renginiai.

Lietuvos karaimų tautinė savimonė, savęs kaip vienos iš tiurkų tautų suvokimas buvo stiprus ir gajus visais laikais. Jis pasireiškė per gimtąją kalbą, tautinių ir religinių tradicijų puoselėjimą, folklorą, profesinę kūrybą. Visi šie veiksniai ir iki šiol tebėra aktyvūs: viena vertus – kaip tautinės savimonės išraiška, kita vertus – kaip jos pagrindas, vienijantis bendruomenę.Karaimų ir totorių įsikūrimo Lietuvoje 600 -ųjų metinių jubiliejaus iškilmės. Karaimai karžygiai ir merginos tautiniais drabužiais. Trakai, 1997 m.

XIXa.pabaigoje – XXa.pradžioje, smarkiai besikeičiant ekonominėms, politinėms, socialinėms pasaulio sąlygoms, nebeužteko būti savaime suprantama, autentiška, savarankiškai visose srityse besitvarkančia karaimų bendruomene. Tuo metu atsirado naujas vidinis žmogaus poreikis įsigilinti ir suvokti sąvąjį tautinį „aš“ bei aktyviai ir atvirai jį deklaruoti. Toks poreikis atsirado siekiant motyvuoti savo (tiek atskiro individo, tiek grupės) kitokumą tarp kitų žmonių, nes tik tada atsivėrė „kiti“, bei norint palaikyti pačią tautinę savimonę, kuri buvo tautos išlikimo garantas.

Šį tautinės identifikacijos poreikį patenkino pirmiausia aktyvi visuomeninė, kultūrinė, šviečiamoji veikla, XX a. pradžioje vykusi svarbiausiuose to meto karaimų centruose – Trakuose, Vilniuje, Panevežyje, Lucke, Galiče, Eupatorijoje, Maskvoje. Maskvoje buvo leidžiamas žurnalas „Karaimskaja žiznj“ (1911-1912 m., rusų k.), Vilniuje – „Karaimskoje slovo“ (1913-1914 m., rusų k.) ir „Mysl karaimska“ (1924-1939 m. lenkų k., pratęstas Lenkijoje 1946 – 1947 m.), Lucke – „Karaj avazy“ (1931-1938 m., karaimų k.), Panevežyje – „Onarmach“ (1934-1939 m., karaimų k.). Straipsnių autoriai analizavo savo bendruomenių situaciją, istoriją, kultūros palikimą, buvo spausdinama karaimų sukurta poezija, proza, moksliniai straipsniai, kasdienio gyvenimo įvykių aprašymai. Veikė meno mėgėjų kolektyvai, būreliai, visuomeninės draugijos, bibliotekos.Scena iš karaimų

mėgėjiško spektaklio.

Trakai, 1990 m. gruodis

Ano meto veiklą šiandien vertiname kaip ypatingai vertingą ir davusią unikalių rezultatų. Tuo metu ant popieriaus ir žmonių sąmonėje buvo užfiksuota tai, nuo ko atsispyrė šiandieninė visuomeninė karaimų bendruomenės veikla, kas apskritai jai suteike galių atsigauti, kas atvėrė gilesnį ir pagrįstesnį karaimų tautos bei kultūros supratimo kontekstą. Deja, amžiaus pradžios pakilimas tegalėjo trukti iki sovietų valdžios atėjimo į Lietuvą. O tada jau apie jokią garsiai išsakytą tautinę savimonę negalėjo būti nė kalbos. Ilgainiui išsikvėpė net pati tautos sąvoka. Visuomeninis karaimų bendruomenės gyvenimas atgijo tik 1988 metais. Tai buvo susiję su besikeičiančia politine šios pasaulio dalies atmosfera, o vėliau – su Nepriklausomybę atgavusia Lietuvos valstybe.

XX a. pradžios tautinio pakilimo laikais atsiradęs karaimų pasaulietinis menas atliko reikšmingą tautinės savimonės manifesto funkciją ir po 1988-ųjų metų Lietuvoje. O
besikeičiantis religinis sąmoningumas, praeityje buvęs vienas iš stipriausių tautinės savimonės ramsčių, dabar taikosi prie naujų visuomenės gyvenimo sąlygų ir karaimiškai identifikacijai suteikia modernių atsp

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 3152 žodžiai iš 6164 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.