Karaimai
5 (100%) 1 vote

Karaimai

Viena iš ryškiausių karaimų literatūrinio palikimo dalių Lietuvoje yra autorinė pasaulietinė poezija karaimų kalba. 1989 m. išleistoje karaimų poezijos rinktinėje „Karaj jyrlary“ („Karaimų dainos“) buvo paskelbti senosios karaimų poezijos pavyzdžiai, atrasti rankraščiuose. Seniausi čia skelbiami eilėraščiai parašyti XVI amžiuje Trakuose gyvenusių karaimų, pvz. Izaoko Trakiečio (1533-1594).Trakų pilis XIX a.

Tipiškas ano meto didaktinės poezijos pavyzdys yra žinomo XVII a. teologo, poeto Saliamono Trakiečio eilėraštis „Hej, hej kyzhyna“ („Ei, ei, mergele“). Jame autorius, sekdamas savo laiko literatūrinėmis ir etinėmis tradicijomis, moko, jog tik kukli ir darbšti mergina verta pagarbos ir meilės. Žinomiausias Saliamono Trakiečio kūrinys yra „Rauda 1710 metų maro Lietuvoje aukų atminimui“. Ji pasižymi nepaprastai vaizdinga kalba, specifiniu raudų rimu ir eilėdara. Poetas

Simonas Kobeckis

(1865-1933)

Trakų karaimų poetų būrelyje išsiskiria Simonas Kobeckis (1865-1933). Būtent jo eilėraščių rinkinys „Irlar“ („Dainos“), išleistas Kijeve 1904 m., buvo pirmoji spausdinta pasaulietinio turinio karaimiška knyga. Be eilėraščių, Kobeckis yra parašęs pjesių, intermedijų, vodevilių. Populiariausios Kobeckio poezijos temos – Trakų peizažo grožis, gimtojo miesto ilgesys, kunigaikštis Vytautas, patriotinių jausmų žadinimas, amžinoji meilės tema.

Vienas pagrindinių karaimų lyrikos motyvų – Trakai, jų grožis, ilgesys, romantiška praeitis. Dažnai net meilės eilėraštį karaimų poetai pradeda Trakų pilies, salų, ežerų grožio aprašymu. Būtent taip prasideda XVIII a. poeto Johošafato Kaplanovskio eilėraštis „Anda kiusiančliarim“ („Ten mano ilgesys“):

Šahary Trochnun

otrač tiuviul-mie,

Kalasy čiuvriadian

suvdan tiuviul-mie,

Kiermian karšydan

taštan tiuviul-mie.

Ol šatyr, ol čiebiar kiundia,

siuviarim,

Ingirdia olturma

anda kiusiančliarim. Kuo vardu šitas miestas –

žalioji sala?

Akmeniniai jo luitai tvirti

kaip uola

Ir pilis prie vandens –

amžinybės tyla…

Mylimoji tu mano,

kaip norėčiau naktim

Ten prie ežero kranto

pasėdėt su tavim.

(vertė Violeta Palčinskaitė)

Ypač daug eilėraščių apie Trakus yra parašęs Simonas Firkovičius (1897-1982) – viena iškiliausių karaimų XX a.kultūros figūrų. Poetinis Firkovičiaus palikimas didelis ir įvairus. Jo eilėraščiai gana paprasti ir eilėdaros, ir temų požiūriu – Trakų gamta, svarbiausi bendruomenės įvykiai, karaimų patiekalai, daug didaktinių eilių jaunimui ir vaikams

Eiliuotu tekstu S.Firkovičius stengėsi perteikti jaunimui tautos tradicijas, pagarbą joms ir ugdyti tautinę savimonę. Būdamas geras psichologas ir rūpindamasis savo tautos morale, dorybe, Firkovičius ėmėsi mažosios dramaturgijos žanro – rašė intermedijas, buitines komedijas, kuriose šmaikščiai pasišaipydavo iš žmogiškųjų silpnybių.

Su Trakų ir karaimų istorija labai glaudžiai susijęs ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto vardas. Pagal padavimus Firkovičius yra sueiliavęs dvi istorines balades – „Alankasar“ („Karžygys“) ir „Batyr bijnin tamaša aty“ („Stebuklingas didžiojo kunigaikščio žirgas“). Daugelis Firkovičiaus eilėraščių yra tapę dainomis.Poetas

Michailas Tinfovičius

(1912-1974) Meilė Trakams, tautinis patriotizmas būdingi ir kitų poetų kūrybai. Jokūbas Maleckas (1889-1952) skiria šiam motyvui baladę „Ėki kyryj“ („Du krantai“). Šia tema taip pat rašė poetai Mojsiejus Pileckis (1874-1938), Michailas Tinfovičius (1912-1974), Zenonas Firkovičius (1906-1958), Simonas Kobeckas (1911-1985). Poetas

Šelumielis Lopato

(1904-1923)

Tragiško likimo jauno poeto Šelumielio Lopato (1904-1923) kūryba nors negausi, bet nepaprastai brandi. Jo eilėraščiai melodingi, juose nėra banalybių nei išprotauto literatūriškumo.

Lietuvos karaimų poezija nėra plačiau nagrinėta. Apibendrintai galima pasakyti, kad karaimų poetų kūryboje, iš esmės gana individualioje, kartojasi gana panašios temos, simboliai ir vietomis tos pačios dvasinės paskatos. Eilėraščiai dažnai yra paprastos formos, nepretenzingi. 1997 m. išleistoje dvikalbėje karaimų poezijos antologijoje spausdinami daugelio eilėraščių meniniai vertimai į lietuvių kalbą. Tokiu būdu ji tapo prieinama platesniam skaitytojų ir tyrinėtojų ratui.Viena svarbiausių karaimų tautinės savimonės išsaugojimo sąlygų yra savų papročių ir apeigų laikymasis. Nepaisant įvairiausių kataklizmų, svarbiausieji papročiai išliko. Jų galia dar ir šiandien geba budinti jaunuomenės tautinės tapatybės jausmus.Vestuvėse jaunuomenė

renka vestuvių vedlį atamaną ir

įteikia jam valdžios simbolį –

raudonu kaspinu apjuostą

vytelių lazdą „čybuch“

Karaimų apeigos yra susijusios su svarbiausiais žmogaus gyvenimo momentais – gimimu, santuoka ir mirtimi bei su gamtos arba kalendorinėmis (pavyzdžiui, mėnulio jaunaties, derliaus, aukojimo) šventėmis. Ir net religinėse šventėse karaimams svarbiau išlaikyti tautos papročius.

Iškilmingiausia ceremonija, kurios karaimai laikosi iki šiol, yra vestuvės (toj). Gimus vaikams, iškilmės kur kas kuklesnės. Mergaitės gimimo proga kenesoje rengiamas kutlamach – palaiminimo malda ir vardo suteikimas. Berniuko gimimo proga iškilmės kadaise būdavo didesnės. Dabar apsiribojama vaišėmis namuose. Naujagimio
vardas taip pat skelbiamas kenesoje, ir paprastai kuris nors vaikinas gieda specialią tai progai skirtą giesmę.Karaimės tautiniais drabužiais

Žmogui mirus, stengiamasi jį palaidoti kuo greičiau. Karaimų kapinės yra Vilniuje, Trakuose ir Panevėžyje. Atsisveikindami su velioniu, jo artimieji sėdi prie uždaro karsto iki laidotuvių. Bendruomenės vyrai skaito psalmes. Uždegama tiek žvakių, kiek artimųjų (šeimos narių) gedi. Karstas išklojamas linais. Karaimai laidojami veidu į pietus. Laidotuvių metu nelankomi kiti kapai, o per Vėlines padedama tik gėlių. Artimiesiems pakvietus, iš kapinių grįžtama į velionio namus, kur dar kartą meldžiamasi už jo vėlę. Tokios pamaldos sahynč (prisiminimas) rengiamos velionio namuose kasdien ištisą savaitę, taip pat praėjus trisdešimčiai dienų ir metams po mirties.Nuotakos vestuvinio pyrago

„Kielinlik“ perlaužimas

Viena iš ryškiausių ir iškilmingiausių gamtos švenčių Orach toju (Derliaus šventė) nustojo būti rengiama, nes po karo karaimai neteko savo žemių. Paskutinėje Derliaus šventėje 1938 metais nupintas derliaus gėrybių vainikas, kabantis iki šios dienos Trakų kenesoje, liko tik kaip ankstesnio intensyvaus karaimų bendruomenės ir šventosios gamtos ryšio simbolis.

Karaimų tautiniai drabužiai šiais laikais buityje jau nebedėvimi. Jų ankstesni pavyzdžiai taip pat yra tapę muziejaus kruopščiai saugomomis istorinėmis relikvijomis – keletą jų pamatysime Trakų istorijos muziejaus Pilies ekspozicijoje bei Karaimų etnografinėje parodoje.

Remiantis išlikusiais pavyzdžiais ir nuotraukomis karaimų tautiniai rūbai buvo restauruoti, ir 1989 metais Trakuose įvykusiame tarptautiniame karaimų suvažiavime daugelis moterų, merginų ir vaikinų, vaikų jais jau vilkėjo.Karaimės tautiniais drabužiais

„Kyrcha“ – moters tautinių drabužių dalis

Tautinis karaimių moterų drabužis susideda iš ilgo ar poilgio sijono, baltos palaidinės, siuvinėto aksominio nesagstomo švarkelio plačiomis rankovėmis iki alkūnių, vadinamo kyrcha, ir plokščios apvalios karoliais ar monetomis papuoštos aksominės kepuraitės. Vietoj sijono ir palaidinės galėdavo būti ir suknelė, kartais net raštuota. Ant kepuraitės kartais užmetama lengva šviesi skarelė.

Privalomas kostiumo elementas būdavo kyrcha. Ji galėjo būti pasiūta iš tamsiai raudono, rudo, žalio ar mėlyno aksomo ir privalėjo būti išsiuvinėta auksiniais siūlais gana sudėtingu augaliniu arba geometriniu raštu. Prie tokių drabužių buvo taip pat dėvimi prabangūs metaliniai papuošalai – monetų karoliai ar ištisiniai koljė.

Pagrindinis vyro drabužis buvo poilgis dryžuotas chalatas, perjuostas diržu ar skarele, ir gana aukšta, nukirsto kūgio formos, tamsiai raudona kepurė su kutu – fes.Karaimas

tautiniais drabužiais

Kaip liudija įvairių keliautojų aprašymai, Krymo karaimai savo tautinius drabužius buvo išsaugoję ilgiau, o Trakuose tautinių drabužių nebedėvėta jau XVIII amžiuje.

Puošybiniai drabužių elementai – rytietišku papročiu tik augaliniai ir geometriniai – buvo artimi Krymo totorių drabužiams. Tačiau tyrinėtojai pastebi skirtingas karaimų ir totorių ornamentų piešimo savybes. Karaimės moterys seniai garsėja kaip geros šeimininkės ir neabejotina, kad jų darbštumo dėka iki šių dienų išliko karaimiška virtuvė, kurios pagrindas yra mėsos ir tešlos patiekalai. Karaimai Lietuvoje turi įvairių tautinių patiekalų. Vieni jų priklauso kasdieniam, kiti – šventiniam, dažniausiai su kuria nors religine švente susijusiam, stalui.Nuotakos vestuvinio pyrago

„Kielinlik“ perlaužimas

Kaip kasdienis patiekalas minėtina tiršta mėsiška ilgų plonų makaronų sriuba tutmač. Makaronus šeimininkės darydavo namie pačios: iškočiojusios jajma – didelį ploną tešlos skritulį, tešlą padžiovindavo, paskui susukdavo ir plonai supjaustydavo. Vienas iš garsiausių, plačiai, ne vien karaimams žinomų neapeiginių patiekalų Lietuvoje yra kybynas (kybyn, kybynlar). Tai pusmėnulio formos mielinės tešlos pyragėlis su pjaustytos avienos ar jautienos įdaru, kepamas orkaitėje ant skardos. Be kybynų, karaimai kepa ir čeburekus, dažnai verda koldūnus. Abu šie patiekalai rytietiški, be abejonės, atkeliavę į mūsų kraštą kartu su karaimais ir totoriais. Iš grynai mėsiškų patiekalų populiariausias yra kepsnys – šišlik. Dažniausiai jis būdavo kepamas iš avienos, tačiau kepsniui tinka ir jautiena, ir veršiena.Kybynai

Zino Kazėno nuotrauka

Religinės šventės turi savų specifinių patiekalų. Velykoms kepami apskriti, penkių-septynių centimetrų skersmens paplotėliai tymbyl. Jie kepami iš aukščiausios rūšies miltų, užminkant tešlą su grietinėle ir sviestu ar sviestu ir kiaušiniais. Sekminėms kepamas ypatingas patiekalas katlama – septynių sluoksnių, simbolizuojančių septynias savaites po Velykų, varškės pyragas (keturi mielinės tešlos sluoksniai, trys – varškės).Vestuviniai pyragai

„Kijovliuk“ ir

„Kielinlik“, 1981 m.

Iš saldžių patiekalų reikėtų paminėti vestuvinius pyragus, kepamus iš mielinės tešlos su įvairiais pagardinimais ir razinomis. Jie yra dviejų rūšių – apvalus ir pailgas. Pirmasis (kijovliuk) kepamas pas jaunikį, antrasis (kielinlik) – pas nuotaką. Svarbiausias tų pyragų elementas – sudėtingas papuošimas, susidedantis iš
pynučių ir specialiai įpjaustytų krepšelių, simbolizuojančių rožes. O didžiausias menas – iškepti taip, kad būtų gražiai paskrudęs, smarkiai iškilęs ir nesubliuškęs, viduj korėtas.

Karaimai neapsiėjo ir be nacionalinio gėrimo – krupniko. Jo pavadinimas perimtas iš vietos gyventojų, tačiau receptūra skiriasi. Jam pagaminti vartojamos įvairios šaknys bei rytietiški prieskoniai – gvazdikėliai, muskato riešutas ir kt. Krupnikas – stiprus alkoholinis apysaldis gražios auksinės spalvos gėrimas, tinkantis prie kybynų ir kitų mėsiškų patiekalų. Paprastai kiekviena šeimininkė verda jį pati, ir krupniko skonis priklauso nuo jos pomėgių.

Apie tautinius patiekalus dainuota ne vienoje dainoje:

Šaharynda Trochnun

Karajlar boladlar.

Bijlik kiermianliardia

Krupnikni ičiadliar.

Dostluchta boladlar

Siemiz aščechlarba,

Kiorkiajadliar hanuz

Kajnar kybynlarba. Saugo karaimai

Trakų miestą slauną,

Pilyje karalių

Krupniką ragauna.

Broliškai gyvena,

Srebia sriubą riebią;

Kol dar neataušęs,

Kybynėlį griebia.

(iš Simono Firkovičiaus dainos „Kybyn“. Į lietuvių kalbą vertė Alfonsas BukontasKaraimai meldžiasi bažnyčiose, kurios turi šventovės reikšmę ir vadinamos kenesomis. Kenesoje altorius yra pietų pusėje (laidojama taip pat veidu į pietus). Kenesos sienos ir lubos paprastai dekoruojamos geometriniais ir augaliniais ornamentais. Kaip ir kitose Rytų religijų šventovėse, vyrai ir moterys meldžiasi atskirai. Kenesoje visiems privalu turėti galvos apdangalą, kurio forma nėra griežtai nustatyta. Trakų kenesa,

1999 m.

Seniausia Lietuvos kenesa yra Trakuose, Karaimų g.30. Pirmoji kenesa čia buvo pastatyta dar XV a. Kadangi pastatas, kaip ir dabar, buvo medinis, jis ne kartą buvo sudegęs. XIX a.pab.-XX a.pr. pastatas rekonstruotas pagal architekto Michailo Prozorovo projektą. 1997 metais Trakų kenesa buvo restauruota pirmą kartą po karo pagal paskutinės rekonstrukcijos projektą.Paminklinis akmuo

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1889 žodžiai iš 6164 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.