Karaizmas
5 (100%) 1 vote

Karaizmas

1121

Karaizmas

Karaimų religija – karaizmas – iš esmės yra grynasis Senojo Testamento tikėjimas, savo dogmas grindžiantis vien Biblijoje užrašytomis tiesomis ir nepripažįstantis jokių šiuos šventuosius tekstus žodžiu ar raštu komentuojančių autoritetų. Karaizmo sistemoje jokie kiti raštai – nei Naujasis Testamentas, nei Talmudas, nei Koranas – nėra šventi ar kodifikuoti, jie nesuteikia argumentų, neatspindi religijos tiesų suvokimo (žodinės ar rašytinės) tradicijos. Visos tikrosios tiesos glūdi tik Senajame Testamente ir kiekvienas tikintysis karaimas turi teisę jų pats šiame tekste ieškoti. Karaizmo esmę atspindi ir pats religijos pavadinimas (karaizmas), kilęs iš veiksmažodžio kara , arabų ir hebrajų kalbose reiškiančio skaityti, rečituoti šv.Raštą. Tos pačios šaknies yra ir Koranas.

Plačiausiai pripažįstama ir labiausiai tikėtina teorija apie karaizmo doktrinos formavimąsi sako, kad karaizmas atsirado VIII amžiuje Mesopotamijoje, Abasidų dinastijos kalifo Abu-Džafar-Abdullah al-Mansuro, valdžiusio 754-775 m., laikais. Naujos doktrinos idėja pasipriešinti esamai rabinistinei Senojo Testamento komentavimo ir švento šių komentarų laikymosi tradicijai kilo Ananui, Dovydo sūnui. Garsusis jo dictum teigė: “Kruopščiai ieškokite Biblijoje ir nepasitikėkite mano nuomone”.

Dėkingoje islamo dirvoje jo pasekėjų ratas vis plėtėsi, naująją teoriją imta kodifikuoti, konceptualizuoti. Pamažu ji įgavo normalų religinės srovės pagreitį, atversdama į naująjį tikėjimą įvairių tautų žmones.

Karaizmo religinė doktrina buvo stipriai įtakota islamo – perimti analogijos (kyjas), tikėjimo laisva žmogaus valia, religinės terminijos (antropomorfiniai vaizdiniai keičiami simbolinėmis sąvokomis) principai, kai kurios religinės dogmos (kybla), atskiros sąvokos (kurban). Pripažįstama, jog islamo tiesų Ananas, Dovydo sūnus, sėmėsi pirmiausia iš Abu-Hanifos, žmogaus, įsteigusio vieną iš keturių kanoninių islamo mokyklų.

Chazarų kaganatas, valstybė, apėmusi pietines šiandieninės Rusijos teritorijas ir IX amžiuje pasiekusi galybės viršūnę, garsėjo savo religiniu tolerantiškumu. Karaizmo misionieriai, kaganatą pasiekę VIII-IX amžiuje, atvertė į savo tikėjimą dalį tiurkų genčių (chazarų, kipčiakų-kumanų, arba polovcų, ir kt.), gyvenusių pietinėse Rusijos stepėse ir Kryme. Bendra religija ir kalba šias gentis ilgainiui suvienijo į tautą, ir religijos pavadinimas virto etnonimu. Tų genčių palikuonys ir yra šiandieniniai Lietuvos karaimai.

Karaimų laidojimo tradicijos

Daugiau kaip 600 metų Lietuvoje gyvena dvi tiurkų tautos – totoriai ir karaimai. Kalbos ir etnogenezės požiūriu jos priklauso seniausioms tiurkų gentims – kipčiakams. Jų įsikūrimas LDK žemėse siejamas su didžiuoju kunigaikščiu Vytautu.

XIV a. pabaigoje Aukso ordą alino vidaus karai. Naudodamasis chanų tarpusavio kovomis dėl valdžios, Vytautas surengė du žygius į Kipčiakų stepes ir atgabeno daug belaisvių (383 karaimų šeimas ir apie 300 totorių šeimų). Apgyvendinti jie buvo Trakuose, Vilniaus apylinkėse ir kitose etninės Lietuvos vietovėse, ypač pasienyje. Lietuvoje jiems buvo leista išpažinti savo religiją, statyti kulto pastatus, buvo skiriami žemės sklypai.

Nors totoriai Lietuvoje iki šiol yra išsaugoję tautinę savimonę, kalbą yra pamiršę (jau XVII a. pabaigoje didžioji jų dalis nebekalbėjo savąja tiurkų kalba). Priešingai negu totoriai, karaimai iki šiol išsaugojo savo kalbą ir tradicijas.

Kaip atskira religija karaimų tikėjimas (karaizmas arba karaimizmas) susiformavo VIII a. Mesopotamijoje (dab. Irako teritorijoje). Karaimų religijos ir tautos pavadinimas kilęs iš arabų ir hebrajų kalbų žodžio kara, reiškiančios skaityti, studijuoti Šventą Raštą, būti jo sekėju. Tikėjimo pagrindas yra Senasis Testamentas (be vėlesnių papildymų ir komentarų), o Dekalogas sudaro pagrindines moralės normas.

Dėl misionierių veiklos VIII–IX a. karaimų religija išplito Sirijoje, Palestinoje, Egipte, Persijoje, Bizantijoje ir Chazarijoje. Chazarų kaganatas, rėpęs pietines šiandieninės Rusijos teritorijas ir pietvakarių Tauriją (Krymas), VIII a. garsėjo religine tolerancija. Karaizmo misionieriai atvertė į savo tikėjimą dalį čia gyvenusių tiurkų genčių,kurias bendra kalba ir religija ilgainiui suvienijo į tautą, ir religijos pavadinimas virto etnonimu. Karaizmo išpažinėjai, nepaisant Chazarijos žlugimo X–XI a. pradžioje, vienijami savo įsitikinimų, susibūrė ir išliko. Ilgiausiai išsilaikę jų centrai buvo Vidurio Europoje ir Kryme. Svarbiausias jų miestas Kryme buvo Džuft-Kalė (Čufut-Kalė, nuo 1938 m. – archeologinis draustinis), šalia Bachčisarajaus.

XIII a. į Krymą įsiveržė totoriai. Po apsiausties Džuft-Kalė tvirtovė buvo paimta ir vėliau sudarė Krymo chanato branduolį. Kovų su Aukso orda dėl savarankiškumo metu, tvirtovė buvo chanų rezidencija, ten buvo saugomos vertybės, laikomi belaisviai. Deja, Krymo chanato sostine tapo ne ji, o XV–XVI a. ant Čuruk-Su upės kranto išaugęs Bachčisarajus. 1475 m. Krymą užėmus turkams, chanatas tapo priklausomas nuo Osmanų imperijos. Jos įtaka reiškėsi įvairiose totorių gyvenimo srityse.

Po 1476 m., Mengli Girėjui tapus Osmanų imperijos vasalu, totorių architektūra ėmė formuotis Stambulo meno
įtakoje. Pastarasis nebuvo savarankiškas: jame susipynė arabų meno ir Renesanso motyvai. Tai pastebima mečečių architektūroje, mauzoliejų ir antkapių dekore.

Totorių kapinės būdavo šalia mečečių arba ant aukštesnių kalvų. Kryme, šalia chano rūmų ir Didžiosios mečetės yra chanų ir jų artimųjų kapinės (anksčiausias palaidojimas – 1592 m.). Antkapiai gausiai puošti ornamentais. Populiariausi motyvai: pynutė, stilizuotas rožės žiedas, kiparisas. Beveik ant visų antkapių iškaltos epitafijos, savotiškas totorių poezijos pavyzdys: “Karas buvo garsiojo Krym-Girėj-Chano amatas; žydros dangaus akys nematė jam lygaus”, arba “Mirtis – tai taurė su vynu, kurį geria visa kas gyva. Kapas yra buveinė, į kurią nueina kiekvienas žmogus”.

Lietuvos totorių antkapiai XVI a. neturėjo užrašų, seniausi antkapiai su užrašais išlikę iš XVII a. Ant neturtingųjų kapų buvo statomi netašyti lauko akmenys, ant turtingųjų – šlifuoti antkapiai su puošniomis epitafijomis, dažnai yra iškaltas pusmėnulis ir žvaigždė arba stilizuota Korano giesmė (kapų orientacija iš vakarų į rytus; du antkapiniai akmenys: didesnis ties galva, mažesnis ties kojomis).

Stilizuotą kiparisą, kaip mirties simbolį, ir stilizuotą rožės žiedą – prisikėlimo simbolį, perimtą iš totorių, galima pamatyti iškaltą ir vėlesniuose marmuriniuose Krymo karaimų antkapiuose. Seniausios kapinės yra šalia Džuft-Kalė, Juozapato slėnyje, vadinamos Balta-Tijmez (kirvis neliečia). Ten esantys antkapiai, juos tyrinėjusių mokslininkų nuomone, datuojami nuo pirmųjų mūsų eros amžių. Kapinėse iki šiol auga šventieji ąžuolai, kuriuos garbino karaimai iki XIX a. vidurio. Senieji Džuft-Kalė kapinių antkapiai (iš Krymo kalkakmenio) karstiški ir dviragiai, gavę pavadinimą bešik (lopšys), nes savo forma primena karaimų lopšį (pagal S.Šišmaną jie simbolizuoja balną, kurį dėdavo ant raitelių kapų). Kartais papuošti geometriniu ornamentu ar stilizuotais medžių, šakelių atvaizdais. Būdinga kapų orientacija – iš šiaurės į pietus. Užrašai (senąja Biblijos kalba), kur nurodoma vardas, mirties metai, rečiau – jos priežastis, iškalti šiaurinėje antkapio pusėje. Dažnai pasitaiko elegijų, pvz.: “Tebūnie jo siela rojuje”, “Tebūnie jo sielai vietos tarp angelų” ir pan.

XIV a. pabaigoje karaimams įsikūrus šiaurvakarinėje Trakų miesto dalyje, kapinės išaugo Totoriškių ežero krante. Netaisyklingo stačiakampio formos senųjų kapinių sklypas apjuostas žema akmenų ir žemių tvora su dvejais (šiaurės ir vakarų) vartais. Dvivėriai šiaurės vartai sukalti iš stačių lentų. Kraštuose du stačiakampiai stulpai sujungti mediniu dvišlaičiu stogeliu, dengtu lentelėmis. Vartai pastatyti XVIII–XIX a.

Vakarų vartai geležiniai, stačių ieties pavidalo strypų, sujungtų gulsčiomis ir įstrižomis juostomis. Jų kraštuose esantys du dideli stulpai sujungti mūriniu arkos stogeliu.

Kapinės dabartine tvora apjuostos 1894–1897 metais. Tada suremontuoti šiaurės vartai ir pagal inžinieriaus-architekto Michailo Prozorovo ir matininko A.Griaznovo projektą pastatyti vakarų vartai (apie 1897 m.).

Sklypo šiaurinėje dalyje laidota iki 1710 metų maro, pietinėje dalyje – po maro iki Antrojo pasaulinio karo, bet yra ir vėlesnių kapų (nustota laidoti apie 1931–1932 metus, įrengus naująsias karaimų kapines). Šiaurinės kapinių dalies antkapiai labai sunykę. Geriau išsilaikęs Ezros, Nisano sūnaus antkapis. Ezra ben Nisanas (1591–1666) buvo didikų Radvilų rūmų gydytojas. Už Lietuvos kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Jono Kazimiero dukters išgydymą jis tapo oficialiu karališkuoju gydytoju. Be medicinos, domėjosi matematika, buvo aktyvus Trakų bendruomenės narys, o 1640 m. ėjo karaimų vaito pareigas.

Pietinėje kapinių sklypo dalyje palaidotas Saliamonas Trakietis (1650–1715), teologas, daugelio religinių himnų ir raudos syjyt jyry 1710 m. maro aukoms atminti autorius (rauda iki šiol giedama per karaimų Vėlines senosiose kapinėse, kur palaidotos maro aukos). Taip pat Trakų karaimų vaitai iš Lobanosų giminės. Deja, daugelis senųjų antkapių neišlikę. Labiausiai kapinės buvo niokojamos XX amžiaus pabaigoje.

Čia ilsisi hachanų – vyriausių jų dvasinių ir pasaulietinių vadovų – Boguslavo Kaplanovskio (1806–1898), 30 metų ėjusio šias pareigas, ir Romualdo Kobeckio palaikai.

Romualdas Kobeckis (1823–1911), vienas iš pirmųjų karaimų, baigęs aukštuosius mokslus, pedagogas. 1902 metais jis buvo išrinktas tuometinės Lenkijos karaimų hachanu ir daug dėmesio skyrė savo tautai ir jos jaunimo švietimui.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1475 žodžiai iš 2914 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.