Kartų problemos
5 (100%) 1 vote

Kartų problemos

11213141

TURINYS

ĮVADAS ………………………………………………………………………………………………………………………….2

I. GENERACIJA ARBA KARTA ……………………………………………………………………………………..3

II. PROBLEMOS IR KONFLIKTAI …………………………………………………………………………………..3

III. PROBLEMŲ PRIEŽASTYS …………………………………………………………………………………………3

IV. VERTYBĖS KARTŲ SANTYKIUOSE …………………………………………………………………………4

V. KEIČIASI LAIKAI – KEIČIASI ŽMONĖS ……………………………………………………………………5

VI. PROBLEMŲ SPRENDIMAI ………………………………………………………………………………………..6

VII. SKIRTINGŲ KARTŲ TARPUSAVIO SANTYKIAI LIETUVOJE …………………………………7

1. Tarpasmeninių santykių lygmuo ……………………………………………………….9

2. Socialinis kultūrinis santykių lygmuo ………………………………………………10

3. Organizacinis-struktūrinis santykių lygmuo ………………………………………11

IŠVADOS ………………………………………………………………………………………………………………………..13

LITERATŪRA …………………………………………………………………………………………………………………14

ĮVADAS

Žmonių santykiai yra vienas svarbiausių dalykų visose gyvenimo situacijose. Norėdami gauti arba perduoti tam tikrą informaciją, žmonės turi bendrauti tarpusavyje, o ar pavyks tai įgyvendinti, priklausys nuo to, ar pasisekęs bus pokalbis, diskusija, ar žmonės supras vienas kitą.

Nei vienas žmogus negali gyventi vienas, tačiau gyventi tarp žmonių ir bendrauti su jais taip pat nėra lengva. Kiekvienas iš mūsų pasirenka sau tinkančią elgesio kultūrą.

Dažnai šeimos kultūra perduodama iš kartos į kartą. Psichologai teigia, kad jauni žmonės dažnai stengiasi elgtis taip, kaip panašiose situacijose elgtųsi jų tėvai. Net kurdami šeimą, jaunuoliai dažnai bando atkurti savo tėvų šeimos modelį.

Tačiau dažnai pasitaiko, kad tėvų ir vaikų nuomonė nesutampa, nevienodas įvairių reiškinių suvokimas ir jų vertinimas gana dažnai sukelia tarp jų ginčytinas situacijas, o dėl ko kyla įvairios problemos.

Šio darbo objektas – kartų problema. Tikslas – paanalizuoti kartų problemas.

Uždaviniai pasirinkti šiam tikslui pasiekti:

• Išsiaiškinti kas tai yra karta ir kas tai yra problema;

• Kodėl kyla problemos;

• Kokie yra kartų santykiai Lietuvoje;

• Kaip keičiamės keičiantis laikui;

• Kokia yra šiuolaikinė karta.

GENERACIJA ARBA KARTA

Generãcija [lot. generatio – gimdymas] – organizmų karta – populiacijos individų grupė, su bendrais protėviais susijusi vienodu giminystės laipsniu, pvz., tėvai ir vaikai – dvi generacijos;

Karta – tai tuo pačiu laiku gyvenantys artimo amžiaus žmonės, kuriuos dažnai sieja bendra istorinė, socialinė ar ekonominė patirtis bei vertybės, kurios skiriasi nuo kitų kartų. Šeimos atžvilgiu kartas sudaro vaikai, tėvai ir seneliai.

PROBLEMOS IR KONFLIKTAI

Vyresniosios kartos žmonės sunkiai dirbo, kad užsidirbtų pinigus ir padėtų pamatus. Jie jaučia, jog jaunoji karta yra sugadinta ir į esamus pamatus žiūri nepakankamai rimtai. Tokia situacija sukelia grėsmę vieno iš sąveikos dalyvių suformuluotam tikslui ir sudaro problemą (problemà [gr. problēma – uždavinys, užduotis] – uždavinys, iškylantis tikslingoje žmonių veikloje ir reikalaujantis teorinio arba praktinio sprendimo arba sudėtingas, sunkiai išsprendžiamas klausimas) ir to pasekoje kyla konfliktinė situacija.

Konfliktinė situacija- tai prieštaringos šalių pozicijos kokiu nors klausimu, siekimas priešingų tikslų ir įvairių priemonių jiems pasiekti naudojimas, interesų nesutapimas ir t.t.

Dažnai konfliktinės situacijos pagrindą sudaro objektyvūs prieštaravimai. Tačiau kartais pakanka kokios nors smulkmenos- nevykusiai ir nelaiku pasakytų žodžių, nuomonės, kitaip tariant, incidento,- ir konfliktas gali prasidėti.

Konfliktu tarp kartų laikytina bendravimo sferos sandūra, kilusi dėl žmonių prieštaringų tikslų, elgesio, nuostatų pakeliui į savo tikslus. Konflikto kilimą lemia objektyvūs ir subjektyvūs faktai. Jis priklauso nuo išorės (aplinkos) konteksto, kuriame tarpsta ir vystosi. Konteksto dalis- socialinė psichologinė terpė (aplinka), o ne vien artimiausioji asmenybės aplinka.

PROBLEMŲ PRIEŽASTYS

Tėvai, vaikai seneliai dažnai tarpusavyje nesutaria, kyla problemos, konfliktai dėl:

o Bendravimo ir bendradarbiavimo (šaukimas, rėkimas, kritika, ignoravimas);

o Gyvenimo būdo (plaukų stilius, narkotikai ir alkoholis, vairavimas, seksualinės vertybės);

o Vaiko auginimo;

o Politikos ir religijos;

o Darbo atlikimo;

o Namų ruošos ir išlaikymo.

Konfliktai kylantys tarp kartų šeimoje yra natūrali ir tikėtina problema. Jie buvo dažni, yra dažni ir bus tikriausiai dažni visada. Muzika, apsirengimas, laisvalaikio praleidimas ar kokie kiti dalykai visuomet skirs
tėvus ir vaikus.

VERTYBĖS KARTŲ SANTYKIUOSE

„Kodėl jis valgydamas nenusiima kepurės?“, „Ką tai reiškia, jog tu negali eiti apsipirkti sekmadieniais?“, „Kaip tu gali su manimi taip kalbėti. Aš niekad taip nedrįsau kalbėti su savo tėvais.“, „tik per mano lavoną tu parsivesi čia gyvent savo draugę“. Tokius ar panašius teiginius pokalbiuose mes galime išgirsti tūkstančiuos šeimų visame pasaulyje. Tai pokalbiai tarp kartų ir visa tai dažniausiai dėl skirtingo požiūrio į vertybes ar iš vis dėl skirtingų vertybių. Tėvai tikisi, kad jų vaikai konkrečiose situacijose elgsis ar galvos taip kaip manė, kad juos išmokė. O vaikai, net ir suaugę vaikai, supranta, kad gina savo vertybes, o ne tas, kurias norėtų tėvai.

Padėtis be išeities tikriausiai bent kažkuriam laikotarpiui arba visiems laikams. Nėra tokio aiškaus metodo, kaip sutarti šeimos nariams esant skirtingoms vertybėms.

Vertybės gali reikšti tvirtus principus, kuriais vadovaujasi visuomenė ir gali saugiai ir taikai gyventi kartu. Daugumos mūsų poelgius atspindi mūsų vertybės. Kadangi kiekvienas žmogus siekia suaugti ir subręsti, tai jis lengvai pasirenka tas vertybes, kurių dėka jo gyvenimas tampa sėkmingesnis ir reikšmingesnis ir tada elgesys remia tokias vertybes ir jos stiprėja ir žmogus gyvena tomis vertybėmis ir jų moko savo vaikus, o vaikai siūlomas vertybes gali priimti arba ne. Jų gyvenimo situacijos ir kasdieninė veikla gali būti visiškai skirtinga, negu ta, kuri buvo ar yra jų tėvų. Tai kas yra sėkmingas ir reikšmingas gyvenimas jiems gali būti radikaliai skirtingas negu jis yra tėvams.

Socialinė, ekonominė, medicininė ir politinė tikrovė, kuri formuoja jaunosios kartos tikrovę ir jos sąlygas yra skirtinga negu prieš tai buvusių kartų.

Jauni vaikai dar neatradę savo vertybių ir gali paprasčiausiai maištauti tėvų kontrolei.

Pačios universaliausios vertybės yra tos, kurios stiprina mūsų asmenybę ir tarpusavio santykius. Kada susiduriame su problemomis šeimoje, primindami sau vertybes , padedame atrasti sprendimą.

Kaip sveiki ir normalūs žmonės mes privalome gerai jaustis. Mes privalome turėti orumą, kilnumą ir savigarbą. Mes turime jausti, jog valdome patys savo gyvenimus ir galime daryti sprendimus. Mes turime duoti pagarbą kitam ir taip pat ją gauti iš kitų. Todėl kai susiduriame su konfliktais, kuriuos ištiktųjų norime išspręsti, mes privalome prisiminti, jog tai yra ir mūsų poreikiai ir mūsų oponento. Mes turime suprasti, kad vertybės keičiasi, atsižvelgiant į socialinių ir aplinkos sąlygų kitimą.

KEIČIASI LAIKAI – KEIČIASI ŽMONĖS

Dabar Lietuvos visuomenė išgyvena vertybių sistemos virsmą – akivaizdu, kad skirtingų kartų vertybių sistemos jau nesutampa vien dėl amžinojo kartų konflikto, bet ir todėl, kad kartos orientuojasi į skirtingas gyvenimo aplinkybes, nes ištiktųjų gyvenimas labai pasikeitė. Vertybių konfliktas įvyksta tuomet, kai viena vertybė prieštarauja kitai arba ją riboja.

Kiekvienas jaunuolis labai aktyvus, todėl neišvengiamai susiduria su įvairiausiais žmonėmis, reiškiniais ir sunkumais, kuriuos jis turi įveikti pats, nes jau yra savarankiška asmenybė. Deja, dėl savo neišmanymo ir naivumo dažnas “nusvyla nagus”. Reikėtų pabrėžti skirtumą tarp dabartinio jaunimo, jo tėvų ar dar ankstesnių kartų jaunystės. Vyresnieji augo ir brendo palyginti ramioje aplinkoje. Jiems viskas buvo daug aiškiau: baigi mokyklą, kur nors įstoji, po to nesunkiai gauni darbą ir t.t. Mūsų laikų jaunuomenė gyvena natūraliosios atrankos sąlygomis. Nepaisant to, kad mokslo pažanga leidžia vis labiau modernizuoti visas gyvenimo sritis, kai kada pasijuntame tarsi bendruomeninėje santvarkoje. Žiauri konkurencija prasideda jau mokyklos suole. Kartais noras padėti, draugiškumas ir kitos vertybės nublanksta prieš begalinį troškimą gauti gerą pažymį. O ir besimokant aukštojoje mokykloje ne visada lemiamu faktoriumi lieka žinios. Dažniausiai, kovojant dėl vietos po saule, laimi apsukriausieji, bet nebūtinai protingiausieji. Laukinis kapitalizmas iš tiesų pasirodė laukinis. Vertybių susidvejinimas verčia žmogų nuolat blaškytis. Jaunuolis žino, kaip viskas turėtų būti, teoriškai jam aišku, kas gera, o kas bloga, tačiau realybė kitokia. Elementarus pavyzdys: studentas nežino, ar duoti nusirašyti grupės draugui, nes tas, gavęs geresnį pažymį, išstums iš valstybės finansuojamų vietų, reikės mokėti už mokslą.

PROBLEMŲ SPRENDIMAI

Vaidai, kaip žinia, nieko gero neatnešantis reiškinys. Jų pasekmės kartais gana skaudžios ir vienai, ir kitai besivaidijančiai pusei: griūva tarpusavio santykiai, pakertama vienybė. Tad kas tos visa griaunančios ir dezorganizuojančios ambicijos? Kaip jos pasireiškia?

Dažniausiai abi besivaidijančios pusės, ar tai būtų tėvai ir vaikai, seneliai, būna įsitikinusios, jog savo griežta pozicija jos gina savo autoriteto orumą ir garbę. Tai žmonių santykiams suteikia šaltumo, formalumo. Jei pakitus situacijai kyla poreikis keisti poziciją, elgesį, pajuntamas pavojus, jog gali būti pažemintas minėtas orumas. Tas, nenugalėtas argumentais, nerimas neleidžia peržiūrėti savo tvirtos nuostatos, reglamentuojančios kaip pasielgti esant naujoms aplinkybėms. Ir santykius panašiais atvejais sugadina aklas ir visiškai sustabarėjęs
laikymasis vienokio ar kitokio sumanymo, pasiekti tikslą, kuris būtų naudingas abiem.

Atstumas bendraujant įpareigoja gerbti vieniems kitus. Dažniausiai žiūrima, ar gerbia mane. Neskubama pažvelgti, ar aš gerbiu kitą, nuspręsdamas, kaip jis turėtų pasielgti ir versdamas jį elgtis būtent taip, o ne kitaip. Jei kiekvienas pagalvotų, ar jis gerbia kitos kartos atstovą, į kurį nukreiptas jo veiksmas, gal jo pasiūlymas yra iš esmės geresnis, nors paremtas vien patirtimi be teorijos, daugelio vaidų ir nesusipratimų šeimose bei darbe būtų išvengta. Santykiai šiltesni, jei jie grindžiami pasitikėjimu, kuris ateina jaučiant saikingą vyresniojo rūpestį.

Kartų santykius lydi tos pačios problemos. Nesusipratimų bei problemų sprendimą ir šalinimą lemia kito asmens gerbimas. Bendraujant svarbu stengtis nepažeminti kito. Toks bendravimas leidžia kitam asmeniui patirti laisvę renkantis ir garantuoja susitarimo sėkmę. O tai lemia darnius santykius bei vienybę, siekiant bendro tikslo. Kartais tėvams vienoks ar kitoks vaiko pasirinkimas gali būti ne tik nemalonus, bet ir net neparankus. Jei abi bendraujančios pusės gerbs viena kitos apsisprendimą kaip asmenų teisę, neniekins jo, ieškos tokio apsisprendimo prasmės, tai nesunkiai supras viena kitą, ir jų santykiai bus darnūs.

Bendraujant nei vienas neturi jaustis vergu, kuris verčiamas paklusti kito nuomonei. Siekiant suderinamumo, našumo ir harmonijos, geriausias kelias – rinktis kartu, arba bent jau išsiaiškinti, kokių veiksmų geriau imtis, norint pasiekti bendrą tikslą. Tik tada, kai vaikas suvoks ir jaus vyresnįjį kaip patarėją, o ne kaip „vergvaldį“, galima tikėtis vienybės, „kilnojančios kalnus“.

SKIRTINGŲ KARTŲ TARPUSAVIO SANTYKIAI LIETUVOJE

Istorinė tautinių judėjimų bei nacionalinių valstybių formavimo ir įtvirtinimo patirtis byloja, kad jie dažniausiai būdavo sėkmingi tais atvejais, kai į tuos procesus įsiliedavo visos socialinės, tarp jų ir demografinės struktūros, kai joms būdavo būdingas koherentiškumas.

Bendrame tautos ir civilizacijos sociodinamikos mechanizme visais istoriniais laikais didelės reikšmės turėdavo skirtingų amžiaus kartų ryšiai, skirtingų generacijų sąveikavimas. Istorinių įvykių poveikis skirtingoms generacijoms labai netolygus, nevienareikšmiškas, kad visa tai yra sąlygojama kartų gyvenimo sąlygų. Kartų fenomenas yra vienas iš svarbiausių faktorių, skatinančių istorinio vystymosi dinamikos atsiradimą kultūros erdvėje.

Sąvoka „socialinis laikas“ bene geriausiai nusako tų įvykių ir procesų krūvį, kurį patiria kiekviena karta, ir tą poveikį, kuris kiekvieną iš jų paženklina savitu, tik jai būdingu mąstysenos ir elgsenos ženklu.

Jaunoji karta labiausiai imli svetimų kultūrų įtakoms, ypač naujaisiais ir naujausiais amžiais. Ir bene daugiausiai „darbuojasi“ diegdama svetimos arba bendrosios kultūros elementus. Taip elgdamasi ji paprastai net nesusimąsto, kokią lemtingą sumaištį Tėvynėje tie svetimi elementai gali sukelti. Šitoje jaunesniosios generacijos veržlumo sukeltoje sumaištyje ir gelbsti vyresniosios išmintis, santūrumas. Ta proga primintina beveik visiems žinoma priešprieša. Pirma, jeigu dominuoja persvara į vienu ar kitu būdu išreikalautą jaunosios kartos pagarbą ir ištikimybę vyresniesiems, senolių priesakams, matome sukaustytą, nelanksčią visuomenę, archaišką gyvenimą. Antra, pagarbos ir priesakų ignoravimas atveria kelią futurizmui – nepamatuotam, neišmintingam ateities projektavimui, ir etnokultūrinio tęstinumo slopinimui, tautinės kultūros savaiminiam neprievartiniam nykimui.

Lietuviškoji šios priešpriešos specifika ta, kad orientacijomis į praeitį, savotišku savos istorijos mitologizavimu lietuviai ir sėmėsi ištvermės, stiprybės likti nenugalėtais nors dvasia, nors savo istorine-kultūrine atmintimi, vylėsi išlikti kaip tauta ilgais negandų šimtmečiais ir ypač pastaruoju penkiasdešimtmečiu. Ši orientacija yra tiesiog įsigėrus į vyresniosios generacijos kūną ir kraują, bet vidėto neperimtina ir atmetama jaunesniosios, ir todėl šiandien ypač komplikuoja, dramatizuoja skirtingų amžiaus tarpusavio santykius visuose lygmenyse: ir asmeniniame, ir visuomeniniame, ir valstybiniame.

Taip pat, be kitų tautų nepalankių aplinkybių kartų santykiuose kardinalių permainų kelia ir modernizavimas, demokratinės, atviros pilietinės visuomenės formavimasis, planetarinės integracijos sklaida. Matyti, kad ir pilietinės demokratijos šalyse jaunoji karta, iš prigimties būdama energingesnė, imlesnė naujovėms ir mažiau sukaustyta socialinio paveldo bei patirties, postmodernizmo sąlygomis demonstruoja drąsų, įžūlų atsiribojimą nuo tradicinės kultūros, istorinės-kultūrinės atminties ignoravimą, tėvų vertybinio pasaulio nepripažinimą. Postmodernioji visuomenė įteisino kažkada Dž.Loko deklaruotą principą – individualizmui, asmeniui suteikė pirmumo teisę lyginant su jo socialiniu įsipareigojimu, su jo priedermėmis bendruomenei, sociumui. Suklestėjo principas „Būk savimi“, teigiantis asmens, individo savirealizacijos teisę, plėtodamas instrumentinio proto ( kada žmogaus veiksmai matuojami naudos principu).Seniau į archaizmą orientuoti visuomenės žmonės „būdavo prirakinami prie tam tikros jiems skirtos vietos, vaidmens ir
kurių nukrypti buvo beveik neįsivaizduojamas dalykas“, o šiais laikais, suklestėjus individualizmui, jo tamsioji pusė „yra asmens susitelkimas į save, kuris mūsų gyvenimą padaro lėkštą ir siaurą, jį nuprastina ir verčia vis mažiaus domėtis kitų žmonių gyvenimais ir visuomene.

Šiuo metu Jūs matote 54% šio straipsnio.
Matomi 2277 žodžiai iš 4188 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.