REFERATAS
KAS BŪDINGA ČEKŲ KULTŪRAI?
Dabartinės lietuvių kalbos žodynas teigia, jog kultūra (lot. cultura –
apdirbimas, ugdymas, auklėjimas, lavinimas, tobulinimas, vystymas,
garbinimas) – tai žmogaus bei visuomenės veiklos produktai, jos formos ir
sistemos, kurių funkcionavimas leidžia kurti, panaudoti ir pateikti
materialines ir dvasines vertybes. Tai tobulumo laipsnis, pasiektas kurioje
nors mokslo ar veiklos srityje; išprusimas; augimas.
Taigi kalbėdami apie bet kurios šalies kultūrą privalome turėti omeny
visą, kas sukurta tos šalies visuomenės fizinių ir protinių darbu, o t.y.:
animacinė veikla, architektūra, filmas, fotografija, muzika, iliustracija,
bibliotekos, literatūra, muziejai, organizacijos, produkcija, radijas,
televizija, teatras, pramogos ir t.t. Aišku, kad ne kiekvienoje šalyje visi
šie dalykai yra vienodai išsivystę.
Kalbėdami būtent apie čekų kultūrą negalime nepaminėti to, kad
Čekijoje yra labai paplitęs turizmas. Kasmet apžiūrėti Čekiją atvažiuoja
tūkstančiai žmonių, o tai reiškia, kad šios šalies kultūra yra kažkuo
įdomi, ypatinga, patraukli. Patys čekai teigia, jog kartą pabuvojus jų
šalyje nepavyktų galutinai atskleisti, pažinti jų visos kultūros grožio,
nepaprastumo. Jų kultūra yra tiek turtinga, jog neįmanoma būtų griežtai
nubrėžti jos ribų. Taigi galime bandyti pažinti tik tai, kas yra labiausiai
žinoma, svarbu, įdomu čekų kultūroje.Manau, kad norėdami geriau susipažinti su tuo, kas yra būdinga čekų
kultūrai, turime pradėti nuo muzikos, kuri yra tikru čekų interpretacinio
meno lobiu.
Teigiama, jog Čekijos sostinė Praha yra gražiausia gegužės mėnesį, nes
būtent tada gamta stebina savo grožiu, o oras tarsi dvelkia muzika. Gegužė
kasmet (jau nuo 1946 metų) pristato didžiausią metų muzikos šventę, kuri
yra vadinama „Prahos pavasariu“. Per šią šventę įvyksta maždaug 70 koncertų
ir 10 vaidinimų, kuriuose dalyvauja daugiau kaip 2000 muzikantų iš beveik
20 pasaulio šalių. Būna atliekama apie 320 kūrinių, kurių trukmė siekia 160
valandų ir visą tai stebi apie 60 000 žiūrovų. Kiekvienam „Prahos
pavasariui“ yra būdingas nepaprastas muzikalumas, atlikėjai jaučia ir
tiksliai perteikia bet kokio laikotarpio stilių.
Apie panašią šventę Čekijoje svajota dar prieš 1946 metus. Jau XIX
R.Kubelikas amžiuje apie tai galvojo poetas Jonas Neruda, didysis
kultūrinių švenčių organizatoriu Andželo Neimanas. Bet šią svajonę pavyko
įgyvendinti tik Rafaeliui Kubelikui, kuris pasiekė buvusio čekų
filharmonijos vadovo Vaclovo Talicho meninį tikslą. Taigi 1946 metais
gegužės 12 dieną vadovaujant R. Kubelikui filharmonija atliko simfoninę
Smetanos poemą „Mano tėvynė“ ir tuo „Prahos pavasaris“ buvo atidarytas.
Nuo tų metų simfoninė poema „Mano tėvynė“ yra atlikinėjama kiekvienais
metais, ja prasideda kiekvienas „Prahos pavasaris“.
pPanašios šventės kasmet vyksta ir teatro srityje, pvz.: tarptautinis
festivalis „Europos regionų teatras“, kuris pirmą kartą įvyko 1995 metais
ir virto didele teatrine švente. Šioje šventėje gali dalyvauti ne tik
žinomiausios teatrinės trupės, lėlių teatras, bet ir bet kuri nepriklausoma
teatrinė trupė. Inscenizacijos vyksta ne tik teatruose, bet ir atvirose
scenose, miesto aikštėse. Festivalis vis labiau ir labiau įsibrauna į
miestą ir tampa jo sudėtine dalimi.
Čekijoje vyksta ne tik tradicinio pobūdžio teatriniai festivaliai, bet
ir pvz. tokie kaip „Tarp tvorų“. Teatrinis festivalis „Tarp tvorų“ pirmą
kartą įvyko Prahos Psichiatrinėje gydykloje 1992 metais. Jame dalyvavo
šešios trupės. Šio renginio tikslas: padėti nugriauti tariamas tvoras tarp
„sergančiųjų“ ir „sveikųjų“, nustumti tabų nuo psichiatrinių ligoninių ir
apskritai nuo psichiatrijos, skatinti pacientus realizuotis kūrybinėje
veikloje ir suteikti galimybę visuomenei visą tai stebėti.
Kasmet šioje teatrinėje šventėje dalyvauja vis daugiau profesionalių ir
mėgėjiškų trupių, taip pat prisideda ir muzikiniai ansambliai. Žiūrovų
skaičius sparčiai didėja, nes renginys yra nemokamas, tokiu būdu festivalis
tampa vis labiau žinomas, didėja jo prestižas tarp dalyvių ir rėmėjų.
Apskritai apie čekų teatrą šiandien sakoma, kad yra „Auksinis teatro
laikas“ arba „Svarbiausioji baroko epochos krizė“. Abu teiginiai yra