REFERATAS
KAS BŪDINGA ČEKŲ KULTŪRAI?
Dabartinės lietuvių kalbos žodynas teigia, jog kultūra (lot. cultura –
apdirbimas, ugdymas, auklėjimas, lavinimas, tobulinimas, vystymas,
garbinimas) – tai žmogaus bei visuomenės veiklos produktai, jos formos ir
sistemos, kurių funkcionavimas leidžia kurti, panaudoti ir pateikti
materialines ir dvasines vertybes. Tai tobulumo laipsnis, pasiektas kurioje
nors mokslo ar veiklos srityje; išprusimas; augimas.
Taigi kalbėdami apie bet kurios šalies kultūrą privalome turėti omeny
visą, kas sukurta tos šalies visuomenės fizinių ir protinių darbu, o t.y.:
animacinė veikla, architektūra, filmas, fotografija, muzika, iliustracija,
bibliotekos, literatūra, muziejai, organizacijos, produkcija, radijas,
televizija, teatras, pramogos ir t.t. Aišku, kad ne kiekvienoje šalyje visi
šie dalykai yra vienodai išsivystę.
Kalbėdami būtent apie čekų kultūrą negalime nepaminėti to, kad
Čekijoje yra labai paplitęs turizmas. Kasmet apžiūrėti Čekiją atvažiuoja
tūkstančiai žmonių, o tai reiškia, kad šios šalies kultūra yra kažkuo
įdomi, ypatinga, patraukli. Patys čekai teigia, jog kartą pabuvojus jų
šalyje nepavyktų galutinai atskleisti, pažinti jų visos kultūros grožio,
nepaprastumo. Jų kultūra yra tiek turtinga, jog neįmanoma būtų griežtai
nubrėžti jos ribų. Taigi galime bandyti pažinti tik tai, kas yra labiausiai
žinoma, svarbu, įdomu čekų kultūroje.Manau, kad norėdami geriau susipažinti su tuo, kas yra būdinga čekų
kultūrai, turime pradėti nuo muzikos, kuri yra tikru čekų interpretacinio
meno lobiu.
Teigiama, jog Čekijos sostinė Praha yra gražiausia gegužės mėnesį, nes
būtent tada gamta stebina savo grožiu, o oras tarsi dvelkia muzika. Gegužė
kasmet (jau nuo 1946 metų) pristato didžiausią metų muzikos šventę, kuri
yra vadinama „Prahos pavasariu“. Per šią šventę įvyksta maždaug 70 koncertų
ir 10 vaidinimų, kuriuose dalyvauja daugiau kaip 2000 muzikantų iš beveik
20 pasaulio šalių. Būna atliekama apie 320 kūrinių, kurių trukmė siekia 160
valandų ir visą tai stebi apie 60 000 žiūrovų. Kiekvienam „Prahos
pavasariui“ yra būdingas nepaprastas muzikalumas, atlikėjai jaučia ir
tiksliai perteikia bet kokio laikotarpio stilių.
Apie panašią šventę Čekijoje svajota dar prieš 1946 metus. Jau XIX
R.Kubelikas amžiuje apie tai galvojo poetas Jonas Neruda, didysis
kultūrinių švenčių organizatoriu Andželo Neimanas. Bet šią svajonę pavyko
įgyvendinti tik Rafaeliui Kubelikui, kuris pasiekė buvusio čekų
filharmonijos vadovo Vaclovo Talicho meninį tikslą. Taigi 1946 metais
gegužės 12 dieną vadovaujant R. Kubelikui filharmonija atliko simfoninę
Smetanos poemą „Mano tėvynė“ ir tuo „Prahos pavasaris“ buvo atidarytas.
Nuo tų metų simfoninė poema „Mano tėvynė“ yra atlikinėjama kiekvienais
metais, ja prasideda kiekvienas „Prahos pavasaris“.
pPanašios šventės kasmet vyksta ir teatro srityje, pvz.: tarptautinis
festivalis „Europos regionų teatras“, kuris pirmą kartą įvyko 1995 metais
ir virto didele teatrine švente. Šioje šventėje gali dalyvauti ne tik
žinomiausios teatrinės trupės, lėlių teatras, bet ir bet kuri nepriklausoma
teatrinė trupė. Inscenizacijos vyksta ne tik teatruose, bet ir atvirose
scenose, miesto aikštėse. Festivalis vis labiau ir labiau įsibrauna į
miestą ir tampa jo sudėtine dalimi.
Čekijoje vyksta ne tik tradicinio pobūdžio teatriniai festivaliai, bet
ir pvz. tokie kaip „Tarp tvorų“. Teatrinis festivalis „Tarp tvorų“ pirmą
kartą įvyko Prahos Psichiatrinėje gydykloje 1992 metais. Jame dalyvavo
šešios trupės. Šio renginio tikslas: padėti nugriauti tariamas tvoras tarp
„sergančiųjų“ ir „sveikųjų“, nustumti tabų nuo psichiatrinių ligoninių ir
apskritai nuo psichiatrijos, skatinti pacientus realizuotis kūrybinėje
veikloje ir suteikti galimybę visuomenei visą tai stebėti.
Kasmet šioje teatrinėje šventėje dalyvauja vis daugiau profesionalių ir
mėgėjiškų trupių, taip pat prisideda ir muzikiniai ansambliai. Žiūrovų
skaičius sparčiai didėja, nes renginys yra nemokamas, tokiu būdu festivalis
tampa vis labiau žinomas, didėja jo prestižas tarp dalyvių ir rėmėjų.
Apskritai apie čekų teatrą šiandien sakoma, kad yra „Auksinis teatro
laikas“ arba „Svarbiausioji baroko epochos krizė“. Abu teiginiai yra
savotiškai teisingi. Viena vertus spektaklių ir teatrinių kolektyvų
skaičius tikrai nėra mažas (žiūrovų taip pat), bet kita vertus teatras turi
daug problemų. Svarbiausioji – stinga pinigų ir todėl dauguma jaunų trupių
negali egzistuoti profesionaliame lygyje. Nelengva ir profesionaliems
kolektyvams.Visai ką kitą galima būtų pasakyti apie čekų filmą ir kino studijas.
Čekijos Respublikoje ne tik statoma daug savų filmų, bet ir nemažai
uždirbama nuomojant nuostabias čekų kino studijas Barrandov, kurios yra
žinomos kone visame pasaulyje. Tai didžiausias studijų kompleksas visoje
Europoje, kurį ateityje planuojama dar labiau išplėsti.
Kiekvienais metais filmų kūrėjai iš viso pasaulio yra priversti
keliauti į Prahą, kuri nuo senų laikų vilioja (daugiau kaip 70 metų) filmų
kūrybos istorija, čekų
filmų kūrėjų profesionalumu, nuostabiomis
techninėmis galimybėmis, kvalifikuotais darbininkais, studijų plotu (yra 11
studijų, kurių bendras plotas siekia net 160 000 km² ), ypač patogia vieta
(tik 5 kilometrai nuo Prahos centro) bei prieinamomis kainomis.
Užsienio spauda teigia, jog studijos Barrandov siūlo puikų servisą ir tuo
negalima abejoti.
Studijų istorija siekia 1930 metus. Būtent tada Vaclavas Havelas, buvusio
Čekijos Prezidento tėvas, buvo paprašytas savo brolio Milošo įtraukti į
savo naujų pastatų (Barrandov apylinkėse) projektą filmų studiją.
Lankytojai iki šių dienų negali atsistebėti pagrindinio pastato
nepaprastumu. Jis buvo suprojektuotas taip, kad primintų legendinį Feniksą
kylantį iš savo pelenų. Tai buvo tarsi naujos čekų filmo eros (Čekijoje)
simbolis. Studijos architektu ir dizaineriu buvo Maksas Urbanas (kuris
vėliau tapo direktoriumi ir operatoriumi). Statybos buvo pradėtos 1931
metais ir per 14 mėnesių ten jau buvo pastatytas pirmas čekų filmas
„Žmogžudystė Ostrovni gatvėje“.
Barrandove buvo pastatyta ir daug kitų žinomų filmų, pvz.: „Riterio
pasakojimas“, „Iš pragaro“, „Ašmenys II“, „XXX“, „Širdžių karas“, „Shanghai
riteriai“ ir t.t.Čekų, palyginus su kitomis tautomis, yra ne daug, bet nepaisant to jie
labai įtakoja pasaulio fotografiją. Čekų fotografų parodos rengiamos
įvairiose šalyse. Vienas žymiausių čekų fotografų Janas Saudekas teigia,
kad Čekijoje yra savotiška foto meno t J. Saudeko (nuotrauka)
tradicija ir todėl šiandien jie gali pasigirti nuostabiu, nusipelnusiu,
aukšto lygio fotografų gausa, ko negalėtų padaryti kitos tautos,
neturinčios (kaip bebūtų keista) jokių žymių foto meno atstovų (tai pvz.:
albanai, indusai, boliviečiai ir pan.).
Čekų fotografai susilaukia daug dėmesio dėl savo meistriškumo,
pastabumo, darbų nepaprastumo. Kiekvienas menininkas yra skirtingas (nors
kartais yra įtakojamas kitų fotografų) ir atranda vis naujas fotografavimo
galimybes. Vienas žaidžia su spalva ir šešėliais, kitas atvirkščiai-
paryškina, perteikia objektą tokį, koks yra. Vienam norisi perteikti
situaciją, aplinką kuo realiau, kitam svarbu suteikti kuo daugiau
mistiškumo, paslaptingumo, jis nori priversti žiūrovą mąstyti, nagrinėti.