Kas būdinga čekų kultūrai
5 (100%) 1 vote

Kas būdinga čekų kultūrai

1121

REFERATAS

KAS BŪDINGA ČEKŲ KULTŪRAI?

Dabartinės lietuvių kalbos žodynas teigia, jog kultūra (lot. cultura –

apdirbimas, ugdymas, auklėjimas, lavinimas, tobulinimas, vystymas,

garbinimas) – tai žmogaus bei visuomenės veiklos produktai, jos formos ir

sistemos, kurių funkcionavimas leidžia kurti, panaudoti ir pateikti

materialines ir dvasines vertybes. Tai tobulumo laipsnis, pasiektas kurioje

nors mokslo ar veiklos srityje; išprusimas; augimas.

Taigi kalbėdami apie bet kurios šalies kultūrą privalome turėti omeny

visą, kas sukurta tos šalies visuomenės fizinių ir protinių darbu, o t.y.:

animacinė veikla, architektūra, filmas, fotografija, muzika, iliustracija,

bibliotekos, literatūra, muziejai, organizacijos, produkcija, radijas,

televizija, teatras, pramogos ir t.t. Aišku, kad ne kiekvienoje šalyje visi

šie dalykai yra vienodai išsivystę.

Kalbėdami būtent apie čekų kultūrą negalime nepaminėti to, kad

Čekijoje yra labai paplitęs turizmas. Kasmet apžiūrėti Čekiją atvažiuoja

tūkstančiai žmonių, o tai reiškia, kad šios šalies kultūra yra kažkuo

įdomi, ypatinga, patraukli. Patys čekai teigia, jog kartą pabuvojus jų

šalyje nepavyktų galutinai atskleisti, pažinti jų visos kultūros grožio,

nepaprastumo. Jų kultūra yra tiek turtinga, jog neįmanoma būtų griežtai

nubrėžti jos ribų. Taigi galime bandyti pažinti tik tai, kas yra labiausiai

žinoma, svarbu, įdomu čekų kultūroje.Manau, kad norėdami geriau susipažinti su tuo, kas yra būdinga čekų

kultūrai, turime pradėti nuo muzikos, kuri yra tikru čekų interpretacinio

meno lobiu.

Teigiama, jog Čekijos sostinė Praha yra gražiausia gegužės mėnesį, nes

būtent tada gamta stebina savo grožiu, o oras tarsi dvelkia muzika. Gegužė

kasmet (jau nuo 1946 metų) pristato didžiausią metų muzikos šventę, kuri

yra vadinama „Prahos pavasariu“. Per šią šventę įvyksta maždaug 70 koncertų

ir 10 vaidinimų, kuriuose dalyvauja daugiau kaip 2000 muzikantų iš beveik

20 pasaulio šalių. Būna atliekama apie 320 kūrinių, kurių trukmė siekia 160

valandų ir visą tai stebi apie 60 000 žiūrovų. Kiekvienam „Prahos

pavasariui“ yra būdingas nepaprastas muzikalumas, atlikėjai jaučia ir

tiksliai perteikia bet kokio laikotarpio stilių.

Apie panašią šventę Čekijoje svajota dar prieš 1946 metus. Jau XIX

R.Kubelikas amžiuje apie tai galvojo poetas Jonas Neruda, didysis

kultūrinių švenčių organizatoriu Andželo Neimanas. Bet šią svajonę pavyko

įgyvendinti tik Rafaeliui Kubelikui, kuris pasiekė buvusio čekų

filharmonijos vadovo Vaclovo Talicho meninį tikslą. Taigi 1946 metais

gegužės 12 dieną vadovaujant R. Kubelikui filharmonija atliko simfoninę

Smetanos poemą „Mano tėvynė“ ir tuo „Prahos pavasaris“ buvo atidarytas.

Nuo tų metų simfoninė poema „Mano tėvynė“ yra atlikinėjama kiekvienais

metais, ja prasideda kiekvienas „Prahos pavasaris“.

pPanašios šventės kasmet vyksta ir teatro srityje, pvz.: tarptautinis

festivalis „Europos regionų teatras“, kuris pirmą kartą įvyko 1995 metais

ir virto didele teatrine švente. Šioje šventėje gali dalyvauti ne tik

žinomiausios teatrinės trupės, lėlių teatras, bet ir bet kuri nepriklausoma

teatrinė trupė. Inscenizacijos vyksta ne tik teatruose, bet ir atvirose

scenose, miesto aikštėse. Festivalis vis labiau ir labiau įsibrauna į

miestą ir tampa jo sudėtine dalimi.

Čekijoje vyksta ne tik tradicinio pobūdžio teatriniai festivaliai, bet

ir pvz. tokie kaip „Tarp tvorų“. Teatrinis festivalis „Tarp tvorų“ pirmą

kartą įvyko Prahos Psichiatrinėje gydykloje 1992 metais. Jame dalyvavo

šešios trupės. Šio renginio tikslas: padėti nugriauti tariamas tvoras tarp

„sergančiųjų“ ir „sveikųjų“, nustumti tabų nuo psichiatrinių ligoninių ir

apskritai nuo psichiatrijos, skatinti pacientus realizuotis kūrybinėje

veikloje ir suteikti galimybę visuomenei visą tai stebėti.

Kasmet šioje teatrinėje šventėje dalyvauja vis daugiau profesionalių ir

mėgėjiškų trupių, taip pat prisideda ir muzikiniai ansambliai. Žiūrovų

skaičius sparčiai didėja, nes renginys yra nemokamas, tokiu būdu festivalis

tampa vis labiau žinomas, didėja jo prestižas tarp dalyvių ir rėmėjų.

Apskritai apie čekų teatrą šiandien sakoma, kad yra „Auksinis teatro

laikas“ arba „Svarbiausioji baroko epochos krizė“. Abu teiginiai yra

savotiškai teisingi. Viena vertus spektaklių ir teatrinių kolektyvų

skaičius tikrai nėra mažas (žiūrovų taip pat), bet kita vertus teatras turi

daug problemų. Svarbiausioji – stinga pinigų ir todėl dauguma jaunų trupių

negali egzistuoti profesionaliame lygyje. Nelengva ir profesionaliems

kolektyvams.Visai ką kitą galima būtų pasakyti apie čekų filmą ir kino studijas.

Čekijos Respublikoje ne tik statoma daug savų filmų, bet ir nemažai

uždirbama nuomojant nuostabias čekų kino studijas Barrandov, kurios yra

žinomos kone visame pasaulyje. Tai didžiausias studijų kompleksas visoje

Europoje, kurį ateityje planuojama dar labiau išplėsti.

Kiekvienais metais filmų kūrėjai iš viso pasaulio yra priversti

keliauti į Prahą, kuri nuo senų laikų vilioja (daugiau kaip 70 metų) filmų

kūrybos istorija, čekų
filmų kūrėjų profesionalumu, nuostabiomis

techninėmis galimybėmis, kvalifikuotais darbininkais, studijų plotu (yra 11

studijų, kurių bendras plotas siekia net 160 000 km² ), ypač patogia vieta

(tik 5 kilometrai nuo Prahos centro) bei prieinamomis kainomis.

Užsienio spauda teigia, jog studijos Barrandov siūlo puikų servisą ir tuo

negalima abejoti.

Studijų istorija siekia 1930 metus. Būtent tada Vaclavas Havelas, buvusio

Čekijos Prezidento tėvas, buvo paprašytas savo brolio Milošo įtraukti į

savo naujų pastatų (Barrandov apylinkėse) projektą filmų studiją.

Lankytojai iki šių dienų negali atsistebėti pagrindinio pastato

nepaprastumu. Jis buvo suprojektuotas taip, kad primintų legendinį Feniksą

kylantį iš savo pelenų. Tai buvo tarsi naujos čekų filmo eros (Čekijoje)

simbolis. Studijos architektu ir dizaineriu buvo Maksas Urbanas (kuris

vėliau tapo direktoriumi ir operatoriumi). Statybos buvo pradėtos 1931

metais ir per 14 mėnesių ten jau buvo pastatytas pirmas čekų filmas

„Žmogžudystė Ostrovni gatvėje“.

Barrandove buvo pastatyta ir daug kitų žinomų filmų, pvz.: „Riterio

pasakojimas“, „Iš pragaro“, „Ašmenys II“, „XXX“, „Širdžių karas“, „Shanghai

riteriai“ ir t.t.Čekų, palyginus su kitomis tautomis, yra ne daug, bet nepaisant to jie

labai įtakoja pasaulio fotografiją. Čekų fotografų parodos rengiamos

įvairiose šalyse. Vienas žymiausių čekų fotografų Janas Saudekas teigia,

kad Čekijoje yra savotiška foto meno t J. Saudeko (nuotrauka)

tradicija ir todėl šiandien jie gali pasigirti nuostabiu, nusipelnusiu,

aukšto lygio fotografų gausa, ko negalėtų padaryti kitos tautos,

neturinčios (kaip bebūtų keista) jokių žymių foto meno atstovų (tai pvz.:

albanai, indusai, boliviečiai ir pan.).

Čekų fotografai susilaukia daug dėmesio dėl savo meistriškumo,

pastabumo, darbų nepaprastumo. Kiekvienas menininkas yra skirtingas (nors

kartais yra įtakojamas kitų fotografų) ir atranda vis naujas fotografavimo

galimybes. Vienas žaidžia su spalva ir šešėliais, kitas atvirkščiai-

paryškina, perteikia objektą tokį, koks yra. Vienam norisi perteikti

situaciją, aplinką kuo realiau, kitam svarbu suteikti kuo daugiau

mistiškumo, paslaptingumo, jis nori priversti žiūrovą mąstyti, nagrinėti.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1103 žodžiai iš 2185 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.