Kas tai asmenybė ir asmenybės teorijos
5 (100%) 1 vote

Kas tai asmenybė ir asmenybės teorijos

112131

ĮVADAS

Asmenybė yra labai turtinga ir įvairi visuma. Daug mokslininkų bandė ją tyrinėti ir suprasti – kai kurie tyrinėjo siauras asmenybės sritis, kiti ieškojo globalaus asmenybės supratimo. Įvairios teorijos, pateikiamos klasikiniuose asmenybės psichologijos vadovėliuose, yra dažnai lyginamos tarpusvyje. Jos turi ir panašumų, ir skirtumų. Kai kurie psichologai siūlė kurti vieną apibendrintą elektišką teoriją, sujungiančią visų teorijų geriausias puses. Vis tik teorijų skirtumai yra tiek dideli, kad iš jų visų sukurti vieną išsamią teoriją yra praktiškai neįmanoma.

Darbo objektas ¬– Asmenybė ir jos teorija.

Darbo tikslas – Išsiaiškinti kaip mokslininkai apibūdina asmenybė ir kokios jos teorijos.

TURINYS

Įvadas 4

1. Statusų hierarchija grupėje 5

1.1 Statuso palaikymo būdai 6

1.2 Pozavimas. Kas tai? 6

1.3 Manipuliavimas žmogumi. 6

1.4 Gynybinis vertinimas 7

1.5 Statusas ir pastiprinimas 7

1.6 Statusas ir leistinas elgesys 7

2. Lyderiavimas ir vadovavimas 8

3. Vadovavimo stiliai ir vadovų santykiai su valdiniais 10

4. Tarpasmeniniai santykiai grupėje 12

4.1 Grupės struktūra 14

4.2 Aš grupėje 15

4.3 Kokių būna grupių? 15

5. Grupės tikslai ir normos 17

IŠVADOS 18

LITERATŪRA 19

Asmenybės apibrėžimai

Žodis „asmenybė“ anglų kalboje (personality) yra kilęs iš lotyniško žodžio „persona“. Šis žodis reiškė kaukes, kurias dėvėdavo aktoriai Senovės Graikijoje teatrinių pasirodymų metu. Nuo tada iki dabar terminas asmsmenybė yra vartojamas daugelio žmonių įvairiausiose gyvenimo srityse. G.Allport (1937), pripažintas vienas iš žymesnių asmenybės teoretikų, surado šimtus termino „asmenybė“ arba jo sinonimų panaudojimo atvejų literatūroje, mene, teisėje, filosofijoje ir psichologijoje, jau nekalbant apie kasdieninį gyvenimą, kur į termino „asmenybė“ reikšmę dažniau įtraukiamas „išorinis socialinis įvaizdis“ („Rūta – kukli asmenybė“; „Petras – nemaloni asmenybė“ ir pan.), neatitinkantis psichologų naudojamos termino reikšmės. Psichologai neskirsto asmenybių į geras ar blogas ir stengiasi atsiriboti nuo išorinių savybių.

Dėl to, kad terminas ‚asmenybė“ tapo toks populiarus kasdieniniame gyvenime, kai urie psichologai (pvz., H.Murray, 1938) pasiūlė asmenybės psichologijos mokslą pavadinti personologija tam,kad būtų galima atsiriboti nuo neprofesonalaus termino „asmenybė“ vartojimo. Nors žodis „personologija“ netapo labai populiarus , vis tik jis yra kaikurių psichologų vartojamas kaip asmenybės psichologijos arba mokslo apie asmenybę sinonimas.

Nepaisant to, kad psichologai stengėsi atsiriboti nuo neprofesionalų požiūrio į asmenybę, iki šiol nėra sukurto vieningo „asmenybės„ apibrėžimo, kurį būtų galima pateikti įvade į „Asmenybės psichologija“. Kiekvienas autorituri savo požiųrį į asmenybę ir dažnai pateikia skirtingą nuo kitų apibrėžima. Tokiu būdu ternmino „asmenybė“ reikšmė psichologijoje iki šiol yra labai įvairialypė. G.allport (1937) nuodugniai peržvelgė literatūrą ir savo gyvenimo laikotarpiu surdo apie penkisdšimt asmenybės appibrėžimų, kuriuos suskirstė į keletą kategorijų:

1. Biosocialiniai (išorinės regimybės) apbrėžimai – atitinka buitinį termino „asmenybė“ vartojimą. Jie sutapatina asmenybę su „individo, kaip socialinio stimulo, vertingumu“. Būtent kitų reakcija nuliame žmogaus asmenybę. Pagal tokius apibrėžimus galima tiesiog sakyti, kad individas neturi jokios asmenybės, išskyrus tą, kuri egzistuoja aplinkinių reakcijoje.

2. Biofizikiniai apibrėžimai – pagal juos asmenybėje egzisyuoja ir suvokiama pusė, ir oganinė pusė. Tad asmenybę pagal šiuos apibrėžimus reikia sieti su specifinėmis individo savybėmis,kurias galima objektyviai išmatuoti ir aprašyti.

3. „Omnibuso“ apibrėžimas – juose trminas „asmenybė“ naudojamas viskam, kas liečia individą. Tada teoretikas, aprašydamas individą, išvardina, jo nuomone, svarbiausias sąvokas, kurios ir sudaro asmenybę.

4. Šiuose apibrėžimuose pebrėžiama integruojanti organizuojanti asmenybės funkcija. Čia asmenybė yra tai, kas sutvarko ir derina skirtingas indvidualaus elgesio rūšis. Akcentuojama nedaloma specifinė visuma.

5. Kai kurie teoretikai paprėžia asmenybės svarba reguliuojant elgesį. Asmenybė yraįsivaizduojama kaip skirtingi ir tipiški reguliavimo mėginimas.

6. Dar kiti apbrėžimai tapatina asmenybę su unikaliais arba indvidualias elgesio aspektais. Ir tada terminas „asmenybė“ yra naudojamas pavadinyi tam, kas skiria individą nuo kitų žmonių.

7. Galiausiai kai kurie teoretikai mano, kad asmenybė sudaro žmogaus esmę. Tokiuose apibrėžimuose asmenybė taptinama su labiuasiai reprezentuojama individą dalimi. Tai galėtų būti apibrėžimas – „asmenybė yra tai, kuo žmogus iš tiesų yra“. Tada asmenybė turi tai, kas yra labiausiai tipiška ir giliausia žmogaus charakteristika.

Taigi, galima daryti išvadą, kad asmenybė yra kiekvieno mokslininko apibrėžiamą pagal jo indvidualų teoretinį požiūrį ir palaikomą teoriją, kryptį.

G. Allport taip pat išskyrė dvi pagrindines asmenybės apibrėžimų
teorines kryptis, pagal tai, kur lokalizuojama asmenybė: viduje asmens (substancijos – „sustance“teorijos) ir asmens išorėje (kaukės – „mask“teorijos). Substancijos asmenybės teorijos talpina asmenybę žmogaus viduje, jos labiau akcentuoja vidinių būsenų ir procesų svybes – minčių, nuostatrų, motyvų, emocijų ir pan. Šios teorinės orientacijos asmenybių apibrėžimų tipiški pavyzdžiai gali būti: “Asmenybė yra visų biologiškai ėįgimtų dizpozicijų, impulsų, tendencijų, instinktų suma“ (Prince, 1924). „Asmenybė yra visa žmogiškosios būtybės psichinė organizacija bet kurioje jos vystymosi stadijoje. Ji apima viska: intelektą, temperamentą, įgūdžius, moralę, ir kiekvieną nuostatą, kuri susidarė jo gyvenime“ (Warren & carmichael, 1930). S.Freud`o požiūris į asmenybę taip pat puikiausiai atspindi substancijos teorinę orientacija.

Kaukės asmenybės teorijos talpina asmenybę žmogaus elgesyje (pvz., kai kurių veiksmų visuma), o ne vidinėse būsenose. Tipiški apibrėžimai gali būti: „Asmenybė yra mūsų įpročių sistemos galutinis produktas“ (Watson, 1924); „Asmenybė yra charakterigas individui elgesys“ (Sherman & Sherman, 1928).

Dar yra dvi grupės asmenybės apibrėžimų – tie kurie akcentuoja individo prisitaikymą (vadinami adaptaciniai apibrėžimai – asmenybė yra tai, kas užtikrina žmogaus prisitaikymą prie aplinkos) ir tie, kurie akcentuoja individo unikalumą. Galima pateikti įvairovę asmenybės apibrėžimų ir taip įsitikinti, kad skirtigas asmuo gali teisingai ir vis dėl to skirtingai nuo kitų nusakyti, kas tai yra asmenybė:

„Asmenybė yra unikali asmens bruožų struktūra“ (Guilfrord, 1959).

„Asmenybė yra elgesio struktūros (taip pat minčių ir emocijų), kurios apibūdina kiekvieno individo prisitaikymą prie jo gyvenimo situacijų“ (Mischel, 1976).

„Asmenybė yra unikali gyvenimo patirties įsisąmoninimo būdas“ (G.Kelly).

nors ir labai skirtingi ir įvairūs apibrėžimai yra, vis tik juose galima įžvelgti tam tikrų bendrumų:

• Daugumoje jų yra pabrėžiama indvidualumo ir indvidualinių skirtumų reikšmė.

• Daugumoje apibrėžimų asmenybė yra pristatoma kaip tam tikra hipotetinė struktūra ir organizacija. Asmenybė – tai abstrakcija, pagrįsta išvadom, gautomis stebint žmogaus elgesį.

• Daugelyje apibrėžimų yra pabrėžiama, kad asmenybę reikia tirti jos gyvenimo eigoje arba kartu su vystymosi perpektyvomis. Asmenybė apibūdinama evoliuciniame procese, veikiame vidinių ir išorinių faktorių; taip pat ir genetinių, biologinių prieladų, socialinės patirties bei kintančios aplinkos.

• Daugumoje apibrėžimų asmenybė yra apibūdinama tomis charakteristikomis kurios „atsako“ už pastovia elgesio formas. Asmenybė kaip tokia yra santykinai pastovi laike ir kintančiose situacijose, ji yra tęstinė laike ir aplinkoje.

Šiame darbe atraminiu yra pasirinktas G.Allport`o asmenybės apibrėžimas: „Asmenybė – dinaminė žmogaus psichofizinių sistemų organizacija, sukurianti tam tikras konkrečiam žmogui būdingas elgesio, mąstymo ir jausmų trndencijas (G.Allport).

Asmenybės teorijos sudėtinės dalys

Šiuo metu asmenybės psichologijoje nėra galutinai priimto požiųrio apie tai, koks požiūris į asmenybę yra geriuasias, jątyrinėjant ir bandant paiškinti žmogaus elgesį. Egzistuoja daug alternatyvių skirtingų autorių teorijų, kurie pateikia savo požiūrį į tąpatį fenomeną – asmenybę. Kiekviena asmenybės teorija, tai rūpestingai patikrinti teiginiai ir hipotezės apie tai, kas žmonės iš tiesų yra, kaip jie elgiasi ir kodėl jie elgiasi būtent taip. Kieviena teorija stengiasi numatyti ir paaiškinti elgesį. Visos asmenybės teorijos susideda tarsi iš mažesnių „miniteorijų“, kurios akcentuoja skirtingas temas ir klausimus ir sudaro visą asmenybės aiškinimo sistemą. Paparastai manoma, kad išsami asmenybės teorija turi išspręsti 6 klausimus:

1. Asmenybės struktūra – kokios santykinai pastovios charakteristikos egzistuoja žmoguje, kas išlieka žmoguje pastoviausia skirtingose sąlygose? Šios pastovios charakteristikos tarsi sudaro žmogaus psichikos statybinius blokus. Tačiau jos visada išlieka hipotetinės, nes jų neina pamatyti ir patikrinti. Vieni iš populiariausių asmenybės struktūrinių dalių yra bruožai ( pastovi savybė arba žmogaus polinkis elgtis tam tikru pastoviu būdu įvairiose situacijose ). Šią pozicija palaikė G. Allport, R. Cattel, H. Eysenck. Kiti psichologai naudojosi kitokiomis struktūromis – pvz., S. Freud‘o Id, Ego, Superego; G.Kelly konstruktai ir pan.

2. Motyvacija – išsami asmenybės teorija turi paaiškinti, kodėl žmonės elgiasi taip, o ne kitaip. Su motyvacija yra susiję tokie klausimai – kokie specifiniai motyvai verčia žmogų veikti ir kreipia jo elgesį? Kodėl žmonės renkasi vienus ar kitus tikslus? Kai kurios teorijos teigia, kad yra viena varomoji jėga, kitos – kad keliolika.

3. Asmenybės vystymasis – vystymosi koncepcija absoliutuoja klausimą, kaip asmenybės motyvaciniai aspektai kinta nuo kūdikystės iki senatvės. Kai kurie autoriai pateikia vystymosi stadijomis teorijas ( S. Freud, E. Erikson ), kiti labiau pabrėžia genetinius, biologinius, socialinius, kultūrinius faktorius.

4. Psichopotologija – tai aiškinimas, kodėl kai kurie žmonės nesugeba prisitaikyti prie
reikalavimų ir efektyviai joje funkcionuoti. Praktiškai kiekvienas asmenybės teoretikas atkreipia dėmesį į lausimą, kodėl kai kurie žmonės demonstruoja potologinį arba neadekvatų kasdieninį elgesį. Kai kurios asmenybės teorijos net pradėtos kurit nuo psichinių sutrikumų aiškinimo ( pvz., psichoanalizė ).

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1508 žodžiai iš 3009 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.