Kas yra filosofija1
5 (100%) 1 vote

Kas yra filosofija1

KAS YRA FILOSOFIJA?

Koks šiandienos pasaulis? Ar šiam pasauliui rūpi filosofijos reikšmė, kilmė, esmiškumas? Ar taip dažnai vadinamam „technikos pasauliui“, besisukančiam milžinišku greičiu kyla klausimas kas yra filosofija? O gal šių dienų vartotojiškoje kasdienybėje šis klausimas gali transformuotis į kita klausimą, kam man ta filosofija? Kokia iš jos nauda? Tačiau šie klausimai jau yra filosofiniai, nes bandant į juos atsakyti mes ieškome filosofijos ištakų. Pabandysime atsakyti i klausimą kas yra filosofija?

O kas gi išties yra filosofija ir ką reiškia filosofuoti. Bandant į tai atsakyti, ieškant atsakymų būtinai prieiname pati žmogų, žmogaus esmę. Norint kalbėti apie filosofijos ir filosofavimo esmę nieko nepasakysime nekabėdami apie žmogaus esmę. Nes nuo žmogaus prasideda filosofavimas. Tai atidengia filosofijos šerdį.

Juk ne kam kitam, bet žmogui kyla klausimas kas yra filosofija. Ką reiškia filosofuoti?

Tai jau yra filosofavimas, filosofiniai klausimai. Tai klausimai be atsakymų. Tiksliau pasakius be galutinių, užbaigtų, užglaistytų atsakymų. Tai ne gimtadienio tortas įpakuotas į gražią tviskančią dėžutę perrištą ryškiaspalviu kaspinu. Kur viskas konkretu ir aišku nuo pradžios iki galo. Taigi nesitikėkime rasią patogų apibrėžimą atsakantį į šį klausimą.

Apytikriai į tai galima būtų atsakyti taip „Filosofavimas yra veiksmas, kuriuo peržengiamas grynojo darbo pasaulio ribos“. Natūraliai kyla klausimas ką reiškia „ darbo pasaulis“, ir kas turima mintyse, kalbant apie jo ribų peržengimą. Ir iš vis, iš kur kilo ši „darbo pasaulio“ sąvoka.

Darbo pasaulis yra rezultatų, tikslo siekimo, naudos, darbo dirbimo pasaulis. Tai pelno ir siekimų alkio ir jo malšinimo pasaulis. Jį valdo tikslas – sukurti „visuotiną gerovę“. Tai darbo pasaulis, darbo kaip pastangos, aktyvumo bei apčiuopiamos naudos siekiantis pasaulis. Čia, darbo procesas- tai „visuotinės gerovės“ įgyvendinimo procesas.

Šio proceso pasekoje darbo pasaulis vis labiau išreiškia pretenzijas tapti visų mūsų pasauliu. Jo užmačios vis auga ir auga, jis vis labiau pasiglemžia visą žmogiškąją būtį. Tad leiskime sau manyti, kad filosofinio veiksmo esmė ne priklausyti tam poreikių ir pelno, reikšmių ir naudingos veiklos, tam „visuotinės gerovės“ pasauliui, o būti jam iš principo , kaip sako J.Pieper „ nebendramatišku“. Kuo ryškesnės darbo pasaulio užmačios, tuo akivaizdesnis tasai nebedramatiškumas, nepriklausymas. Kurio pasekoje kyla įtampa tarp filosofijos prasmės ir darbo pasaulio tikslų. „Kuo labiau kasdienis darbo pasaulis pasiglemžia žmogų, tuo labiau filosofija įgyja keistenybės, atsakomybės nereikalaujančio dalyko pobūdį“. Tampa tarsi trečias Jonas brolis, karaliaus rūmų juokdarys. Įgyja tarsi trečiaeilias pareigas šio darbo pasaulio darbų tėkmėje.

Tačiau kalbant apie tai reikėtų pakalbėti apie „darbo pasaulio“ sąvokos atsiradimą, jos kilmę. Ši sąvoka susiformavo pirmaisiais pokario metais po II Pasaulinio karo. Kokia tuo metu atmosfera tvyrojo Europoje, o ir visame pasaulyje? Tai krizės, visuotinės suirutės metai, kai karo, vargų bei siaubo nualinti žmonės siekė kuo greičiau išsivaduoti iš šių bėdų. Konkretaus darbo pastangomis siekė susikurti geresnę buitį. Jų kasdienė veikla tai darbas, konkrečios naudos siekimas. Pramogų ieškojo taip pat labai žemiškuose dalykuose. Tačiau žvelgdami tariamai iš filosofinės šventadienybės taško, neketiname kaip nors sumenkinti darbo pasaulio. Tai svarbi žmogaus pasaulio dalis, juk būtent jame sukuriami fizinės egzistencijos pagrindai ir principai. Be šių pagrindų joks žmogus negali filosofuoti. Be viso to, kad žmogus yra sudėtingas tvarinys, jis dar yra ir biologinis organizmas. Gyvybinių poreikių tenkinimas yra jo egzistencijos pagrindas. Tik patenkinęs šiuos poreikius jis gali kilti aukščiau, t.y. užsiimti jam įdomia veikla, panirti į kultūrą, sportą ar kelti sau filosofinius klausimus.

Vis dėl to pamėginkime įsivaizduoti, kad tarp prekybos centre ar kokioj įstaigoj beskambančių balsų staiga nuaidi klausimas: „Kodėl apskritai yra būtis, o ne niekas?“. Tai labai senas filosofinis nuostabos kupinas šūkis. Šios kraštutinės priešpastatos ypatingai išryškina tikrąjį skirtumą ir įtarus menėtą klausimą, daromas žingsnis, kuris peržengia darbo pasaulį bei jo ribas. Šis žingsnis perskrodžia miesčioniškos kasdienybės gaubtą. Tačiau filosofinis klausimas, kad ir koks jis yra svarus , nėra vienintelis būdas žengti tą svarbų žingsnį, kuris praplėšia kasdienybės darbo pasaulio gaubtą. Tai gali padaryti ir tikroji poezija, kuri nesivadovauja materialinio naudingumo principais. Ir mylintysis peržengia darbo pasaulio ribas, taip pat tas, kuris patiria gilų egzistencijos sukrėtimą prieidamas būties ribą. Per tokį sukrėtimą žmogus patiria šio pasaulio, darbo pasaulio beribiškumą. Jis ją peržengia.

Ar tai būtų filosofinis ar religinis, ar mūsų inspiruotas veiksmas ar santykis su pasauliu, atsiveriantis būties sukrėtime per meilę, visi šie žmogaus elgesio būdai vienaip ar kitaip tarpusavyje susiję, kalbant apie kasdienio pasaulio peržengimą, transcendavimą.

Platonas filosofavimą, darbo pasaulio peržengimą, sieja su meile. O Šventasis Tomas Akvilietis apie filosofijos
ir poezijos bendrystę išsako tokią mintį : „filosofas ir poetas tuo panašūs, kad abu turi reikalą su stebuklu, su tuo kas nuostabu, kas stebina, kas verčia stebėtis“. Šis pastebėjimas įgauna dar didesnę vertę ir svorį jau vien dėl to, kad šie abu mąstytojai buvo blaivūs protai, visai nelinkę romantiškai suplakti šių dviejų sferų. Šis ryšys yra be galo glaudus , nes jei paneigsime, kurį nors vieną narį, netenka savo esmės ir likusieji. Ten, kur nėra vietos mūzoms, kur neranda sau vietos religingumas, kur mirtis ir meilė nesukrečia, nes tampa banalios ir lėkštos, ten neklesti nei filosofija, nei filosofavimas.

Tačiau daug pavojingiau nei sunykusios formos yra išvirtimas į apgaulingas iškreiptas formas. Jos tik tariamai peržengia kasdienybės gaubtą ir visa tai, kas yra labai svarbu to, esminio virsmo procese, čia įgauna apgaulingą atspalvį, nes yra pajungiami darbo pasaulio principai. Meilė tampa tik riboto Aš, siaurų pojūčių patenkinimas, nesigilinant į jos esmę , net nebandant tai daryti. Tas pats atsitinka ir su religija, kur dievybė tampa tokia, kokia yra man patogi, bandoma ją pajungti sau ir ja naudotis.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1016 žodžiai iš 3336 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.