Kas yra tiesa1
5 (100%) 1 vote

Kas yra tiesa1

Piloto klausime „kas yra tiesa?“, suprantame tiesiogiai remiantis istorine jo situacija, glūdi neutralumo problema. Tuometinės Palestinos valstybinėje teisinėje situacijoje prokuratoriaus Pontijaus Piloto pasakyti žodžiai reiškia, kad tai, ką skelbia esat tiesa toks žmogus kaip Jėzus, valstybės visai neliečia. Bergždžiai ieškotume ko nors panašaus antikiniame ar net moderniajame valstybingume iki pat liberalizmo laikų. Tokią tolerantišką laikyseną apskritai padarė galimą tik ypatinga valstybinės valdžios, svyruojančios tarp žydų „karaliaus“ ir Romos prokuratorius, teisinė situacija. Galbūt politinis tolerancijos aspektas visuomet yra šitoks; jei taip, tai tolerancijos idealas keltų politinį uždavinį pasiekti panašią valstybinės valdžios pusiausvyrą.

Būtų iliuzija manyti, kad moderniojoje valstybėje šios problemos nebėra, kadangi ši valstybė iš principo pripažįsta mokslo laisvę. Mat apeliacija į mokslo laisvę visuomet yra pavojinga abstrakcija. Mokslo laisvė neatleidžia tyrinėtojo nuo politinės atsakomybės. Tyrinėtojo gyvenimą besąlygiškai ir nedviprasmiškai valdo tiesos idėja, bet jo kalbėjimo atvirumas ribotas ir nevienareikšmis. Jis turi žinoti ir atsakyti už savo poveikį. Yra ir demoniška šių aplinkybių pusė: atsižvelgdamas į šį poveikį, tyrinėtojas susigundo sakyti ir netgi įtikinėti pats save, jog tiesa yra tai, ką iš tikrųjų jam diktuoja visuomeninė nuomonė arba valstybės galios interesai. Neslėpkime, kad ir šiandien mūsų gyvenimą lemia klausima“kas yra tiesa?“ ta prasme, kokia jį kėlė Pilotas.

Tačiau yra dar viena tonacija, kuria esame pratę girdėti šiuos Piloto žodžius; šitaip juos girdėjo Nietzsche, sakydamas, jog tai apskritai vieninteliai Naujojo Testamento žodžiai, turį vertę. Nietzsche neatsitiktinai juos cituoja. Juk jis pats kritikuoja savo amžiaus krikščionybę taip, kaip psichologas kritikuoja fanatiką.

Nietzsche dar paaštrino šį skepsį, nukreipdamas jį prieš mokslą. Iš tiesų mokslui ir fanatikui bendra tai, kad, nuolatos reikalaudamas įrodymų ir juos pateikdamas, mokslas toks pat netolerantiškas kaip ir fanatikas. Nėra nepakantesnio už tą, kuris nori įrodyti, jog tai, ką jis sako, tikrai yra tiesa. Pasak Nietzsche‘s, mokslas netolerantiškas, nes jis apskritai yra silpnumo simptomas, vėlyvas gyvenimo padarinys, aleksandrizmas, nuosmukio, į kurį pasaulį pastūmė dialektikos išradėjas Sokratas, vaisius. Anksčiau pasaulyje nebūta „įrodymo nešvankybės“, jame neįrodinėdamas mokė bei teigė kilnus pasitikėjimas savimi.

Mokslo dėka išsivadavome iš daugelio prietarų ir iliuzijų. Mokslas vėl ir vėl reikalauja tiesos: užklausti neįrodytus prietarus ir tuo būdu suvokti geriau, negu anksčiau buvo suvokiama, kas yra. Bet mokslo veiksenai vis labiau aprėpiant visa, kas yra, kartu darosi vis labiau abejotina, ar mokslo prielaidos apskritai leidžia kelti klausimą apie visą tiesą. Mokslas neleidžia kelti klausimų, diskredituodamas juos, tai yra paaiškindamas, kad jie beprasmiai. Mokslui turi prasmę tik tai, kas atitinka jo paties metodą ieškoti tiesos ir ją tikrinti. Nepasitenkinimas mokslo pretenzija į tiesą visų pirma atsiranda religijoje, filosofijoje ir pasaulėžiūroje. Tai instancijos, į kurias kreipiasi skeptikai mokslo atžvilgiu, nurodydami mokslinės specializacijos ir metodinio tyrimo lemiamų gyvenimo klausimų akivaizdoje.

Šitaip pradžiai apžvelgus tris Piloto klausimo klodus, paaiškėja, kad svarbiausias mums paskutinysis, kuriame iškyla vidinio tiesos ir mokslo sąryšio problema. Taigi pirmiausia tenka įvertinti tai, kad tiesą su mokslu apskritai sieja toks privilegijuotas saitas.

Mokslas lėmė Vakarų civilizacijos savitumą, o beveik ir jai būdingą vienybę. Norėdami suvokti šią sąsają, turime grįžti prie Vakarų mokslo ištakų, prie Graikiškos jo kilmės. Graikų mokslas yra kažkas nauja, palyginti su tuo, ką žmonės anksčiau žinojo ir kultivavo kaip žinojimą. Sukurdami šį mokslą, graikai atskyrė Vakarus nuo Rytų ir nukreipė juos savo keliu. Mokslą sukūrė unikalus veržimasis žinoti, pažinti, ištirti tai, kas nežinoma, keista, nuostabu, ir toks pat unikalus skepsis dėl to, kas pasakojama ir pateikiama kaip tiesa.

Svarią išvadą padarė mūsų kartos mąstytojas Heideggeris, sugrįždamas prie graikiško žodžio, reiškiančio tiesą, prasmės. Heideggeris išmokė mus, ką būties mąstymui reiškia tai, kad tiesa turi būti išplėšta kaip grobis iš daiktų paslėpties ir slaptybės. Paslėptis ir slaptybė susijusios. Žmogaus šneka perduoda ne tik tiesą, bet ir regimybę, apgaulę ir tariamybę. Taigi tarp tiesos būties ir tiesos šnekos yra pirmapradis ryšys. Buvinio nepaslėptis prabyla ištaros neslaptybe.

Šneka

Šnekos būdas, gryniausiai realizuojantis šį ryšį, yra mokymas. Tai, kad šneka moko, žinoma, nėra vienintelė ar pirminė jos patirtis, bet būtent apie šią šnekos patirtį pirmiausiai galvojo graikų filosofai, ir ji pagimdė mokslą su visomis jo galimybėmis. Graikai greitai suprato, kad šnekoje pirmiausiai saugoma ir slepiasi pačių daiktų suprantamybė. Pačių daiktų protas leidžiasi parodomas ir perteikiamas ypatingu šnekos būdu. Skirtingai nuo visų kitų šnekos būdų, sprendiniui būdinga tai, kad jis siekia būti tikrai teisingas.; jis nori būti vertinamas tik pagal
tai, ar atskleidžia buvinį tokį, koks jis yra. Yra įsakymai, prašymai, prakeikimai, yra visai mįslingas klausimo fenomenas, trumpai sakant, yra daugybė šnekos formų, kuriose esama ir tokio dalyko, kai buvimas teisiam. Tačiau visi šnekos būdai turi ne tik tą vienintelę paskirtį parodyti buvinį tokį, koks jis yra.

Kas tai yra per patirtis, kuriai tiesa yra tik tai, kas parodyta šnekoje? Tiesa yra nepaslėptis. Šnekos prasmė leisti tai nepaslėpčiai pasirodyti, ją atskleisti. Parodoma, taigi yra duota, kitam perteikta taip pat, kaip yra tau pačiam. Aristotelis sako, kas sprendinys teisingas, kai pateikia kartu tai, kas dalyke yra kartu; sprendinys klaidingas, kai šneka pateikia kartu tai, kas dalyke nėra kartu. Šnekos tiesa apibrėžiama kaip šnekos ir dalyko atitikimas, tai yra kaip leidimo pasirodyti šnekoje ir esamo dalyko atitikimas. Iš čia kyla gerai žinomas iš logikos tiesos apibrėžimas. Daroma prielaida, kad šneka, tai yra šneka besireiškiantis intellectus, turi galimybę atitikti, kad kieno nors šnekoje prabyla tik tai, kas duota, taigi kas šneka iš tikro parodo daiktus tokius, kokie jie yra. Filosofijoje tai vadinama teiginio tiesa, nes šnekoje glūdi ir kitos tiesos galimybės. Tiesos vieta yra sprendinys.

Mokslas

Galbūt tai vienpusiškas teiginys, o Aristotelis nėra nedviprasmiškas jo liudytojas. Tačiau šis teiginys išsivystė iš graikų logoso teorijos ir juo remdamasi ši teorija išsiskleidė į naujųjų laikų mokslo sąvoką. Graikų sukurtas mokslas iš pradžių visai neatitiko mūsų mokslo sąvokos. Tikrasis mokslas – tai ne gamtamokslis, o matematika. Matematikos objektas yra grynai racionali būtis, ir todėl matematika yra kiekvieno mokslo provaizdis, kadangi ji gali būti pavaizduota kaip uždaras dedukcinis sąryšis. Naujųjų laikų mokslas lemtingai nutraukia ryšį su graikų ir krikščioniškųjų Vakarų žinojimo pavidalais. Jame įsiviešpatauja metodo idėja. Pažinimo idealas, kurį apibrėžia metodo sąvoka, yra taip sąmoningai eiti pažinimo keliu, kad visuomet būtų įmanoma sekti paskui. Kai tiesą reiškia vien tai, kas patikrinama, tai pažinimo matas yra nebe pažinimo tiesa, bet jo tikrumas. Todėl nuo tų laikų, kai Descartes‘as suformulavo klasikinę tikrumo taisyklę, tikras moderniojo mokslo etosas reikalauja pakankama tiesos sąlygą pripažinti tik tai, kas atitinka tikrumo idealą.

Ši moderniojo mokslo esmė lemia visą mūsų gyvenimą. Verifikacijos idealas, žinojimo apribojimas tuo, kas patikrinama, įgyvendinamas pamėgdžiojant. Mūsų civilizacijos problema ir jos technizavimą lydintys vargai kilo ne iš to, kad tarp pažinimo ir praktinio jo taikymo trūksta tinkamos tarpinės instancijos. Kaip tik pats mokslinis pažinimo būdas daro tokią instanciją neįmanomą. Jis pats yra technika.

Tikrai vertas apmąstyti dalykas, kad, naujųjų amžių pradžioje pakitus mokslo sąvokai, vis dėl to išliko graikų būties mąstymo pagrindas. Heideggeris įžvelgė šias senas Vakarų mąstysenos šaknis, ir šitai lemia tikrąją jo reikšmę dabarties istorinei savimonei. Ši įžvalga užkerta kelią bet kokiems romantiniams mėginimams atstatyti senuosius idealus, ar viduramžių, ar helenistinius – humanistinius, kadangi ji patvirtinta Vakarų civilizacijos istorijos neišvengiamumą. Pasak Hegelio, graikų filosofija tėra tik spekuliatyvūs pasirengimai tam, ką naujaisiais laikais užbaigė dvasios savimonė. Spekuliatyvus idealizmas ir jo reikalaujamas spekuliatyvus mokslas pagaliau ir patys liko bejėgiška restauracija. Mokslas, kad ir kaip jį plūstume, yra mūsų civilizacijos alfa ir omega.

Filosofija ne šiandien pradėjo įžvelgti šią problemą. Veikiau tai toks akivaizdus visos mūsų civilizacijos sąmonės kryžius. Filosofiškai klausiama: ar galima grįžti anapus mokslų tematizuoto žinojimo, kokia prasme ir kokiu būdu? Nereikia nė sakyti, kad kiekvieno iš mūsų praktinė gyvenimo patirtis ten grįžta nuolat. Visuomet galima tikėtis, kad kitas supras tai, ką laikome teisingu, net jei negalime įrodyti. Visi mes nuolat peržengiame objektyvuojamumo, su kuriuo savo logine forma susijusi, ribą. Nuolatos gyvename tai, kas neobjektyvuojama, perteikdami formomis, kurias mums suteikia kalba, be kita ko, ir poezijos kalba.

Tuo tarpu mokslas pretenduoja subjektyvios patirties atsitiktinumą įveikti objektyviu žinojimu, o daugiareikšmės simbolikos kalbą – sąvokų vienareikšmiškumu. Tačiau kyla klausimas: ar pačiame moksle yra objektyvuojamumo riba, slypinti sprendinio esmėje ir ištaros tiesoje?

Atsakymas į šį klausimą anaiptol nėra savaime suprantamas. Yra labai stambi šiuolaikinės filosofijos kryptis, kurios reikšmės tikrai nedera menkinti ir kuriai šis atsakymas aiškus. Ji mano, kad visa bet kokios filosofijos paslaptis ir vienintelis uždavinys yra taip griežtai formuluoti ištaras, kad jos pajėgtų nedviprasmiškai išreikšti tai, kas turima omenyje. Matematika laikoma būdu spręsti visoms problemoms, kurias anksčiau mokslas palikdavo filosofijai. Ši kryptis, iš nominalizmo tėvynės pasklidusi po visą pasaulį, atgaivina XVIII amžiaus idėjas. Tačiau kaip filosofija ji susiduria su imanentini loginiu keblumu. Pamažu ir pati pradeda tai įžvelgti. Nesunku įrodyti, kad konvencinės ženklų sistemos niekuomet negalima įvesti remiantis pačia šių konvencijų nusakyta sistema, kad įvedant dirbtinę
reikalinga kita kalba, kuria kalbama. Čia kyla loginė metakalbos problema. Ištara, kuri nori sakyti tiesą, turi patenkinti ne tik loginės analizės, bet ir visai kitas sąlygas. Ištaros pretenzija į nepaslėptį reiškia ne tik tai, kad ji leidžia pasirodyti tam, kas duota. Nepakanka, kad duotybė būtų pateikta ir ištaroje. Problema kaip tik ta, ar viskas duota taip, kad gali būti pateikta šneka, ir ar pateikiant, ką galima pateigti, nekliudoma pripažinti to, kas irgi yra ir yra patiriama.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1744 žodžiai iš 5559 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.