Kaunas vokiečių okupacijos metais
5 (100%) 1 vote

Kaunas vokiečių okupacijos metais

ĮVADAS

Šis darbas, tai žvilgsnis į praeitį. Negi mums vis vien kas buvo prieš keletą dešimčių metų? Negi vien dėl to, kad šiuo metu Lietuva išgyvena gana ramų laikotarpį, spėjome pamiršti sunkias akimirkas? Tuos metus, kuriuos butų galima vadinti Tėvynės žaizda, juodaja Lietuvos istorijos dėme? Negalima sakyti, jog pamiršome. Galbūt mes, mokiniai, dar per mažai apie tai žinome… Todėl šitas rašinys kartu ir maža kelionė į praeitį, bandymas išgyventi viską dar kartą. Tiesa, galbūt mes, rašantys, taip stipriai niekada nepajusime tų laikų dvasios, tų išgyvenimų ir skausmo, tačiau tiems, kurie visa tai prisimena, kurie pasakoja savo prisiminimus, tai tikrai bus simboliška kelionė atgal. Ko gero mums, jaunosios kartos atstovams, niekada tie įvykiai nebus tokie skausmingi. Tai natūralu, nes žmogus negali suprasti ir tuo labiau įvertinti bei pajausti skaumo, kurio dar neteko patirti… Tačiau yra tokių, kurie prisiminę, regis, jaučia tuos įvykius, regis, ranka apčiuopia, nes juose dalyvavo. Taip, juk kartą patyręs tokius dalykus, ko gero, jau niekada nepamirši…

O VISKAS PRASIDĖJO TAIP…

1941 m. birželio 22 d. ankstyvą rytmetį vokiečių lėktuvai bombardavo Kauno aerodromą. Vidurdienį Tassui buvo perduotas I.Kaplano rusiškai surašytas Tarybų Lietuvos rašytojų pareiškimas: lietuvių tauta pasitiki genialiuoju vadu draugu Stalinu ir prisidės triuškinant priešą jo paties žemėje. Bet tos pačios dienos popietę Lietuvos TSR vyriausybės automobilių vilkstinė nurūko Savanorių prospektu Daugpilio link. Tik nedaugeliui rašytojų, aktyviausių sovietinės valdžios rėmėjų, atsirado vietos perkrautuose automobiliuose. Drauge su paniškai bėgančiu partiniu aktyvu pasitraukė S.Nėris, P.Cvirka, K.Korsakas, A.Venclova, J.Šimkus, J.Marcinkevičius, L.Gira. Kitos dienos rytmetį, dar būdami Zarasuose, jie išgirdo per Kauno radiją skaitomą Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktą.

Jau pirmą karo dieną Lietuvos aktyvistų fronto grupės (100 000 vyrų), išėję iš pogrindžio, apšaudo besitraukiančią vyriausybinių automobilių koloną ir pavienius Raudonosios armijos būrius, užima telefono pastotes ir milicijos nuovadas, puola tiltus ir kareivines. Kaunas atsiduria sukilėlių rankose, hitlerinei kariuomenei net nepriartėjus prie miesto. Birželio 24 d. „Žaibo“ spaustuvės patalpose susirenka Laikinoji vyriausybė pirmajam posėdžiui, kuriam pirmininkauja J.Ambrazevičius – literatūros vadovėlių autorius, kritikas, Teologijos-filosofijos fakulteto dėstytojas. Laikinosios vyriausybės ministrai pasmerkia okupacinį sovietinį režimą ir paskelbia: „Norime būti nepriklausomi, pasiryžę aukotis ir viską atiduoti Lietuvai“. Senoji apskričių ir valsčių administracija pašaukiama atstatyti buvusią tvarką – likviduoti sovietinės nacionalizacijos pasekmes, atšaukti bažnyčios ir mokyklos atskyrimą, grąžinti Lietuvos civilinio kodekso veikimą. Visuose miestuose ir miesteliuose iš buvusių šaulių, iš kareivių ir karininkų, pasprukusių iš Raudonosios armijos lietuviškojo korpuso, susidaro savanoriški kariniai būriai, kuopos, batalionai, pavaldūs Laikinajai vyriausybei.

Pirmųjų karo dienų džiaugsmas greitai pasikeitė nusivylimu, išgąsčiu ir pasipriešinimu „naujosios Europos“ tvarkai. Laikinoji vyriausybė išsilaikė vos 6 savaites – ją pakeitė civilinė Ostlando komisariato valdžia okupuotoms Rytų sritims. 1941 m. rudenį prasidėjo žydų egzekucijos – tūkstantinės voros genamos į Panerius ir Kauno IX fortą, čia turi nusirengti ir gulti į duobes ant nušautųjų, kad būtų sušaudyti atsiųstų ir vietoj suburtų naikintojų komandų. Kalnai drabužių styro iš toli, ir žudikai čia pat juos pardavinėja. Antrą kartą Lietuvą ištiko siaubo šokas – vėl naikinami žmonės be jokios kaltės. Kauno VI forte kasdien badu numarinama iki 400 karo belaisvių. Už pyliavų nepristatymą Vilniaus komisariato gestapininkai sušaudo po 5 kiekvieno valsčiaus ūkininkus ir palieka miestelių aikštėse. Už pašautą vokiečių pareigūną sudeginamas visas kaimas arba sušaudoma 100 iš eilės susemtų apylinkės gyventojų. Kauno Ąžuolyne ir Vilniaus Katedros aikštėje kybo pakartieji. „Gerbiamas pone pilieti, / Tu jau kojomis žemės nelieti. / Ant šakos tu švieti pakabintas, / Kaip Naujosios Europos žibintas“, – ironiškai eiliavo anoniminis autorius.

VOKIEČIŲ OKUPUOTI

Hitlerinė Vokietija visiškai neketino prisiimti tautų išlaisvinimo misijos. Jai terūpėjo išplėsti „gyvybinę erdvę“ germanų rasei, kuri įkūnija geriausias žmonijos dorybes, ir apvalyti užkariautą teritoriją nuo žydų – „Europos vėžio“, nes rasių kova – tikrasis istorijos proceso variklis (A.Rosenbergas). „Visas Pabaltijys turi tapti imperijos dalimi“, – pareiškė A.Hitleris 1941 m. vasarą, įsitikinęs, kad bolševizmas jau sutriuškintas. Sudarinėjami smulkūs „liliputinių respublikų“ kolonizavimo planai: deportuoti 50 % latvių ir estų, 85 % lietuvių ir įkurdinti 650 000 vokiečių – pakankamas skaičius nutautinti šiai teritorijai. Kiekvieną dieną Kaune apsigyvena po 300 vokiečių, todėl lietuviai turės išsikelti iš centro į pakraščius. Vokiečių kalba paskelbiama „tautas jungiančia kalba“, – ji yra „tarnybinė“, o lietuvių tik „leistina“. Ostlando komisarai žiūrėjo į Lietuvą kaip į
karo grobį – visi krašto resursai priklauso Vokietijai; gatvėse, aikštėse, kino teatruose ir bažnyčiose jaunimas gaudomas Reicho darbo tarnybai bei Vokietijos fabrikams; nepaklusnių inteligentų, karininkų, į Lietuvą atbėgusių klaipėdiškių kontingentai siunčiami į Štuthofo, Dachau, Birkenau stovyklas. „Kas yra baisesni žudikai – bolševikai ar naciai?“ – klausė 1943 m. antinacinės rezistencijos laikraštis „Nepriklausoma Lietuva“.

Ostlando karinė cenzūra reikalavo versti į vokiečių kalbą vos ne kiekvieną dienraščio puslapį (pradžioj vertėjavo I.Simonaitytė, paleista iš gestapo rūsių). Cenzūra leido pristatyti kas mėnesį ne daugiau kaip 2-3 knygų rankraščius, reikalaudama, kad didžioji spausdinamų knygų dalis, kaip ir teatruose statomos pjesės, būtų vertimai iš vokiečių kalbos. Lietuviška knyga išvysdavo dienos šviesą tik papirkus vokiečių cenzorių stambiu kyšiu (už vieną knygos egzempliorių l RM). Šitaip buvo išleisti Maironio „Pavasario balsai“, B.Brazdžionio „Per pasaulį keliauja žmogus“, S.Zobarsko „Arti žemės“, P.Rimkūno „Kiemėnų kaimas“, K.Bradūno „Vilniaus varpai“, E.Matuzevičiaus „Audros paukščiai“ ir kt.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 970 žodžiai iš 3063 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.