Kaunas vokiečių okupacijos metais
5 (100%) 1 vote

Kaunas vokiečių okupacijos metais

Kaunas vokiečių okupacijos metais

Kiek daug skausmo, kančių patyrė mūsų senoliai, kada Lietuvą okupavo vokiečiai. Tačiau, abejoju ar mes suprantame jų išgyvenimus, netektis ir ašaras. Mes dažnai susiduriame su literatūra apie tremtį, bet vien tik perskaitę knygą negalime teigti, jog puikiai suvokiame jų kančias. Norint labiau suvokti jų išgyvenimus reiktų išgirsti, tuo metu gyvenusio žmogaus, pasakojimą.

Tą ir nusprendžiau padaryti, apklausdama savo senelį, Petrą Gegecką. Jis gimė 1932m. Zuikinėje. Šiame miestelyje prabėgo jo vaikystė, čia jis lankė mokyklą. Jų šeimoje buvo penki asmenys: mama – Ona, tėtis – Mykolas, sesė – Janina, brolis – Algimantas ir mano senelis Petras. Mama prižiūrėjo namus ir augino vaikus, o tėtis buvo kalvis.

„Kai vokiečiai įžengė į Kauną, mes gyvenome Zuikinėje, prie penkto fronto, Caro pastatytuose namuose (fligeliuose). Namai buvo padalinti į dvi dalis: vienoje namo pusėje gyvenome mes, o kitoje kita šeima. Dviejų kambarių bute, penkių asmenų šeimai, buvo labai ankšta, tačiau neturėjome kitos išeities. Buvo, bent tiek gerai, kad turėjome didelį ir gražų sodą.“- pasakoja senelis. „Kiek tolėliau stovėjo, koks penketas sodybų ir viena iš jų sudegė. Joje gyveno mūsų draugai, kurie po nelaimės liko be pastogės. Nors patys vos tilpome į savo namus, tėvai nusprendė priimti dar tris žmones. Po kelių savaičių, kaimynai nusipirko butą, tad, mes vėl gyvenome penkiese.“- senelis trumpam nutyla ir toliau lėtai pasakoja: „Po pusantrų metų nuo karo pradžios ir į Zuikinę užėjo vokiečiai. Vakare, kai jau ruošėmės miegoti, jie įsiveržė į mūsų namus ir liepė mums išsikelti. Daugelis kaimynų rado kur išsikelti, tačiau mums nepasisekė. Kad ir kaip ieškojome naujo būsto, neradome. Todėl teko gyventi kartu su vokiečiais. Gyvenome su jais viename name. Iš pradžių labai bijodavome jų, bet po keletos dienų susidraugavome. Kiek atsimenu, jie mane labai mylėdavo, lepindavo. Būdavo, grįžtu iš mokyklos ir iškart pas vokiečius į kambarį. Nei manęs, nei likusių šeimos narių neskriausdavo, o kai tėvams būdavo striuka, duodavo maisto, netgi padėdavo jį paruošti. Tačiau ši draugystė tęsėsi tik keletą savaičių. Netrukus į namą, kuriame gyvenome kartu su vokiečiais, atvyko felčeris (aš jį vadinau piktuoju vokiečiu) ir liepė mums tuoj pat nešdintis iš namo. Pasiėmėme kelis mums priklausiusius daiktus ir išėjome ieškoti kur apsistoti. Keletą naktų teko praleisti pas ūkininkus daržinėje ar tiesiog po atviru dangumi. Šiaip taip susiradome kur apsigyventi. Tai buvo toks pat į dvi dalis padalintas namas. Čia buvo trys kambariai, taigi vietos buvo kur kas daugiau.“

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 453 žodžiai iš 887 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.