Kazlų rūda
5 (100%) 1 vote

Kazlų rūda

Silvijaus Kačinsko

Projektinis darbas



2005-04-20

Kazlų Rūdos teritorija

Kazlų Rūdos savivaldybės teritorija yra pietinėje Lietuvos dalyje. Kazlų Rūdos mieste ir keturiose seniūnijose – Antanavo, Jankų, Kazlų Rūdos ir Plutiškių – gyvena apie 15 tūkst. žmonių. Savivaldybės teritorija – 554 km2, apie 60 proc. ploto užima miškai. Per teritoriją teka nedidelės upės: Pilvė, Jūrė, Vabalkšnė, Judrė, Nova, Višakis.



Trumpa Kazlų Rūdos istorijos apžvalga

Savivaldybės centras Kazlų Rūda – savitas, gilias tradicijas turintis miestas. Kazlų Rūdos istorijos ištakos – 1744-ieji. Tais metais tokiu pavadinimu minimas kaimas, priklausęs Pilviškių parapijai. Kazlų Rūda – sudėtinis vietovardis, kurio pirmojo komponento kilmė grindžiama Kazlos pavarde. Daugelyje istorinių straipsnių aiškinama, jog vietovardžiui pradžią davęs XVI–XVII amžiuje iš Mozūrijos miško atsikėlęs verslininkas bajoras Kazla. Teigiama, jog 1737 m. Pilviškių inventoriuje yra įrašas apie Kazlos degutinę, laikomą našlės Kazlienės. Didėjant medienos, reikalingos pastatų ir laivų statybai, įvairių medžio produktų (dervos, deguto, pelenų, anglies) gamybai, ant dešiniojo Jūrės upelio kranto buvo įkurta degutinė. Maždaug tuo laikotarpiu šiose apylinkėse telkšančių raistų daugybėje buvo pastebėta esant geležies rūdos. Taip greta miško verslo pradėta lydyti ir kalti geležį. Natūraliai plėtojosi geležies dirbtuvės, vadinamosios rudnios.

Istoriniuose aprašymuose kalbama, jog gausioje Kazlų giminės šeimoje augę penki ar šeši broliai. Ilgainiui jie pasklido po netolimas apylinkes, kur steigę savo rudnias.Apylinkėje buvo įtaisyta 12 dirbtuvių- rūdnių. Iš rūdos geležis būdavo gaminama tokiu būdu. Pastatydavo krosnį (panašią kaip kalkėms degti), supildavo į ją apie pusantro pūdo anglių ir apie tiek pat geležies rūdos. Medžio angles degdavo iš apačios. Po valandos ar dviejų iš krosnies apačios pro spragą tekėdavo į žemėje paruoštą duobelę skysta geležis. Iš tos duobelės replėmis paimdavo dar karštą geležies gabalą ir plakdavo ant priekalo dideliais kūjais. Kalimo būdu pašalindvę iš geležies priemaišas – šlaką. I š pusantro pūdo rūdos gaudavę apie pusę pūdo geležies. Norėdmi pagaminti geresnę geležį, kaitindavo ir kaldavo 2-3 kartus. Kadangi rankomis kilnoti didžiulį kūjį būdavo sunku, jį sujungdavo su vandens sukmu ratu. Kazlų Rūdos kaimas ir geležies dirbiniais. Dar apie 1920 m., netoli Kazlų šeimos namų, prie upės kranto, buvo užsilikusios rudnios kalvės žymės, o namuose buvo didelis plieno kūjis, apie 38 cm ilgio su 20 cm pentimi, iš viso apie 4 pūdus svorio. Buvo ir dumtuvės, dingusios I pasaulinio karo metu. Taip šalia Kazlų Rūdos pradėjo gyvuoti Višakio Rūda, Sena Rūda, Karčrūdė, Judrūdė ir kt. Suprantama, antrasis vietovardžio komponentas byloja vietovės pagrindinio amato vardą. Beje, buvusius garsiuosius Kazlų brolius simbolizuoja 1996 m. patvirtintame Kazlų Rūdos miesto herbe spindinčios žvaigždelės – žiežirbos. 1883 m., čia dar buvo geležies kalykla, varoma dviejų vandens ratų. Iškaltoji geležis būdavo perdirbama į kirvius, žagrėmis noragus, akėtvirbalius ir kitus namų apyvokos daiktus. Kazlų Rūdos geležiai mirštamą smūgį sudavė 1862-1865 m. geležinkelio pravedimas, kai buvo pradėta įvžti pigi ir gera užsienininė geležis.

Bėgant metams, apylinkių gyventojai rūdkasius ir angliadegius ėmę vadinti tiesiog kazlais. XIX a. viduryje įrengta Kazlų Rūdos rudnia turėjo du vandens ratus, mat buvo įrengta ant upelio kranto. Per metus čia buvo išlydoma apie 10 tonų geležies, kuri buvo perdirbama į kirvius, žagrių noragus, akėtvirbalius ir kitokius padargus. Geležies liejininkystės verslas nuolat plėtojosi, pvz., 1883 m. A.Naumavičiaus kalykloje per metus buvo pagaminama iki 20 tonų geležies dirbinių. Plečiantis geležies verslui, Kazlų Rūdos kaimo gyventojų skaičius nuolat augo, geležies išlydymo kiekis buvęs didžiausias iš visų aplinkinių vietovių. Tačiau 1861–1862 m. nutiesus Peterburgo–Varšuvos geležinkelio atšaką nuo Lentvario per Kauną į Virbalį, Prūsijos sienos link, Kazlų dirbinius nukonkuravo geležis iš Rusijos ir Vokietijos. Greta naujai nutiesto geležinkelio, iškirtus mišką netoli Kazlų kaimo, pastatyta viena iš devynių minėtoje atšakoje numatytų statyti stočių. Ji pavadinta Kazlova Ruda. Ši stotis tebestovi ir dabar, ir tai yra pats seniausias Kazlų Rūdos pastatas.

Geležinkelio stoties pavadinimas aiškiai siejasi su už 2 km esančiu dabartiniu Kazlų kaimu. Čionykščiai gyventojai rusiškąjį stoties pavadinimą į lietuvių kalbą vertę ne „Kazlienės Rūda“, o „Kazlų Rūda“ ir taip įtvirtino dabartinį pavadinimą.

Didžiulės Kazlų Rūdos girios buvo tapusios 1863 m. sukilėlių prieglobsčiu.

Nutiesus geležinkelį pradėjo augti naujoji gyvenvietė, greta stoties pastatytas garvežių depas, suręsti trobesiai geležinkelininkams. Netoliese iškilo namas su ūkiniais pastatais eiguliui ir miškų kultūros prievaizdui. Taip pradėjo kurtis Kazlų Rūda, tuomet priklausiusi Antanavo valsčiui ir Višakio parapijai.

Pagyvėjo ir būsimo miestelio gyvenimas –
vyko nemaži turgūs, įsikūrė dvi smulkių prekių krautuvės, priklausiusios žydams. Šie atsikėlė iš Kauno ir kitų Suvalkijos miestų bei miestelių. 1911m. Kazlų Rūdoje atidaryta valdiška dviklasė pradžios mokykla, skirta tik geležinkelininkų vaikams. Pamokos mokykloje vykdavusios rusų kalba, o vadovėlius išduodavę nemokamai. Tačiau mokykla naudodavęsi ne tik geležinkelio tarnautojai, bet ir jų giminės.

Iki pirmojo pasaulinio karo Kazlų Rūdoje tebuvo 10 sodybų, iš kurių 7 priklausė žydams. Šiuo laikotarpiu įsteigta pašto įstaiga, valstybinė taupomoji skolinamoji kasa, smuklė (traktierius) su užvažiuojamuoju kiemu. Tačiau Rusijos carų valdymo metais didelei Kazlų Rūdos plėtrai vilties nebuvo, nes Kaunas tapo pirmaeile, fortais apjuosta tvirtove, piečiau nuo jos plytinčios plačios Užnemunės girios įėjo į šios tvirtovės apsaugos zoną. Tad rusų valdžia strateginiais sumetimais tausojo Kazlų Rūdą juosiančias girias ir apie vienokią ar kitokią miško pramonės plėtrą nebuvo nė kalbos.

1911 m. Kazlų Rūdoje pastatyta valdiška pradžios mokykla, į kurią buvo priimami

1915 m. Vokietijai okuopavus Lietuvą, Kazlų Rūdoje, prie geležinkelio stoties, įsteigta karo belaisvių stovykla. Apjuostuose spygliuotos vielos tvora barakuose apgyvendinta apie 3000 belaisvių. Greta įkurdinti ir sargybiniai. Sargybiniai vadovavo lentpjūvės ir siaurojo geležinkelio po aplinkinius miškus statybai, kad galėtų lengviau išgabenti medžius į Vokietiją. Pasitraukus vokiečiams ir kuriantis Lietuvos valstybei, lentpjūvė atiteko broliams Varšavskiams, siaurasis geležinkelis – Susisiekimo ministerijai, o karo belaisvių stovykla – Krašto apsaugos ministerijai.

1920–1921 m. vykstant Lietuvos nepriklausomybės gynimo kovoms, šioje stovykloje buvo apgyvendinti kiti belaisviai – bolševikai, lenkai želigovskininkai. 1919 m. miškams tvarkyti įkurta Kazlų Rūdos miškų urėdija, kurios būstinė iš pradžių buvo Šalniškės kaime, o 1937 m. perkelta į naują pastatą Kazlų Rūdos pietinėje dalyje. Plečiantis medienos apdirbimo darbams, ėmė trūkti darbininkų. Todėl jų gretas papildė atvykėliai iš Kauno, Marijampolės, Virbalio ir kitų Suvalkijos miestelių.

1922 m. prie geležinkelio stoties iškirtus miško likučius, suplanuota kelios dešimtys sklypų naujoms statyboms. Tais pačiais metais Seinų vyskupija įsteigė Kazlų Rūdos parapiją. 1925 m. po daugiau kaip metus trukusių darbų Kazlų Rūda pasipuošė dvibokšte bažnyčia, kuri tebestovi ir dabar.

1922–1923 metais nutiesus Kazlų Rūdos–Marijampolės–Šeštokų geležinkelio atšaką, Kazlų Rūda tapo geležinkelio mazgu. 1923 m. įsteigta lietuviška trijų komplektų pradžios mokykla, po dešimtmečio peraugusi į penkių komplektų mokyklą.

1925–1926 m. Žemės reformos valdyba suprojektavo Kazlų Rūdai dar 250 naujų sklypų, užimančių per 190 ha, ir išdalijo pageidaujantiems statytis gyvenamuosius namus. Todėl 1930 metais Kazlų Rūdoje jau gyveno daugiau kaip 1400 gyventojų.

1930 metais buvo sudarytas Kazlų Rūdos valsčius, kurio centras nuo 1931 m. sausio 1 d. perkeltas į Kazlų Rūdą. Naujo valsčiaus sudėtin įėjo 63 kaimai, kurie sudarė 14 seniūnijų. Kazlų Rūda tapo tikru prekybos ir verslo centru. Čia veikė 25 parduotuvės, 7 mėsinės, 5 kepyklos, viena valstybinė degtinės parduotuvė (monopolis), dvi smuklės ir bufetas. Gyventojų patogumui veikė 3 kirpyklos, 4 mezgyklos, laikrodžių taisykla, fotografijos salonas, pašto įstaiga, kino teatras, pirtis, turgus, pavieniui dirbo 15 drabužių siuvėjų, 10 batsiuvių. Pramonę sudarė 3 garinės lentpjūvės, mechaninė mašinų remonto ir šaltkalvių dirbtuvė, cementinių vamzdžių dirbtuvė, 3 baldų dirbtuvės. Miesteliui elektrą teikė V.Petrikauskio lentpjūvė. Sveikatos priežiūra rūpinosi medicinos gydytojai, dvi dantų gydytojos, dvi akušerės ir felčerė. Veikė vaistinė. Viešąja tvarka rūpinosi policijos nuovada, o teisėtvarkai atstovavo apylinkės teismo antstolis ir du privatūs gynėjai. 1934 m. Kazlų Rūdoje gyveno 1500 gyventojų, kurių 75 proc. sudarė lietuviai. Likusią didesnę dalį sudarė žydai, susibūrę į atskirą bendruomenę, išlaikiusią sinagogą. Be to, miestelyje gyveno vokiečių, lenkų, rusų.

Prasidėjus sovietų okupacijai (1944–1953 m.), plačios Kazlų Rūdos girios priglaudė Lietuvos kovotojų sąjungos partizanus, priklausiusius Tauro apygardos Žalgirio rinktinei. Šiuose miškuose tarp tūkstančių Lietuvos partizanų, besipriešinančių ginklu sovietų okupacijai, kovojo ir legenda tapęs J.Lukša-Daumantas.

Iš Kazlų Rūdos geležinkelio stoties gyvuliniais vagonais į Sibirą buvo išvežta tūkstančiai Suvalkijos ūkininkų ir inteligentų.

1950 m. smulkinant Lietuvos administracinį padalinimą, įkurtas Kazlų Rūdos rajonas, kuriam priskirta 12 apylinkių ir vienas miestelis. Daugiau kaip dešimtmetį (iki 1962 m.) Kazlų Rūda, būdama rajono centru ir gavusi miesto vardą, ūgtelėjo ir išgražėjo. Šiuo laikotarpiu nutiestas plentas iki Ąžuolų Būdos, pastatyta vidurinė mokykla, „partkomo rūmai“, pirtis, įkurta remonto technikos stotis (RTS). Greta pastarosios ir prie miškų urėdijos išaugo naujos darbininkų gyvenvietės. 1962 m. Kazlų Rūda su didesne buvusios rajono teritorijos dalimi prijungta prie tuometinio Kapsuko rajono.
Septintajame dešimtmetyje RTS reorganizuota į į Remonto mechaninę gamyklą, kuri atgimimo metais pasidalijo į dvi akcines bendroves „Kazlų Rūdos metalas“ ir „Kalavijas“. Kitas impulsas miestui augti buvo 8-ame dešimtmetyje senųjų lentpjūvių vietoje besikuriantis Medienos dirbinių kombinatas, gaminęs didelę paklausą turėjusią medžio drožlių plokštę. Tuo pačiu laikotarpiu miesto šiaurės vakarinėje dalyje išaugo daugiabučių gyvenamųjų namų mikrorajonas, iškilo nauja moderni ligoninė ir poliklinika, pašto ir telegrafo namai, miesto ir apylinkės administracinis pastatas. Gyventojų skaičius nuolat augo.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Kazlų Rūdoje suklestėjo smulkioji verslininkystė – išsiplėtė prekybos, paslaugų sferos. Pagyvėjo ir atjaunėjo senasis miesto centras, sutvarkyta dauguma miesto gatvių.Netoli Kazlų Rūdos vingiuoja Rūdupio, Pilvės, Višakio, Jūrės, Novos, Judrės upeliai.

Kazlų Rūdos garbės piliečio regalijos – medalis ir liudijimas – sukurti pagal dailininko Vyto Apučio eskizus

Įžymūs žmonės

Kazys Grinius buvo vienas iš Valstiečių liaudininkų sąjungos bei Varpininkų organizacijos vadovų, platino lietuvišką spaudą. 1894–1905 m. dirbo gydytoju Marijampolėje ir kitose Lietuvos vietose. 1905 m. prisidėjo prie „Šviesos“ draugijos Marijampolėje kūrimo. Nuo 1926 m. birželio 7 d. iki 1926 m. gruodžio 17 d. buvo Lietuvos Respublikos Prezidentas. Nušalintas iš šio posto per karinį perversmą. 1944 m. pasitraukė į Vakarus.

Pranas Dovydaitis – Nepriklausomybės Akto signataras. 1917 m. Vilniuje dalyvavo Lietuvių konferencijoje, kurioje buvo aptartas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. 1918 m. vasario 16 d. pasirašė istorinį Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Vėliau iš politinio gyvenimo pasitraukė. 1940 m. suimtas ir įkalintas Ukrainoje, Šiaurės Uralo koncentracijos stovyklose, buvo apkaltintas kontrrevoliucine veikla ir 1942 m. Sverdlovsko kalėjime sušaudytas.

Juozas Andziulaitis-Kalnėnas (g. 1864-12-12 Gaisrių k., Marijampolės apskr.) – rašytojas, bendradarbiavo „Aušroje“, rinko tautosaką, etnokultūros medžiagą. Mirė JAV 1916-02-12.

Antanas Andziulaitis (g. 1985-11-17 Gaisrių k., Marijampolės apskr.) – Lietuvos visuomenės ir politikos veikėjas. Baigė karo mokyklą, buvo ministro adjutantas, Žemės fondo departamento direktorius, Žemės reformos valdybos narys, XI, XII Ministrų kabinetuose vidaus reikalų ministras, II Seimo narys. 1941 m. suimtas ir ištremtas prie Uralo. 1942-12-10 sušaudytas Sverdlovske.

Juozas Kriščiūnas (g. 1896 m. Gaisrių k., Marijampolės apskr.) – karininkas, Smetonos adjutantas.

Antanas Vyšniauskas (g. 1884 m.) – pirmasis Gaisrių k. mokyklos mokytojas. Mokėjo 4 kalbas: rusų, lenkų, vokiečių, lietuvių. Mirė 1976 m.

Vytautas Aleksa (g. 1930-12-20 Gaisrių k.) – Kauno technologijos universiteto daktaras docentas.

Vytautas Zambacevičius (g. 1933-02-10 Antanavo k.) – asociacijos „Lietuvos keliai“ valdybos pirmininkas, 2000 m. suteiktas Garbės kelininko vardas, UAB „Alkesta“ generalinis direktorius.

Elena Zambacevičiūtė (g. 1935-05-10 Gaisrių k., Marijampolės apskr.) – germanistė, vertėja, dirba „Minties“ leidykloje redaktore.

Juozas Vaišnys (g. 1892-03-09 Plioplių k.) – lietuviškos spaudos platintojas. 1908 m. tėviškėje įsteigė pradžios mokyklą.

Motiejus Endziulaitis (g. 1865-12-01 Gaisrių k.) – mokytojas. Bendradarbiavo su J.Balčikoniu redaguojant Lietuvių kalbos žodyną. Mirė 1934-06-30 Kaune.

Juozas Grigaitis (g. 1903-06-21 Gaisrių k.) – daktaras, kunigas. 1929–1934 m. studijavo Romoje. Nuo 1934 m. Šv. Gertrūdos (buv. Šaričių) bažnyčios rektorius. Nuo 1937 m. Marijonų gimnazijos direktorius Marijampolėje. Nuo 1941 m. iki 1952 m. Kauno kunigų seminarijoje dėstė dogminę teologiją. Mirė 1974-07-24.

Stasys Grigaitis (g. 1914 m. Gaisrių k.) – Tauro apygardos Stirnos rinktinės kuopos „Aras“ vadas. Žuvo 1945 m. Degučių k. (Jankų seniūnija).

Kęstutis Vaitukaitis (g. 1958-10-29 Antanavo k.) – 1996–2000 m. LR Seimo narys, nuo 2000 m. Elektrėnų meras, LCS tarybos narys, Elektrėnų skyriaus pirmininkas. Dalyvavo išleidžiant R.Lopatos knygą „Nepriklausomybės Akto signataras Donatas Malinauskas“ 1997 m.Antanas Mockaitis (slapyvardis Senis Ubagas) – lietuvybės žadintojas, knygnešys. Gimė 1845 m. Jankuose. Mirė 1928 m.

Antanas Šilingas – kunigas, religinių knygų autorius. Gimė 1900 m. Vinkšnupių kaime. Mirė 1968 m.

Viktoras Ašmenskas – lakūnas, 1969 m. Aukštojo pilotažo federacijos, o 1973 m. – parašiutų, sporto federacijos pirmininkas. Knygos „Generolas Vėtra“ autorius. Gimė 1912 m. Viliūšių kaime. Gyvena Vilniuje.

Bronius Paukštys – gimė 1897 m. Kurynės kaime – kunigas, salezietis, vienas pirmųjų Jankų (Dambavos) mokyklų mokytojas. Mirė 1966 m.

Juozas Paukštys – gimė 1904 m. Kurynėje. Pedagogas, filosofas, už žydų gelbėjimą apdovanotas Pasaulio teisuolio medaliu.

Valentinas Gustainis – žurnalistas, politikas, memuarų autorius. Gimė 1896 m. Vinkšnupiuose. Mirė 1971 m.

Viktoras Valaitis – poetas. Gimė 1916 m. Laukiniškės kaime. Išleisti du kūrybos rinkiniai; „Žygyje“ (1953 m.) ir „Atakon žengiu“ (1978 m.). Mirė 1943 m.

Vaclovas Trepėnaitis – miškininkas, žurnalo „Mūsų girios“ vyriausiasis
redaktorius. Gimė 1951 m. Augo ir mokėsi Jankuose. Gyvena Vilniuje.

Birutė Lenktytė-Masiliauskienė – poetė, pedagogė, žurnalistė. Gimė 1971 m. Pašilupių kaime. Išleisti poezijos rinkiniai: „Akimirkos“ (1999 m.), „Švarūs dantys-sveiki dantys“ (1992 m.), „Mano mažosios dienelės“ (1997 m.). Nuo 1997 m. leidžia žurnalą „Pipiras“. Gyvena Kaune.

Arvydas Malonaitis – istorikas, pedagogas, archeologas. Gimė 1958 m. Jankuose. Gyvena Vilniuje.

Albertas Zdanevičius – VĮ Kazlų Rūdos mokomosios miškų urėdijos urėdas, nusipelnęs miškininkas, visuomenininkas. Gimė 1940 m. Pasvalio rajone.

Vincas Žemaitis – Kazlų Rūdos miškų urėdas revizorius, žurnalo „Girios aidas“, dienraščio „Laisvė“ redaktorius. Gimė 1896 m. Vilkaviškio apsk. Įsteigė meteriologijos stotį, vykdė ilgalaikius medžių ir dirvožemio tyrimo darbus, įsteigė dekoratyvinių medžių ir krūmų medelyną. Labai suintensyvino miškų ūkio plėtrą. Pastatė naujus urėdijos pastatus, bokštus gaisrams stebėti, visas girinkijas aprūpino telefonais. Savo iniciatyva pradėjo ugdyti jaunuolynus. Subūrė Lietuvos miškininkus, plėtojo jų spaudos leidybą. Įsteigus Lietuvos miškininkų sąjungą, išrinktas jos pirmininku. Išeivijoje padėjo rengti Amerikos „Lietuvių enciklopediją“. 1931 m. apdovanotas Gedimino III laipsnio ordinu.Mirė 1983 m. Čikagoje.

Juozapas Zigmantas Paltanavičius – nusipelnęs miškininkas, visuomenininkas. Gimė 1928 m. Kazlų Rūdos bandomojo miškų ūkio gamybinio susivienijimo direktorius, miškų urėdas. Suprojektavęs miškininkų gyvenvietę, organizavo darbus. Jam vadovaujant pastatyti Kazlų Rūdos medelyno ir girininkijos administraciniai pastatai. Restauravo ir įrengė Miško muziejų. Mirė 1995 m.

Seniūnijos

Kazlų Rūdos savivaldybę sudaro 4 seniūnijos: Kazlų Rūdos, Antanavo, Jankų ir Plutiškių.

Didžiausia iš jų – Kazlų Rūdos seniūnija, užimanti 36 tūkst. ha. Seniūnijoje gyvena apie 12500 gyventojų.

Antanavo seniūnijos plotas – 1898 ha. Seniūnijai priklauso 14 kaimų. Seniūnijos centre – Antanavo kaime – gyvena apie 700 žmonių.

Jankų seniūnijos teritorija užima 16 949,48 ha plotą. Į seniūnijos teritoriją įeina 46 kaimai, kuriuose gyvena beveik 1500 žmonių.

Plutiškių seniūnijos plotas – 3025,8 ha, iš jų beveik 97 proc. teritorijos yra žemės ūkio naudmenos. Seniūnijai priklauso 23 kaimai ir vienkiemiai.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2693 žodžiai iš 8929 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.