1655 m. spalio 20 d. Kėdainiuose dalis Lietuvos bajorijos pasirašė sutartį su Švedijos karaliaus Karolio X Gustavo atstovais. Istorinėje literatūroje tai vadinama Kėdainių sutartimi arba unija.
Šis įvykis įvairiais laikais buvo labai prieštaringai vertinamas. Lietuvos spaudoje tai buvo vadinama reikšmingu ano meto Lietuvos savarankiškumo pasireiškimu, o lenkai tai vadino „ Radvilos išdavyste“.
Karolis Gustavas 1655 m. vasarą su dviem armijom per Prūsiją įsiveržė į Lenkiją, o trečia jo armija buvo Livonijoje ir, generolo Gardžio vadovaujama, turėjo įsiveržti į Lietuvą. Lenkijoje švedams pasisekė: bajorija pasidavė be mūšio. Švedai netrukus užėmė didžiąją dalį Lenkijos, o karalius Jonas Kazimieras pabėgo į Austrijos Sileziją.
Tuo metu caro kariuomenė artinosi prie Vilniaus ir pagaliau jį užėmė. Lietuva buvo palikta savo pačios likimui. Jos apsauga turėjo rūpintis patys Lietuvos ponai, o visų pirma etmonas Jonušas Radvila. Kai caro kariuomenė artinosi prie Vilniaus, jis kartu su pusbroliu Boguslavu ir Vilniaus vyskupu Tiškevičium kreipėsi į švedų kariuomenės vadą generolą Gardį, siūlydamas sąjungą prieš rusus ir prašydamas paramos. Rusams užėmus Vilnių, visi Lietuvos ponai pakriko, ir tartis su Gardžiu teko beveik vienam Jonušui Radvilai, nes Boguslavas pabėgo į Palenkę, o iš ten į Prūsus. Generolas Gardis pasisakė būsiąs sąjungininku ir su kariuomene įžengė į Lietuvą. Jam atėjus į Kėdainius, buvo sukviesta bajorija, kuri pasirašė sąjungos su Švedija aktą. Tuo aktu buvo nutraukiama unija su Lenkija ir užmezgami tokie pat ryšiai su Švedija. Jonas Kazimieras, nedavęs Lietuvai jokios paramos, tuo aktu pašalinamas nuo sosto ir didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu skelbiamas Švedijos karalius Karolis X Gustavas. Švedai už tai turėjo padėti atsiimti caro užkariautas žemes. Sutartį pasirašė Jonušas Radvila, žemaičių vyskupas Parčiauskas, Vilniaus vyskupo įgaliotinis kanauninkas Bialozoras, lauko etmonas Gansiauskas ir per 1000 bajorijos.