Keinsistinė revoliucija
Ekonomikos teorijos perversmas.
Iki XX a. 3 dešimtmečio ekonomikos moksle vyravo liberalizmas – ekonomika kaip automatiškai funkcionuojanti sistema. Tiesa, Pigu jau kalbėjo apie nacionalinio produkto perskirstymą ir valstybės reguliuojamąsias funkcijas socialiniame ekonominiame gyvenime.
Pereinant prie monopolinės konkurencijos keitėsi ekonomikos struktūra, ūkinis mechanizmas. Giliausia ir ilgiausia krizė, masiškai auga nedarbas. Ekonomistai ieško priežasčių: vieni – paaiškinimo ieškojo paklausos persotinime, kiti teigė, kad paklausa yra kritusi iki labai žemo lygio. Treti – priežastis- kapitalinių įdėjimų sumažėjime, o ketvirti – bankinio reguliavimo sistemos klaidose. Paskelbtas Dž. M. Keinso ( 1883 – 1946 ) knyga „Bendroji užimtumo, palūkanų ir pinigų teorija“ ( 1936 ), kuri davė teorinę bazę rekomendacijoms tų, kurie siūlė nedarbo sumažinimui plačiai naudoti viešuosius darbus, padidinti valstybės poveikį užimtumui, skatinti paklausą. Keinsui sprendžiamą vaidmenį turi investicijos, santaupoms tenka pasyvus vaidmuo. Iki Keinso – investicijoms menkas vaidmuo, o santaupos pačios atves į investicijas.
Keinso teorija populiari iki šių dienų ( praėjo 70m. ). Iš esmės pasikeitė ekonomikos aplinka, ekonomikos mokslo problemos, pakito analizės metodai ir instrumentarijai, evoliucionavo arba peržiūrėtos pagrindinės koncepcijos, atsirado nauji požiūriai į ekonomikos augimą, nestabilios ekonomikos įveikimo kelius. Šiuolaikinių keinsistų teorinės pozicijos ir praktinės rekomendacijos skiriasi nuo efektyvios paklausos teorijos pradininkų pozicijų ir siūlytų receptų, nes:
1. Keinso teorija – tai efektyvios paklausos teorija. Esmė – aktyvinant ir skatinant visuminę paklausą veikiama į prekių ir paslaugų gamybą ir pasiūlą. Rinkoje paklausa yra apsprendžiantis elementas, labai svarbios investicijos, t.b. aktyvus valstybės kišimąsi. Kuo investicijos pelningesnės, kuo didesnės laukiamos pajamos ir kuo didesnė investicijų apimtis, tuo didesni gamybos mastai ir aukštesni jos didėjimo tempai.
2. Keinso teorija turi tiesioginį ryšį su praktika. Neoklasikinės ir klasikų teorijų vystymas plius praktinės rekomendacijos, nukreiptos į ekonominių procesų reguliavimą ir nedarbo lygio sumažinimą, pagrindimas. Pagal Keinsą, ekonomikos pusiausvyra g.b. pasiekta ne tik pilno, bet ir nepilno užimtumo sąlygomis. Keinsas dalyvavo rekomendacijų įgyvendinime, buvo Finansų ir pramos vyriausybinio komiteto narys, konsultantas finansų ir pinigų klausimais, redagavo
„Economic journal“ žurnalą.
3. Keinso metodologijai būdinga ekonomika kaip visuma. Keinso pasiūlyta analizės sistema yra ekonomikos teorijos revoliucija ( tyrimai iš mikro perkelti į makroekonominį lygį ).
Keinsas panaudojo funkcinius ryšius ir priklausomybes, tiriant realius ekonominius ryšius, kaip agreguotas kategorijas, pagrindė jų įtaką į ekonominio vystymosi eigą ir tendencijas. Visuminių agreguotų ekonominių rodiklių analizė atskleidė naujas galimybes ekonomikos teorijai. „Bendrosios teorijos“ autorius parodė, kad ekonominės sistemos branduolys yra efektyvi paklausa, kad ekonomikos plėtra priklauso nuo visuomeninio produkto struktūros, kad ekonomikos pusiausvyra gali būti pasiekta esant nepilnam užimtumui, kad tikslinga tirti tipinius masinius reiškinius ir visų ekonominių procesų dalyvių veiksmus.
Užimtumo lygio ir visuminės paklausos Keinso teorija.
Keinso problema – nustatyti kokie veiksniai yra susiję su gamybos ir užimtumo svyravimais, svarbiausius kintamuosius, ištirti jų ryšius ir sąveiką. Keinsas manė, kad tradicinė mikroekonominė analizė neduos šios problemos sprendimo.
Klasikai užimtumo lygio, nedarbo veiksnių beveik netyrinėjo. Buvo manoma, kad sumažinti darbo jėgos perteklių galima – sumažinant darbo užmokestį, padidinus darbo užmokestį- padidės užimtumas. Patikimas laisvosios konkurencijos reguliatorius – rinkos kaina. Kainų ( išteklių ir gatavų prekių kainų, palūkanų, darbo užmokesčio ) laisvas judėjimas sureguliuoja paklausą ir pasiūlą, perskirsto išteklius bei likviduoja visus neatitikimus rinkose. Keinsas teigė, kad ši teorija yra klaidinga, nes darbo užmokesčio lygio judėjimas nereguliuoja užimtumo lygio. Darbo užmokesčio mažinimas nėra vaistas nuo nedarbo. Keinsas įveda sąvoką „pilnas užimtumas“ (3-6%). Pilno užimtumo lygis yra ekonomikos pusiausvyros sąlyga.
Keinsas kritikavo Sėjaus dėsnį (pasiūla apsprendžia paklausą). Taip g.b.kai mainai vyksta be pinigų. Jei paklausa mažesnė už pasiūlą, tai atsiras neatitikimas, perprodukcija, nes kainos nesuspės išlyginti D ir S. Išaugus paklausai, kainos didės, o jai sumažėjus jos liks tame pačiame lygyje. Darbo užmokesčio sumažinti negalima. Jei visuotinai darbo užmokestis sumažės, tai sumažės ir gyventojų perkamoji galia, sumažės prekių paklausa, o tas atves ne į nedarbo sumažėjimą, o į padidėjimą. Gamyba dar labiau susitrauks, žmonių, netekusių darbo, skaičius dar labiau padidės.
Keinsas teigia, kad visuomeninio produkto ir užimtumo apimtį ir dinamiką apsprendžia ne pasiūlos, o paklausos veiksniai. Paklausa apsprendžia pasiūlą.
Polinkio vartoti ir kaupti Keinso teorija.
Keinsas visuminę paklausą (piniginė D) dalina į vartojimo paklausą (C) ir investicinę paklausą (I). Paklausa
vartojimo prekėms priklauso nuo to, kokia yra visuminių piniginių pajamų apimtis ir kaip tos pajamos paskirstomos. Keinsas neigė, kad visos pajamos sunaudojamos pirkimams, pagal jį- visuminės išlaidos sudaro visuminės pajamos ir santaupos. Išlaidos didėja kitokiu laipsniu, negu pajamos.
Keinsas teigė,kad pajamos yra pagrindinis veiksnys, apsprendžiantis vartojimą. Santaupų dydis yra skirtumas tarp pajamų dydžio ir vartojimo lygio. Santaupų dydį reguliuoja ne palūkanų norma, kuri, kaip teigė klasikai, skatina taupymą. Trumpajame laikotarpyje palūkanų normos įtaka asmeniniam vartojimui yra antraeilė ir nedidelė.