ĮVADAS
Šio referato tikslas yra plačiau apžvelgti ir išsiaiškinti pagrindines Keinso teorijas ir idėjas.
Makroekonomikos kaip mokslo apie benrdąsias ūkio tendencija tyrimai šimtmečiais buvo pagrindinis ekonomistų analizės objektas, tačiau tai nebuvo savarankiškas mokslas. Jo vystymuisi didelę į taką turėjo trys įvykiai.
Pirmasis įvykis – tai apibendrinančių duomenų, kaip makroekonominių tyrimų mokslinės bazės, rinkimas ir sisteminimas. Didelę šios inforacijos dalį rinkti pastūmėjo Pirmasis pasulinis karas, kai valstybėms reikėjo kokybiškos statistinės informacijos planuojant ir įgyvendinant savo ketinimus, susijusius su kariniais veiksmais.
Antrasis įvykis, tapęs svarbiu dabartinės makroekonomikos vystymosi stimulu, – tai nustatymas fakto, kad verslo ciklas yra pasikartojantis ekonominis reiškinys. Verslo ciklo prigimties empirinio pažinimo pažanga buvo įmanoma tik patobulinus makroekonominę informaciją.
Trečiasis įvykis, sąlygojęs šiuolaikinės makroekonomikos sukūrimą, tai – Didžioji depresija. Ši pasaulinė katastrofa ir dabar stebina pasulį tiek žmonių patirtomis kančiomis, tiek politiniais procesais, išsirutuliojusiais kaip buvusių sukrėtimų rezultatas. Didžioji depresija prasidėjo 1929 m., kai beveik visos pasaulio valstybės susidūrė su katastrofišku gamybos apimties mažėjimu ir beprecedentiniu nedarbu.
Ekonomistai pateikė nemaža hipotezių, aiškinančių Dižiosios depresijos priežastis, todėl ir laikoma, kad ji yra makroekonomikos vystymosi stimulas. Dž. Keinsas kaip pagrindinį veiksnį, pastūmėjusį ekonomiką į depresiją, įvardijo ateities perspektyvų svyravimus. Išanalizavęs makroekonominę aplinką, jis pasiūlė fiskalinės ir monetarinės politikos priemones krizinei situacijai įveikti.
1. DZ.KEINSO TEORIJOS IR IDEJOS
Keinsizmas (keynesian economics) – makroekonomikos teorija apie valstybės poveikį ekonomikai, panaudojant mokesčių, valstybės biudžeto, pinigų kredito ir kitų valstybinio poveikio priemonių įtaką rinkos ekonomikos pusiausvyrai.
Pagrindinės idėjos susijusios su ekonomikos svyravimais, išdėstytos žymiausioje jo knygoje “Bendroji užimtumo, palūkanų ir pinigų teorija” ( 1936 m. ). Nors šiandien akivaizdus ir kai kurie šios knygos trūkūmai, ji išlieka svarbiausiu XX amžiaus ekonominiu veikalu. Dž.M.Keinsas įneše didžiuli indelį į ekonomikos teorijos vystymąsi. Jo poveikis šiam mokslui buvo toks didelis, kad nuo šio laiko visi makroekonomistai pradėjo save priskirti vienai iš dviejų srovių: keinsistams arba klasikams, priklausomai nuo to, kaip artimai jie savo pažiūras siejo su Keinso idėjoms.
Pagrindinis Keinso teorijos teiginys, kad kiekvienoje šalyje užimtumo lygį apsprendžia efektyvios paklausos dydis, kurį sudaro vartotojiškoji paklausa (t.y. šalies gyventojų pirkimo galimybės) ir investicinė paklausa (t.y įvairių rūšių investicijų mastas). Keinsas prieštarauja neoklasikų teiginiui, kad, atsiradus nedarbui, savaime suveiks rinkos mechanizmai, kurie veda į pilną gyventojų užimtumą. Keinsas teigia, kad darbo užmokesčio mažinimas nėra efektyvi priemonė kovai su nedarbu. Lankstus darbo apmokėjimas neišsprendžia nedarbo problemos, o sukelia nuolatinius konfliktus su dirbančiaisiais. Remdamasis savo teiginiais, Keinsas siūlo: kadangi nedarbo priežastimi yra nepakankamai agreguota paklausa gėrybėms ir paslaugoms, norint sumažinti nedarbą, valstybė turi imtis priemonių, didinančių agreguotą paklausą. Iš esmės tai gali būti realizuojama mažinant mokesčius (pvz., darbdaviams, kurie steigia savo įmonėse naujas darbo vietas) ir didinant visuomenines išlaidas (biudžetiniai užsakymai gamybai, subsidijos atskiroms dirbančiųjų grupėms, socialiai naudingų (viešųjų) darbų organizavimas ir pan.).
Iki Keinso ekonomikos literatūroje buvo plačiai paplitę pažiūros, pagal kurias investicijoms buvo skiriamas palyginti menkas vaidmuo: girdi, svarbu tik santaupos, kurios pačios savaime atves į investicijas. Keinsas apvertė šią formulę: sprendžiamą vaidmenį turi investicijos, o santaupoms tenka pasyvus vaidmuo.
Keinso teorija – tai pirmiausia efektyvios paklausos teorija. Jos esmė ta, kad aktyvinant ir skatinant visuminę paklausą (bendrą perkamąjà galią) yra veikiama į prekių ir paslaugų gamybą ir pasiūlą. Rinkos sistemoje paklausa yra apsprendžiantis elementas. Todėl ypatingas investicijų vaidmuo. Kuo investicijos pelningesnės, kuo didesnės iš jų laukiamos pajamos ir kuo didesnė investicijų apimtis, tuo didesni gamybos mastai ir aukštesni jos didėjimo tempai. Keinso iškelta ir ginama koncepcija numatė aktyvų valstybės kišimąsi į ekonominį gyvenimą. Keinsas netikėjo automatiškai besireguliuojančiu rinkos mechanizmu ir tvirtino, kad normaliam augimui ir pusiausvyrai garantuoti į ekonomikos vystymąsi privalo būti išorinis poveikis. Rinkos ekonomika be valstybės įsikišimo pati savęs išgydyti negali.
Keinso teorija išlieka reikšminga ir populiaria todėl, kad turi tiesioginį ryšį su praktika. Ji yra ne tik paprastas tolesnis neoklasikinės teorijos išvystymas bei klasikų teorijos peržiūrėjimas, bet ir praktinių rekomendacijų, nukreiptų į ekonominių procesø reguliavimą ir nedarbo lygio sumažinimą, pagrindimas. Pagal Keinsą, ekonomikos pusiausvyra gali būti pasiekta ne tik pilno, bet ir
nepilno užimtumo sąlygomis.
Didelę reikšmę turi keinsistinė metodologija, kuriai būdinga ekonominės sistemos visumos analizė. Teigiama, kad Keinso pasiūlyta analizės sistema yra ekonomikos teorijos revoliucija. Jos esmė ta, kad Keinsas tyrimus iš kainų santykių, paklausos ir pasiūlos analizės sferų perkėlė į gamybos ir mainų sąveiką makroekonominiame lygyje (neoklasikinėje ikikeinsistinėje teorijoje ekonominiai reiškiniai ir procesai daugiausia buvo nagrinėjami mikro lygyje, firmų ir vartotojų lygyje).
Keinsas panaudojo funkcinius ryšius ir priklausomybes, tiriant realius ekonominius ryšius, kaip agreguotas funkcijas, pagrindė jų įtaką į ekonominio vystymosi eigą ir tendencijas. Visuminių agreguotų ekonominių rodiklių analizė atskleidė naujas galimybes ekonomikos teorijai.
Keinsas buvo ne tik naujos teorijos kūrėjas, bet ir parengė priemones ekonominei politikai: kredito – pinigų politikai ir palūkanų normos reguliavimui; biudžeto politikai: mokesčiams ir valstybės išlaidoms reguliuoti; nediskretinei fiskalinei politikai, amortizuojančiai krizę, infliaciją ir nedarbą.
XX a. 7-tajame – 8-tajame dešimtmečiais Keinso pasekėjai tradiciškai makroekonominės politikos pagrindiniais tikslais laikė aukštą užimtumo lygį ir pripažino mokesčių-biudžeto reguliavimui pagrindinį vaidmenį, valdant numatomą biudžeto deficitą tikslu išplėsti ar susiaurinti visuminę paklausą. Tokiu būdu valstybės biudžeto panaudojimas ir tame tarpe deficitinis finansavimas, kaip pagrindinis makroekonominio reguliavimo instrumentas, buvo orientuoti į biudžetinio deficito ciklinį pobūdį ir išorinių veiksnių didesnės įtakos nebuvimą. Tačiau 8-to dešimtmečio viduryje – 9-to pradžioje realioje ekonomikoje atsirado ir laikėsi pastovus biudžeto deficitas ekonomikos pakilimo ir aukšto užimtumo sąlygomis (taip vadinamas struktūrinis deficitas).
Struktūrinių deficitų kaupimasis atvedė į valstybės skolos augimą ir procentinių mokėjimų uų paskolas lyginamojo svorio augimą valstybės išlaidų struktūroje. Šiomis sąlygomis tapo neįmanoma panaudoti biudžeto deficitą kaip anticiklinės politikos instrumentą. Biudžetinis reguliavimas tapo ekonominės konjunktūros nestabilumo šaltiniu, manipuliavimas biudžeto pajamomis ir išlaidomis tapo griozdiška sistema, kuri yra nepajėgi greitai reaguoti į sparčiai kintančią ekonominę aplinką. Tas iššaukė būtinumą keisti fiskalinės politikos akcentus.
8-to dešimtmečio struktūrinės ir ciklinės krizės kartu su infliacija, kuri palaipsniui tapo chroniška, atvedė į keinsistinio makroreguliavimo politikos krizę. Standartinės keinsistinės anticiklinio reguliavimo schemos nebetiko, tradicinis valstybės išlaidų naudojimo didinimas dar labiau aštrino infliacinius procesus. Keinsizmo krizę lydėjo aštri kritika. Keinso šalininkai ir pasekėjai pasisakė už šios teorijos modernizavimą.
2. EKONOMIKOS TEORIJOS PERVERSMAS
Iki XX a. trečio dešimtmečio ekonomikos moksle vyravo liberalizmas, nes į rinkos ekonomiką buvo žiūrima kaip į automatiškai funkcionuojančią sistemą ir buvo teigiama, kad valstybinis socialinių ekonominių procesų reguliavimas yra nereikalingas. Tiesa, Pigu jau kalbėjo apie nacionalinio produkto perskirstymą ir valstybės reguliuojamąsias funkcijas socialiniame ekonominiame gyvenime.
Pereinant prie monopolinės konkurencijos keitėsi ekonomikos struktūra, ūkinis mechanizmas. Ypatingą postūmį davė trečio dešimtmečio pabaigos ketvirto pradžios didžioji depresija, praktiškai apėmusi visą kapitalistinį pasaulį. Gamybos krizinį smukimą lydėjo augantis masinis nedarbas. Tai buvo pati giliausia ir ilgiausia krizė, ypač pažeidusi JAV ir Vakarų Europos labiausiai išsivysčiusias šalis.
Ekonomistų tarpe nebuvo vieningos nuomonės nuosmukio priežasčių klausimu. Buvo siūlomi įvairūs išėjimo iš ekonominės krizės receptai. Vieni – paaiškinimo ieškojo paklausos persotinime, kiti, priešingai, teigė, kad paklausa yra kritusi iki labai žemo lygio. Treti – matė priežastį kapitalinių įdėjimų sumažėjime, o ketvirti – bankinio reguliavimo sistemos klaidose.
Kaip tik tuo metu buvo paskelbtas Džono Meinardo Keinso (1883 – 1946) knyga “Bendroji užimtumo, palūkanų ir pinigų teorija” (1936). Iš esmės ji davė teorinę bazę rekomendacijoms tų, kurie siūlë nedarbo sumažinimui plačiai naudoti viešuosius darbus, padidinti valstybės poveikį užimtumui, skatinti paklausą.
Iki Keinso ekonomikos literatūroje buvo plačiai paplitę pažiūros, pagal kurias investicijoms buvo skiriamas palyginti menkas vaidmuo: girdi, svarbu tik santaupos, kurios pačios savaime atves į investicijas. Keinsas apvertė šią formulę: sprendžiamą vaidmenį turi investicijos, o santaupoms tenka pasyvus vaidmuo.
Keinso teorija populiari iki šių dienų, nors nuo garsiosios knygos pasirodymo praėjo beveik 70 metų. Iš esmės pasikeitė ekonomikos aplinka, ekonomikos mokslo problemos, pakito analizės metodai ir instrumentarijai, evoliucionavo arba peržiūrėtos pagrindinės koncepcijos, atsirado nauji požiūriai į ekonomikos augimą, nestabilios ekonomikos įveikimo kelius. Šiuolaikinių keinsistų teorinės pozicijos ir praktinės rekomendacijos skiriasi nuo efektyvios paklausos teorijos pradininkų pozicijų ir siūlytų receptų, tačiau jie save laiko Keinso
pasekėjais. Kodėl?
Atsakymas galėtų būti toks:
1. Keinso teorija – tai pirmiausia efektyvios paklausos teorija. Jos esmė ta, kad aktyvinant ir skatinant visuminę paklausą (bendrą perkamąją galią) yra veikiama į prekių ir paslaugų gamybą ir pasiūlą. Rinkos sistemoje paklausa yra apsprendžiantis elementas. Todėl ypatingas investicijų vaidmuo. Kuo investicijos pelningesnės, kuo didesnės iš jų laukiamos pajamos ir kuo didesnė investicijų apimtis, tuo didesni gamybos mastai ir aukštesni jos didėjimo tempai. Keinso iškelta ir ginama koncepcija numato aktyvų valstybės kišimąsi į ekonominį gyvenimį. Keinsas netikėjo automatiškai reguliuojančiu rinkos mechanizmu ir tvirtino, kad normaliam augimui ir pusiausvyrai garantuoti į ekonomikos vystymąsi privalo būti išorinis poveikis. Rinkos ekonomika be valstybės įsikiðimo pati savęs išgydyti negali.
2. Keinso teorija išlieka reikšminga ir populiaria todėl, kad turi tiesioginį ryšį su praktika. Ji yra ne tik paprastas tolesnis neoklasikinės teorijos išvystymas bei klasikų teorijos peržiūrėjimas, bet ir praktinių rekomendacijų, nukreiptų į ekonominių procesų reguliavimą ir nedarbo lygio sumažinimą, pagrindimas,. Pagal Keinsą, ekonomikos pusiausvyra gali būti pasiekta ne tik pilno, bet ir nepilno užimtumo sąlygomis. Keinsas ne tik rengė praktines rekomendacijas, bet ir aktyviai dalyvavo jų įgyvendinime. Jis dalyvavo konferencijoje, priėmusioje Versalio sutartį (su kuria jis nesutiko ir kritikavo, prognozuodamas blogas pasekmes ir kurios pasitvirtino). Buvo Finansų ir pramonės vyriausybinio komiteto narys, konsultantas finansų ir pinigų klausimais, redagavo “Economic journal” žurnalą.