TURINYS
ĮVADAS 3
1. ĮVAIZDIS IR JO KŪRIMAS 4
2. BENDRAVIMAS 5
2.1. Bendravimas ir savigarba 5
2.2. Kaip reikia klausytis 5
2.3. Netiesioginiai konflikto sprendimo būdai 7
2.4. Darbiniai telefono pokalbiai 8
3. IŠVAIZDA 9
3.1. Laikysena 9
3.2. Kūno priežiūra 10
3.3. Darbo drabužiai 10
IŠVADOS 12
LITERATŪRA 13
ĮVADAS
1. ĮVAIZDIS IR JO KŪRIMAS
Įspūdžio ar įvaizdžio kūrimas – tai procesas, kurio metu asmuo organizuoja savo elgesį viešumoje taip, kad sukurtų vienokį ar kitokį įspūdį ar įvaizdį aplinkiniams. Įvaizdis yra socialinės percepcijos rezultatas. Taigi, kuriant įvaizdį, sąmoningai arba ne manipuliuojama visais įmanomais išoriniais požymiais, kuriuos stebėdami suvokiame kitą asmenį: kalba, išvaizda, poza, gestais, mimika. Sukūrus tam tikrą įvaizdį, norima jį išlaikyti, kai kada – papildyti, iš dalies ar net radikaliai keisti. Tai vadinama įvaizdžio išsaugojimu bei valdymu.
Svarbiausios pozityvaus įvaizdžio priemonės – verbaliniai ir neverbaliniais komunikaciniai sugebėjimai (minties reiškimas raštu, pasisakymas, gera artikuliacija, kontaktas žvilgsniu, gestikuliacija, mimika). Svarbūs yra visi išvaizdos aspektai – valyvumas (asmens higienos elementai, t.y. oda, plaukai, nagai), išvaizda (bendras vaizdas, t.y. figūra, fizinė forma, drabužiai, laikysena) bei geros manieros.
Siekiant sėkmės būtina pasitikėti savimi. Norint padaryti gerą pirmą įspūdį, kuris turi didelės reikšmės reikia kreipti dėmesį į išorinę išvaizdą.
Yra keli būdai, kaip pakeisti ar pagerinti savo įvaizdį:
1) Reikia elgtis priešingai susidariusiai nuomonei. Jei administratorius jaučiasi esantis nepatrauklus, elgtis reikia priešingai, tarsi būtų patraukliausias, jei galvoja, kad jam trūksta pasitikėjimo savimi, reikia elgtis kaip visiškai pasitikintis žmogus. Tuomet, kai administratorius įsivaizduos save patrauklų, pasitikintį ir laimingą – tada jis iš tiesų toks ir pasijus, o tai padės siekti geresnių rezultatų.
2) Reikia paieškoti tokių būdo bruožų, kurie labiausiai patinka. Kiekvienas darbuotojas turėtų sąmoningai savęs paklausti, kas jam patinka savyje arba kas jam gerai sekasi. Žmogus turi nuostabią savybę – jis visada ieško atsakymo į klausimus. Jei klausymai bus pozityvūs, sulauks teigiamų atsakymų.
Pozityvūs tvirtinimai, elgesys „tarsi“, teigiamų atsakymų reikalaujantys klausymai gali puikiai pasitarnauti, kaičiant įvaizdį. Norint įveikti savo kompleksus ir neigiamus įsitikinimus, susikurti teigiamą įvaizdį, reikia išmokti nereaguoti į kitų žmonių kritiką. Kiekvienas darbuotojas turėtų pažinti save ir kurti pats save tokį, kokiu jis nori būti.
2. BENDRAVIMAS
2.1. Bendravimas ir savigarba
Savigarba – dar vienas asmenybės aspektas, stipriai įtakojantis bendravimo ypatumus.
Norint ne tik darbe, bet ir gyvenime pasiekti tik geriausių rezultatų, kiekvienas žmogus turėtų būti aukštos savigarbos. Aukštos savigarbos žmogus – žmogus, kuris aplink save sukuria sąžiningumo, atsakingumo, atjautos ir meilės atmosferą. Jis jaučiasi svarbus ir reikalingas. Aukštos savigarbos žmogus jaučia, kad pasaulis tampa geresnis jau vien dėl to, kad jis gyvena jame. Jis pasikliauja savimi ir žino, kad visada sugebės priimti svarbius sprendimus savo gyvenime. Patekęs į keblią situaciją, jis ne tik nerimauja, bet jis ieško išeities.
Savigarba, veikiama kintančios aplinkos ir patyrimo, formuojasi per visą gyvenimą. Be to, labai svarbi ir paties žmogaus pozicija. Žmogus gali daug ką pakeisti savo pastangų dėka, ypač jei mato, kad viena ar kita savybė trukdo pasiekti užsibrėžto tikslo gyvenime.
2.2. Kaip reikia klausytis
Klausymasis – psichologinė ypatybė, kadangi pastarasis susijęs su supratimo komponentu. Supratimas – tai įsisąmoninimas, kad pranešimas buvo pasiųstas, atsiminimas – tai gebėjimas atkartoti pasiųstą pranešimą, interpretavimas – tai gebėjimas įžvelgti pranešime daugiau, negu buvo pasakyta, įvertinimas – ne iškart po pranešimo išsiuntimo daromas sprendimas ar susiklostanti nuomonė, reagavimas – tai savo dėmesingumo, susikaupimo parodymas siuntėjui.
1 pav. Efektyvaus klausymosi modelis
Bendravimo psichologija. 2001. Kaunas: Technologija.
Geras klausytojas tiesiog tampa savotišku veidrodžiu: atspindi tai, ką jaučia ar kalba pašnekovas ir niekada „neužkimba“ ant pašnekovo „kabliuko“, t.y. nesupyksta, neįsižeidžia, nedaro skubotų išvadų.
Gera klausytojas visada klausosi aktyviai. Aktyvus klausymas yra skiriamas į dvi formas:
1) Nereflektavus klausymasis, tai toks klausymasis kai klausytojas nesikiša į pašnekovo kalbą, tik dėmesingai tyli arba įsiterpia trumpomis replikomis („Taip?“. „Oho!“ ir t.t.). tokia klausymosi forma ypač tinkama: jei klausytojas yra aukštesnio statuso, negu klabantysis. Neretai tokiu atveju klausytojas jaučiasi laisviau, ima „vairuoti“ pokalbį ir girdėti tai, ką nori girdėti. Kad taip neatsitiktų, klausytojas turėtų pasirinkti nereflektyvų klausymosi būdą, tuo parodydamas pašnekovui, kad juo domimasi, norima žinoti jo mintis ir jausmus; kai pašnekovas išgyvena gilius jausmus arba yra labai emocionalus (įtūžęs, liūdnas ir pan.); kai pašnekovas dega noru išdėstyti savo požiūrį kokiu nors klausymu; kai pašnekovui sunkiai sekasi dėstyti savo
mintis, kai jis mikčioja.