Kelionė po telšius
5 (100%) 1 vote

Kelionė po telšius

1.ĮVADAS

Telšių apskritis – viena iš Lietuvos sričių, kuri turi ką parodyti pasauliui. Telšiai, kaip Žemaitijos centras, yra patrauklūs ir kultūros paveldo požiūriu. Turtingas kraštovaizdis, daugybė gražių ežerų, Žemaitijos nacionalinis, Varnių regioninis parkai yra verti didesnio turistų dėmesio. Regione gausu istorinių ir gamtos objektų

Mano darbo tikslas yra parengti savaitgalinį maršrutą į vakarinę Lietuvos dalį, Žemaitiją, kurioje aplankysime seniausią Telšius ir Varnių regioninį parką.

Pagrindiniai šio darbo uždaviniai yra tokie:

• Susipažinti su Telšiais ir Varnių regioniniu parku

• Susipažinti su lankomų objektų istorijomis

• Susipažinti su lankytinomis vietomis

• Išmokti organizuoti pasirinktą kelionę.

2. ŽEMAITIJA

Žemaitija arba Žemaičiai ¬ Žemaičių žemės, vėliau ¬ Žemaičių seniūnijos, kunigaikštystės, dabar ¬ vieno Lietuvos etnografinio regiono teritorija. Nuo XV a. lotyniškuose ir vokiškuose šaltiniuose kraštas vadinamas Samogitia, Samogitiae. Senosiose slavų kronikose Žemaitija vadinama Žemoit’, vėliau ¬ Žmujdź (yra ir daugiau vartojamų krašto senųjų pavadinimų atmainų). Žemaitija užima apie 21 tūkst. km². Į šią teritoriją įeina Klaipėdos, Telšių, Mažeikių ir dalis Šiaulių bei Tauragės ir Kauno apskričių. Istorikų tvirtinimu, žemaičiams pradžią davė V-VIII a. dabartinės Žemaitijos centre gyvenusi baltų gentis. 1pav.Žemaitijos herbas

Žemaičių vardas istoriniuose šaltiniuose pradedamas minėti nuo XIII a. (Voluinės kronika, Ipatijaus metraštis). Eiliuotoje Livonijos kronikoje minimi žemaičių lietuviai („Lethowini de Semethiae”). XII a. pabaigoje-XIII a. žemaičiai įsitvirtino Keklio, Mėguvos, Pilsoto žemėse, kuriose anksčiau gyveno kuršiai.

Žemaitijos gyventojai kalba žemaičių kalba (tarme), yra neblogai išlaikę tradicinį žemaičių gyvenimo būdą ir papročius.

Kuriantis Lietuvos valstybei, žemaičiais buvo vadinami visi lietuviai, gyvenę į vakarus nuo Nevėžio. Žemaitijos gyventojai siauresne prasme ir dabar vadinami šiaurės vakarų lietuviais.

Žemaitijos etnografinio regiono riba tik apytikriai sutampa su žemaičių tarmės riba. Kalbiniu požiūriu Žemaitija skirstoma į tris dalis: šiaurės, vakarų ir pietų, o gyventojai, priklausomai nuo to, kaip jie ištaria uo ir ie, į dounininkus, donininkus ir dūnininkus

Šiaurės žemaičiams priklauso Skuodo, Mažeikių, Akmenės, Kretingos, Palangos, Plungės, Telšių, pietų žemaičiams ¬ Kuršėnų, Varnių, Šilalės, Kelmės, Tauragės, Raseinių, vakarų žemaičiams ¬ Klaipėdos, Priekulės, Šilutės gyventojai.

3. Telšių apskritis

Lietuvos šiaurės vakaruose esanti Telšių apskritis apima Žemaitijos etnografinio regiono šiaurinę dalį. Tai viena iš 10-ties apskričių, į kurias suskirstyta Lietuvos Respublikos teritorija. Apskritis šiaurėje ribojasi su Latvijos Respublikos teritorija, vakaruose su Klaipėdos apskritimi, rytuose su Šiaulių apskritimi, pietuose su Tauragės apskritimi.

Telšių apskrities plotas 4350 km2, arba 6,7 proc. visos Lietuvos teritorijos. Iš jų žemės ūkio naudmenos užima 52,8 proc., miškai – 33 proc., medžių, vandenys – 3 proc., krūmų želdiniai ir pelkės – 2,8 proc., užstatyta teritorija – 2,4 proc. ir kitos paskirties – 6 proc. viso apskrities žemės ploto.

Teritorija kerta 1-ojo rango automagistralė Vilnius – Klaipėda, tarptautinis transporto koridorius TINA (Vilnius – Šiauliai – Klaipėda), tarptautinė geležinkelio linija Minskas – Vilnius – Šiauliai – Klaipėda. Magistralinių ir krašto kelių tankumas yra didžiausias tarp visų apskričių. Atstumai nuo Telšių iki Klaipėdos – 72 km, Šiaulių – 65 km, Vilniaus – 285 km.

Telšių apskrityje gyvena apie 180 tūkst. žmonių, t.y. apie 5% Respublikos gyventojų. Mažeikių rajono savivaldybėje gyvena apie 67 tūkst., Plungės rajono savivaldybėje 44 tūkst., Rietavo savivaldybėje 10,5 tūkst., Telšių rajono savivaldybėje 37 tūkst. gyventojų. Miestuose gyvena 62 proc., o kaimuose – 38,1% visų apskrities gyventojų. Gyventojų tankumas Telšių apskrityje – 41 žm./km2.

Apskrityje veikia 37 ikimokyklinio ugdymo įstaigos, 141 bendrojo lavinimo mokyklos, iš jų 5 gimnazijos, 4 profesinės mokyklos, 2 aukštesniosios mokyklos bei 3 aukštosios mokyklos, iš jų Telšių kunigų seminarija.

Apskrityje išplėtota tekstilės, trikotažo, odos, meno dirbinių, baldų gamyba, daug statybinių organizacijų, dominuoja maisto, naftos perdirbimo, statybinių medžiagų pramonė. Daug įmonių, kaip akcinės bendrovės “Mažeikių nafta”, “Vičiūnai ir Ko”, “Žemaitijos pienas”, “Eliuda”, “Žemaitijos keliai”, “Telsoda”, “Linų audiniai”, “Plungės grūdai”, “Ingman-Vega”, “Pieno žvaigždės”, “Mažeikių mėsa” žinomos ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Daugiausia apskrityje vyrauja personalinės įmonės, tačiau jų gamybos apimtys yra nedidelės.

Aktyvus apskrities kultūrinis gyvenimas. Vyksta daug tarptautinių festivalių, švenčių, renginių, kaip folkloro festivalis , komedijų festivalis, “Cha-cha-cha”, vaikų folkloro festivalis “Aš pasiejau vėina popa” Telšiuose, Pučiamųjų orkestrų šventė, folkloro festivalis “Saulelė raudona” Plungėje, Dūdų,
Miesto, Dainų ir šokių, Amatų šventės Mažeikiuose. Daug švenčių surengia ne tik miesto, bet ir kaimo gyventojai. Apskrityje gausu įvairaus meno, teatro kolektyvų, žymiausi iš jų Žemaitės teatras, “Insulos”, “Suvartuko” dainų ir šokių ansambliai. Nelieka nepastebėtos ir dailės parodos, gausiai rengiamos Telšių parodų salėje. Kas antri metai rengiami ir tarptautiniai dailininkų plenerai. 2005 m. Telšių miestas atšventė 555 metų jubiliejų.“

Apskrities kraštovaizdis, pasipuošęs nedidelėm kalvelėm, daugybe ežerų ir vingiuotomis upėmis, žaliais miškų plotais, didesniais ir mažesniais miesteliais, palankus plėtoti ir vystyti turizmą. Vaizdingiausios teritorijos paskelbtos Žemaitijos nacionaliniu, Varnių ir Ventos regioniniais parkais, kuriuos pamėgo ne tik Lietuvos, bet ir užsienio turistai. Tokie paminklai, kaip Telšių senamiestis, Telšių Katedra, Varnių Šv. Aleksandro ir Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, Telšių bernardinų vienuolynas, Plungės ir Rietavo, Renavo ir Plinkšių dvarų sodybiniai ansambliai, Sedos, Beržoro bažnyčių ansambliai, Žemaičių Kalvarijos mažoji bazilika su kryžiaus kelio koplytėlėmis stebina savo istorine verte, grožiu bei didingumu. Turistams įdomūs Žemaičių muziejus “Alka”, Žemaitijos kaimo muziejus, Žemaičių dailės muziejus, Mažeikių kraštotyros muziejus, Renavo dvare Lietuvos dailės muziejaus ekspozicija, Militaristinis muziejus buvusioje slaptoje termobranduolinių raketų bazėje, rašytojų Žemaitės, Šatrijos Raganos, poeto Vytauto Mačernio, teatro pradininko Juozo Vaičkaus memorialiniai muziejai. Daug dėmesio, tikimasi, sulauks ir kuriami vieninteliai Lietuvoje – Vyskupystės bei Užgavėnių muziejai. Telšių apskritis turtinga savo krašto istorija, kultūros vertybėmis bei protėvių papročiais. Telšių apskritis- viena iš turtingiausių kultūros paveldo vertybių atžvilgiu- jų yra 1749 . Iš jų : 47 paskelbtos paminklais, 191 įrašyta į kultūros vertybių registrą.

Istoriniuose šaltiniuose Telšiai minimi nuo 1450 metų. Pirmoji žinutė apie Telšius randama L. Jucevičiaus paminėtame žemaičių seniūno Jono Kęsgailaičio Telšių aprašyme.

Telšiai – Žemaitijos sostinė, Telšių apskrities, rajono, Žemaitijos katalikybės centras. Tai miestas, įsikūręs ant septynių kalvų, iš rytų ir vakarų supantis legendomis pagarsėjusį Masčio ežerą. Vardą miestui davė mažytis Telšės upelis, įtekantis į Mastį. Legenda pasakoja, kad Telšius įkūrė karžygys Džiugas dar vadinamas Telšiu.

4.LANKYTINOS VIETOS TELŠIUOSE

4.1 TELŠIŲ KUNIGŲ SEMINARIJA

1926 m. balandžio 4 d. popiežiaus Pijaus XI bule „Lituanorum gente“ buvo įkurta Lietuvos bažnytinė provincija. Iš didžiulės Žemaičių vyskupijos buvo sudarytos trys naujos vyskupijos: Kauno arkivyskupija, Panevėžio ir Telšių vyskupijos. Telšių vyskupijai buvo prijungta Klaipėdos prelatūra, apėmusi Klaipėdos krašto katalikų parapijas, anksčiau priklaususias Varmijos vyskupijai. Pirmuoju Telšių vyskupu paskirtas Justinas Staugaitis, Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras, žymus Lietuvos politinis ir kultūrinis veikėjas. Vyskupijos centru — vyskupo rezidencija — tapo Telšiai, kurie yra vadinami Žemaitijos sostine

Vyskupijos pradžia buvo labai sunki. Naujoje diecezijoje trūko kunigų. Kurijos personalui sudaryti trūko žmonių. Nežiūrint visų finansinių ir kitų problemų, buvo ryžtasi atidaryti seminariją Telšiuose. Vyskupas Just. Staugaitis vadovavosi Tridento (1545 – 1563 m.) santarybos nutarimu, kuris sakė, kad kiekvienoje vyskupijoje turi būti kunigų rengimo įstaigos, kurios ruoštų jaunuolius pastoraciniam darbui savoje diecezijoje. Žinoma, buvo daug prieštaraujančių. Telšių vyskupija turėdama per 400 tūkstančių tikinčiųjų nebegalėjo išsiversti su nedideliu skaičiumi kunigų, todėl vyskupas ryžosi šiam žingsniui nekreipdamas didelio dėmesio į prieštaravimus. 1927 spalio 4 buvo atidaryta Telšių kunigų seminarija. Į pirmus du kursus įstojo 43 studentai. Pradžioje buvo sunku su patalpomis. Seminarija pradėjo veikti senuosiuose bernardinų vienuolyno patalpose. Naujam pastatui pastatyti reikėjo 300000 litų. Vyskupas Just. Staugaitis prašė pagalbos iš dekanų, kunigų bei visų tikinčiųjų, bet surinkti šitokią sumą be galo sunku. Padėtis pagerėjo kun. Valaičiui išvažiavus į Ameriką. Šis besidarbuodamas ten per 2 metus surinko 40 tūkst. dolerių (400 tūkst. litų).

1928 m. pradedant naujus mokslo metus, jau buvo naudojamasi naujais pastatais. Valstybė šios seminarijos statybai ir išlaikymui neskyrė nė cento. Buvo netgi bandymų uždaryti seminariją. Net Lietuvos ministras pirmininkas rašė laišką — notą Vatikanui, su reikalavimu uždaryti Telšių kunigų seminariją. Taigi seminarija gyvavo be valdžios paramos iki 1930 m. Tais metais buvo pripažinta „mažosios seminarijos“ teisės ir buvo pradėta mokėti algas ir licėjinių kursų mokytojams. 1930 m. Telšių kunigų seminarijoje jau buvo 90 auklėtinių. Teologija plačiai sieta su filosofija ir gamtos mokslais. Mokyta tokių modernių disciplinų kaip kultūros filosofija, estetika, mokslinio darbo metodika, antropologija, užsienio kalbų (lotynų, graikų, hebrajų, vokiečių, prancūzų). Dėstė daugiausia užsieny baigę mokslus profesoriai: J. Juodaitis, P. Ramanauskas.

Šiuo metu seminarijoje
profesoriauja 8 mokslo daktarai, 4 licenciatai ir 2 magistratūrą baigę dėstytojai. Seminarijoje yra 2 filosofiniai ir 4 teologiniai kursai. Kunigų seminarija per 10 savo gyvavimo metų išleido 67 kunigus.

4.2 TELŠIŲ BUVĘS BERNARDINŲ VIENUOLYNAS

IR ŠV. ANTANO PADUVIEČIO BAŽNYČIA

Telšių panoramoje nuo seno dominavo Masčio ežero šiaurinės pakrantės kalvos. Peizažą urbanizuojant palaipsniui išsiskyrė dvi iš jų: dabar miesto viduryje esanti aukščiausia Insulos kalva ir rytinėje miesto dalyje – Vilniaus kalva. Ant pastarosios pastatyta pirmoji medinė parapijos bažnyčia, o Insulos kalvoje 1624 m. pastatytas bernardinų vienuolynas su bažnyčia. Jie miesto panoramoje dar labiau ėmė dominuoti 1761 m., kai prie vienuolyno pradėta statyti masyvi vėlyvojo baroko bažnyčia, kurios bokštas baigtas 1821 m. Dabar iš pietų pusės Insulos kalvą su bažnyčia ir

vienuolynu supa Respublikos, o iš vakarų – Katedros gatvės. 2pav. Telšių katedra

LDK pakancleris ir Telšių seniūnas Povilas Sapiega su žmona Kotryna Goslauskaite-Sapiegiene, sekdami magnatais J. Chodkevičiumi (1609 m. įkurdinusiu bernardinus Kretingoje) bei A. Valavičiumi (1614 m. įkurdinusiu bernardinus Tytuvėnuose), 1624 metais įkūrė Telšiuose Šv. Pranciškaus ordino Mažesniųjų brolių observantų vienuolyną. Šį įkūrimą patvirtino valdovas Zigmantas III Vaza, aprūpindamas vienuolyną žemės valdomis, paskirdamas sklypą Insulos kalne, leisdamas naudotis Masčio, Tausalo, Rapulio ežerais, kirsti malkas karališkuose miškuose. Šią privilegiją patvirtino ir kiti karaliai – 1639 m. Vladislovas Vaza, 1683 m. Jonas Sobieskis, o 1713 m. Augustas II net išplėtė privilegiją, įsakydamas Telšių seniūnijai pristatyti kasmet 50 vežimų šieno, atiduoti pievą, Margiais vadinamą, bei kubinį sieksnį malkų nuo kiekvieno valako. Malkų reikėjo nemažai, mat, atliekant bažnyčios ir vienuolyno požemių remonto darbus 1987 metais paaiškėjo, kad vienuolyno rūsyje buvo įrengta (kaip ir Tytuvėnų vienuolyne) hipokaustinė šildymo sistema.

Be valdovo donacijų, lėšas vienuolyno ir bažnyčios statybai davė fundatorius P. Sapiega, 1650 m. naujos bažnyčios statybai lėšų skyrė Žemaičių vyskupas P. Parčevskis, 1658 m. – 5000 auksinių skyrė Mažųjų Dirvėnų seniūnas M. Važinskis. XVIII a. antroje pusėje naujos mūrinės bažnyčios statybai didelę sumą paaukojo I. Kašutis, o Abraomo Kazimiero Montrimavičiaus lėšomis pristatyta mūrinė koplyčia.

Vienuolyną sudaro mūriniai bernardinų gyvenamieji, mokyklos, ūkiniai pastatai, tvenkiniai. Telšių Šv. Antano ir Loreto Švč. Mergelės Marijos vardo bažnyčia-Katedra pastatyta vietoje buvusios medinės vienuolyno bažnyčios ir 1650 m. pastatytos mūrinės Loreto koplyčios. 1761-1794 m. pastatyta vienanavė mūrinė bažnyčia su plačia galerija antrojo aukšto lygyje, kurią remia stambūs pilioriai ir arkos. Mūrinės bažnyčios statybą prižiūrėjo vienuolyno gvardijonas Pranciškus Kašutis – pagrindinio mūrinės bažnyčios statybos fundatoriaus I. Kašučio brolis. Bažnyčios vidaus erdvė tapo suskaidyta lyg į du aukštus. Už galinės presbiterijos esanti dviejų aukštų zakristija taip pat dviaukštė. Tai vienintelis tokios erdvių struktūros sakralinis pastatas Lietuvoje, retai aptinkamas ir Europoje. Konstruktyvi ir kartu dekoratyvi arka atskiria didžiojo (Šv. Antano) altoriaus plotą galerijoje nuo visos bažnyčios erdvės. Didžioji dalis šoninių altorių ir apatinis didysis altorius (Loreto Švč. Mergelės Marijos) – subtilių barokinių formų, jų autorius yra skulptorius Tomas Podhayskis. Didysis Šv. Antano altorius – baroko ir klasicizmo elementų derinys.

Mūrinis vienuolyno pastatas (tiksliau – jo dalis) pradėtas statyti dar XVII a. I-oje pusėje, o XVII a. II-oje pusėje po gaisro pristatytas naujas mūrinis dviejų aukštų korpusas, į kurį įjungta ir senoji mūrinė dalis. Per paskutinįjį vienuolyno mūrų statybos etapą (1789 – 1791 m.) pastatytas 3 aukštų šiaurės vakarų korpusas, sujungtas su senąja dalimi ir bažnyčia, o 1928 -1929 m. prie rytinio korpuso rytų fasado pristatytas kunigų seminarijos pastatas.

Seniausioje vienuolyno dalyje buvo refektorius, dekoruotas puikiomis polichrominėmis freskomis. Refektoriaus patalpa iki šių dienų išliko nepakitusi. Visų trijų vienuolyno korpusų planai pagrįsti koridorine sistema, visos patalpos ir koridoriai skliautuoti, grįsti plytomis. Vienuolių celėse grindys lentinės. Netoli refektoriaus, kairėje pusėje buvo įrengta forta – speciali patalpa, kurioje vienuoliai galėjo susitikti su pasauliečiais. Tai labai svarbus bernardinų vienuolynų elementas (1827 m. – ji buvo vienos patalpos, 1838 m. – pastatyta nauja 3 kambarių forta).

Prie bernardinų vienuolyno XVIII amžiuje vakarinio korpuso trečiame aukšte du kambarius užėmė mokyklos kabinetai, saugotos numizmatikos ir mineralų kolekcijos: čia buvo lyg ordino broliukų mokykla. 1792 m. bernardinų iniciatyvą atidaryti Telšiuose aukštesnę mokyklą seimelyje parėmė Telšių bajorai. Edukacinės komisijos mutarimu 1793 m. į Telšius perkelta triklasė poapygardinė Kretingos mokykla, kurioje pagal Edukacinės komisijos programas mokė bernardinai: 1793 m. buvo 188, 1821 m. – 422 mokiniai. Nuo 1798 m. šioje mokykloje veikė jau 6 klasės ir Telšių bernardinų mokykla
iš 4 viešųjų pavieto mokyklų, išlaikoma šios vienuolijos.

Bernardinų vienuolyno įtaka visuomeniniam gyvenimui ypač sustiprėjo po to, kai jie pastatė atskirą dviaukštį mūrinį mokyklos pastatą (į pietvakarius nuo bažnyčios), kurį aprūpino mokymo priemonėmis. Tame pat sklype, už malūno, stovėjo atskiras specialus pastatas, kuriame vykdavo vieši egzaminai. Šalia šio pastato buvo įrengtas mokyklos botanikos sodas. Būta ir bibliotekos, skirtos ,,geriausioms ir naudingiausioms tiek pamaldumo, tiek mokslo studijoms didinti”.

Prie bažnyčios jau XVII a. veikė įvairios religinės brolijos: Šv. Onos, įkurta 1628 m., Šv. Pranciškaus dirželio, Šv. Antano (įkurta 1689 m.). Tarp pasauliečių bernardinai propagavo ir organizavo tretininkų ordiną. XVIII a. II-oje pusėje vienuolyne veikė teologijos kursai, kuriuose mokėsi klierikai ir kandidatai į vienuolius. Aktyviai vienuolynas kovojo ir prieš carinės Rusijos okupaciją. 1831 m. sukilimo metu bernardinų vienuolyne vyko pamaldos, prisiekė susiformavę sukilėlių būriai, o Telšių apskrities sukilėlių vadai po pamaldų susirinkę vienuolyno refektoriuje pasirašė prisijungimo prie sukilimo aktą. Mokyklos ir vienuolyno veikla lėmė, kad Telšiai, pradedant XVIII a., virto svarbiu Žemaitijos kultūros židiniu, o bent pusė vienuolių tarnavo visuomenei ir užsiėmė mokslu.

Telšių bernardinų konvente XVII a. viduryje buvo 18 vienuolių. Panašus skaičius ir pačioje XIX a. pradžioje: vienas vienuolynui vadovavęs gvardijonas, 13 vienuolių dvasininkų ir 5 broliai pasauliečiai. 1820 m. vienuolyne gyveno 14 vienuolių, 7 iš jų buvo mokyklos profesoriai. Vėliau jų skaičius beveik nesikeitė, mažėti ėmė prieš uždarymą. Dėl Rusijos imperijos religinės politikos 1853 m. vienuolynas buvo uždarytas. Dalis patalpų atiteko parapijos bažnyčiai, kitose patalpinti Telšių apskrities teismo archyvai.

1926 m. įkūrus Telšių vyskupiją, buvusio vienuolyno patalpose įsikūrė kurija, vėliau – kunigų seminarija, 1944 m. vienuolyno didžioji dalis nacionalizuota, čia įsikūrė redakcija, spaustuvė, kurčnebylių internatinė mokykla. Šiuo metu pastatai grąžinti Telšių kunigų seminarijai.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2629 žodžiai iš 8667 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.