Kennetho waltzo neorealistinė teorija
5 (100%) 1 vote

Kennetho waltzo neorealistinė teorija

1121

Turinys

Įvadas 3

Pažintis su Kennethu Waltzu 4

Neorealizmas pagal Kennethą Waltzą 6

Tarptautinės sistemos struktūra 6

Galios pasiskirstymas 8

Kas sąlygoja bendradarbiavimą? 9

Išvados 11

Naudota literatūra 12

Įvadas

Politinis realizmas yra politologijos kryptis ir viena iš pagrindinių tarptautinių santykių paradigmų, kurioje teigiama, kad karo tarp valstybių grėsmė praktiškai egzistuoja nuolat. Realistai tiki, kad valstybės veikia turėdamos bene vienintelį tiesioginį tikslą – įgyvendinti nacionalinį interesą, kurį, anot Hanso Morgenthau, galima apibrėžti kaip galią. Taigi valstybės nuolat siekia padidinti ar bent išlaikyti savo galią, dėl to ilgainiui ima varžytis tarpusavyje, nes kai kurios jaučiasi nesaugiai, o kitos bando tuo pasinaudoti. Tokiomis aplinkybėmis tarp valstybių tvyro įtampa, kuri taip suintensyvėja, kad neišvengiamai kyla karo grėsmė .

Tačiau po Šaltojo karo politikos moksluose atsirado nauja teorija, Kennetho Waltzo neorealizmas. Kodėl ši teorija buvo neorealizmas? Kuo ji skyrėsi nuo senojo realizmo? Ką naujo įžvelgė Waltzas tarptautinėje sistemoje, kad jam teko sukurti savo teoriją? Į šiuos klausimus ir bus pamėginta atsakyti šaime darbe, o viską išsiaiškinti padės šios knygos ir leidiniai: Waltz: Neo-Realism in Gabriel J.M., Worldviews and Theories of International Relations, New York: Saint Martin’s Press: 1994, p. 81-88. Theory and International Politics: Conversation with Kenneth N. Waltz“, Conversations with History, Institute of International Studies, UC Berkeley http://globetrotter.berkeley.edu/people3/Waltz/waltz-con0.html. Karen Mingst, Essentials of International Relations, New York-London: W.W.Norton & Company, 1999, p. 65-71. Tarptautinių žodžių žodynas, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985, http://kazkas.kobra.ktu.lt/index.php?sid=a3dea31e065e99edc4602aeed19d0ce6&Nr=11402. Dovilė Jakniūniatė, „Alexanderio Wendet‘o iššūkis tarptautinių santykių teorijai“, Politologija Nr.40, 2005, http://www.leidykla.vu.lt/inetleid/politol/40/straipsniai/str4.pdf.

Pažintis su Kennethu Waltzu

Kennethas Waltzas – nusipelnęs politologijos profesorius. Waltzas gimė 1924 metais Ann Arbore, Mičigano valstijoje, JAV. Baigė Ann Arboro vidurinę mokyklą. Oberline studijavo matematiką ir jau rašė savo matematikos magistro darbą, tačiau persigalvojęs ėmė mokytis ekonomikos. Kolumbijos universitėte Waltzas baigė ekonomikos studijas ir gavo ekonomikos magistro laipsnį. Domėtis politika profesorius ėmė todėl, kad suprato nenorįs dirbti pagal įgautą specialybę, ir kad labiausiai jam patinka ne tikslieji mokslai, o anglų literatūra bei politikos mokslai. Taip pat domėtis politika jį pastūmėjo teorijų ir Amerikos valdžios studijos pas dėstytoją Johną Lewisą bei pokalbiai su tuo pačiu dėstytoju ir jo žmona Ewarta Lewis, pas kuriuos profesorius gyveno vieną semestrą. Taigi, lemtingą žingsnį, būti politologu, Waltzas priėmė kartu su žmona atvykęs ir pasitaręs su Johnu Lewisu .

Dabar Kennethas Waltzas yra pripažintas politologijos profesorius. Taip pat buvo išrinktas Amerikos Politologijos Asociacijos prezidentu ir yra Amerikos Menų ir Mokslo Akademijos narys. Šiuo metu Waltzas taip pat yra Kolumbijos Universiteto politikos mokslų fakulteto narys.

Kennethas Waltzas yra parašęs nemažai knygų susijusių su politikos mokslais. Pagrindinė jo knyga, kuri nuolatos aptarinėjama, giriama ir kritikuojama, yra „Tarptautinės politikos teorija“ („Theory of International Politics“). Šioje knygoje profesorius detalizuoja daugelį pagrindinių neorealistinės tarptautinių santykių teorijos principų, pasirinkta struktūrinė perspektyva parodo jo teorijos skirtumus nuo ankstesniųjų realistų E.H. Carro ir Hanso Morgenthau teorijų, ir leidžia profesoriui savo teoriją pateikti kaip visiškai naują politikos mokslų teoriją. Kennethas Waltzas taip pat yra parašęs šias knygas: „Vyras, valstybė, ir karas: Teoriška Analizė“ („Man, the State, and War: A Theoretical Analysis“), kurioje yra apibūdinti trys požiūriai į tarptautinius santykius. Pirmas požiūris – žmogaus kaip viento, antras – nacijos, o trečias – visos tarptautinės sistemos, į kurią įeina visos valstybės. Paminėti galima ir šias ne mažiau svarbias profesoriaus parašytas knygas, už kurias jis yra gavęs apdovanojimų: „Užsienio ir demokratinė politika: amerikiečių ir britų patirtis“ („Foreign Policy and Democratic Politics: The American and British Experience“), „Tarptautinės Politikos Teorijos atspindžiai. Atsakymas Mano Kritikams“ („Reflections on Theory of International Politics. A Response to My Critics“), „Branduolinių ginklų Paplitimas: Debatai“ („The Spread of Nuclear Weapons: A Debate“), „Jėgos Naudojimas: Karinė jėga ir Tarptautinė Politika“( „The Use of Force: Military Power and International Politics“).

Būtina paminėti, kad profesorius už savo darbus buvo apdovanotas. Profesorius gavo Heinz Eulau apdovanojimą už geriausią straipsnį „Nuclear Myths and Political Realities“ amerikiečių Politikos Mokslų Apžvalgoje 1990 metais, o taip pat James Madison apdovanojimą nuo Amerikos Politologijos Asociacijos už „didžiulį įnašą į politikos mokslus“ 1999 metais . Šie apdovanojimai parodo, kad
profesoriaus darbai yra vertinami, kaip tinkami politikos mokslų darbai ir yra svarbūs, aiškinantis tarptautinių santykių teorijas, ypač – neorealizmą.

Neorealizmas pagal Kennethą Waltzą

Kenneth Waltz savo knygoje „Theory of lnternatiorial Politics“ (1979) aprašė naują realizmo teoriją, kuri buvo paremta mokslinių bihevioristų tikslų. Jo teorija yra vadinama neorealizmu. Neorealizmo teorija atsirado Šaltojo karo metais. Šioje teorijoje Waltzas bando suformuluoti panašias į įstatymą formuluotes apie tarptautinius santykius, kuriomis pasiektų mokslinį pagrįstumą. Waltzo neorealizmas labai skiriasi nuo klasikinio realizmo. Jo teorijoje faktiškai neskiriama reikšmė valstybės etikai, valdymui ir užsienio politikos problemos, kurios yra akivaizdžios Morgenthau realistinės teorijos aprašyme. Waltzas pabrėžia tarptautinės sistemos struktūrą ir tos struktūros pasekmes tarptautiniams santykiams. Pirma, anot Waltzo, tarptautinė sistema yra anarchija, tai reiškia, kad nėra jokios pasaulinės vyriausybės, kuri valdytų tarptautinius santykius. Anarchija yra nuolatinė tarptautinių santykių sistemos palydovė, nes valstybės bet kokia kaina siekia išlaikyti savo suverenitetą. Antra, tarptautinė sistema yra sudaryta iš panašių vienetų – valstybių, kurios, nesvarbu yra maža ar didelė valstybė, turi įvykdyti panašų komplektą vyriausybinių funkcijų, tokių kaip: valstybės gynybos užtikrinimas, mokesčių rinkimas, ekonomikos reguliavimas ir pan. Ir trečia, yra vienas požiūris, kuris rodo, kad valstybės yra skirtingos ir dažnai labai skirtingos – tai jų galios laipsnis . Toliau šiame darbe bus aptarti pagrindiniai neorealizmo teorijos tarptautinės sistemos struktūros požymiai.

Tarptautinės sistemos struktūra

Pasak Kennetho Waltzo, tarptautinė sistema yra anarchija ( anarchija – tai valdžios nebuvimas, bevaldystė ), kurioje nėra vyriausybės, galinčios prižiūrėti, kaip vystosi tarptautiniai santykiai tarp valstybių. Anarchija išliks, nes valstybės bet kokia kaina sieks išlaikyti savo nepriklausomybę. Waltzas teigia, kad anarchinėje sistemoje yra būdingas savo karinės ir ekonominės galios demonstravimas. Jis sutink, kad karų priežastys glūdi sistemoje, o ne jos dalyse, t.y. ne valstybėse, kurios priklauso šiai sistemai. Anarchinei sistemai priklausančioms šalims yra būdinga didinti savo šalies apsaugos būklę, t.y. rūpintis savimi ir teikti savipagalbą, tačiau savipagalba (apsiginklavimas ar tarptautinės gynybos didinimas) iššaukia nesaugumo problemas tarp sistemai priklausančių valstybių . Tačiau dėl tokios savo nuomonės Waltzas yra kritikuojamas. Dovilė Jakniūnaitė savo straipsnyje „Alexanderio Wendet‘o iššūkis tarptautinių santykių teorijai“ teigia: „Wendt’o įsitikinimu, Waltzas nepastebėjo svarbiausio dalyko – pasaulyje lemia ne tiek materialių pajėgumų pasiskirstymas, kiek intersubjektyvios idėjos, kurios formuoja valstybių identitetą ir elgesį. Tai yra idėjos, o ne materialūs veiksniai daro įtaką socialinėms struktūroms, o žmonių individualumą, tapatybę lemia šios bendros idėjos, kurios apibūdinamos kaip struktūra. Būtent šis idealistinis ir struktūralistinis požiūris yra Wendt’o teorinis pagrindas, kurio jis remiasi kritikuodamas Waltzo neorealizmo teoriją“ . Tačiau Waltzas tik pateikia atsaką savo kritikams („Tarptautinės Politikos Teorijos atspindžiai. Atsakymas Mano Kritikams“ („Reflections on Theory of International Politics. A Response to My Critics“)) ir toliau nekeičia savo teorijos. Visi šie faktai parodo, kodėl tarptautinę sistemą kontroliuoja tam tikras kiekis valstybių, kurios savo galia pralenkia kitas. Priklausomai nuo to, kiek valstybių kontroliuoja sistemą, ji gali būti: vienpolė arba poliarinė, kai tarptautinėje sistemoje didžiausią galią turi viena valstybė, bipoliarinė arba dvipolė, kai didžiausia galia priklauso dviems valstybėms, ir multipoliarinė, kai tarptautinę sistemą kontroliuoja trys ir daugiau valstybių, turinčių didžiausią ekonominę ir karinę galias. Tačiau Waltzas teigia, kad bipoliarinė sistema yra geresnė už bet kokią kitą. Kodėl jis taip tegia ir bus bandoma atsakyti šioje darbo dalyje.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 1345 žodžiai iš 2587 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.